Dr. Remigijus Venckus.

Kauniečio tapytojo Antano Obcarsko (g. 1958) tapybos paroda „Akriliniai rašmenys“ Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ sukelia skirtingas, net prieštaringas asociacijas. Vizualinė kūrinių raiška minimalistinė, dekoratyvi, saikinga, meditacinė, bet meistriškai nutapyti paveikslai labiausiai provokuoja mąstyti apie grafiškai išreiškiamos kalbos fenomeną. Obcarskas kelia klausimą, kaip sklinda ir kaip yra aptinkamos prasmės, vykstant aiškiai, grynai, bet išsikreipiančiai komunikacijai. Jo tapyba – tai intelektualūs ir vizualūs svarstymai apie tai, kas yra gramma arba grafema.

Antanas Obcarskas Akriliniai rašmenys-V, 2012. Aliejus, akrilas, drobė 146x195

Lingvistikoje terminu gramma arba grafema apibūdinama viena raidė (grafiškai išreiškiamos kalbos pamatinis vienetas). Būdama atsieta nuo kitų raidžių, grafema neturi jokios prasmės. Prasmė atsiranda ir ima „kutenti“ kūrinio suvokėjų vaizduotę tada, kai grafemų tarpusavio sąsajos pradeda ženklinti logosą. Graikiškai logos reiškia žodį, kalbą, protą. Tad galima manyti, kad grafemų jungtimi (net tapybos atveju) yra (pa)žymima logoso kaip proto, kaip kalbos struktūra ir kaita. Maža to, esu linkęs teigti, kad grafemų deriniais aiškiai lokalizuojama (arba bandoma lokalizuoti ir apibrėžti) tai, kas dažniausiai apibūdinama terminu Aš.

Žvelgiant į Obcarsko kūrinius, minčių vingiuose operatyviai kirba klausimas, kokia galėtų būti autonomiškai reiškiamos grafemos estetinė vertė. Brūkšnys arba linija tapyboje atitinka vieną grafemą, negalinčią pretenduoti į visumos prasmę. Kai viena linija gula šalia kitos, atsiranda rašmenys, galintys atverti prasmes. Paveiksluose sugulusios linijos nurodo sąmoningą dailininko kaip rašytojo gestą.

Taigi iškraipyti grafemą galima intencionaliai ir programiškai, arba ji gali išsikreipti savaime. Šiuo atveju grafema-linija laikytina individualiu dailininko pėdsaku. Per grafemas ir jų derinius logosas paženklina individualius savo (t. y. proto) bruožus. Skaidydamas grafemas-linijas ir siedamas jas į vieną sistemą, dailininkas išreiškia kažką panašaus kaip formalioji poezija, kur poetui pirmiausia svarbus vizualinis raidžių ir žodžių išsidėstymas, o tik po to – užrašytų eilučių prasmė.

Antanas Obcarskas “Akriliniai rašmenys-X”, 2012. Aliejus, akrilas, drobė 146x195

Obcarskas kuria banguojančią vizualinę poeziją, kurios prasmė kyla ne iš konkretaus daikto atkartojimo, bet iš formos žaismo. Abstraktūs žaidimai dažniausiai skatina (pa)jausti prasmę individualiai ir intuityviai. Pasikartojančios linijų kryptys sugestijuoja prieštaringumą ir konfliktą tarp skirtingų patyrimų. Nuspėjamas patyrimas, priklausantis dailininkui, stoja akistaton su aiškiai apibrėžiamu, tačiau introvertišku žiūrovo . Taigi kūrinys leidžia individualiai išgyventi įtampą, ramybę, nerimą, jaudulį ar pan.

Banguojančių Obcarsko linijų visuma ne tik nurodo į raštą, į rašymą, bet ir grąžina prie apmąstymų, kas iš tikrųjų yra kalbos garsas. Viena vertus, banguojančios paveikslų linijos nieko konkretaus neišreiškia, jos beprasmės tol, kol suvokėjas intencionaliai nesiekia jų perskaityti kaip užrašo, kliaudamasis savo asmenine patirtimi. Tad Obcarsko paveikslų prasmė atsiranda  tik kruopščiai interpretuojant ir įvardijant banguojančias linijas. Tikėtina, kad tokiam įvardijimui dažniausiai pasitelkiama natūrali vidinė vokalizacija.

