Dr. Remigijus Venckus.

Parodos dokumentacija.

2013 m. spalio 13 – lapkričio 1 d. buvusiame Palangos vasaros parodų paviljone „Kupeta” (S. Daukanto g. 24/ S. Girėno ir S. Dariaus g. 13, Palanga) surengtas Šveicarijos ir Lietuvos menininkų tarptautinis projektas „Kintančios teritorijos”. Renginį iš dalies remia LR kultūros ministerija ir Palangos kultūros centras, organizuoja „Ramybės” galerija. Taip pat paminėtina, kad meno renginys vyko bendradarbiaujant su meno rezidencijomis „Gleis 70” (Ciurichas). Parodos kuratorė Rūta Jakštonienė  viso projekto idėją sieja su tikslu plėtoti alternatyvią meno kalbą, nulemtą tam tikros vietos. Ši vieta dažniausiai neatsiejama nuo atminties ir tapatybės. Sutinku su kuratore ir su parodoje dalyvaujančiais menininkais, konstatuojančiais, kad meno kūrybos prigimtis veikia lyg tyrimas, lyg sąmoninga ir intelektuali kalba apie vietos diskursą.

Žvelgdamas į projekto rezultatą –  parodą – esu linkęs manyti, kad menas nėra vien tik universalaus kalbėjimo vaisius. Tai individualiai artikuliuotas kalbėjimas, išbandantis net tai, kas pačioje kalboje nėra kvestionuotina. T.y., menas išbando pačios kalbos transcendenciją, jei ji apskritai tokia egzistuoja… Tai, kas kalboje nėra kvestionuojama, iš tikrųjų yra visada atidedama, nutolinama nuo akivaizdumo arenos. Manau, kad parodos menininkai per savo individualią kūrybą demonstruoja sąmoningai artikuliuotą nenorą paklusti kalbai, kaip vienmačiam, baigtiniam tikrovės fiksavimo aktui. Tad vadovaudamasis šiomis pastabomis aš klausiu apie kalbėjimą vietoje (iš vietos) ir apie kalbą, išreiškiančią menininko patirties, atminties ir panašią kitą vietą. Atsakimų link mane veda daugiaprasmiai parodoje eksponuojami Rownako Bose (Šveicarija), Žanetos Jasaitytės (Lietuva) ir Andriaus Penkausko (Lietuva) kūriniai.

Parodos dokumentacija.

Rownako Bose fotografijos sukelia mintis apie laiką ir erdvę. Atvaizdai sukurti naudojant camera obscura (dar vadinamą pinhole). Nuo 2008 m. autorius dažniausiai naudoja šią fotografijos pradžią menančią techniką. R. Bose kūriniai įteigia intravertiškumą. Atvaizdai popieriuje – tai ne tik fizinių buvimo vietų užfiksavimas, tai vietos kitybė, kuri pasakoja kažką nauja apie patį menininką. Camera obscura –  tarsi rašiklis, kuriuo autorius ne tik užrašo vietos charakteristiką, bet ir parašo, sukuria ar netgi perkuria save patį. Šiuo atveju užrašyti atvaizdai man atrodo lyg tikrosios aplinkos šešėliai arba fantomai, griaunantys nustatytas žiūrėjimo normas.

R. Bose fotografijos verčia iš naujo permąstyti camera obscura technologiją ir jos kuriamą pasaulio šešėlių žaismą, o kūrybos metu gautą atvaizdą sieti su įprasta rašymo ir užrašymo praktika. Esu įsitikinęs, kad rašymas – tai  mūsų kasdienybėje veikiančių daiktų išsaugojimas. Tai daiktų, tarsi pėdsakų, įrėžimas į atmintį. Čia atmintis traktuotina kaip šviesai jautri plokštelė. Kadangi atmintis nėra materialus daiktas, todėl įrėžtas pėdsakas – taip pat nematerialus. Vizualios kūrybos ir R. Bose  atveju galima teigti, kad menas yra procesas, kurio metu materialumas verčiamas į  nematerialumą, daugiau įsivaizduojamą ir dreifuojantį tarp ten ir čia. Kadangi per meną materialusis netenka savo materialumo, todėl ir jo vieta nebėra materiali. Pasitelkus šviesą, tarsi rašiklį, užrašoma daiktų aplinka, kuri, kaip kažkam priklausanti vieta, lieka svarbi tik tiek, kiek svarbi praeitis.  Meno atvaizdai įteigia, kad vietą su daiktais susieja laikas, kuris nėra dabarties diskurse. Laikas, būdamas praeityje, veikia tarsi mirtis. Šiuo atveju R. Bose fotografija traktuotina lyg skaidrus sarkofagas, lyg archyvuose saugomas dokumentas, kurį galima liesti tik mūvint baltas švelnios medžiagos pirštines. Tai, kas atspausta, kas įrėžta į dokumentą, jau nebėra liečiama, kaip ir nebėra liečiama dabartyje neegzistuojanti mirtis. Ši Mirtis yra metafizinė. Ji veikia tik atvaizdo filosofinėje gilumoje, t.y. kažkur už  nuotraukos paviršiaus, lyg už skaidraus sarkofago.

