Dr. Remigijus Venckus.

 

Anatolijos Stiško „Pavasaris” 1989, 55x53, aliejus

Tarp begalės klausimų susijusių su šiuolaikiniu menu ir šiuolaikinio meno problemomis, dažnam teoretikui kyla aktualus tautinio identiteto sklaidos ir raiškos klausimas. Šis klausimas aptinkamas netikėtai atsidūrus įvairių meninių sprendimų lauke. Šiuolaikinių medijų, naujųjų ir vis naujėjančių meninės komunikacijos formų, socialinių ir politinių pokyčių gausoje atsiverianti deziorentuota meninių praktikų realybė sugeba paklaidinti teorinių svarstymų liūne įklimpusį net ir labai išprususį kultūros žinovą. Esminė problema glaustai susieta su menininko savimone, su tam tikra vietos ir kultūros istorijos tapatumo kryptimi. Tautinio meno apraiškos, nacionalinio charakterio braižas visada lieka aktualus. Aktualumas ryškėja net pačiose moderniausiose kūrybos formose. Kas yra šiuolaikiška, kas yra šiuolaikinis menas ir koks jis yra? Juk net tautodailė gali būti šiuolaikiška; juk ji irgi šiandien kuriama? Kaip tik tautodailę esu linkęs įvardinti kaip tam tikrą fenomeną įstrigusį praeityje ir tarsi kažkokią giją besidriekiančią šiandienoje. Tautodailės akivaizdoje šiandiena yra praeities tęsinys, bet ne ateities pradžia.

Tapytojo Anatolijaus Stiškos kūryboje išryškėja mano įvardintas tautodailei būdingas gana aktyvus ryšys su praeitimi. Praeitis ypač aktuali formuojant ir tapybiškumo atžvilgiu profesionaliai išreiškiant savąjį vietos identitetą. Menininko išvystyta siužetinė linija šį vietos identitetą specialiai leidžia sieti su įprastu ir paprastu egzistencijos pajautimu. Paprastumas yra atsitikusi / nutikusi, tam tikra vidinės būsenos / jausmo apnuoginimo / registracijos procedūra. Apnuoginimo drąsa ryškėja kūrinio formos analizėje. Nuostabą kelia peizažo, natiurmorto ir figūratyvinio žanro kūryboje atsiveriantys drąsūs tapybiški potėpiai ir aktyvūs spalviniai deriniai.

Anatolijos Stiško „Dviese” 1984, 190x180 aliejus

Peizažo tapyboje aktyvia, ryškia spalva pasidabinę laukai specialiai kontrastuoja su mėlynoje ir violetinėje spalvinėje gamoje apgyvendintu horizontu. Beržynėlių lapų ir kamienų žaismėje tuo pačiu metu konkuruoja ir dera, violetiniai, ryškiai žali ir rudi potėpiai. Štai 1987 m. nutapytame paveiksle Vasara (150x150cm) žiūrovą gali nustebinti ryškiai žalių žolynų bangavimas. Bangose skęstanti sodyba, tarytum atsiremia į ryškų šaltaspalvį miškų horizontą. Vienkiemio tikrovė sutinkama / užtinkama, veriama / atveriama pro atidarytas duris – personifikuotas nustebusio pastato akis. Nutapytų durų pravėrimas yra sąmoningas matymo akto kvestionavimas. Nutapyta realybė veržiasi pro atviras duris. Čia duris lemta suvokti kaip tam tikrą vienu metu atsiradusį išėjimą ir negrįžimą. Dera manyti, kad tapyba leidžia išeiti iš savosios realybės ir bent jau trumpam užstrigti praeities tikrovėje. Durų atsidarymo dėka praeitis įtaigiai vizualizuojasi.

Natūrali aplinka visada turtingesnė, niekada ne tapati sau, visada stebinanti. Dėl to tikrovė mus apgauna, dėl to tikrovė veikia kaip psichotropinis nuodas. Rudeniniuose vaizduose, dailininko pasirinktas potėpis ir spalvinis sprendimas geba žiūrovą atvesti į pasakišką gyvybingai vėjuotą erdvę. Jeigu natiurmortuose regimas tykus daiktų gyvenimas, tuomet gamtinėje aplinkoje daiktų ir žmonių gyvenimas virsta stichiško šėlsmo dalimi. Aktualumo nepraranda peizažo, kaip gyvenamosios arba esamosios vietos, kaip jausmo atsivėrimo misija specialiai ir tikslingai įvietinta teptuko potėpių dėka. Kaimiškas peizažas yra jausmo gimtinė ir jausmo egzistavimo ištaka. Tikriausiai neklystu sakydamas, kad jausmų siautėjimo dėka, net meno kūrinyje įstrigęs akmuo gali pajausti savo paties sunkį.

