Dr. Remigijus Venckus.

Vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ pristato Vytauto Kauno (g. 1958 m.) tapybą. Dailininkas 1977 m. baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar Kauno kolegija), 1989 m. – Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1984 m., o nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2002 m. tarptautiniame tapytojų konkurse „Caterina de Medici“ (Florencija, Italija) laimėjo sidabro medalį. 2008 m. apdovanotas žiūrovų prizu tarptautiniame meno renginyje „Palm Art Award“ (Leipcigas, Vokietija). Surengė 26 autorines parodas Lietuvoje, Olandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Dalyvavo 12-oje grupinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Vytautas Kaunas ,,Vasarnamis“ 2004.

Žvelgdami į kasdienius daiktus dažniausiai net nesusimąstome, kad tai, kas regima, yra laikina ir nuo pat sukūrimo paaukota mirčiai. Gyvename blizgesiu akinančioje postmodernioje tikrovėje nepastebėdami savaiminio daiktų kitimo. Būdami akli, dalyvaujame tikrovės mirties puotoje. Tik susimąstę apie kasdienę tikrovę pradedame suvokti, jog dabarties minutėje, sekundėje ir net milisekundėje daiktai negrįžtamai dėvisi ir vis labiau jungiasi su mirtimi.

Tikriausiai būtų per drąsu ir pernelyg kategoriška teigti, kad iki XX a. visas vaizduojamasis Vakarų menas labiausiai siekė nugalėti mirtį, sulaikyti dūlančius daiktus, išsaugoti juos semantiškai nepakitusius ir susijusius su autentiška savosios gimties tikrove. XX a. įvyko pokytis – atsirado postmodernizmas. Šio „kultūros posūkio“ – taip vadinasi ir amerikietiško postmodernizmo teoretiko Frederico Jamesono kultinis veikalas – pradžia siejama su 1979 m. Jean-François Lyotard’o parašyta ir iki šiol plačiai aptarinėjama knyga „Postmodernus būvis“. Šiame veikale J.-F. Lyotard’as pastebi, kad žodis postmodernus pirmiau pasiūlytas amerikiečių sociologų ir žymėjo kultūros padėtį po XIX a., kai vyko žaidimo taisyklių transformacija mokslo, literatūros ir meno lauke. Tačiau J.-F. Lyotard’ą labiausiai domino ši transformacija, išryškėjanti aptariant pasakojimo, t. y. didžiųjų naratyvų krizę.

Tačiau ar iš tikro J-F. Lyotard’as pirmasis skelbė ir grynino postmodernizmo kryptį? Fredas Darllmayras aktyvų postmodernizmo judėjimą kultūroje sieja su dar ankstesne Theodoro W. Adorno negatyviąja dialektika, kuri buvo nukreipta prieš ribotą ir uždarą įvairovės pažinimą. T. W. Adorno mąstysenoje nevienalytiškumo negali atskleisti pozityvus tyrimas. Čia nevienalytiškumas veikia kaip tiriamos sistemos pažinimo ir įvardijimo programa. Anot F. Darllmayro, vėliau ši programa plėtojama J.-F. Lyotard’o „Postmoderniame būvyje“, kur mąstymo prioritetas pasitraukia iš įprasto centro (arba sucentruotos kultūros) į periferiją; t. y. iš visumos į fragmentus, iš homogeninio į heterogeninį.

Vytautas Kaunas ,,Ponios miegamasis“ 2010

Mintyse diskutuodamas su F. Jamesonu, J-F. Lyotard’u ir F. Darllmayru, drįstu teigti, kad post­modernizmas (arba tai, kas šiandien likę po jo) nebeatvaizduoja tikrovės. Jis žaidžia dūlėjimu, dėvi tikrovę ir vietoj jos atvaizdo labiausiai siekia parodyti dėvėjimo procesą. Tad ir šioje recenzijoje aptariami Vyt. Kauno tapybos darbai rodo, kad išsaugomi ne daiktai, bet jų dūlėjimas. Postmodernizmas, nepaklusdamas realistinių atvaizdų kūrybai pagal istoriškai susiklosčiusias klišes, tarytum ieško išvirkščiosios materijos pusės. Panašią kūrybinę programą plėtoja ir dailininkas Vyt. Kaunas – jo kūryboje reiškiama subtili tikrovės pajauta. Ji (su)guldo visus daiktus į plokštumą kaip likučius po išgyvento ir niekada negrįžtančio dūlėjimo. Apie dailininko jautrumą aplinkai ir visam pasauliui, brėždamas paraleles su meno tradicija, taikliai kalbėjo menotyrininkas Algis Uždavinys: „Tapytojo Vyt. Kauno kūryba priklauso lietuviško ekspresionizmo tradicijai, kylančiai iš XX a. pradžios modernizmo suformuotos filosofinės pasaulėžiūros. (…) Dvasiniu polėkiu bei iškalbinga spalvų palete pasižymintis dailininkas yra jautrus ir subtilus menininkas, mėginantis savo darbuose pateikti platų vidinių išgyvenimų spektrą.“