Parodos dokumentacija.

Apie laiko svarbą kūryboje prabyla ir pats menininkas, su kurio mintimis aš visiškai sutinku. R. Bose teigia: „Mane domina žmogaus orientacijos laike ir erdvėje strategijos. Pažindamas kitą, turi galimybę geriau pažinti  save, vietą bei laiką, kuriame esi. Mes visi, būdami skirtingi, esame šios planetos gyventojai, socialinių ir kultūrinių procesų dalyviai. Mano pasirinktas optinio vaizdo formavimo įrenginys –  camera obscura pakankamai laisvai „žiūri“ į „gražioms“ fotografijoms primestas taisykles, jų vaizdo kokybės standartus. Tai leidžia man į fotografiją ir meną   žvelgti nevaržomam ir kurti savo asmeninių vertybių lauką.”

Negaliu neaptarti R. Bose minties, jog camera obscura „laisvai žiūri”. Šis teiginys rodo, kad kūrėjas pirmumą teikia technologijai, tarsi objektyviai, autonomiškai akiai. Technologija gali stebėti ir užfiksuoti. Ji geba pratęsti regą ir į dabarties diskursą įkelti tai, kas slysta arba jau yra nuslydę mirties link. Kita autoriaus pastaba, kad camera obscura žvilgsnis nepaklūsta taisyklėms, primestoms kažkokio grožio, rodo kūrėją nepasitikint kalbos universalumu. Tad tampa akivaizdu, kad per planuojamą meno praktiką menininkas sąmoningai priešinasi kalbos diktatui.

Ne tik R. Bose fotografijos, bet ir parodoje eksponuojama Andriaus Penkausko fotografinė instaliacija „Šulinys” kelia mintį apie kasdienės aplinkos daiktų pėdsakus, įrėžtus atminties plokštelėje. Pėdsakai yra ženklai buvusiųjų, kurie kviečia žiūrovą stebėti ir plėsti savo suvokimą to, kas dar nepastebėta tikrovėje. Meno kūryboje surinkti daiktų pėdsakai nesugriauna realybės, bet ją papildo. A. Penkausko instaliacija „Šulinys” yra momentinis kitos vietos instaliavimas į dabarties vietą. Čia žodis „instaliavimas” reiškia tam tikrą aplinkos papildymą arba pakeitimą. Instaliavimas neprieštarauja tolimesnei tikrovės raidai.

Instaliacija „Šulinys” panaši į archyvą – jį skaitant iš pėdsakų surenkama buvusi daiktų būtis bei nusakoma tolimesnė evoliucija. Šiuo atveju svarbūs daiktų ryšiai, kuriuos galiu patikrinti žvelgdamas į kūrinį. Ryšiai – tai sąlyginis perėjimas iš fizinės tikrovės į meno metafizinę, kurią puikiai savo tekste artikuliuoja instaliacijos autorius. A. Penkauskas teigia: „Šulinys –  pasakojimais ir legendomis apipintas objektas, atliekantis svarbų vaidmenį įvairiose kultūrose/religijose. Gyvastį teikiantis elementas, kuriame vanduo siejamas su šviesa, bet tuo pat metu ir dažnai tapatinamas su perėjimų į kitą erdvę.“Šuliniai” tarsi balos ant grindinio, kurias dažniausiai aplenkiame sutikę kasdienėse trajektorijose ir taip retai į jas pasižiūrime, o pasižiūrėję nustembame – kaip netradiciškai, neįprastai ir įtraukiančiai gali atrodyti mus supančios aplinkos.” Fotografinė instaliacija „Šuliniai” konstruojama remiantis tradicinėmis/simbolinėmis šio objekto reikšmėmis, pasitelkiant savitą fotografinę technologiją, kuriančią nuotraukoms nebūdingą erdvės pojūtį, leidžiantį žiūrovui pažvelgti į gylį, įsitraukti į vaizdinius.

Autoriaus pastabos apie pasakojimus, legendas ir kitus naratyvus rodo daiktų ir vietos įrėžčių, lyg komunikuoti skirto rašto, galią. Tačiau kiti naratyvai, atsiradę meninėje formoje, nurodo kūrinyje, kaip daugiasistemiškame kultūros tekste, esant geismo kodą. T.y., kūrinys geidžia būti įmintas, perskaitytas. Geismo užkodavimas gana postmodernus aktas. Jis žymi neva kūrinį turint sąmonę ir veikiant be autoriaus. T. y., kūrinys skatina smalsumą ir įtraukia žiūrovą į vidinį naratyvą bei jį (žiūrovą) paverčia savo vidinio dialogo dalimi. Šiuo atveju fizinių daiktų tarpusavio ryšiai atribojami nuo savosios mirusios vietos ir skatina  meno, kaip atsinaujinimą žadančios autopsichoanalizės, galią.

