Dr. Remigijus Venckus.

Vaizduojamosios dailės festivalis-projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ pristato Vilniuje kuriančios ir gyvenančios dailininkės Rūtos Eidukaitytės (g. 1977 m.) peizažo tapybos parodą.

Rūta Eidukaitytė „Šuolis”.

Apžvelgdamas dailininkės kūrybą pasitelksiu kelis naujus ir neįprastus terminus. Skaitytoją prašau būti budrų ir atkreipti dėmesį į kabutėmis išskirtus žodžius – taip reiškiu nepasitikėjimą jų galia tinkamai perteikti mintį. Tad teksto skaitymas yra dvigubas: dera gilintis ir į tapybą, ir į jos prasmės perteikimą raštu. Kabutėmis išskirtą žodį siūlyčiau apmąstyti atskirai.

Žvelgdamas į R. Eidukaitytės kūrinius drįstu kelti klausimą ne tik apie „nematerialaus materializavimą“, bet ir apie „konkretaus dekonkretizavimą“. Naujoje tapybos kūrinių kolekcijoje „Debesų istorijos“ dominuoja gamtos motyvas. Drobėse atveriami peizažo toliai vienu metu yra ir stabilūs, ir kintantys. Kompozicijų centre – debesys. Jie labiau nei bet kada atrodo svarūs ir stabilios apimties – t. y. įgaunantys konkrečios, apčiuopiamos „materijos“ įspūdį, o tikrovėje tvirtos medžių lapijos ir kamienų visuma „silpsta“ bei pasiduoda judėjimui („Šuolis“, 2013 m.). Apie panašų judėjimą tapyboje galima kalbėti remiantis Vido Poškaus pastaba: „Figūros paprastai neatsiejamai, organiškai būna įkomponuojamos į tam tikro krašto, konkrečios šalies kraštovaizdį (…). Pro (…) akis kaleidoskopiškai slenkantys vaizdai stabdomi išryškinant jų specifinius, unikalius ir nepakartojamus bruožus“ (Poškus, V. Apie Eidukaitytę R. In. Galerija R&A. Prieiga internetu: http://www.galerijara.lt/ruta-eidukaityte/; žiūrėta 2014-09-04). Taigi galima teigti, kad konkretumo (į)komponavimas, specifinio daikto arba pavidalo „charakterio“ (iš)ryškinimas sukuria vientisą, judančią tapybinę sistemą. R. Eidukaitytė tęsia lietuvių koloristinės peizažo tapybos tradiciją ir netiesiogiai kuria dialogą su ja.

Rūta Eidukaitytė „Pasivaikščiojimas” Nr. 1.

Potėpiai tarsi slysta ne drobės paviršiumi, o vaizduojamo daikto / pavidalo kontūru. Jo kryptis kartojama beveik natūraliai „įsiaudžiant“ naujiems potėpiams, kuriems priskiriamas kitoks spalvinis niuansas. Stiprus potėpio pakartojimo gestas daiktą „įsupa“ į vientisą erdvę, paverčia nedaloma jos dalimi. Viena vertus – kiekvieną potėpį galima apžiūrėti atskirai ir suvokti kaip savarankišką, kita vertus – kiekvienas jų atveria savo „grožį“ tik tada, kai yra suprantamas kaip vientisos sistemos dalis („Vilniaus peizažas“, 2014 m.). Čia potėpis toks pat svarbus kaip ir „atomas“. Jis vienu metu yra ir stabilus (nedalomas), ir reaktyvus (judantis bei kintantis). Šis potėpis gali būti suvokiamas kaip „grafema“ (pamatinis rašto elementas), t. y. potėpis – grafema – elementas = atomas. „(…) „grama“ ar „grafema“ (…) įvardija elementą-stichiją. Elementą, kuris nėra paprastas. Elementą-stichiją, kuris suprantamas kaip archisintezė (kažkokio tik hipotetiškai įmanomo pirmapradžio ir autentiško elemento sintezė – R. V.), apskritai to, ką reikėtų sau uždrausti apibrėžti metafizinių priešpriešų sistemos viduje, to, ko atitinkamai net nederėtų vadinti „patirtimi“ apskritai, netgi „prasmės“ apskritai šaltiniu (…)“ – štai taip „elemento“ reikšmę apmąsto filosofas Jacques’as Derrida (Derrida, J. (2006). Apie gramatologiją. Vilnius: „Baltos lankos“, p. 20).

Fizikams atomo („elemento“) sampratą būtina suprasti taip, kaip akademinės tapybos sistemoje – potėpių jungties schemas. Atomas sudarytas iš vienodos svarbos dalelių – protonų, elektronų ir neutronų. Protonai ir neutronai sudaro branduolį, aplink kurį skrieja elektronai. Branduolys lemia atomo savybes. Taigi nuo branduolio sudėties ir dalelių santykio priklauso atomo stabilumas arba kitimas. Tapyboje potėpį, kaip atomo sandarą, lemia vidinės dalelės: spalva, kontrastas, tonas, pustonis ir t. t.

