Dr. Remigijus Venckus.

Rugsėjo 10 d. 18 val. Vilniaus rotušėje vyks susitikimas su Olandijos menininku Ad Arma, kurį rengia tarptautinis vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Skulptorius, grafikas, stiklo menininkas, tapytojas Lietuvos publikai nusprendė pristatyti grafikos atspaudų parodą, kuri Vilniaus Rotušėje buvo eksponuojama nuo rugpjūčio 17 d.

Аd Arma grafikos kūrinys

Ad Arma gimė Olandijoje, Artibus meno akademijoje gavo meno magistro laipsnį. Menininkas yra surengęs 115 personalinių parodų, dalyvavęs 150-yje grupinių parodų 16-oje šalių. Ad Arma domisi Rytų civilizacija, daug keliauja, rengia seminarus ir kūrybines dirbtuves Indijoje, Honkonge, Makao ir Japonijoje. 2007 m. gavo Olandijos Metų menininko apdovanojimą. Šiuo metu kūrėjas gyvena Alpheno mieste, Olandijoje.

Kiekvienas Ad Arma grafikos darbas – unikalus atspaudas, vienintelis kūrinys; skirtingai nei daugelis grafikos meistrų, šis autorius netiražuoja savo darbų.

{…} koks yra Ad Arma kūriniuose skleidžiamas pasaulis? Talentingo dailininko kūriniai – tai pasakojimai apie pasakojimus, kurie gimsta išraiškos išraiškose, kalbos kalboje ir rašto rašte. Per abstrakčių formų žaismą kūrėjas bando grįžti į kalbos ir rašto pradžią. Tačiau tai, kas atitinka kalbos ir rašto pradžią, nėra įmanoma, nes tie, kurie kalba ir rašo, kurie gimė kalbos ir rašto kultūroje, nežino, kas yra ši pradžia. Tai – intuityviai geidžiama, autentiškai patiriama objektyvi tikrovė. {…}

Mintį apie kalbos ir rašto pradžią padiktuoja du Ad Arma kūriniai, kuriuos išskyriau iš įspūdingo ciklo Apie muziką (autorinė technika, 69x69 cm., 2012-12-20 ir 2013-08-06). Abiejų kūrinių plokštumoje regimas apskritimas, suformuotas iš niuansuotų nubėgimų, įdrėskimų, nutrynimų. Pagrindinę formą papildo įspaustas, pasikartojantis baltų taškų motyvas. Viena vertus – centrinę kompoziciją lemiantis apskritimas sugestijuoja tobulos formos paiešką; antra vertus – pasikartojantys balti taškai asocijuojasi su Brailio raštu. Autorius muziką priartina prie rašymo ir skaitymo praktikų, kuriomis naudojasi neregiai ir kurtieji. Taigi kūrinys byloja apie muziką, kuri yra patiriama vizualiai ir taktiliškai, o ne akustiškai.

Ad Arma, kaip ir dauguma abstrakcionistų (nebūtinai sąmoningai) grįžta prie Platono postulatų. {…} Abstraktus vaizdas – tai menininko formalus raštas, kuris yra išsivadavęs iš išankstinių taisyklių, lydimas sąmonės nekontroliuojamų jausmų. Abstraktūs ir formalūs žaidimai suformuoja tokį pasaulio užrašymą, per kurį nepaprasta ir nepatogu revizuoti esamąją tikrovę (o kartais net nėra įmanoma). Nepatogu dėl to, kad nauji vaizdiniai, būdami ikiraštiškо dokumento pėdsakais, tuo pat metu yra ir niekad anksčiau nepatirtas (arba patirtas menkai ir fragmentiškai, bet visiškai neatsimenamas) prarastas tikrovės portretas.

Rojaus kalbos beieškant: neintencionali kūrybos programa

Tarptautiniame vaizduojamosios dailės festivalyje-projekte „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ kūrybą pristato unikalus Nyderlandų dailininkas Ad Arma. Parodose galima pamatyti išskirtinių, vienkartinių, autorine technika atliktų atspaudų. Kūrinių forma artima tapybos ir grafikos menui.

