Dr. Remigijus Venckus.

Osvaldas Juška. Mazgojimas. 140x120. 2015

Šiauliuose, jaukioje Trakų gatvės galerijoje kovo pabaigoje atidaryta panevėžiečio dailininko Osvaldo Juškos (g. 1960 m.) tapybos paroda „Atsiskyrėlio užrašai“, veiksianti iki balandžio 25 d. Išsamiau aptarti menininko kūrybą skatina tiek išskirtinis, originalus tapymo stilius, tiek eksponuojamų kūrinių visumą vainikuojantis pavadinimas. Tačiau prieš pradėdamas rimtesnę ir išsamesnę analizę, kuria bandysiu demaskuoti savitą mįslingą paveikslų turinį, keletą žodžių norėčiau tarti apie patį dailininką.

Šiaulių pedagoginiame institute Juška įgijo piešimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę. Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1986–2014 m. surengė daugiau kaip dvidešimt аutorinių parodų, dalyvavo daugiau kaip aštuoniasdešimtyje grupinių parodų Lietuvoje, devyniose užsienyje. Juškos kūrinių turi Lietuvos dailės ir Balzeko (Čikaga) muziejai. 1997 m. už įdomiausius kūrinius, eksponuotus parodoje „Sfinksas“, dailininkas pelnė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus premiją, o 2012 m. buvo tarp Minsko tapybos bienalės laureatų.

Naujausios parodos pavadinimas ženklina asmeninį kūrėjo ir žiūrovų artumą, paradoksaliai kylantį iš atsiribojimo. „Atsiskyrėlio užrašai“ – tai kasdieninio gyvenimo fragmentai, nepaklūstantys griežtai tvarkai. Juškos kūriniai tarsi sufleruoja, kad, viena vertus, kasdienybės patirtis yra pasklida, taki, retai pasiduodanti protui, siekiančiam tvarkos ir objektyvumo, antra vertus, meninė kūryba skiriasi nuo mokslinės laisva retorika, laužančia taisykles. Kitaip tariant, byloja intymia, autentiška, tarsi neartikuliuota (arba artikuliavimo gramatiką perrašančia) individualia kalba.

Osvaldas Juška. Siuntinio pristatymas. 137x88. 2013

Paveikslo retoriką (potėpius, spalvų kontrastus, nuliejimus ir nubėgimus) galima palyginti su melo detektoriaus brėžiama „tiesos išklotine“. Tačiau suprasti tą išklotinę yra gana sudėtingas uždavinys. Reikia įdėti daug pastangų, kad galėtum laisvai „nardyti“ ne tik plačiame meno, bet ir neaprėpiamame kultūros vandenyne. Gilinantis į „tiesos išklotinę“ dažnai susidaro įspūdis, kad įtemptas jos skaitymas priartina prie autentiškos asmenybės, dar „nesusitepusios“ tikrove, – mūsų akivaizdoje menininkas pasirodo „apšviestas tiesos“. Tačiau paveikslai-užrašai – tai tik to paties mito sandai, sugulantys į vienokį arba kitokį absoliučios tobulos būties (at)pasakojimą. Nors puikiai žinome, kad visa tai, ką įstengėme perskaityti Juškos vaizduose, gali būti išgalvota, kasdienybėje niekada nenutikę, tačiau intuityviai pritariame šiam meniniam gestui kaip gerai pradžiai, nuo kurios plėtojasi nuoširdus, atviras kūrėjo ir suvokėjo dialogas. Laisvai artikuliuojama kūryba visada artėja prie to, ką galima vadinti grynąja tiesa. Juškos kūrinį „skaitydami“ kaip atsiskyrėlio užrašų fragmentą, prisiliečiame prie apnuogintų autoriaus jausmų ir kibirkščiuojančios sąmonės. Tik vėliau keistą individualų jo „žodyną-vaizdyną“ aprengiame naujais drabužiais – savo įžvalgomis, savo sąmone ir jausmais, t. y. „aprengiame savimi“.

Žvelgdamas į Juškos paveikslą kaip į atskirą užrašą arba jo fragmentą, suvokiu, kad autorius atsiribojęs, atsiskyręs nuo išorinio pasaulio, pasinėręs į asmeninius potyrius, jausmus, mintis. Pabandysiu surinkti jo užrašus ir, skaitydamas melo detektoriaus pateiktą „tiesos išklotinę“, šio atsiskyrėlio tapybą „aprengsiu savimi“. Žinoma, kiekvienas, matydamas Juškos paveikslus arba skaitydamas šį tekstą, turi teisę „aprengti“ tą kūriniją pagal save, taigi visai kitokiais „drabužiais“.

