Dr. Remigijus Venckus.

 

Anatolijos Stiško „Pavasaris” 1989, 55x53, aliejus

Tarp begalės klausimų susijusių su šiuolaikiniu menu ir šiuolaikinio meno problemomis, dažnam teoretikui kyla aktualus tautinio identiteto sklaidos ir raiškos klausimas. Šis klausimas aptinkamas netikėtai atsidūrus įvairių meninių sprendimų lauke. Šiuolaikinių medijų, naujųjų ir vis naujėjančių meninės komunikacijos formų, socialinių ir politinių pokyčių gausoje atsiverianti deziorentuota meninių praktikų realybė sugeba paklaidinti teorinių svarstymų liūne įklimpusį net ir labai išprususį kultūros žinovą. Esminė problema glaustai susieta su menininko savimone, su tam tikra vietos ir kultūros istorijos tapatumo kryptimi. Tautinio meno apraiškos, nacionalinio charakterio braižas visada lieka aktualus. Aktualumas ryškėja net pačiose moderniausiose kūrybos formose. Kas yra šiuolaikiška, kas yra šiuolaikinis menas ir koks jis yra? Juk net tautodailė gali būti šiuolaikiška; juk ji irgi šiandien kuriama? Kaip tik tautodailę esu linkęs įvardinti kaip tam tikrą fenomeną įstrigusį praeityje ir tarsi kažkokią giją besidriekiančią šiandienoje. Tautodailės akivaizdoje šiandiena yra praeities tęsinys, bet ne ateities pradžia.

Tapytojo Anatolijaus Stiškos kūryboje išryškėja mano įvardintas tautodailei būdingas gana aktyvus ryšys su praeitimi. Praeitis ypač aktuali formuojant ir tapybiškumo atžvilgiu profesionaliai išreiškiant savąjį vietos identitetą. Menininko išvystyta siužetinė linija šį vietos identitetą specialiai leidžia sieti su įprastu ir paprastu egzistencijos pajautimu. Paprastumas yra atsitikusi / nutikusi, tam tikra vidinės būsenos / jausmo apnuoginimo / registracijos procedūra. Apnuoginimo drąsa ryškėja kūrinio formos analizėje. Nuostabą kelia peizažo, natiurmorto ir figūratyvinio žanro kūryboje atsiveriantys drąsūs tapybiški potėpiai ir aktyvūs spalviniai deriniai.

Anatolijos Stiško „Dviese” 1984, 190x180 aliejus

Peizažo tapyboje aktyvia, ryškia spalva pasidabinę laukai specialiai kontrastuoja su mėlynoje ir violetinėje spalvinėje gamoje apgyvendintu horizontu. Beržynėlių lapų ir kamienų žaismėje tuo pačiu metu konkuruoja ir dera, violetiniai, ryškiai žali ir rudi potėpiai. Štai 1987 m. nutapytame paveiksle Vasara (150x150cm) žiūrovą gali nustebinti ryškiai žalių žolynų bangavimas. Bangose skęstanti sodyba, tarytum atsiremia į ryškų šaltaspalvį miškų horizontą. Vienkiemio tikrovė sutinkama / užtinkama, veriama / atveriama pro atidarytas duris – personifikuotas nustebusio pastato akis. Nutapytų durų pravėrimas yra sąmoningas matymo akto kvestionavimas. Nutapyta realybė veržiasi pro atviras duris. Čia duris lemta suvokti kaip tam tikrą vienu metu atsiradusį išėjimą ir negrįžimą. Dera manyti, kad tapyba leidžia išeiti iš savosios realybės ir bent jau trumpam užstrigti praeities tikrovėje. Durų atsidarymo dėka praeitis įtaigiai vizualizuojasi.

Natūrali aplinka visada turtingesnė, niekada ne tapati sau, visada stebinanti. Dėl to tikrovė mus apgauna, dėl to tikrovė veikia kaip psichotropinis nuodas. Rudeniniuose vaizduose, dailininko pasirinktas potėpis ir spalvinis sprendimas geba žiūrovą atvesti į pasakišką gyvybingai vėjuotą erdvę. Jeigu natiurmortuose regimas tykus daiktų gyvenimas, tuomet gamtinėje aplinkoje daiktų ir žmonių gyvenimas virsta stichiško šėlsmo dalimi. Aktualumo nepraranda peizažo, kaip gyvenamosios arba esamosios vietos, kaip jausmo atsivėrimo misija specialiai ir tikslingai įvietinta teptuko potėpių dėka. Kaimiškas peizažas yra jausmo gimtinė ir jausmo egzistavimo ištaka. Tikriausiai neklystu sakydamas, kad jausmų siautėjimo dėka, net meno kūrinyje įstrigęs akmuo gali pajausti savo paties sunkį.