Ad Arma „Seno draugo aplankymas“

Ad Arma gimė 1954 m. Roterdame. 1974-1979 m. studijavo Artibus meno akademijoje Utrechto mieste (Olandija), įgijo menų magistro laipsnį. Dailininko kūryba pristatyta šešiolikoje šalių; jo darbai eksponuoti Honkongo tarptautiniame Meno centre, Makao meno muziejuje, Oita prefektūros muziejuje Japonijoje. Ad Arma dalyvavo meno rezidencijose bei rengė kūrybines dirbtuves Indijoje, Nepale, Japonijoje, Kinijoje, Honkonge, Makao etc. 2007-aisiais kūrėjui suteiktas Olandijos metų menininko titulas. Šiuo metu jis gyvena Alpheno mieste, Olandijoje.

Unikali menininko kūrinių forma sulaiko mano – žiūrovo ir tyrinėtojo – žvilgsnį bei verčia skverbtis efemeriško turinio link. Tad drįstu savęs klausti: kokias prasmes sugestijuoja ir skleidžia formų žaismas, drąsiai įtvirtintas plokštumoje? Kokie motyvai dominuoja menininko išplėtotoje vizualinėje kalboje? Kokį kultūrinį žinojimą kvestionuoja ir atveria meistriški spalvų bei dėmių konfliktai? Pradėdamas rašyti apie kokią nors meno kūrinių kolekciją, labai dažnai iškeliu šiuos klausimus ir atsiduodu pirminiam įspūdžiui. Todėl netikėtai užklumpantis įspūdis ne nuvilia ar apgauna, bet padeda atverti prasmes, kurios glūdi už regimybės. Jis vedžioja mane kaip neregį po kito (dailininko) intuityviai sugertą, išgyventą ir kuriamą pasaulį, o kartu ir po mano tikrovę, supažindina su ja ir paverčia ją savesne, labiau pažįstama ir tikresne.

Аd Arma „Didelė žuvis“

Taigi koks pasaulis skleidžiasi šiuose darbuose? Talentingo dailininko kūriniai – pasakojimai apie pasakojimus, kurie gimsta išraiškos išraiškose, kalbos kalboje ir rašto rašte. Per abstrakčių formų žaismą kūrėjas bando grįžti į kalbos ir rašto pradžią. Visgi tai neįmanoma, nes tie, kurie gimė kalbos ir rašto kultūroje, nežino, kas yra ši pradžia. Tai intuityviai geidžiama, autentiškai patiriama objektyvi tikrovė, tarsi elementas (atomas), galintis būti ir stabilus, ir stichiškai reaktyvus.

Mintį apie kalbos ir rašto pradžią padiktuoja du autoriaus kūriniai, kuriuos išskyriau iš įspūdingo ciklo „Apie muziką“ (2012 ir 2013 m.). Abiejų darbų plokštumoje regimas apskritimas, suformuotas iš niuansuotų nubėgimų, įdrėskimų, nutrynimų. Pagrindinę formą papildo įspaustas pasikartojantis baltų taškų motyvas. Viena vertus, centrinę kompoziciją lemiantis apskritimas sugestijuoja tobulos formos paiešką (nors jos intencionaliai siekiama, ji yra neįmanoma); antra vertus, pasikartojantys balti taškai asocijuojasi su Brailio raštu. Autorius muziką priartina prie rašymo ir skaitymo praktikų, kuriomis naudojasi neregiai ir kurtieji. Taigi kūrinys byloja apie muziką, kuri patiriama vizualiai ir taktiliškai, o ne akustiškai.

Аd Arma „Ateiviai ir drambliai“

Šis akustinio malonumo konvertavimas į patyrimą, išgyvenamą juslėmis, akivaizdžiai ir drąsiai nutolusiomis nuo klausos, arba – į patyrimą, nutolusį nuo vienos ar kitos vaizdavimo normos, yra artimas daugumai istorijoje įrašytų meno (nebūtinai avangardinio) pavyzdžių. Nors itin tiesioginių sąsajų ir nėra, dailininko kūrybos strategija panaši į ankstyvąją fotografiją, kuri, siekdama meniškumo, kopijavo vaizduojamosios dailės kalbą ir taip išplėtojo savitą, autentišką dialektą; panaši į ankstyvąjį kiną, siekusį būti grynuoju menu, atrasti ir pagrįsti savo savimonę, formalios kalbos paieškomis tapusį ypač abstrakčiu. Autoriaus kūriniai „Apie muziką“ primena Johno Cage’o „4’33“ (,,keturios minutės trisdešimt trys sekundės“, 1952 m.), kur muzika tampa dar formalesnė nei iki J. Cage’o. Ad Arma siekia tobulo ir vienkartinio atspaudo kaip tobulos ir vienkartinės tikrovės performanso mene, kaip tobulo tikro garso muzikoje, kaip gryno judančio atvaizdo kine („Rezonansas“).

