Dr. Remigijus Venckus.

Gegužės 6–birželio 6 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) pristatoma nauja tapytojos Nomedos Saukienės kūrybos paroda. Ši paroda – projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ dalis.

Nomeda Saukienė
„Paukščių takas” III
Drobė, aliejus. 2010

Žinoma menininkė naujausiuose savo kūriniuose toliau plėtoja jau pažįstamas temas ir stilistinę strategiją. Žvelgiant į N. Saukienės drobes dažnai atrodo, kad jos kuriamas paslaptingas pasaulis – beribis, jo kryptis nenuspėjama. Dėl specifinio erdvės traktavimo laikas čia atrodo tarsi įklimpęs amžinybėje, be pradžios ir pabaigos. Jis tarpsta, kaip ir vešli menininkės paveikslų augmenija, tarsi nepaklūstanti žemės traukai, kaip gamtoje, taip ir jos drobėse besistiebianti beribio dangaus skliauto link.

N. Saukienės paveiksluose laikas niekada nepaklūsta kasdieniškiems, įprastiems dėsniams ir suvokimui. Laiko diseminacija labiausiai atsiveria kūriniuose, kur dailininkė nevaizduoja žmonių ar gyvūnų figūrų, o atsiduoda tik gaivališkai augmenijos stichijai. Fantazijos laisvė, būdinga N. Saukienės kūrybai, kviečia ir žiūrovą panirti į nesibaigiančias interpretacijas, pajusti akimirką, kai šių kompozicijų turinys ir gilioji, vidinė prasmė tampa labiausiai matoma, pajusti, kaip tąsus, begalinis laikas nusidriekia per patį augalo motyvą ir sąmoningą jo nebaigtinumą, kitaip – amžinybę… Augalai čia rodosi vešintys už įsivaizduojamų paveikslo ribų, taip pat patvirtindami beribio pasaulio ir amžino laiko „diagnozę“, kuri peršasi akistatoje su N. Saukienės tapybos plastine ir prasmine sistema.

Tapytojos kūryboje nerasime grandiozinių, egzistencinių, visuotinai svarbių ar reikšmingų temų, įvykių, tikrų ar fiktyvių istorijų. Tačiau siužeto paprastumas atveria sudėtingus jo tapsmo klodus, labiausiai susijusius su emocine kūrinio išgyvenimo galimybe – suvirpinti, nublokšti kasdienės būties apnašas, pasinerti į paprasto, tačiau nebanalių prasmių kupino vaizdinio gelmes.

Dailininkės kūriniuose sąmoningai neišskiriami kompoziciniai centrai, akcentai, jos tapyba – tarsi dinamiškas, daugiasluoksnis audinys. Tai kiek trukdo akimirksniu užčiuopti paveikslo turinį. N. Saukienės tapybos magija slypi tame, kad iš pirmo žvilgsnio paprasta kūrinio forma čia tėra tik apgaulingas šydas, dengiantis nelengvai iššifruojamą vaizdinių sistemą. Kažkur už paveikslo ribų nusidriekiančios kompozicijų formos tęstinumas leidžia ieškoti įmantraus ir kone kiekvienam žiūrovui artimo asmeninio, iš bendražmogiško, lietuviškai kaimiškos prigimties klodų kylančio patyrimo, kurį įmanoma interpretuoti kaip savosios, vidinės sielos atspindį. Augalas, augalinis motyvas, žievė, lapas – visa tai yra tik žodžiai arba nutapytų realybės fragmentų lingvistiniai atspindžiai. Juos taip pat galima ir reikia suvokti kaip kodus, bylojančius apie kūrėjos patirties ir individualios tapatybės savivoką ir savivokos kvestionavimo tikimybę bei būtinąją galimybę.

