Dr. Remigijus Venckus.

Ne tik meno galerijos, bet ir menininkai, nebūtinai sąmoningai, ugdo kūrinio vartotojo skonį ir populiarina meno kūrinius kaip nematerialias vertybes. Visuomenėje (arba jos tam tikroje dalyje) atpažįstamas menininko braižas veikia kaip investuojama ir perinvestuojama vertybė, dėl kurios tarsi vyksta vartotojų galynėjimasis.Tokia padėtis natūrali subrendusioje Vakarų kultūroje. Meno vertybė yra aktuali net ir tuomet, kai kūrinio vartotojas negali tiksliai identifikuoti vaizduojamojo objekto, reiškinio arba situacijos. Pvz., šiauliečio Bonaventūro Šalčio tapyboje konstruojami dviejų tipų – akivaizdūs (pažodiniai) ir sunkiai identifikuojami metafiziniai (savo prasme slystantys iš suvokimo erdvės) – pasakojimai. Metafiziniai pasakojimai, kaip ir žymiojoje Platono olos alegorijoje, pasirodo tarsi žaidžiantys tikrovės atspindžiai – šešėliai. Šis žaidimas patiriamas atspindžiams vienu metu gimstant ir mirštant.

Bonaventūras Šaltis „D-Major” 2013

Taigi Šalčio metafiziniai pasakojimai, kaip ir Platono olos sienose atsimušantys šešėliai, čia pat nyksta ir vėl atsiranda, žavi lyg kito pasaulio įterpiniai. Tapyba yra kito pasaulio atspindžių žaismas, tai nenuspėjamas ir nenustygstantis judėjimas; tai negalimybė identifikuoti kito. Meno kūrybos atveju kito pasaulio žaismas yra tai, kas sklinda iš menininko patirties, kuri objektyviai niekada neatveriama. Meno kūrinio metafizika

nėra užčiuopiama. Ji negali pasirodyti lygiai taip, kaip ir tiesa negali būti absoliučiai teisinga. Todėl paveikslo metafizika tik įsivaizduojama kaip kažkas tikra, neva užčiuopta ir sulaikyta. Žiūrovas tik siekia meno kūrinio paviršiuje sulaikyti žaidžiantį naratyvą, pasakojimą įminti lyg mįslę arba atverti lyg kokią nors paslaptingą istorinę tikrovę, kuri yra užgožta tikros – fizinės tikrovės. Taigi, tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žaidžiantis šešėlis yra lengvai atveriamas ir įmenamas. Tačiau kaip galima atverti metafizinį kitą, jei šešėlių žaismo kuriama drama vyksta olos vidinėse sienose (šiuo atveju už Šalčio tapybos regimojo vaizdo), tarp kurių veikia uždaras, neatidengtas ir individualesnis, nei įprasta, pasaulis (labiau menininko asmeninė patirtis)?

Jei Platono olos alegorijoje šešėlių žaismas yra metafizinio naratyvo slėpinys, tuomet ola gali būti traktuojama kaip dar vienas, viršutinis tikrovės sluoksnis, esantis po olos išore. Šis sluoksnis klaidina panašiai kaip ir abstrakčiosios tapybos atveju. Jis neleidžia lengvai pasiekti iš kūrinio sklindančios tikrosios informacijos (t. y. tikrovių tikrovės, pačios tikriausios menininko patirties). Būtent toks Šalčio tapybos aiškinimas (Platono olos alegorijos kūrybinis perkėlimas į vaizduojamosios dailės kritikos lauką) sugestijuoja esant metafizikos metafiziką. T. y. olos metafizinis pasirodymas (tiksliau, numanymas) susipina su tapybos metafizika. Platono olos ir Šalčio tapybos paralelė primena bulvę, kuri turi ne vieną, o kelias luobas…

Bonaventūras Šaltis „Preliudas” 2013

Šaltis tiki tapybos tiesa. Jo tikėjimas projektuoja siekį – įvaizdinti pasaulį, paversti jį patrauklesniu už fizinę tikrovę. Menininkas kuria savo asmeninį kosmosą, tampa kosmoso dievu, t. y. tuo, kuris valdo ir lemia šešėlių žaismą olos paviršiuje. Po fizinį pasaulį plinta menininko intuityvi, sava kūrybos sistema – savojo kosmoso modelis. Atrodo, kad šio modelio platinimas lyg vertybės steigia menininką kaip dievą, užtikrina jo visavertį savęs patyrimą ir lemia savosios egzistencijos gilėjimą. Tačiau savosios sistemos atramos taškas lieka įžemintas per tam tikras nusistovėjusias pasaulio vaizdavimo normas (kurias Šaltis tikrai žino). Tai tarsi kita metafizika; kito pasaulio žaismas, vykstantis už olos, iki plyšio, iki saulės šviesos pluoštams įrėžiant šešėlius ir virpinant jų plokštumas. Tai žinojimas, įdiegtas iki Šalčio tapybos. Tai Šalčio žinojimas apie kitą, kuris (į)rodo, kad meno kūryboje vientisos metafizikos nėra. Galiausiai ji (dabarties meno metafizika) nepasitiki aiškiu pasaulio struktūros įvardijimu.