Аd Arma „Atsilošusi moteris“

Ad Arma, kaip ir dauguma abstrakcionistų, (nebūtinai sąmoningai) grįžta iki Platono postulatų. Jų atgarsiai gali atsiverti tik tuomet, jei stabtelsime prie idėjų, skelbtų šio straipsnio pradžioje. Buvo užsiminta apie pirmąjį raštą, arba raštą iki rašto, kurį siekiama patirti kaip objektyvų pasaulio atvaizdą. Tokioje situacijoje, plėtojant abstraktaus meno raišką, ne tik grafiškai reiškiama kalba, bet ir vaizdai gali būti kraštutinai formalūs. Pavyzdžiui, kūrinyje „Ankstyvo ryto paukščiai“ (2005 m.) vaizduojami pavieniai, tarsi atsitiktinai palikti, neplanuoti brūkšniai, neturintys jokio vizualaus panašumo su paukščiais. Brūkšnių žaismas, plokštumoje atkuriantis mūsų gyvenamąjį kasdienį pasaulį, (iš)reiškia jį neįprastai ir / arba neatpažįstamai. Tai abstrakčioji tapyba / grafika, sugestijuojanti nebūtinai sąmoningą grįžimą į ten, kur yra kažkas iki rašto; tai išėjimas iš kalbos, kurią nuolatos revizuodamas prižiūri šiuolaikinis protas; tai išėjimas į vizualiosios kūrybos lauką, kur vadovaujantis empiriniu patyrimu galima bandyti klausti, kas yra pavaizduota / parašyta, kai negalima identifikuoti nieko konkretaus, kai nepakanka žinojimo apie abstrakciją, kai reginys mentališkai nesusisiekia su tikrovės pavidalais.

Kūrinyje „Apie muziką. Dedikuota Masahiko Togashi muzikai“ (2009 m.) žiūrovui demonstruojama nevienodo intensyvumo, tamsiais ir šviesiais brūkšniais suraižyta plokštuma. Apatinėje kompozicijos dalyje išryškėja tamsiai raudonas kvadratas, o jo kontūrus išskiria balti, Brailio raštą primenantys taškai. Šiuo atveju atrodo, kad prie akustinio pasaulio tikrumo galima prisiliesti tik ta kalba, kuri specialiai sukurta kurtiesiems, – tai yra tikrasis garsas pasiekiamas per negirdėjimą.

Taikant neįprastą kalbą (taip pat ir raštą) tarsi bandoma pasišalinti iš vyraujančio tikrovės vaizdavimo modelio. Taip menininkas sukuria muzikos portretą, kuriame ji daugiau nepatiriama kaip iki šiol akustiškai vartojamas kultūros produktas. Tai neįprasto, akustinio kito išvertimas į kažkokį dar neįprastesnį vizualųjį kitą; tai išvirkščioji tikrovės pusė; tai bandymas iš šiandienos grįžti į anksčiau įvykusią pradžią; tai atgalinė kelionė į save, norintį patirti savąjį Aš kaip autentiškos ir nesuklastotos tikrovės esminę dalį („Seno draugo aplankymas“, 2013 m.).

Аd Arma „Viščiukas ir kiaušinis“

Abstraktus vaizdas – formalus menininko raštas, išsivadavęs iš išankstinių taisyklių, lydimas sąmonės nekontroliuojamų jausmų. Abstraktūs ir formalūs žaidimai sąlygoja tokį pasaulio užrašymą, per kurį nepaprasta ir nepatogu revizuoti esamąją tikrovę (o kartais net neįmanoma). Nepatogu dėl to, kad nauji vaizdiniai, būdami ikiraštiškоjo dokumento pėdsakai, tuo pat metu yra ir niekad anksčiau nepatirtas (arba patirtas menkai, fragmentiškai ir visiškai neatsimenamas) prarastas tikrovės portretas.

