Dr. Remigijus Venckus.

Galerijoje “Skizze” atidaryta grupinė paroda “Tikiu”. Parodos kuratorius Valdas Barakauskas subūrė devyniolikos autorių komandą (V. Eitutis, E. Sudžiūtė, M. Gaubas, A. Šalkauskas, A. Vasiliauskas, V. Zarėka, K. Bimba, D. Trumpis, J. Vaitkevičius, R. Grebenkovaitė, L. Zadonskij, R. Venckus, V. Kurtinaitienė, V. Barakauskas, V. Rimkus, A. Jurevičiūtė, A. Kavaliauskas, V. Žabarauskaitė, S. Pransuitis) ir surengė konceptualią parodą, kuri veiks iki gegužės 27 dienos.

Plakate po šios parodos pavadinimu regimas keistas nutylėjimų kupinas prierašas “nes, o, bet, tačiau…” Jis verčia susimastyti apie tikėjimo reikšmę ir prasmę. Šie žodžiai ne tik kvestionuoja paties tikėjimo sampratą, jo autentiką ir tikslą, bet ir sąlygoja kitą, netradicinį menininko žvilgsnį į kūrybos aktą ir kūrinio išraišką. Kitaip tariant, parodoje meninė kūryba atsiveria kaip išsilaisvinimas iš tikėjimo arba kaip savo laisvės pažinimas, kokybiškai gimstantis kūrybinio akto metu. Parodoje eksponuojamuose kūriniuose galima regėti ne tik katalikų religijos ir jos dogmų bei reliktų kvestionavimą, bet ir religijos, kaip įtakingo propagandos gesto, demaskavimą.

Nedidelėje galerijos erdvėje eksponuojama 19 autorių darbai.
“Skizze” archyvo nuotr.

Man be galo įdomu parodoje regėti altorių (supraskite perkeltine prasme), pakeistą kasdieniais, neretai realybėje įsiterpusiais bereikšmiais daiktais. Parodoje tikrinama tikėjimo akto reikšmė ir tikėjimo kaip, savotiškos pasaulio mitologizavimo priemonės, esmė. Parodoje gausu įvairių daiktų ir iš daiktų sudarytų instaliacijų, kurios iš dalies verčia jausti mūsų erdvėje tvyrant savotišką Dievo sudaiktinimą. Daiktai rodo vienakryptį, siaurą tikėjimą, įprasmintą paviršių ir kūnų sąlyčiuose. Sąlyčiai nuromantina viso tikėjimo koncepcijos esmę, kuri iš prigimties turi būti nukreipta į vidinį pajautimą ir į humaniškąjį Aš. Menininkai savo kūriniais kelia klausimą – ar galima tikėti abstraktumu, kai, anot filosofo Alvydo Šliogerio, visas žmogaus pasaulis pirmiausia suvokiamas liečiant? Dabartyje, kuri yra įstrigusi progreso formuojamose afekto būsenose, pasaulis atrodo pernelyg sudaiktinamas (todėl daiktai, virstantys kūrybos žaliava, parodoje yra ypač svarbūs). Nors galerijoje ir maža vietos, leidžiančios kokybiškai eksponuoti visus kūrinius ir nevaržomai išsiskleisti kūrinių turiniui, drįstu pastebėti, kad dauguma kūrinių yra aktualūs ir taikliai atspindi mūsų visuomenėje tvyrančią nuomonių kokybę ir kiekybę, kuri patį tikėjimą ir pasitikėjimą nuveda toliau už religijos ribų – į mūsų visų viešąsias ir privačiąsias erdves.

Norėčiau įsigilinti į keturis po parodos pavadinimu užrašytus žodžius, kurie patį tikėjimą glaudžiai susieja su abejonėmis ir netikėjimu. Žodis “nes” tikintįjį verčia pasiteisinti arba netgi viešai pripažinti savo tikėjimą, galbūt materialiai įrodyti savo tikėjimo tikrumą. Žodelis “o” verčia tikėti ir įsipinti į tikinčiųjų masę, įsipynimo metu slėpti savo bailumą, tapti išverstaskūriu padaru, prisitaikiusiu prie tikinčiųjų. “Bet” – kompromiso paieška arba baili prieštara. “Tačiau” – išsisukinėjimas nuo tikėjimo normų, kuriuo siekiama užmaskuoti savo išsisukinėjimą.

Šie glausti žodelių paaiškinimai leidžia tikėjimo aktą suvokti kaip išviešintą ir išprievartautą mūsų visuomenės ir kiekvieno individo atskirai tapatybės dalį. Tikėjimą išprievartauja dabartinė mūsų valstybės politika ir politikuojanti bei žmones diferencijuojanti bažnyčia; tikėjimą išprievartauja be saiko pliurpiantis televizorius; tikėjimą išprievartauja beveik visa mūsų spauda, pasidengusi geltona spalva. Tikėjimas tampa propagandos įrankiu, naudojamu iškrypėliškai siekiant asmeninės naudos. Tikėjimas, kaip tikslų siekimo įrankis, taip pat yra gausiai kvestionuojamas šioje dailės parodoje.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2010-05-21). Tarp tikėjimo ir pasitikėjimo. Šiauliai plius, 313, 13, ISSN 1822-0053.  Prieiga internetu: http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/index/1/5113 (žiūrėta 2013-07-22).

Originalo kopija

PDF – 2010-05-21 Tarp tikėjimo ir pasitikėjimo

Rekomenduojame skaityti