Dr. Remigijus Venckus.

Rugpjūčio 10 – 20 dienomis Šiauliuose vyko pirmasis tarptautinis grafikos pleneras „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras. Apie grafikos meno puoselėjimą su plenero kuratoriumi Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesoriumi Vaidotu Januliu kalbasi menotyrininkas Remigijus Venckus.

Įdomu sužinoti, kaip sumanėte surengti plenerą. Gal patirties sėmėtės iš anksčiau kuruotų parodų, plenerų?

Vaidotas Janulis jubiliejinėje kūrybos parodoje.

Šis pleneras jau trečiasis mano kuruotas. Pirmieji du buvo surengti pajūryje. Anksčiau esu dalyvavęs Klaipėdoje rengtuose pleneruose „Žaidimai smėlyje“, teko prisidėti ir spausdinant bei organizuojant reklamą. 1998 m. plenere „Nuoga vasara“ talkinau pagrindiniam organizatoriui Virgilijui Bizauskui. Pats dalyvaudamas pleneruose ir susidurdamas su organizaciniais reikalais, įgijau patirties, gal dėl to dabar lengviau ir rėmėjų surasti.

Ar galėtumėte prisiminti savo vadybinės veiklos pradžią?

Baigęs studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, dirbau laborantu, vėliau mane skyrė eiti ūkiskaitinių sutarčių temų vadovo ir mokslinio bendradarbio pareigas. Buvau tarsi institutui priklausančio dailės minikombinato „šefas“. Man tekdavo sudarinėti sutartis ir kurti planus-strategijas. Atsimenu, „Akmenės cemento“ vadovas užsakė fontanui skulptūrą, vaizduojančią krepšininką. Užsakovas pareikalavo, kad krepšininko veidas būtų kiek įmanoma panašesnis į Arvydo Sabonio. Derybų metu su kolegomis sugebėjome įtikinti atsisakyti šios absurdiškos idėjos. Derinant eskizus kilo visai kitos mintys, galiausiai krepšininko skulptūros nebereikėjo.

Kokie buvo pirmieji projektai?

Vaidoto Janulio portretas. Dr. Remigijaus Venckaus fotografija

Pirmoji mano pasirašyta kūrybinė sutartis susieta su alaus gamykla „Gubernija“. Kai pastatė naują alaus daryklos administracinį pastatą, talkinau kaip dizaineris, kūriau vizualinę informaciją (užrašai, skelbimų lentos ir kt.) ir netgi grafikos kūrinius. Aldona ir Antanas Visockiai kūrė keramines interjero detales, o Gražina Arlauskaitė Vingrienė nutapė didelę freską, kuri išliko iki šiol. Tai labai sudėtingas kūrinys. Freskoje buvo nutapytas dievas Bakchas, rankoje laikantis taurę. Tuo metu į valdžią atėjęs Michailas Gorbočiovas išleido antialkoholinį įstatymą, todėl teko Bakcho ranką pertapyti, vietoj taurės įgrūsti vynuogių kekę.

Gal prisimintumėte ankstyvuosius plenerus, kuriuose jums teko dalyvauti?

Pleneruose dalyvauju seniai. Neteko tarybiniais metais būti Palangoje kūrybos namuose. Buvau per jaunas menininkas. Ten kūrybinės stovyklos trukdavo net kelis mėnesius, rinkdavosi meno žvaigždės.

1987 m. mūsų jaunų šiauliečių komanda – Saulius Kuzma, Arūnas ir Reda Uogintai, Aloyzas Rauktys, Gintaras Martinionis, Petras Rakštikas – Šiauliuose surengėme grupinę parodą. Ekspoziciją gabenome ir į kitus miestus: Vilnių, Jalgavą, Klaipėdą. Tuo metu periodiškai leistame almanache „Lietuvos grafika“ buvo reflektuojama ir mūsų kūryba. Kai keliuose leidinio numeriuose reprodukuojami tavo kūriniai, vadinasi, esi vienas iš šiuolaikinių kūrėjų, kurie atspindi bendrą Lietuvos grafikos panoramą. Sudėtinga buvo parodai atspausdinti plakatą „Titnago“ spaustuvėje. Teko pavaikščioti valdžios įstaigų koridoriais. Turėjai neužkliūti „glavlitui“.

Ar dabar projektų organizavimo konvencijos ir etapai tokie pat kaip tarybiniais metais, ar jau pasikeitę?