Toks reiškinys, kaip rašymas tarsi autopsichoanalizės forma, nėra ultrapostmodernus. Apie tokį, dažniausiai afektišką, rašimą dar XX a. pradžioje kalbėjo siurrealistai. Apie tokį rašymą ir jo skaitymą byloja poststruktūralisto, filosofo Jacqueso Derrida veikalai. Apie tokį rašymą susimąstė ir Klaipėdoje gyvenanti bei kurianti tapytoja –  grafikė Žaneta Jasaitytė: „Seniau nesupratau, iš kur man kilo toks noras kurti mergaičių atvaizdus. Man jos atrodo nuskriaustos, sudaužytos… sukruvintos. Vėliau suvokiau, jog tai mano jausmai, apie kuriuos nesu linkusi kalbėti; tai jausmai, kurie degina mūsų širdis ir drasko sielas…”

Ž. Jasaitytės mintys ir parodoje eksponuojamas kūrinys patvirtina, kad rašymo aktas vyksta per vizualųjį kūrinį, kaip savotišką savęs nutylėto ir nepažymėto pažinimą. Menininkės kūriniai – tai išėjimas iš vietos, kurioje  egzistuoja rašantysis arba egzistavo rašymo akto metu. Tik išeidamas menininkas užklysta į ten, kur teko lankytis. T.y., išeinama ne tik į savosios vietos mirtį, bet ir į savo paties mirimą praeityje.

Tikriausiai mano pastabos glumina ir kelia klausimą, kodėl per meną išeinama į mirtį? Ogi todėl, kad praeities vieta jau seniai nebeegzistuoja, nebekvepia kaip anksčiau, nebėra tolygiai apšviesta, neturi tokio paties paviršiaus. Kodėl reikia išeiti į praeities vietą, kuri jau yra mirusi? Manau, kad išėjimas būtinas. Per šį aktą, per praeities vietą autorius sutinka pats save. Jis ne tik atpažįsta save kaip buvusį (t.y., mirusį), bet ir pažįsta save iš naujo kaip kitą, esantį tik su savimi pačiu (t.y., užtinka savo vienatvę). Manau, kad apie tokias vienišas mergaites byloja spalvingi atspaudai popieriuje. Savęs nebeesančio ženklu galima laikyti ant grindų ištekėjusius, nevienodai paskirstytus ir sustingusius dažus.

Pernelyg tiesmuka būtų manyti, kad autorė paradoksaliai kalba apie savo pačios vienatvę per žaismingą spalvą ir mergaičių formą atvaizde. Manau, kad ji prabyla apie mūsų visų vienatvę. Dar anksčiau, aptardamas ne vieną Ž. Jasaitytės kūrinį, esu konstatavęs, kad dailininkės mene nerūpestingai žaidžiama tik formos lygmeniu, t.y., tik regimajame kūrinio paviršiuje. Po nerūpestingu ir akiai patraukliu spalvų šėlsmu slepiasi pasaulio pėdsakai. Per neregimuosius pėdsakus Ž. Jasaitytė siekia registruoti, apmąstyti, perteikti, charakterizuoti jausmą ir jausmų seką. Kūriniai – tai autorės tikrovėje buvusių pėdsakų archyvas. Jis taip pat metafizinis, kaip ir anksčiau analizuotų R. Bose ir A. Penkausko kūryboje.

Šiandien aš sutinku su ankstesniuose savo tekstuose apie Ž. Jasaitytę iškelta mintimi, kad autorės kūrybos tikslas demaskuoti jausmą kaip tikrovę yra beveik neįmanomas ir tikriausiai todėl beveik visada veda abstrakcijos link. Jausmo neapibrėžtumas leidžia savitai, subtiliai ir netradiciškai prabilti apie jo prigimtį, ieškoti jausmų atsispindėjimo kasdienybėje, kuri tarsi abstraktus miražas vėliau geba švystelėti Ž. Jasaitytės paveiksluose ir instaliacijose.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad parodoje eksponuojamų trijų menininkų formuojama vizuali kalba, kaip rašymo praktika, įrodo, kaip ištartas žodis gali būti tapti ženklu –

visada netapačiu išreiškiamam žodžiui. Čia atsiranda trūkumas, įsiterpiantis tarp tikrojo daikto, tikros patirties, tikrojo materialaus pasaulio ir jo atvaizdo. Meno kūrinys, kaip rašytinių ženklų sistema, yra trūkumo erdvė, kuri gali būti demaskuojama kaip interpretavimo ir iškreipimo vieta. Autoriui nusišalinus, ši erdvė yra pavergiama naujam dekonstrukcijos aktui. Pavergiamos visos teritorijos: tiek autoriaus įvardytos, tiek žiūrovų įkeltos per meno interpretavimo aktą.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2013-11-06). Kintančių teritorijų sustabdymas ir užrašymas. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2013-metai/Lapkritis/Daile/Kintanciu-teritoriju-sustabdymas-ir-uzrasymas/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10).

Originalo kopija

PDF – 2013-11-06 Kintančių teritorijų sustabdymas ir užrašymas

Rekomenduojame skaityti