Dr. Remigijus Venckus.

2007 m. lapkričio 23 d.–gruodžio 1 d. Šiauliuose surengtas XII tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „VIRUS“, šįkart vykęs įvairiose miesto erdvėse. Renginio programa, kurioje didelis dėmesys skiriamas raiškos profesionalumui, šiuolaikiškumui ir aktualumui, apėmė daugelį meno sričių – prozą, poeziją, video, šokį, teatrą, muziką, madą, teksto, vaizdo ir garso sintezę. „VIRUS 12“ naujovė –­ edukacinė dalis su originaliomis menininkų „meistriškumo klasėmis“.

Beno Šarkos monospektaklio-performanso „Kiaurai” Šiaulių dailės galerijoje fragmentas.
Jurgos Sutkutės nuotrauka

Mane sudomino kūriniai, kuriuose ryški performanso, poezijos, video ir audio meno jungtis. Per festivalio atidarymą rodytas Be­no Šarkos monospektaklis-performansas „Kiau­rai“. Pirmą kartą kūrinį matėme pernai vasarą, kai Palangoje vyko „Antano Mončio dienos“. Spektaklis buvo rodomas lauke. Per „VIRUS“ B. Šarka pasirodė Šiaulių dailės galerijoje, todėl, manau, veiksmui trūko erdvės ir vaidintojo žaismo. Tačiau live action menas yra laikinas, kaskart kitoks performansams būdingas atsitiktinumas, nebaigtumas. (Dažniausiai geriausias, todėl performanso ypatybes atskleidžia vaizdo filmavimas iš skirtingų rakursų ir filmuotos medžiagos montavimas. Tačiau tuomet performansas praranda live action prasmę ir pretenduoja tapti videokūriniu. Paprastai videoperformansuose vaizdo kameros padėtis nėra keičiama, tad atsisakoma ir montažo. Naudodami kino ar videofilmo elementus naikiname performanso prigimtį, tačiau sukuriame rafinuotą, vizualiai įtaigią formą.)

Šokiu, judesiu, garsu kuriamas stiprus meditacijos laukas. Vengdamas ilgai trunkančio veiksmo sukeliamo nuobodulio, B. Šarka balansavo ties saugumo riba. Autorius žaidė dalgio ašmenimis, kėsinosi į aplinkinius, bet fiziškai jų nepalietė. Jei būtų peržengta ši riba, spektaklis netektų meditacijos pojūčio, tad absurdiškomis betikslėmis nuorodomis į indėnišką kultūrą paženklinti daiktai ir garsai sukeltų vien farsą.

Performansuose naudojama butaforija. (Manau, pas mus jos daugiausia turi Arūno ir Redos Uogintų veiksmo meno formos.) B. Šarkos monospektaklyje – nedaug daiktų, tačiau jie – iliustratyvūs. Tie patys daiktai naudojami skirtinguose veiksmuose, todėl įvykiai suskaidomi į scenas. Monospektaklis baigiamas išradingai – dalgis ir pjūklas virsta skraidančiu gyvūnu, kuris neša autorių į anapusybę.

Šiaulių filharmonijoje pristatyti audiovizualinės poezijos kūriniai. Virginijus Malčius, Milda Zabarauskaitė ir Virginija Apšegaitė poeziją „panardino“ vaizde, sunaikindami žodžio autonomiškumą. Jekaterina Deineko žodžių grožį perkėlė į kūno judesius. Iš Gabrielės Labanauskaitės lūpų sklindantis tekstas neteko garsinės reikšmės: jis pynėsi su Aivaro Ruzgo sintetinių bei natūralių garsų įrašais. Taip poezija peržengė literatūros ribas ir perėmė medijų žaismo principus.

Performansas „Neliesk“ – tai dviejų veikėjų (poezija – Jonas Verseckas, elektrinė gitara – Ilja Pikalovas), kupinų neapykantos, nuoskaudų ir nerimo, vidinis monologas. Čia poezija yra pokalbis su savimi, o žiūrovas lyg „tarp kita ko“. Pamišimo būsena visada kelia gailestį…

Latvijos audiovizualinės poezijos grupė „Orbita“ pristatė videofilmą, kurio dokumentinė interviu forma maloniai nustebino. Filmo pradžioje du vaikinai rengiasi skaityti savo kūrybos poemą. Jų poemos pirmosios eilutės kartojamos skirtinguose filmo epizoduose, kuriuose Airijoje dirbančių lietuvių, rusų, lenkų prašoma gimtąja kalba padeklamuoti kokį nors vidurinėje mokykloje išmoktą eilėraštį. Neretai šiame socialiniu tyrimu grindžiamame kūrinyje vaizdas konstruojamas kaip videomene.

Festivalio programoje išsiskyrė grupės „Sintezija“ audiovizualinės poezijos kūriniai, kuriuose didelis dėmesys skiriamas garso ir poezijos sintezei. Prieš keletą metų susikūręs netradicinis judėjimas šiandien vienija virš pusės šimto įvairiausių sričių menininkų: aktorių, videomenininkų, kompozitorių, poetų, šokėjų ir kt. „Sintezijos“ eksperimentai niekada nėra vienodi: juose svarbi ne režisūra, o interpretacija.

Šiuolaikinio meno galia atsiskleidžia eksperimentuojant. Tuo išsiskyrė visi „VIRUS“ festivaliai.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2007-01-18). „Virus“ visur. Literatūra ir menas, 3, 7, ISN 0233-3260. http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107032120/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3173&kas=straipsnis&st_id=12068 (žiūrėta 2009-12-20).

Originalo kopija

Peržiūrėti straipsnio kopiją PDF versijoje

Rekomenduojame skaityti