Tenka suglumti, kai priešais akis regiu Šalčio abstrakcijas, kur jo (menininko) žinojimas slypi už keistai artikuliuotos kompozicijos ir spalvinių dėmių žaismo. Ryškūs tonai, keli žiūrėjimo taškai, kartais net nevientisos šviesokaitos konfliktas lemia kompozicijos padrikumą, klampinantį žiūrovą į menininko kosmosą. Atrodo, kad Šalčio tapybos metafizika užprogramuojama per daiktus, kurie aktualiai nepasirodo paveikslo plokštumoje, tačiau vis dėlto išlieka nujaučiamas jų (daiktų) buvimas. Abstrakcijose daiktai tarsi nušalinami nuo tikrovės ir padovanojami praeities laikui (mirties ir netekties grožiui). Dėmių žaismas – tai tarsi grynasis daiktų nebuvimas; t. y. vaizde pasirodo daiktų ryšiai be pačių daiktų; tai lyg telefonu perduodama žinutė be paties telefono aparato.

Vis dėlto nemanau, kad mano teiginiai apie Šalčio tapybą turėtų ką nors gluminti. Juk išties paradoksai nesvetimi menininko mąstymo prigimčiai. Meno kūrybai nėra perdėm aktuali ir įprasta žmogaus logika, nors šiandienos menas ir taikosi į mokslo pozicijas. Kūryba, būdama alogiškas menininko kalbėjimas, iš tikro leidžia ją pačią suvokti nesiremiant griežtomis logikos normomis, kurias apibrėžti tikriausiai nėra įmanoma arba būtina, kurias neretai pakeičia skambios ir daugiaprasmės metaforos.

Šalčio tapyboje svarbūs ne atpažįstami komunikavimo ženklai arba įvaizdinti procesai, grindžiami komunikavimo ženklais, tačiau ženklo ir paties komunikacinio proceso suvokimas, kaip žaidimas, kuris daugeliui žiūrovų yra nulemtas iš anksto diegiamų pasaulio suvokimo nuostatų. Menininkas, pasitelkdamas šį iš anksto diegiamą žinojimą, vykdo tikslinį iškraipymą. Štai kūrinyje „Preliudas“ nuo kasdienybės priklausanti

tikrovė tik pasirodo per plokštumas, užsimenančias apie peizažą ir jo erdvėje stūksantį kalną (arba kažką panašaus). Šiame kūrinyje Šaltis kuria tikrovę, suskaldytą į plokštumas, kurios tik nusako dangaus, debesų ir uolų motyvus. Kodėl tik nusako, bet ne sukuria? Ogi todėl, kad menininkas nutapo ne tik tris plokštumas, bet ir tris tarpusavyje konkuruojančius žiūros taškus. Menininkas visiškai neslepia savo intencijos, kurią galima įvardyti (pa)klaidinimu. Čia klaida yra tai, kas suvilioja žiūrovą. Suviliotajam atrodo, kad tapyba tarsi netelpa plokštumoje ir tarsi abstraktus (tik tapybą primenantis) eksperimentinis kinas nori išsiveržti iš tikrovę atkartojančios plokštumos į kitą, daug tikresnę tikrovę.

Drįstu teigti, kad pastaruosius kelerius metus Šaltis savo tapyboje atsisako konkretaus centro įsteigimo. Visa tai galima įžvelgti tokiuose kūriniuose kaip „D-Major“, „Crescendo“ ir kt. Šis nebuvimas yra programiškai intencionalus ir kartu gluminantis patį žiūrovą. Kai kuriuose kūriniuose centro įvardijimas yra neįmanoma misija. Centrą galima tik numatyti. Centras yra už tapybos kūrinio, už vaizdavimo ir už vaizduojamosios dailės ribų. Centras numanomas per pavadinimą, kuris nepriklauso tapybai. Šalčio kūryboje pavadinimas dažniausiai atstovauja muzikos meno kūrybinėms praktikoms ir todėl galima teigti, kad Šalčio tapybos centras yra metafizinis, paslėptas muzikos meno lauke. Nurodžius Šalčio tapybos sistemos centrą aiškėja pačios sistemos veikimo logika. Galima dar kartą įsitikinti, kad Šaltis netapo jokios tikrovės. Tapybos plokštumose atgula muzika, kuri tapusi vaizdu man atrodo ypač erdviška, bet jokiu būdu ne plokštuminė tikrovė.