Rūta Eidukaitytė „Pasivaikščiojimas” Nr. 2

Pirmapradžio potėpio arba potėpio iki tapybos stichija aptinkama ten, kur „potėpis-grafema“ pasirodo kaip pirminis „elementas-stichija“ – nesuvaldomas kaip atomas – ir yra tos pačios stichijos prielaida. Tad R. Eidukaitytės tapyboje potėpis, kuris atrodo labai įprastas, atkartojantis gamtą, tuo pat metu gali būti suvokiamas ir kaip „stichiškas-elementas“. Jis perskaitomas dviprasmiškai. Pirma: R. Eidukaitytės tapyba – grįžimas ten, kur jau egzistuoja vaizdavimas kaip aiškiai pagrįsta sistema; ten, kur veikia išbandyti tikrovės atkartojimo modeliai; ten, kur pasakojimas pavaldus „logos“ galiai ir atrodo beveik iliustruojantis tikrovę („Pasivaikščiojimas“, Nr. 1 ir Nr. 2, 2013 m.). Antra: potėpiams jungiantis ir „virpinant“ „vienas kitą“, tikrovė „išnyra iš savojo stabilumo“. Ji tampa ne tik „išnirusi“, bet ir „išsinarinusi“, tai yra akivaizdžiai suklastojama apimtinė, „tūrinė“ tikrovės daiktų / pavidalų visuma, padėtys ir atstumai. Tikrovė tampa ne atkartota, o permodeliuota („Sapnas“, 2014 m.). Nors atvaizdą dar atpažįstame kaip realybės „atotrūkį“, jis nebegali (o ir „nenori“) grįsti tikrovės tikroviškumo. Šią mintį įteigia R. Eidukaitytės tapybos maniera. Viena vertus, potėpių žaismė primena Vincento van Gogho stilių („Romantiškas peizažas“, 2010 m.), antra vertus, pasikartojančiomis potėpių trajektorijomis visos formos ne tik suapvalinamos, bet ir tampa labai artimos Salvadoro Dali drobėms („Melancholija“, 2014 m.). Vis dėlto R. Eidukaitytės maniera skiriasi nuo S. Dali. Ji palieka aiškias potėpių ribas, o minėtasis dailininkas potėpius nuglaisto ir paverčia vientisa ir tąsia mase. S. Dali daiktai / pavidalai netenka svorio ir aiškios apimties, jie juda lėtai tįsdami sulėtintame, it nuo tikrovės atitolusiame laike ir erdvėje. R. Eidukaitytės daiktai / pavidalai yra „skubėjimo įkaitai“, jie išlaiko aiškesnes, priklausančias nuo kitimo, bet visgi stabilias formas („Meditacija“, 2014 m.).

R. Eidukaitytės tapyboje imamasi tikrovės daiktų / pavidalų klastojimo, sugadinimo, perkonstravimo, išderinimo ir panašių strategijų. Visos jos mane atitraukia nuo iliustravimo. Tad nenutikęs iliustratyvus tikrovės atkartojimas žiūrovą stumia periferijos link ir suspenduoja „logoso“, kaip objektyvaus, protu valdomo pasakojimo, galią. Tad šiuo atveju menininkės tapyba tik neišlavintai akiai gali atrodyti iliustruojanti tikrovę, tačiau ji nėra „logocentrinė“. Darbai labiau atstovauja „paralogosui“ būdingoms strategijoms.

Rūta Eidukaitytė „ir danguje auga žolė”.

Dera pastebėti, kad mano tekste „logos“ ir „para-logos“ – tai išvestinės, tarpusavyje susijusios sąvokos, kurias pasitelkdamas nurodau į meno kūrybos „tradiciją“ ir „anti-tradiciją“ bei jų suvokimo gaires ir ribas. „Logos“ reiškia aiškiai suvokiamą, tikrovę iliustruojantį, vyraujančioms kūrybos normoms paklūstantį meną. „Para-logos“ – eksperimentinė kūryba, nutolstanti nuo „logoso“, jį interpretuojanti, provokuojanti, atskleidžianti jo intencijas bei struktūras. Tai, kas tolsta nuo „logo-centrinės“ kūrybos, dažniausiai skatina laisvą, autonominę ir kūrybingą tikrovės interpretaciją, atsirandančią kuriant ir analizuojant meną. Ši laisvė leidžia nutolti nuo pamatinių prasmės perskaitymo modelių tiek, kad tikrovė taptų panaši į visiškai neatpažįstamą „mitą“, kad „atomo-elemento“ reakcija būtų netikėta ir šokiruojanti. Šiuo atveju „reakcijai“ kilti labiausiai padeda ne tik abstrakti kūryba, bet ir netikėtas bei alogiškas kūrinio pavadinimas, kaip antai R. Eidukaitytės paveikslas „Ir danguje auga žolė“ (2009 m.). „Paradoksalu“ ir „para-logiška“ yra tai, kad „diegiamu“ pavadinimu ir vaizduojamu objektu autorė „siekia“ mus (žiūrovus ir kritikus) atitraukti nuo tikrovės iliustravimo tradicijų bei tendencijų.