Vokalizuoti prasmę savo viduje – tai perimti patirtį, sugestijuojamą raštu, ir paversti ją suvokėjo, žiūrovo, vartotojo, bet ne autoriaus, savastimi. Šiuo atžvilgiu Obcarsko tapyba suvoktina kaip daugiasluoksnė. Sukeistintą kūrinių tapatybę galima asociatyviai sieti su garso prigimties apmąstymais. Garsas tuo pat metu yra ir grynoji bangų išraiška, ir fizinėje aplinkoje prasmę pernešanti substancija. Garso tapatybę labai taikliai apibūdino Amsterdamo universiteto profesorius, kino kritikas Thomas Elsaesseris ir jo kolegė Marta Hagener: „Į garsą reaguojančius žmones matome visi taip pat, kaip matome fizines ir psichines reakcijas į veidus ir kūnus […], garsą galime apibrėžti kaip nesantį nei atvaizdo viduje, nei išorėje […], garsas yra tiek materialus, mat už savo egzistavimą dėkingas materijai, tiek nematerialus, kadangi jis yra bangų fenomenas, kurio negalima pademonstruoti ir reprodukuoti – galima tik sukurti jį iš naujo. […] girdėjimas – tai […] erdvinis suvokimas, t. y. jis kuria akustinę erdvę, nes girdime visomis kryptimis […]. Ausis leidžia […] patirčiai giliai įsiskverbti į […] vidinį Aš […]. Dėmesys ausiai ir garsui […] pabrėžia patirties erdviškumą: galime girdėti iš už kampo ir per sienas, visiškoje tamsoje ir akinamoje šviesoje, netgi tuomet, kai nieko nematome. […] Garsas pridengia ir atidengia, liečia ir įsupa netgi žiūrovo kūną (tuo garsas glaudžiai siejasi su odos ir sąlyčio paradigma […]). […] garso ypatybės […]visuomet turi potencialo destabilizuoti žiūrovą.“1

Nors čia garsas aptariamas kinematografijos kontekste, tačiau įžvalgos yra universalios. Garsas iš tikrųjų tiek pat fiziškas, kiek ir nematerialus. Jis tarsi vanduo – gali būti ir skystas, ir kietas, ir dujų pavidalo. Panašiai galima samprotauti apie tapybą kaip rašymą, tapybą kaip muziką.

Jau minėjau, kad pasikartojančios linijos sukelia grafemos išsikreipimą. Išsikreipimas formuoja pasikartojantį ritmą kaip pagrindinį muzikinės temos dėmenį. Jis papildomas kitu ritmu, kuris atsiranda ant linijų nutapant mazgelius arba vienu metu keičiant visų linijų kryptį. Taip sukuriamas įspūdis, kad linijos peršoka nematomą kliūtį ir vėl grįžta į savo tėkmę. Taip paveiksle atsiranda intencionalus ritminis pokytis, o kartu nurodoma į akustinės ir rašytinės kalbos netapatumą, susietą su jau aptarta garso prigimtimi.

Obcarsko tapyba – tai muzikos rašmenys, su natūraliais ir intencionaliais ritmo pokyčiais. Muzikos raštas, įformintas tapyboje ir patiriamas per įsivaizduojamą garsą, pabrėžia prigimtinę skirtį tarp formos ir turinio, tarp signifikato ir signifikanto. Pirmenybę teikdamas raštui ir rašymui, Obcarskas yra ne tik formalistinės, geometrizuotos tapybos atstovas, bet ir provokuoja per vaizdą apmąstyti kalbą, esančią iki arba po vaizdo, kalbą, kuri neegzistuoja iki rašto sukūrimo arba kuri išlieka raštą praradus.

Antanas Obcarskas “Akriliniai rašmenys-XI”, 2012. Aliejus, akrilas, drobė 146x195

Galima konstatuoti, kad Obcarsko kūriniai yra tiek pat įskaitomi, kiek ir neperskaitomi. Grafema-linija ir programiškai iš anksto suplanuotas tų grafemų derinių žaismas priešais neįgudusio meno vartotojo akis tampa neperžengiamu suvokimo barjeru. Todėl šią tapybą galima įvardyti kaip prasmės aptvarą, kaip suvokimo sieną, kaip prarastos kalbos bereikšmius pėdsakus, šmėstelėjusius prieš akis žiūrovams, svaiginamiems dabarties paviršutiniškumo ir greičio. Tačiau, pasidavę smalsumui, galime apeiti sieną, pažvelgti už aptvaro, kad aptikę „prarastos kalbos“ rašmenų pėdsakus, netikėtai išvystume šiuos paveikslus sudėtingų prasmių šviesoje.

Pirminis grafemos-linijos paprastumas ir jų derinių paslaptingumas sugestijuoja, kad prasmė atsiranda ne autoriui kuriant, bet žiūrovui „nu-skaitant“ kūrinį. Tik atkakliai siekiantiems įminti mįslę prasmės atsiveria individualiai kaip gilus žinojimas ir išmintis, žavinti netikėtu savo atvirumu ir grožiu.

1  T. Elsaesser, M. Hagener (2012). Kino teorija: įvadas per juslių prizmę. Vilnius: Mintis, p. 161–170.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014). Antano Obcarsko rašmenų dekonstrukcija. Kultūros barai, 11, 54-56, ISSN 0134-3106. Prieiga internetu: http://www.kamane.lt/layout/set/print/Spaudos-atgarsiai/2014-metai/Gruodis/Daile/Antano-Obcarsko-rasmenu-dekonstrukcijos (žiūrėta 2017-05-14).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Abstrakčios tapybos žaismas

Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Pin It on Pinterest