Dr. Remigijus Venckus.

Menininkų išvykos į svečias šalis, dalyvavimas tarptautiniuose pleneruose ir meno rezidencijose – nepakeičiama, ypač reikalinga patirtis. Šių laikų kūrybos procesas – tai dalijimasis koncepcijomis ir techninėmis žiniomis. Bendradarbiavimas – aktuali ir būtina paskata, lemianti tęstinių parodų bei meno tyrimų projektus. Štai tokie svarstymai apninka stebint tarptautinius tokio pobūdžio renginius bei jų rezultatus. Aptarsiu naują tarptautinę vizualiųjų menų rezidenciją Kaune, įgyvendinamą Europos Sąjungos finansuojamo projekto „CreArt“ bei kuruojamą Kauno miesto VšĮ „Artkomas“.

Melita Matovic Fligler ,,Protinga moteris“

Šiemet rezidencijoje dalyvauja šeši užsienio valstybių menininkai: Adrianas Rata (Rumunija), Alice Caracciolo (Italija), Enrico Ingenito (Italija), Francisco Mota (Portugalija), Melita Matovic Fligler (Kroatija), Petteris Solbergas (Norvegija). Nors išvardyti vizualiojo meno kūrėjai labai skirtingi tiek pasirinktų temų, tiek estetinės programos, tiek naudojamos technikos atžvilgiu, juos vienija bendra kūrybinė erdvė – Kaunas. Tad kokie darbai sukurti meno rezidencijos metu?

Galima išskirti keturias menininkų labiausiai plėtotas tematines kryptis: pirma – regėjimo ir matymo, vizualaus komforto bei diskomforto zonų kūrybinis permąstymas; antra – atsparumo populiariajai kultūrai patikrinimas; trečia – kasdienybės patirčių registravimas; ketvirta – vizualinio malonumo perkonstravimas, perkainojimas ir vizualiosios patirties (pasi)dalijimas.

Regėjimas bei matymas, taip pat žvilgsnio fenomeno kūrybinis permąstymas aktualiausias italų dailininkui E. Ingenito. Menininko dėmesį prikausto bei kūrybinę programą sąlygoja gamtinėje ir urbanistinėje aplinkoje žaidžianti šviesa bei šešėlis. Drobės paviršiuje kurdamas mirgėjimo įspūdį E. Ingenito plėtoja fotografinę ir netgi kinematografinę kūrybos strategiją. Paveiksluose dominuojantis motyvas – medžių lapija ir kamienai bei pro jų tarpus besiveržianti šviesa. Šviesos ir šešėlio žaismas kuria kinematografinio judėjimo efektą, o komponavimo principas, kai šviesos ir šešėlių žaisme „ištraukiamos“ arba „maskuojamos“ tikrovės formos, primena fotografo mąstymą. Bet kuriuo atveju galima teigti, kad dailininkui drobė, teptukas ir dažai – instrumentai, leidžiantys plėtoti patrauklų ir produktyvų dialogą tarp fotografijos, kinematografijos ir tapybos. Ši trikampė komunikacija išsirutuliojo natūraliai, nes autorius kuria ir videomeną, kuriame judesys bei judėjimas užima ne centriškiausią poziciją.

Adrian Rata ,,Rožinis gyvenimas“, 2012 m.

Reikia pastebėti, kad rezidencijoje E. Ingenito kūrybos strategija nėra „vieniša“. Čia dalyvauja ir kita menininkė iš Italijos A. Caracciolo, nesiimanti fotografinės taktikos, bet kurianti fotografiją ir eksploatuojanti labiau vaizduojamajai dailei būdingą paveikslinę komponavimo kryptį. Teminė jos kūrybos ašis – kasdienybės patirčių registravimas. Autorė fotografuoja Kauno kiemus, gatves, pastatus. Žiūrovo žvilgsnis vaizduojamuosius sutinka kaip elementus, kuriuos pasitelkiant dažnai kuriama nepageidaujama miesto reprezentacija. Tačiau A. Caracciolo kasdienybę fiksuoja tikslingai. Taip ji tarsi kuria dialogą su lietuviška dabartimi. Iš dalies galima tvirtinti, kad pasirinkta „meninė prieiga“ arba kūrybinis artėjimas bei tariamas prisilietimas prie fotografuojamo objekto bei subjekto labai paprasti. Forma ir minimalus pasakojimas nušalina autorių ir pademonstruoja neva anonimišką, objektyvų ir šaltą kito žvilgsnį. Tokiu būdu net žiūrovo žvilgsnis sustabdomas centre fiksuojant statiškas arba netikėtą judesį išlaikiusias kompozicijas. Susidaro įspūdis, jog autorė kurdama dažniausiai laikosi tradicinio, paveikslinio komponavimo normų, būdingų chrestomatinėms, realistinėms pasaulio atvaizdų kūrimo strategijoms.

Rumunų dailininkas A. Rata kūryboje regėjimą išbando taip, kad išjudinamos komfortabilios ir diskomfortabilios tikrovės konstrukcijos ir distancija tarp tikroviško pasakojimo bei išgalvotų ir individualių vizijų. Menininkas sukuria abstrakčių plokštumų sankirtas, atstovaujančias individualiai ir jautriai į tikrovę reaguojančiai sąmonei bei atpažįstamų daiktų formų realistiniam vaizdavimui. Tai yra visa, kas paveiksle atskleidžiama kaip tikra realybė, ir tai, kas žymi subjektyvią ir individualią sąmonę, formuoja intencionalias nuorodas į siurrealizmą. A. Rata kūryboje skleidžia laisvos sąmonės išraiškas. Tai jo dialogas su chrestomatine siurrealizmo ideologija, tai siurrealistinio ir kone automatinio rašymo rekonstrukcija. Simbolinė, intertekstuali ir interikoniška atvaizdų tikrovė paveikslų plokštumose tiesia suvokimo tiltus tarp laiko, atitinkančio „čia ir dabar“ kategoriją, bei laiko, kuris plečiasi išbarstydamas savo koordinates.