Žvelgiant į Vyt. Kauno drobes susidaro įspūdis, kad dailininkas iš tikrovės ištraukia daiktą ir demonstruoja jo irimą kasdienėje, žmogui nepavaldžioje tėkmėje. Menininkas elgiasi panašiai kaip smalsuolis, apžiūrintis vidinėje švarko pusėje likusias siūles, įsiuvas, nuardymus ir užlopymus. Drąsūs tapybos potėpiai, netelpantys konkrečiose paveikslo plokštumose, varva arba perrėžia kitos spalvos teritoriją. Atrodo, jie „prisiuvami“ prie to, kas jau nuardyta ir nebeatgaminama („Sala“, 2000 m.; „Namas su dilgėle“, 2003 m.).

Vytautas Kaunas ,,Rožinis“ 2013.

Vyt. Kauno potėpiai stichiški ir drąsūs. Tai suadymai, nuardymai ir siūlės. Nuotykiai, kylantys iš tikrovės ir atminties. Jie naujai pasirodo tokioje abstrakcijoje kaip „Upė“ (2008 m.). Apie upės fenomeną drąsiai ir įdomiai svarsto kūrinio autorius: „Upė – tai vandens telkinys, kuris teka vingiuotu keliu (iš enciklopedijos)… Rašoma, kad kelias vingiuotas, bet gali atsirasti ir kitokių kliūčių, kurių enciklopedija nemini. Tos kliūtys būna labai įvairios: išvirtę medžiai, kriokliai, krokodilai, sūkuriai, suktiniai ir t. t. Ypač atsargiai reikia elgtis su pavidalą keičiančiais padarais… Todėl plaukimas upe ne visada būna sėkmingas.“ Ši keista menininko kūrybos savianalizė – pasakojimas, esantis už drobės, neapčiuopiamoje kūrinio metafizikoje, kur siūlės ir nuardymai čia pat atsiranda ir čia pat yra, kur kiekvienas žiūrovas gali pasiduoti dūlėjimo grožiui ir „prisiūti“ savo naratyvą. Visa, kas vaizduojama (ir kas minima tapytojo pasisakyme), yra daiktų ir pavidalų laikinumo išviešinimas. Atrodo, kad daiktai įprastoje kalboje, akustiškai reiškiami „kalbėjimu“ (parole), o grafiškai „kalba“ (langue), negali išsitekti ir tinkamai atsispindėti. Tad, žvelgdamas į Vyt. Kauno tapybą ir mąstydamas apie ją, esu labiau linkęs vartoti ne daiktavardinius žodžius, kaip sulipusius su konkrečiomis koordinatėmis, bet veiksmažodinius – kaip specialiu koordinačių trynėjus. Nors tokie norai atrodytų paradoksalūs, abstrakčioji tapyba ir tai, kas atstovauja alogiškos interpretacijos laukui, gali palaikyti produktyvų dialogą, parodyti, kad abstrakčiajam menui vis dar rūpi judėjimo erdve ir laiku mechanika.

Taigi Vyt. Kauno abstrakcijos kuria negrįžtamai nykstančios būties nuojautas. Drobėse vos atpažįstamos plokštumos signifikuoja keistas pastolių, tvorų, laiptų, kopėčių ir panašias konstrukcijas („Vakaras“, 2012 m.; „Tėkmė“, 2013 m.). Visos jos – yrantis jau neegzistuojančio gyvenimo palikimas, žaidimas „apokaliptinėmis nuojautomis“. Vyt. Kaunas žiūrovą vedžioja po atminties labirintą – po praeities kiemus, pastato užkulisius, svetimo kambario užkampius ir t. t. („Ponios miegamasis“, 2010 m.).