Anatolijos Stiško „Etiudas”, 1980-90, aliejus

A. Stiškos tapyboje negausu žmogaus vaizdo. Tačiau čia žmogus labiau nei peizaže atsiduoda savo vidinei dramai, nusigręžia nuo įmantraus ir dinamiško pasaulio. Čia žmogus išgyvena savo vienatvės, savo intymios patirties, savo skausmo ir savo vidinio širdies įsiklausymo galimybę. Paradoksalu, bet drįstu retoriškai klausti – ką kalba ir jaučia nutapyto žmogaus širdis? Norisi klausti, vos tik pažvelgus į rimtyje sustingusią ir beržynėlio šlamesyje skęstančią merginą (nutapyta 1986 m. plenere). Kokie jausmai apninka išvydus gelsva skarele apsigaubusią, raudonu megztiniu vilkinčią, siūlų kamuoliuką rankose laikančią senyvą moterį. Tai įspūdingas Motulės portretas nutapytas  1991 m. (61x43cm.). Kūrinys verčia suklusti ties potėpio drąsa. Apmąstyti pasirinktų ir įvaldytų potėpių sistemą. Linijos formuoja / konstruoja vizualinį audinį, veido plokštumas, skarelės mirgėjimą, nuo darbo sugrubusias nešvelniai švelnias moters rankas. Potėpis leidžia atpažinti ir pažinti kūrybą kaip tam tikrą kelionės laiku formą. Potėpis, konstatuoja menininko meistrystę, gebėjimą profesionaliai įsigyventi ir išgyventi regimąją situaciją, ją išgryninti ir perkelti į savo drobę.

Pažvelkime į daiktus nugrimzdusius į tylą. Daiktai nerėkia, nekeičia savo padėties aplinkoje. Daiktai informuoja apie praeities erdvėlaikyje gyvenusius žmones. Kai sau leidžiame daiktą matyti ne kaip reikmenį, bet kaip savo atminties ir jausmo indą tuomet daiktas išvalomas nuo tylos dulkių. Įdomus daiktas vaizduojamas 1987 m. sukurtame etiude (38x43cm.). Dešinioji paveikslo pusė atskiriama kažkokios keistos, nutapytos plokštumos, tarsi pastogę laikančio balkio dėka. Pirmame paveikslo plane nutapyta vaza su pamerktomis lauko

Anatolijos Stiško „Crucifixus” 1999, 170x170

gėlėmis ir indas panašus į puodelį. Šie daiktai nebepriklauso natiurmorto erdvei. Daiktų užnagaryje plytintis peizažas priekinio plano daiktus pasigrobia ir įtvirtina kaip savo aplinkos sudedamąją dalį. Žaluma tviskančiame žolės bangavime stūkso pamėlynavusi troba. Dangaus mėlynė pakeičiamas spalviškai gilumoje, ir tapybiškai plokštumoje tarpstančioje erdvėje.

Taikiu ir tyliu natiurmortu gali būti įvardintas 1990 m. kūrinys. Vaizduojama kiaušinių pilna kraitelė ir indas arba ąsotis pripildytas pieno. Paprasti ir kasdieniai praeities daiktai prabyla kur kas tikriau už įmantrius šiandienos daiktus. Čia kaip ir poezijoje, siekiant užrašyti jausmą, žodžiai mus dažnai paveda ir nuvilia. Tikri jausmai išsilieja pačiais paprasčiausiais, banalumo aura, pasidengusiais žodžiais. Nors paprastumą galima įvardinti banaliu, tačiau būtina nepamiršti, kad paprastas yra artimas ir savas. Paprastumas nebūtinai turi būti banalus savajam, individualiam Aš.

Anatolijos Stiško „In Memoriam”, 1986, 150x150, aliejus

Didelės apimties paveiksle (…. įrašykite paveikslo duomenis nes knygoje nelabai aišku…) suformuotos sudėtingos kompozicijos sąlygoja daugiasluoksnio naratyvo pojūtį ir sampratą. Kūrinio sistemą sudaro peizažo šėlsmas, žmogaus kūno rimtis ir natiurmorto tyla. Reikia pastebėti, kad šiame paveiksle nė vienas objektas / subjektas netyli. Kiekvienas groja dideliame orkestre. Spalvinė gama ir objektų / subjektų visuma lemia muzikinio ritmo įsivaizdavimą. Jautriam žiūrovui tapyba veikia panašiai kaip sinestetinis, įtraukiantis objektas. Šis paveikslas sudarytas iš kelių paveiksliškų kompozicijų. Labai norint, galima siekti skaidyti kūrinį į dalis. Skaidymas leidžia išvysti svarbius sudėtinius vidinius elementus, kurie sugeba vešėti kaip autonimiškos kompozicijos. Tolyje ir tolio tyloje besiganantis arklys, pirmame plane stūksantis stalas su šviežių lauko gėlių vaza, dešiniajame paveikslo krašte išryškėjanti medžių kamienų plyšiuose įsibrovusi ir iš paveikslo tiesiai žiūrovui į akis žvelgianti mergina konstatuoja, kad kūrinyje veikia trys autonomiškos į vieną organišką visumą sujungtos kompozicijos. Labiausiai dėmesį patraukia skaistūs šviesos pluoštai ir smulkūs žolynai. Proskyna ir joje besiganantis arklys tarytum nušvinta pasakišku stebuklu ir nuskaidrina dailininko, bei žiūrovo atmintį.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2010-04-16 – 2010-05-28). Prarastas, artimas ir savas peizažas, daiktas ir veidas: Аnatolijaus Stiško (Lietuva) tapybos parodos „Simfonia Pastorale” recenzija. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Recenzuota atidarymo metu: 2010-04-16. Prieiga internetu: http://www.agalerija.lt/anatolijus-stisko/sinfonia-pastorale/menotyrininko-anotacija/ (žiūrėta 2017-07-20).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...