2013 m. nutapyti Šalčio „Noktiurnai“ gali būti traktuojami lyg kito (mikro- arba makro-), sunkiai suvokiamo pasaulio vaizdiniai; tai lyg sferos, kurios vienu metu dalijasi ir jungiasi. Šiuo atveju gali atrodyti, kad tapyba yra kažkoks keistas judėjimo įvaizdinimas. Žvelgiant į šį judėjimo akivaizdumą neįmanoma numatyti nei jo (judėjimo) pradžios, nei pabaigos. Judėjimas yra nuolat pasikartojantis, grįžtantis ir nutolstantis.

Priešingai nei „Noktiurnuose“ (kur spalvinių plokštumų judėjimas vyksta lyg kažkokioje trimatėje erdvėje), kūrinyje „Ciss-Moll“ tarsi specialiai yra įforminamas judėjimas iš viršaus į apačią. Būtent šis vertikalus judėjimas savo greičiu užgrobia tai, kas erdvėje veikia lyg mikro- arba makrosfera ir ją prilygina arba prigludina prie kažkokios lyg už paveikslo regimybės esančios plonytės plokštumos. Šis prigludinimas pavyksta todėl, kad yra tarsi okupuojamas vienalyčio rudų atspalvių žaismo. Tačiau visiškai kitoks yra kūrinys „Fuga“. Paveikslas sugestijuoja ne sferos prispaudimą prie sunkiai įvardijamos plokštumos, bet išsiveržimą iš jos. Taigi Šalčio tapybos logika – tai sąlyginis konfliktas tarp sferų ir tarp plokštumų.

Reziumuojant galima teigti, kad Šalčio tapyba yra lyg regimas ir / arba įsivaizduojamas šešėlių procesualus pasirodymas Platono olos sienose. Tai žaidimas, lemiantis metafizikos atsiradimą ir susikūrimą žiūrovo patirties lauke. Tačiau kylantis natūralus noras įvardyti regimąjį šešėlių žaismą (nesvarbu, ar Šalčio, ar Platono oloje) yra dar vienas nuolatinis konflikto gimimas – konflikto tarp meno kūrinio ir kritiko, kuris palieka parašytą tekstą apie kūrinį lyg pėdsaką. Šalčio tikrovė, kaip ir Platono olos vidus, reikalaudama pažinimo, yra pavergiama racionaliam protui. Patyrimas įgyjamas per žvilgsnį į paveikslą ir iš to kylantį aiškinimą kalbėjimu arba rašymu. Taigi šis mano tekstas apie Šalčio tapybą veikia kaip šio pažinimo versija, kaip tam tikras tikrovės atspindėjimo trūkumas, kaip dar viena metafizikos metafizika. Remiantis Platono žiūra, šis mano tekstas suvoktinas kaip sistema, artima tapybai. Aš kaip ir tapytojas deformuoju idėjos atvaizdą (t. y. gamtą). Šaltis taip pat nepaklūsta atvaizdavimo strategijai ir vyraujančiam sistemiškumui. O jo nepaklusimą rodo aiškaus paveikslo kompozicinio centro nebuvimas ir nuorodos į muzikos nematerialumą ir neužčiuopiamumą. Taigi galima teigti, kad kultūros produktas tapyba (taip pat ir šis tekstas) ardo gamtą. Užrašai / vaizdai ne tik užrašo / pavaizduoja, bet ir kuria naują pasaulio ženklinimą lyg pasaulio atvaizdo atvaizdą, metafizikos metafiziką.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2013-07-19). Bonaventūro Šalčio tapybos metafizika. Šiaurės Atėnai, 27(1141), 5,  ISSN 1393-7760. Prieiga internetu: http://www.satenai.lt/?p=27508 (žiūrėta 2017-01-10).  2013-07-18 – 2013-08-24 recenzija parodoje, Trakų gatvės galerija, Vilniaus g. 100-1, 76285 Šiauliai. Recenzuota atidarymo metu 2013-07-18.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...