Šios dailininko kūrybos išprovokuotos įžvalgos verčia mane, kaip ir daugelį abstraktaus meno tyrinėtojų, atsigręžti į Platono filosofiją, kuri teigia, jog per atvaizdus žmogus pažįsta ne tikrą materialų pasaulį, bet ir jo idėjų išraišką. Abstraktusis menas, siekdamas išreikšti tai, kas neišreiškiama, ryžtingai atsisakydamas kurti kopijas, visgi siekia atrasti tikruosius daiktus savyje. O šioje parodoje tikrieji daiktai yra tie atvaizdai, kurie nepasiduoda tvirtai artikuliacijai. Štai kūrinio „Trumpas III“ (2006 m.) kairėje pusėje žiūrovas regi formą, primenančią žmogystą. Tačiau ji tokia neaiški, kad negali būti suvokiama be klausimo: ar tai tikrai žmogysta? Dailininko paveiksluose vaizduojamas pasaulis, kuriuo abejojant dera ilgam sustoti prie spalvų bei dėmių žaismo ir pamąstyti: ar aš tikrai regiu tai, ką regiu? Todėl iš dalies galima teigti, kad abstraktusis menas žymi kovą su daugkartinių kopijų kopijoje įsigalėjimu. Per abstraktųjį meną parodoma dabarties Vakarų kultūros negalia (t. y. negalia pasakyti ką nors daugiau, nei jau yra pasakyta) ir kviečiama griauti jos pagrindą – kalbą, kuria reiškiama mintis.

Remiantis menotyrininko Philippe’o Sers’o mintimis, galima teigti, kad abstraktusis menas iškviečia realybę į dvikovą. Užduotis – sukurti naują kalbą, kurią dar dada menininkai vadino rojaus kalba – ja Adomas, išvarytas iš Edeno, dalijosi su pirmaisiais žmonėmis. Anot P. Sers’o, per abstraktųjį meną vykstantis grįžimas į rojaus kalbą neatsiejamas nuo prievartos pasireiškimo. Abstraktusis menas rodo, kad istoriškai susiklostė prievarta, kylanti ne dėl fizinės jėgos, bet dėl pasaulio atvaizdo, įgalinančio naująją kalbą kovoti su jau esama. Tačiau, manau, aptariamos kūrybos atveju ši kova gali būti įžvelgiama intelektualių vartotojų. Tai nestandartinį mąstymą provokuojantis profesionalios kūrybos gestas, bet nebūtinai intencionali menininko kūrybos programa.

Paroda vyks iki gruodžio 12 d.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-09-09) Susitikimas su Olandijos menininku Ad Arma. Kamanė.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Naujienos/2014-metai/Rugsejis/Daile/Susitikimas-su-Olandijos-menininku-Ad-Arma/%28searchTerm%29/Remigijus%20Venckus  (žiūrėta 2017-05-14).

Venckus, R. (2014-12-04) Rojaus kalbos beieškant: neintencionali Ad Arma kūrybos programa. Nemunas, 41-42(935-936), 27-28, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2014-metai/Gruodis/Daile/Rojaus-kalbos-beieskant-neintencionali-kurybos-programa/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-05-14).

Recenzija lydėjo parodas tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”: 2014-07-11 – 2014-08-05 Kelmės krašto muziejus, Dvaro g. 5, 86111 Kelmė; 2014-04-04 – 2014-05-06 Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19. 44279 Kaunas; 2014-12-01 – 2014-12-12 Senoji Vilniaus rotušė, Didžioji g. 31, 01128 Vilnius. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2014-04-04 Ryšių istorijos muziejus, 2014-12-01 Senoji Vilniaus rotušė.

Originalo kopija

PDF – 2014-09-09 Susitikimas su Olandijos menininku Ad Arma

PDF – 2014-12-04 Rojaus kalbos beieškant- neintencionali Ad Arma kūrybos programa

Rekomenduojame skaityti