Dr. Remigijus Venckus.

Žaneta Jasaitytė

Vasario 26 d. (penktadienį), 17 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) atidaroma Žanetos Jasaitytės paroda „Mirksnis“.

Meno kūrinys, ne tik gali, bet ir privalo būti suvokiamas kaip menininko asmeninių išgyvenimų registravimo forma. Kūrinys išduoda ir slepia kūrėjo evoliuciją, sieja ir skiria praeitį ir dabartį. Šioje dvejopoje situacijoje atsidūręs žiūrovas virsta tarp kategorijos atstovu.

Šiaulių dailės galerijoje pristatomoje Žanetos Jasaitytės kūrinių kolekcijoje žiūrovas atsiduria tarp mirksnių ir akimirksnių. Plokštumoje užregistruojami jutimai nenurodantys į dabartį, bet atvirkščiai – priklauso praeičiai. Abstraktumo ir konkretumo pynėje gimsta praeities ilgesys. Drąsių, ekspresyvių dėmių ir formų junginyje atsiveria pasaulis, kurį negrįžtamai nusinešė arba nusineša laikas. Nusineštas pasaulis pirmiausia buvo užkonservuotas abstraktaus pobūdžio kūrinių kolekcijoje Варение (Uogienė).

Kolekcija 2009 m. rudenį buvo eksponuota Lenkijoje, Liublino mieste. Čia menininkė prabilo apie jausmą, bet ne jausmo išraišką. Atsisakė formos, t. y. realybėje sutinkamų ir atpažįstamų personažų ir daiktų; išsivadavo iš griežtų konstrukcijų kuriančių apčiuopiamos realybės reprezentavimo įspūdį. Tik čia atsiradusios apskritos dėmės ir stiklainio forma leido įteisinti, ar bent jau intuityviai suvokti griežtą kūrinio konstrukciją. Tačiau tai nėra tikroji konstrukcija. Konstrukcija tik numanoma. Konstrukcija kaip poezija slypi po žodžių tinklu. Konstrukcija kaip nujaučiama esatis ir nesatis atsiverianti vienu ir tuo pačiu akies mirksnio akimirksniu. Šis mano išsakytas žodžių žaismas turėtų jus, žiūrovus, priversti meno kūrinį vartoti kaip nuotykį, kaip pasivaikščiojimą žaliuojančioje metaforų pievoje.

Žanetos Jasaitytės menas patį kūrybos aktą verčia suvokti kaip kūnišką procesą. Kūnas, sugėręs realybę, daugiau ar mažiau pakeitęs tikrovę, atveria naująją egzistencijos kokybę ir ją įspraudžia paveiksle. Rašymas/tapymas kūnu yra ne tik savosios tikrosios tapatybės įprasminimas, bet ir savęs apnuoginimas. Fragmentuotas pasaulis atsiveria kaip galimybių visuma. Nebegalima atsekti tikrovės ir išgalvojimo. Apsigyvenus išgalvotoms struktūroms kūrinio paviršiuje iškyla nutikimas ir netikroviškumas, kurie ilgainiui išmainomas į tikrą tikroviškumą. Pasislinkus realybės ir fikcijos riboms, pasislenka ir meno kūrinio vartojimo principai.

Kai kuriais atvejais paveikslas tampa nebe paveikslu, bet kažkuo ypač artimu ekrano kūriniui. Pavyzdžiui: drobėje ledus valgantis vaikas rodomas iš kelių pusių. Ledų valgymas veikia kaip ilgas ir nesibaigiantis procesas. Dėl kelių to paties personažo pozicijų, į žiūrėjimo aktą integruojamas nesibaigiantis procesas ir judantis objektas, kurie ypač akivaizdūs paveiksle vaizduojančiame kamuoliu žaidžiantį kūdikį. Kelios, visiems realybėje pažįstamos kūno pozicijos neleidžia kūrinio suvokti kaip visiškai baigto, arba kuriamo. Iš tikro atsiveria begalinis, be pradžios ir pabaigos egzistuojantis nuotykis. Šiame nuotykyje, kaip miraže, tankiame rudens ūke slepiasi ir išnyra žmonių figūros. Jos pagaunamos ir užkonservuojamos tarsi fotoaparato akutės mirksnyje.

Nė kiek specialiai ne pozuotoje vaikų besisupančių sūpynėse atvaizde mirksnis atsiveria kaip tęstinis. Mirksnis tampa aktualiu tik dėl to, jog žiūrovas gali tikėtis, kad nugarą atsukęs personažas kada nors atsisuks. Atrodo, kad paveiksle rausva suknele vilkinti ir žiūrovą stebinti moteris, kada nors pasiners į horizonto nasrus. O prie mėlio tarsi ežero rankose laikanti vaiką moteris, vieną akimirksnį liks viena, arba tas pats vaikas vilkės paauglio kūną. Ž. Jasaitytė demaskuoja prigimtinį žiūrovo norą akimirksnyje regėti ateitį.

Gali kilti apmaudas, tačiau ši, paveiksle vaizduojama moteris niekada neišnyks horizonte, ji niekada nepaleis vaiko, o vaikas niekada neatsisuks. Taigi prisiminimai negali išnykti, apie juos galima fantazuoti, juos galima sapnuoti. Prisiminimai visada atgimsta akimirksniuose. Žiūrovas gali tyliai sau kartoti: prašau, tik vieną kartą mirktelėk, kad sapnas atsivertų naujai atgimusios praeities poetikoje. Noriu Jums, žiūrovams, palinkėti: gero ir nesibaigiančio akimirksnių sapno…

Paroda veiks iki kovo 13 dienos.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2010-02-24). Prašau tik vieną kartą mirktelėk. Bernardinai.lt. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-24-remigijus-venckus-prasau-tik-viena-karta-mirktelek/40967 (žiūrėta 2013-07-22).

Originalo kopija

PDF – 2010-02-24 Prašau tik vieną kartą mirktelėk

Rekomenduojame skaityti