Žvelgiu į tuos paveikslus ir matau žmogystas, kurios atrodo atklydusios iš pasakojimų apie šventuosius, gyvuosius ir demonus („Žaidimai“ II, 2015). Toks mano (kaip ir kieno nors kito) „matymas“ gali būti apgintas kaip „tiesos“ sakymas (nors absoliučios tiesos nėra), tačiau įmanoma toms figūroms priskirti ir visiškai kitus vaidmenis. Galima ignoruoti akivaizdžius naratyvus, (pri)kurti naują turinį. Juo labiau kad Juškos tapymo maniera ir siužetai tokiam kūrybiniam suvokėjų gestui visiškai nesipriešina. Kodėl taip yra? Manyčiau, imtis tokio savavališko „papildymo“ pirmiausia skatina kūrinių pavadinimai, nurodantys naratyvus, pagrindžiančius procesą, verčiančius (per)mąstyti judėjimą erdvėje ir laike („Būrėjas“, 2015). Nors judėjimas tapyboje fiziškai (nei regint, nei liečiant) nepatiriamas, tačiau ekspresyvūs dailininko potėpiai, spalvų deriniai, kontrastai ir dermės, nekonkrečių figūrų fragmentai, apeliuojantys į tikrovės pavidalus, išjudina, bent jau nuteikia judėti vaizduotę („Siuntinio pristatymas“, 2013). Remdamasi pavadinimu ir bandydama susieti jį su tuo, kas pavaizduota, konkretaus žiūrovo fantazija atskiria judėjimą nuo statiškos momentinės paveikslo scenos. Nors judėjimas yra su laiko tėkme susijusių medijų (pavyzdžiui, filmo) savastis, tačiau bent jau mano vaizduotė iš Juškos paveikslų irgi gauna analogišką impulsą. Žinoma, tai nėra šiuolaikinė pramoga, paviršutiniškai lengvas, negilus pasakojimas. Juškos kūryba – tai ne kultūros karikatūra, o būties, manyčiau, glaudžiai susijusios net su vieta ir su kolektyvine patirtimi, interpretacija bei vertinimas („Tylus kambarys“, 2014).

Daugelyje paveikslų figūros vaizduojamos profiliu. Neproporcingi, nedailūs, neatpažįstami veidai. Viena vertus, drobėse regime išderintą, netikrovišką atvaizdą, antra vertus, ekspresyvi jo konstrukcija, „sukalta“ drąsiais potėpiais, verčia permąstyti pačią tikrovę, o tada galbūt paaiškės, kad jos atvaizdas yra netgi tikresnis negu tai, kas įprasta ir akivaizdu kasdienėje aplinkoje. Šiuo atveju paveikslas drąsiai apnuogina ir įteisina paradoksalius gyvenimo ir tikėjimo naratyvus. Staigiais drąsiais potėpiais sukuriamas judėjimo įspūdis – man tai primena pakartotinę gero filmo peržiūrą. Ne tokio filmo, kuris paviršutiniškai ir lengvabūdiškai atpasakoja pasaulį, o tokio, kuris sužadina jausmus ir nuteikia prisiminimams. Juškos tapyba atgaivina jausminę patirtį, sutvirtina ryšius tarp manęs ir aplinkos, tarp manęs ir kitų individų, tarp manęs ir tautos, kuriai priklausau, kurios kultūra sudaro mano tapatybės pagrindą…

Estetinį pasigėrėjimą kelia, vaizduotę įaudrina tiek figūros, tiek individuali paties suvokėjo pajauta. Juškos paveikslai pasakoja nuodėmingųjų ir dievobaimingųjų, gyvųjų ir šventųjų istorijas, kurios atsiskleidžia kaip liaudies tapybos „archetipai“ arba jų atspindžiai. Pavyzdžiui, paveiksle „Mazgojimas“ (2015) vaizduojami trys veikėjai. Nė vieno iš jų negalima išskirti kaip pagrindinio. Visi papildo vienas kitą, varžydamiesi tarpusavyje. Akivaizdi tų figūrų hierarchija. Tikėtina, kad klūpanti figūra yra žemiausio rango, o ją užstojanti baltoji su angelo sparnais – aukščiausio, dieviškojo. Tačiau priešais baltasparnę figūrą regime visa galva aukštesnę, karūnuotą žmogystą. Šis hierarchinis dydžių žaismas primena vaikišką piešinį. Figūros vienoje plokštumoje dėliojamos pagal ūgį, suteikiant joms šventumo, apdalijant galios bei valdžios simboliais, kaip ir naiviojo liaudies meno kompozicijose. Manau, šis bruožas yra stiprioji Juškos kūrybos pusė, sietina tiek su etniniu klodu, tiek su religinės pajautos vaizdavimo tautodailėje tradicija.

„Mazgojime“ judėjimo įspūdį sustiprina kairiajame paveikslo šone pavaizduotos figūros – priekinė balta tartum pridengia didesnę atsiklaupusią žmogystą.

Judėjimas ypač stipriai išreikštas „Žaidimuose“ (2015) – čia matome daug figūrų, pasisukusių profiliu į tą pačią pusę. Atrodytų, jos žengia, atkartodamos viena kitos žingsnį, tačiau vaizdą galima suvokti ir kaip multiplikuotą vienos figūros žingsniavimą. „Žaidimai“ – prieštaringas kūrinys, judėjimą derinantis su sąstingiu, nejudrumu. Dėmesį prikausto dešinioji paveikslo pusė. Čia regime detaliau nutapytus veidus, iš kurių du susiję su makabriškais kanibališkais kūno žaidimais, – abu veidai (arba galvos) yra atplėšti nuo kūnų. Vieną galvą, nutvėrusi keistomis galūnėmis, laiko mažiausioji figūra, atrodo, nusiteikusi ridenti ją tarsi kamuolį. Tad galva čia tampa ir daiktu, ir papildoma sąlyga įsivaizduojamam judesiui pratęsti.

Pabaigai pacituosiu filosofo Henri Bergsono žodžius apie judėjimą: „Formos – tai viskas, ką gali išreikšti kalba. Ji yra priversta numatyti judrumą arba apsiriboti tuo, kad įteigia judrumą […]“ (H. Bergson, 2004. Kūrybinė evoliucija. Vilnius: Margi raštai, p. 353). Perfrazuojant šią Bergsono mintį, galima teigti, kad Juškos tapybos kalba šiuo atveju demonstruoja formas, (į)teigiančias judėjimą.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2015-04-25). Tiesos išklotinė. Kultūros barai, nr. 3, Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Daile/Tiesos-isklotine/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10)

Originalo kopija

PDF – 2015-04-25 Tiesos išklotinė

Rekomenduojame skaityti