Anatolijos Stiško „Etiudas”, 1980-90, aliejus

A. Stiškos tapyboje negausu žmogaus vaizdo. Tačiau čia žmogus labiau nei peizaže atsiduoda savo vidinei dramai, nusigręžia nuo įmantraus ir dinamiško pasaulio. Čia žmogus išgyvena savo vienatvės, savo intymios patirties, savo skausmo ir savo vidinio širdies įsiklausymo galimybę. Paradoksalu, bet drįstu retoriškai klausti – ką kalba ir jaučia nutapyto žmogaus širdis? Norisi klausti, vos tik pažvelgus į rimtyje sustingusią ir beržynėlio šlamesyje skęstančią merginą (nutapyta 1986 m. plenere). Kokie jausmai apninka išvydus gelsva skarele apsigaubusią, raudonu megztiniu vilkinčią, siūlų kamuoliuką rankose laikančią senyvą moterį. Tai įspūdingas Motulės portretas nutapytas  1991 m. (61x43cm.). Kūrinys verčia suklusti ties potėpio drąsa. Apmąstyti pasirinktų ir įvaldytų potėpių sistemą. Linijos formuoja / konstruoja vizualinį audinį, veido plokštumas, skarelės mirgėjimą, nuo darbo sugrubusias nešvelniai švelnias moters rankas. Potėpis leidžia atpažinti ir pažinti kūrybą kaip tam tikrą kelionės laiku formą. Potėpis, konstatuoja menininko meistrystę, gebėjimą profesionaliai įsigyventi ir išgyventi regimąją situaciją, ją išgryninti ir perkelti į savo drobę.

Pažvelkime į daiktus nugrimzdusius į tylą. Daiktai nerėkia, nekeičia savo padėties aplinkoje. Daiktai informuoja apie praeities erdvėlaikyje gyvenusius žmones. Kai sau leidžiame daiktą matyti ne kaip reikmenį, bet kaip savo atminties ir jausmo indą tuomet daiktas išvalomas nuo tylos dulkių. Įdomus daiktas vaizduojamas 1987 m. sukurtame etiude (38x43cm.). Dešinioji paveikslo pusė atskiriama kažkokios keistos, nutapytos plokštumos, tarsi pastogę laikančio balkio dėka. Pirmame paveikslo plane nutapyta vaza su pamerktomis lauko

Anatolijos Stiško „Crucifixus” 1999, 170x170

gėlėmis ir indas panašus į puodelį. Šie daiktai nebepriklauso natiurmorto erdvei. Daiktų užnagaryje plytintis peizažas priekinio plano daiktus pasigrobia ir įtvirtina kaip savo aplinkos sudedamąją dalį. Žaluma tviskančiame žolės bangavime stūkso pamėlynavusi troba. Dangaus mėlynė pakeičiamas spalviškai gilumoje, ir tapybiškai plokštumoje tarpstančioje erdvėje.

Taikiu ir tyliu natiurmortu gali būti įvardintas 1990 m. kūrinys. Vaizduojama kiaušinių pilna kraitelė ir indas arba ąsotis pripildytas pieno. Paprasti ir kasdieniai praeities daiktai prabyla kur kas tikriau už įmantrius šiandienos daiktus. Čia kaip ir poezijoje, siekiant užrašyti jausmą, žodžiai mus dažnai paveda ir nuvilia. Tikri jausmai išsilieja pačiais paprasčiausiais, banalumo aura, pasidengusiais žodžiais. Nors paprastumą galima įvardinti banaliu, tačiau būtina nepamiršti, kad paprastas yra artimas ir savas. Paprastumas nebūtinai turi būti banalus savajam, individualiam Aš.

Anatolijos Stiško „In Memoriam”, 1986, 150x150, aliejus

Didelės apimties paveiksle (…. įrašykite paveikslo duomenis nes knygoje nelabai aišku…) suformuotos sudėtingos kompozicijos sąlygoja daugiasluoksnio naratyvo pojūtį ir sampratą. Kūrinio sistemą sudaro peizažo šėlsmas, žmogaus kūno rimtis ir natiurmorto tyla. Reikia pastebėti, kad šiame paveiksle nė vienas objektas / subjektas netyli. Kiekvienas groja dideliame orkestre. Spalvinė gama ir objektų / subjektų visuma lemia muzikinio ritmo įsivaizdavimą. Jautriam žiūrovui tapyba veikia panašiai kaip sinestetinis, įtraukiantis objektas. Šis paveikslas sudarytas iš kelių paveiksliškų kompozicijų. Labai norint, galima siekti skaidyti kūrinį į dalis. Skaidymas leidžia išvysti svarbius sudėtinius vidinius elementus, kurie sugeba vešėti kaip autonimiškos kompozicijos. Tolyje ir tolio tyloje besiganantis arklys, pirmame plane stūksantis stalas su šviežių lauko gėlių vaza, dešiniajame paveikslo krašte išryškėjanti medžių kamienų plyšiuose įsibrovusi ir iš paveikslo tiesiai žiūrovui į akis žvelgianti mergina konstatuoja, kad kūrinyje veikia trys autonomiškos į vieną organišką visumą sujungtos kompozicijos. Labiausiai dėmesį patraukia skaistūs šviesos pluoštai ir smulkūs žolynai. Proskyna ir joje besiganantis arklys tarytum nušvinta pasakišku stebuklu ir nuskaidrina dailininko, bei žiūrovo atmintį.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2010-04-16 – 2010-05-28). Prarastas, artimas ir savas peizažas, daiktas ir veidas: Аnatolijaus Stiško (Lietuva) tapybos parodos „Simfonia Pastorale” recenzija. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Recenzuota atidarymo metu: 2010-04-16. Prieiga internetu: http://www.agalerija.lt/anatolijus-stisko/sinfonia-pastorale/menotyrininko-anotacija/ (žiūrėta 2017-07-20).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Abstrakčios tapybos žaismas

Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Pin It on Pinterest