Dar viena svarbi N. Saukienės kompozicijų ypatybė – nuolatinis, savitas dialogas tarp augalo ir paukščio motyvų. Paukščių atvaizdai jos tapyboje gana skirtingi, nuo apibendrintų iki ryškiai personifikuotų. Tai primena vieną ankstesniųjų mėgstamų dailininkės herojų – lapės iškamšą. Naujausiuose N. Saukienės kūriniuose kai kurie paukščiai įgavę savito aristokratiško statiškumo, kurį menininkė priešpriešina gaivališkam, begalybės link besidriekiančiam augalų tinklui („Inteligentas“, 2011; „Pasišiaušusi“, 2010). Čia pastebimas įdomus statikos ir dinamikos santykis – surizgę, neišpinami augalų „audiniai“ yra gerokai aktyvesnis paveikslo komponentas nei paukščio vaizdinys („Pasiklydusi“, 2010; „Sėsli“, 2010). Tai žadina mintis apie įvairių gyvybės formų koegzistenciją, neperprantamą gamtos fenomenų būtį.

Ši augalų ir paukščių vizualinė ir prasminė sintezė, jų ryšys, lemiantis kūrinio charakterį, leidžia menininkę vadinti gamtos pasaulio poete. Tačiau paukščiai šiuo atveju vis dėlto virsta tam tikrais personažais, su savo pozomis, išraiška, taigi nutolstama nuo gryno natūros vaizdavimo. Meistriški dailininkės teptuko potėpiai ne tik personifikuoja paveikslo veikėjus, bet ir kvestionuoja klasikinio natiurmorto žanro savybes. Pavyzdžiui, cikle „Uogautoja“ (I–IV, 2010–2011) galima pastebėti, kad paukštis „pozuoja“ lygiai taip pat, kaip daiktai klasikiniame natiurmorte. Tokį įspūdį sudaro ne tapymo maniera, o tikslingas komponavimas, objekto ir erdvės santykis. Atrodo, kad menininkė tyčia „apleidžia“ įprasto natiurmorto erdvę, apraizgo ją kuplia augalija, laukinėmis gėlėmis, piktžolėmis arba išvešėjusiais, savo sukultūrinimo ženklų beveik nustojusiais augalais („Smalsi“, 2010; „Susirinkimas“, 2010).

Natiurmortų pavadinimai konstatuoja būsenas, kurios rodo, kad paukštis drobėje nėra vienareikšmis vaizdinys. Jo prasmių laukas gana platus. Tai kūrėjos nuotaikos, patirties pėdsakas. Paukščio metafora sukonkretina paveikslą ir veikia kaip menininko minties ir potyrio įprasminimas.

Kitas svarbus N. Saukienės drobių veikėjas – žmogaus, dažniausiai vaiko figūra. Ir naujausiose kompozicijose, kaip ir ligšiolinėje kūryboje, menininkė žmogaus veidą įvelka arba įspraudžia į augalų tinklą. Kai kuriems veidams ji suteikia klasikinio portreto magijos („Autoportretas“, 2010). Vaikystę žymintys vaizdiniai ir veidai atsiveria žiūrovui poetiška nostalgija nuspalvintuose paveiksluose „Gimtadienis“ (2010), „Mylimas žaisliukas“ (2010), „Žaidimai su dūmais“ (2011).

N. Saukienės kūryboje itin žavi jautrumas savajai aplinkai, nuoširdus siekis perteikti joje tvyrančią nuotaiką, asmeninius potyrius ir išgyvenimus. Būsena, apninkanti stebint tapytojos paveikslus, sukuriama pasitelkiant paprastus, nepretenzingus motyvus, paneigia kasdienybės nuobodulį, rutiną ir prabyla apie žmogiškosios egzistencijos trapumą universalia meistriškos tapybos kalba.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2011-05-06). Beribis pasaulis ir amžinas laikas. Dailėraštis, 2. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3330&kas=straipsnis&st_id=18118, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-06-remigijus-venckus-mediju-meno-dienos-kaune/64039 (žiūrėta 2017-01-10).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...