Dr. Remigijus Venckus.

 

Gyvendami savo įprastus gyvenimus, nesusimąstome, kiek visko po truputį paragaujame. Kai pradedame suvokti tuos dalykus , kurie sudaro visumą, tuomet paaiškėja, kad tai, ką vadiname „po truputį“, niekada neteko paragauti iš tikro. Pradeda atrodyti, kad buvome nuolat alkstantys besočiai. Kodėl nepasisotinę? Esame regintys, dėl to pasaulį labiausiai pažįstame vaizdais. Regėdami mažus daiktus, susikuriame pasaulio visumą. Maži daiktai dažniausiai yra negailestingai dalinami niekučiai. Dalinimo metu nesąmoningai suvokiame jų svarbą. Kuo mažesnis kiekis, tuo didesnė kokybė. Šie daikčiukai yra ne tik niekučiai, bet ir nuotykiai, kurių metu susitinkame su savimi,

Modesto Malinausko tapyba.

su savo atmintimi, su išgyvenimais, tarpstančiais praėjusiame laike. Susitikimo akto metu viskas atgimsta po truputį. Yra pastebėta, kad žmogaus nelaimė yra atmintis. Situanistinės filosofijos atstovai sakydavo: jei viską atsiminsime, tuomet išprotėsime. Tačiau atmintis turi tokį gebėjimą iškelti kiek įmanoma praėjusiam laikui priklausančius geresnius trupinius. Viskas po truputį nurodo į nuolaužas, į trupinius kaip kažkada egzistavusią visumą. Egzistencijos susidarymas iš niekučių nėra kenksmingas. Mažų daiktų virpėjime atrandame savo su savimi, su savo daiktais ir artimaisiais egzistuojantį metafizinį ryšį. Kuo virsta tapyba šioje egzistencijos paradoksalioje prigimtyje? Tapyba yra susitikimas su savo dabarties ir praeities daiktais. Ji virsta švente, apdainuojančia sugrįžimą į egzistenciją kaip vientisą jausmą. Baigiantis metams šis susitikimas yra labai svarbus.

Susitikime tapytojo Modesto Malinausko kūrinių magiškoje erdvėje. Peizažas tampa sugrįžimu į praeitį. Jo atmosfera prisipildo romantiškų kvapų. Tapybos kūrinyje keliaujame nuo paprasto daikto, arba objekto, iki jo impresionistinio virpesio. Medžiai tampa burbulais, kalnai įspūdingomis pastatų fragmentų sankaupomis. Čia kiekvienas daiktas gyvena kaip skruzdėlyne, tarsi impresionistinio teptuko potėpių tinkle. Tapytojo poezijoje gyvenimas yra judėjimas, erdvė yra niekada nesustabdoma, o žmogus tampa anksčiau nepatirtos pasakiškos situacijos dalyviu. Tas, kuris klaidžioje tapybos labirintais, tuo pačiu užmiršta savo kelią, kuris iš tikro turėtų nukrypti atgal į kasdienybę. Bet juk niekas nenori, kad šventė kada nors pasibaigtų?

Modesto Malinausko tapyba

Paveiksluose atsirandančios būtybės taip pat pavirsta kažkokiu spindinčiu daiktu, bet tas daiktas kaip vanduo, jo niekaip negalima paliesti. Priešingu atveju jis nustotų spindėti. Keista ir tai ,kad kai bandome pajausti judančius gyvus padarus ir stacionarius daiktus, jie visi kažkokie pakitę ir būtent dėl to man atrodo, kad nebeįmanoma jų pavadinti daiktais ar gyviais. Jie paprasčiausiai virsta pavidalais. Atsiradus erdvės ir jos pavidalų stebuklingam spindesiui, visi realybėje sutinkami objektai nuslysta į praeities verpetus. Tampa suprantama, kodėl šie paveikslai reikalauja jų grožį sieti su pasakų įliustravimo grožiu. Visi pavidalai tampa tokiais mitiniais, kokiais negali būti realiame gyvenime. Dar keisčiau, kad paveiksle, kaip šventėje nebelieka nakties ir dienos skirties. Tiesa, kai kurie natiurmortų daiktai, arba peizažų medžiai, kalba kaip naktinės erdvės pavidalai, tačiau kolorito, impresionistinio žvilgesio dėka pati naktis nebeatlieka savo vaidmens.

Jei prabiltumėm apie siužetą. Koks jis? Drįstu teigti, kad siužetas yra nematomas, sudarytas iš daugybės mažų detalių, įvairių atsitiktinių žolės ar medžių sankaupų. Tokia situacija leidžia atrasti tapybos ir mozaikos santykio grožį. Atsiranda aliuzijos į tekstilės meną; atrodo viskas išsiaudžia ir įsiaudžia į vientisą pasakišką kilimą. Nebeaktyviu tampa tapybos, kaip kančios suvokimas.

Panagrinėkime vaizduojamus objektus. Medžiai ištįsta ir suformuoja pienėms būdingas galvas. Atrodo kaip mutacija arba gamtos išdaiga? Bet ne visos patologijos vertinamos kaip išsigimimai. Modesto tapyboje patologija tampa pasigrožėjimo objektu. Jei negalėtume grožėtis medžių pasakiškais vainikais, vargu ar tuomet pasakų motyvuose sukeistinta gama ir žmonės nevirstų išsigimėliais pačia baisiausia prasme. Juk pasakiškas vaizdavimas rodo daiktus tokius pakylėtai gražius, kokių realybėje nėra. Tokie daiktai formuoja mūsų jautrų santykį su jų tarsi savąja egzistencija. Bet koks namas, kurį paveiksle išvystame, yra tas kuriame gyvena praeities artefaktai. Iš smalsumo užklystame į paveikslą kaip labirintą ir su malonumu sutinkame savo vaikystėje įsivaizduojamus bendrų žaidimų draugus ir vietoves.