Drobėse vaizduojama tikrovės materija žiūrovo akivaizdoje tirpsta kaip norams nepavaldi, mirties link tekanti būtis. Tad laikas ir erdvė čia nėra adekvatūs žiūrovo nuojautoms, o visa dailininko sukurta ir pademonstruota daiktų tvarka ryškiai paženklinta destruktyviomis „apokalipsės nuojautomis“ („Rožinis“, 2013 m.; „Tiltas“, 2008 m.; „Tiltelis“, 2008 m.).

Vytautas Kaunas „Sala” 2000.

„Apokalipsės nuojautos“ artimos „istorijos pabaigos sindromui“, kuris, anot Michailo Epšteino, plito visą XX a., o labiausiai – paskutiniajame jo dešimtmetyje. „Istorijos pabaigos“ klausimą 1997 m. taikliai palietė Normanas Daviesas chrestomatiniame veikale apie Europą. „Istorijos pabaigą“ jis siejo su postmodernizmo kultūra, kuri kvestionuoja autentiškos dokumentikos vertę, faktus pavergia neribotam intertekstualiam žaidimui, verifikuoja ir įtvirtina naujas, labiau neužbaigtas ir lengvai keičiamas prasmes. Kultūroje atsiranda net savo kilmę kai kada neigianti polisemantika. Anot N. Davieso, sukilus prieš įprastus istorinius pasakojimų modelius, išderinama ir neutralizuojama „faktų tironija“, „autoritarinės ideologijos“, kurios neva slepiasi kiekviename kalbinės, vaizdinės, akustinės ir kitokios informacijos rinkinyje. Todėl ir visi teiginiai apie praeities realybę atrodo esą „priverstiniai“. Remiantis N. Davieso požiūriu galima teigti, kad istorija – tai tik mąstymo apie pasaulį priemonė; kad ji reikalinga tiek, kiek leidžia iliustruoti mintis ir idėjas. „Apokaliptinė nuojauta“ suaktyvėja tada, kai kiekvieną racionalią mintį bandoma išnarstyti į gabalėlius ir įrodyti, kad ji beprasmiška, kai abstrakčios (ir dalinai abstrakčios) kūrybos autoriai demonstruoja daiktus, jų mechaniką, atplėšdami nuo konkrečios aplinkos ir jos istorijos. Tokia yra ir Vyt. Kauno tapyba, toks yra postmodernistinis žaidimas, taip elgiasi ir poststruktūralistinės minties (Wolfgango Welsho dar vadintos „prancūziškuoju postmodernizmu“) atstovai.

Pagrindinis „prancūziškojo postmodernizmo“ „riteris“ Jacques’as Derrida istorijos pabaigą yra taikliai susiejęs su savo grįsta dekonstrukcija. Jis teigė: „(…) norint apmąstyti sistemos istoriją, reikia rasti išėjimą už jos prasmių bei verčių (…)“ Tad šiuo atveju tiek „apokaliptinės nuojautos“, tiek „istorijos pabaigos sindromas“ atrodo kaip siekis pasistatyti paminklą lyg pabaigos ženklą, kuriuo atsiribojama nuo ankstesnės istorinės valios. Tai tarsi pasitraukimas amžinybės link – ten, kur vėl gali iškilti naujos pabaigos laukimas.

Taigi istorija tik merdi, bet nesibaigia, kaip nepasibaigia ir Vyt. Kauno paveiksluose tikrovės pasakojimai. Drobėse daiktai galutinai nesudūlėja, o judėjimas nesulėtėja iki mirtino sąstingio. Daiktai tarpsta ir atkeliauja iš menininko vidinio pasaulio, kur šėlstantis nuojautų siautulys skatina spalvą dengti spalvą, o potėpį veržtis į kito potėpio valdas, kur naratyvą pradeda autorius, o baigia intelektualus žiūrovas.

Vyt. Kauno tapybos darbų paroda veiks iki spalio 6 d. Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-09-25) Postmoderni daiktų apokalipsė Vytauto Kauno tapyboje. Nemunas, 31-32(925-926), 28, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2014-metai/Spalis/Daile/Postmoderni-daiktu-apokalipse-Vytauto-Kauno-tapyboje/%28searchTerm%29/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-05-14).

Recenzija lydėjo parodas tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”: 2014-05-15 –  2014-06-30 Raudonės pilis, Pilies g. 1, 74452 Raudonė, Jurbarko raj.; 2014-09-12 – 2014-10-06 d. Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, 44279 Kaunas; 2014-08-07 – 2014-09-01 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus g. 41, 01119 Vilnius. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2014-09-12 Ryšių istorijos muziejus, 2014-08-07 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Abstrakčios tapybos žaismas

Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Pin It on Pinterest