Kūrinys, dalinai atsiplėšdamas nuo tikrovės ir vis dėlto išlaikydamas akivaizdų „savo išeities“ ženklą (t. y. nuorodas į tikrovę), mus nukreipia į kūrybinį chaosą, kuris Platono filosofijoje vadinamas „Chora“ (graikiškai χώρα). Tad čia įmanoma ne patyrimo ir interpretavimo „logika“ kaip „logosas“, bet labiau „para-logika“ kaip „para-logosas“ (kaip kažkas pavaldaus nuojautoms, bet ne artikuliuotai kalbai). Čia galima remtis J. Derrida veikalu „Khora“, kur keliamas klausimas apie „paralogikos“ galimybę: „(…) Ar turime teisę primesti (nestabiliai „choros“ sampratai – R. V.) (…) supersvyravimo („nei tai, nei tai“ arba „nei / nei“ – R. V.) logiką – paralogiką arba metalogiką – kitai? Iš pradžių šios logikos buvo susijusios su esinių rūšimis (juslinis / protu suvokiamas, matomas / nematomas, įformintas / beformis, atvaizdas ar mimema / provaizdis), bet mes jas perkėlėme diskurso rūšims (mythos / logos) arba santykiui su tuo, kas apskritai yra arba ko nėra.“

Išskirta priešprieša („juslinis / protu suvokiamas, matomas / nematomas, įformintas / beformis, atvaizdas ar mimema / provaizdis“) kyla glaudžiame, abipusiškai veikiančiame ryšyje, kurį dar labiau sutvirtina „mythos / logos“. Remiantis šia priešprieša ir visada ją atmenant galima teigti, kad tai, kas buvo įvardyta kaip „logos“ ir „para-logos“, tuo pat metu kuria ryšį ir konfliktą. Kitaip tariant, opozicijos išsaugo dialogą su kūrybiniu chaosu ir numato kažką esant „anapus-logos“ kaip „choros“ įvardijimui nepasiduodančią galimybę. Tad, vis labiau atsitraukiant nuo tikrovės ir nuo tapybos kaip tikrovę atspindinčio pasakojimo idėjos, intencionaliai „judama anapus prasmių“ (žr. ten pat, p. 19-20). „Judant“ nesugestijuojamas joks aiškus kūrinio suvokimas, o atsitraukdamas nuo „elementų“, kurie R. Eidukaitytės kūryboje išlaiko santykį su „logosu“ (kaip atpažįstamu ir identifikuojamu), „peržengdamas“ „para-logosą“ (nuorodas į S. Dali ir V. van Gogho tapybą), šioje analizėje „sėju nežinią“ kaip prasmės neapibrėžtumą ir neįmenamumą, kaip „teisingos tiesos“ negalimybę. Taigi R. Eidukaitytės kūrinius kviečiu patirti ne pasitelkus schematizuojantį protą („logos“), bet tai, kas veikia jau kaip nevaldomas žiūrovo kūrybinis chaosas. Tikroji tapyba kiekvienam atsiveria individualiai. Ji labiau nepasiduoda įprastoms kalbos artikuliacijoms, besistengiančioms „į-logo-centrinti“ patyrimus. Viską, kas yra „anapus-logos“, „logosas“ bando „pavergti“ ir parodyti savo „šviesoje“, pasitelkdamas įtikinamus pasakojimus ir argumentus. Šiai „vergystei“ natūraliai talkina menininkų „ambicijos“ susidoroti su gaivališka ir savaeige gamta.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-09-11) Atomas, „logos“, „para-logos“ ir Rūtos Eidukaitytės tapyba. Nemunas, 29-30(923-924), 28-29, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2014-metai/Rugsejis/Daile/Atomas-logos-para-logos-ir-Rutos-Eidukaitytes-tapyba/%28searchTerm%29/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-05-14).

Recenzija lydėjo parodas tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”: 2014-05-09 – 2014-06-03, Anykščių koplyčia – Pasaulio Anykštėnų kūrybos centras, Vilniaus g. 36, Anykščiai; 2014-09-04 – 2014-09-29 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus g. 41, 01119 Vilnius; 2014-07-01 – 2014-08-14 Raudonės pilis, Pilies g. 1, 74452, Raudonė Jurbarko raj. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2014-09-04 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...