Modesto Malinausko tapyba

Visi šie mano pastebėjimai rodo tapybos kaip medijos prigimtinį vaidmenį perduoti praeities pavidalus kaip šmėklas. Kas tapyboje yra šmėkla? Gal tai ką norime matyti, gal tai kas atgaivina mūsų atmintį? Atsakydami, kodėl žavimės šiais paveikslais, atsakome ir kas mums yra šmėkla. Taigi šmėkla yra praeities ženklai, kuriais patiriame ilgesį, pasigėrėjimą, skausmą ir baimę. Modesto paveiksluose šmėkla yra kaip kažkas, kas atklysta iš vaikystės karnavališkos kasdienybės. Dėl to čia egzistuoja tik teigiamos emocijos.

Prancūzų postruktūralistinės filosofijos atstovas Jacques Derrida yra sakęs, kad žmonės nuo seno visais įmanomais būdais geidė bendrauti su vaiduokliais. XX a. aktyvia tokio bendravimo forma tapo kinas. Bet jai nusigręšime labiau į praeitį, tuomet pamatysime, kad šias funkcijas atliko ir tapyba. Mūsų santykis su šmėklomis pradedamas kurti vaikystėje, pasakų sekimo būdu. Pasakos kultūra mums pirmiausia iškyla kaip knygos kultūra. Dailė čia atlieka iliustravimo vaidmenį. Ar iliustruota pasaka netampa šmėklos šmėkla? O kai žiūrime Modesto paveikslus, ar iš tikro nerandame jokio santykio su pasaka, kaip būtojo laiko šmėkla?

Atmenu, vaikystėje neskaitydavau pasakų. Dėl to mama man pirkdavo gausiai iliustruotas knygas. Žiūrėdavau į paveikslus ir kurdavau istorijas savo mintyse. Taip ir neperskaičiau nė vienos pasakų knygos. Patirdavau begalines nuotykių variacijas. Ar ne tai nutinka stebint Modesto tapybos kūrinius? Vadinasi, dar vaikystėje buvome mokomi bendrauti su šmėklomis. Nutiesiant tiltus į pasakas buvo ugdomi kūrybiniai įgūdžiai kaip naudotis vaizduotės galia, bei mokoma, kaip ragauti kultūros vaisius. Vadinasi, niekur nepabėgsime nuo paveikslo pasakiško grožio, nes jis buvo yra ir vienas iš pagrindinių žmogaus socializacijos būdų. Socializacija yra ėjimas po truputį. Modesto pasakojimuose siužetą narpliojame po truputį, bandydami regimus ženklus susieti su bendriniais pasakoms būdingais kodais. Tačiau narpliojimas ne toks lengvas procesas. Tapyba, būdama tam tikra poezijos forma, kelia prigimtinius pavojus nuklysti į klaidingų dekodavimų tarpeklius. Ženklai taip pat yra egzotiški. Manote pavojinga? Bet narpliojimas ir yra klydimas, sklandymas tarpekliuose kaip tikrasis šiuolaikinis paveikslų skaitymas. Tik tokio skaitymo metu randame savo ir pasakiškų vaizdinių intymų ryšį. Taip pamažu šmėkla prisijaukinama, pasisavinama, paverčiama pasaulio suvokimo dalimi. Svarbu, kad šmėklą keistų kita šmėkla, nes tik taip neįmanoma apsinuodyti ir įsimylėti šmėklos. Visko naudojimas po truputį lavina skonį ir vaizduotę, per kurią susisiekiame su kasdienybėje nepastebimais metafiziniais daiktų spindesiais. Netikėtai daiktuose atsivėrusi būtis tampa kitokia. Ne kituose, bet atsiveriančiuose daiktuose atsiveria jų kitybė. Savajame daikte nebereikia atrasti jo savitumo, nes kitybė yra ta daikto savastis, apie kurią egzistuojant net nenutuokėme, arba dėl kokių nors priežasčių bijojome pastebėti. Paradoksalu, bet toks yra pasakiškos tapybos žaismas, kurioje nebereikia ieškoti tiesios, nes ji yra pačio savojo daikto kinotiškume, kuris kasdienę realybės slinktį sudrebina kaip katastrofa. Vadinasi, jei sukeistiname pasaulį, tuomet jį atrandame kaip kitą – karnavališką, pilną niekada nesibaigiančios šventės įspūdžių.

Baigiantis metams, pažvelkite į savo aplinkos daiktus, permąstykite savąją erdvę, patirkite katastrofą, prisijaukinkite šmėklą ir pasaka jus po truputį aplankys, o kasdienybės pilkuma susitrauks kaip karšto pieno pluta.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2008-12-18 – 2009-01-21). Daiktas, šmėkla ir stebuklinga tapybos pasaka: Modesto Malinausko tapybos parodos „Visko po truputį” recenzija. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Prieiga internetu: http://www.agalerija.lt/modestas-malinauskas/visko-po-truputi/menotyrininko-anotacija/ (žiūrėta 2015-03-18). Recenzuota atidarymo metu:2008-12-18.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Pin It on Pinterest