Petter Solberg kūrinys

Ne tik rumunui, bet ir dailininkei iš Kroatijos M. Matovic Fligler svarbi savianalitinė kūrėjo pozicija. Tačiau, priešingai nei A. Rata, ši kūrėja nepanyra į individualią sąmonę arba tikrovės patyrimą. Jos kūryboje apstu ženklų, kuriais žymima visa, kas pakliūva į globalizacijos, vartojimo ir netgi negatyviosios kultūrinės pramonės diskursus. Karpydama ir klijuodama populiariųjų leidinių antraštes bei frazes autorė sujungia ir raštą, ir vaizdą. Atrodo, raidės ir žodžio „grožis“ sinchronizuojasi su erotizuotu, bet nevisiškai „išdailintu“ moters portreto ir kūno atvaizdu. „Vizualinis malonumas“ ir tipografijos derinys – savotiška feministinė kūrybos prieiga, kur standartiniams „malonumo atvaizdams“ pasipriešinama juos pakartotinai akumuliuojant.

Dar kitokį malonumo aspektą atveria portugalų menininkas F. Mota. Jo kūryboje daug atpažįstamų Vakarų kultūros pasakojimo formų, simboliais ir ikonomis tapusių daiktų. Dailininkas, meistriškai „valdydamas“ liniją ir minimalistinį, labai dekoratyvų piešinį, erotizuoja bei fetišizuoja kūną ir daiktą. Maža to, daiktą su kūnu jis sukeičia vietomis. Pavyzdžiui, pistoletą paverčią organišku „tvariniu“, kurio forma primena falą, o moterį – objektu, kurį seniai pardavinėja kultūrinė pramonė. Kūnas parduodamas populiariajam kinui, mados žurnalų viršeliams ir pan. Menininko kūryba – žaidybinis populiariosios kultūros (pa)tikrinimas, intencionalus apsimestinis pritarimas jai bei sąmoningas rafinuotas sarkazmas. Gal nesuklysiu pastebėjęs, kad dailininkui ypač svarbi forma, kuri neretai esti be turinio. Manau, tokiu būdu jis parodo ir pačią populiariąją kultūrą – per daugkartines kopijas ir jų iškreipimą praradusią turinį.

Francisco Mota, ,,Amžini įsimylėjeliai“

Rezidencijoje dalyvaujančio norvegų videomenininko P. Solbergo kūryba kitokia. Ją apibūdinantis pavadinimas („Energijos kaupimas“ / „Accumulation of Energy“) ir abstrakti, minimalistinė kūrinių forma verčia prisiminti amerikiečių tapytojo Jacksono Pollocko mintis. Tapytojas, paklaustas, kas būdinga abstrakčiajai Amerikos tikrovei, pastebėjo, jog pagrindinis kūrybos inspiravimo šaltinis – mechaninė tikrovė, jos judėjimo greitis, kintantys ir realybę keičiantys mechanizmai. Taip J. Pollockas prabilo apie judėjimą, nepastovumą, abejojimą tikrovės grynumu. Taigi visa, kas patenka į tokias meno sąvokas kaip „grynoji forma“ ir „grynoji idėja“, yra pastebima P. Solbergo „judančiuose paveikslėliuose“ („moving pictures“). Autorius ieško grynosios dėmės, grynojo brūkšnio, grynojo judesio. Jo kūrybos strategija – medijos išbandymas, atitinkantis Levo Manovičiaus šiuolaikinių medijų kalbos apibrėžtyse įvardijamą technologiją kaip formą, einančią pirmiau turinio. Paprastas judėjimas, mechaniškas dėmių pasiskirstymas – tai kūrinio pavidalas, patenkantis į technoestetikos centrą.

Pabaigai dera paminėti, kad visi rezidencijos dalyviai, atsidurdami jiems neįprastoje vietoje, tampa ir jautresniais aplinkos tyrėjais, ir atidesniais savianalitikais. Menininko savianalizę filosofas Georges’as Bataille’is vadino vidine patirtimi. Jis parašė tokio pat pavadinimo knygą, kurią įkvėpė Antonino Artaud laiškas, joje menininkas reiškia savianalitinę kūrėjo poziciją. G. Bataille’is pažymėjo, kad vidinė patirtis, kurią jis aprašė ir kurią mini A. Artaud, iš tikro žymi „grįžimą į Dievą“. Taigi šiuo atveju galima teigti, kad menininko savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link. Šis „grįžimas į Dievą“ nesvetimas ir plenero dalyviams. Tai pirminė nuoširdžios kūrybos sąlyga, sėkmingos komunikacijos tarp žiūrovo ir kūrinio prielaida.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-07-17) Nuo kasdienio reginio fiksavimo iki vidinės patirties sudirginimo: recenzija apie vizualiųjų menų rezidencijos Kaune parodą, surengtą pagal tarptautinę meno ir kultūros kūrėjų miestų tinklų programą „CreArt”. Nemunas, 27(921), 16-17, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2014-metai/Liepa/Kita/Nuo-kasdienio-reginio-fiksavimo-iki-vidines-patirties-sudirginimo/%28searchTerm%29/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-05-14).

Recenzija lydėjo parodą 2014-07-11 – 2014-08-05 Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, 44279 Kaunas. Paroda recenzuota atidarymo metu 2014-07-11.

Originalo kopija

PDF – 2014-07-17 Nuo kasdienio reginio fiksavimo iki vidinės patirties sudirginimo

Rekomenduojame skaityti