Tuo metu būdavo komisijos, kurios atrinkdavo kūrinius parodoms. Kultūros ministerija skirdavo pinigus konkretiems kūriniams įsigyti. Nupirkti darbai buvo perduodami muziejams. Manau, blogai, kad šios sistemos nebėra. Šią misiją bando atlikti kolekcionieriai. Gal dėl tokios visuotinės padėties aš su savo kūriniais gana lengvai atsisveikinu. Kas būtų, jai visi mano kūriniai liktų mano studijoje, kokia jų ateitis, kas žinos apie jų egzistavimą, ką jau kalbėti apie jų autorių? Privačiose kolekcijose ar muziejuose esantys kūriniai tarytum gyvena tarp žmonių.

Ar į plenerus užklysta kūrinių kolekcionierių, pirkėjų? Vakaruose aplink plenerą nuolat zuja meno pirkėjai. Tiesa, mano manymu, Lietuvoje kolekcionieriai gana silpni.

Yra buvę atvejų, kai pirkėjas pareiškia norą matyti ir kitus kūrinius, ne tik sukurtus plenere. Tokie žmonės būtinai kažką nusiperka. Įdomiausia situacija po parodų – kažkas kažką nuperka, po pusmečio kitame mieste surengus naują parodą, atvažiuoja tas pats asmuo ir vėl isigyja kokį darbą. Yra buvę atvejų, kai toks meno mylėtojas parodoje nuperka pusę kolekcijos. Atsimenu, kažkada už gautus pinigus nusipirkau naujesnę mašiną. Akivaizdu, jei apie menininko kūrybą kalbama spaudoje, tuomet anksčiau ar vėliau vieną ar kitą kūrinį nuperka. 2008 m. vasarą Monmartro respublikos plenero, kurį surengė Šiaulių Laiptų galerija, metu gavau pasiūlymą surengti dvi autorines parodas skirtinguose miestuose.

Ar Jūsų naujų parodų kolekcijos bus sudarytos iš jau rodytų kūrinių, ar iš visiškai naujų?

Tikriausiai bus eksponuojama praėjusiais metais sukurta kolekcija „Maisara“. Gal ją papildysiu, o gal ne visą parodysiu.

Kokiose įdomiausiose parodose esate dalyvavęs?

Jau ne vienus metus dalyvauju Meksikoje rengiamose parodose, gaunu asmeninius kvietimus. Meksikoje kas keleri metai vyksta parodos vis kitokia tema. Šiais metais organizatoriai atsiuntė prezentacinį parodos diską. Džiaugiuosi, kad galiu ne tik dalyvauti, bet ir susidaryti įspūdį apie eksponuojamus kūrinius.

Kodėl Grafikos plenerą surengėte Šiauliuose? Kokia šio plenero ateities vizija?

Viliuosi, kad šie plenerai vyks kasmet. Aš dirbu edukacinį darbą, todėl, manau, šiais plenerais galiu padėti propaguoti grafikos raišką. Svarbiausia – iniciatyva ir noras „užkrėsti“ kitus, o po to tik belieka viską po truputį temti į viršų. Šiaulių universiteto Menų fakultetas turi neblogą grafikos centrą. Profesorius iš Rygos Raitis Zvirbulis nustebo pamatęs mūsų materialinę bazę. Lietuvoje tik du tokie centrai – Vilniaus Dailės akademijoje ir pas mus. Aš manau, kad ateityje mūsų pleneras bus labiau tarpdisciplininis. Šiame plenere kartu su Mindaugu Petruliu ir Martynu Gaubu sukūrėme objektą, grafiką išlaisvindami, perkeldami į erdvę. Šį objektą planuojame parodyti ir kituose miestuose. Kūrinys sudarytas iš cilindrų ir kubų, vyrauja juoda ir balta spalvos. Juoda ir balta yra amžinosios priešpriešos: juoda / balta, šilta / šalta, moteris / vyras.

Gal ir kituose pleneruose esate atlikęs erdvinių grafikos kūrinių?

2005 m. plenere Šventojoje ant savo Čarlio (taip V. Janulis vadina savo rankinę – R. V. pastaba), aptraukto polietilenu, sukūriau įvairias rašto kompozicijas. Tą patį dariau su plyta – ją aprašinėjau ir fotografavau skirtingose Šventosios vietose. Laiptų galerijoje rengtame plenere buvau sukūręs kėdę. Paroda keliavo po Europą. Po plenero sukūriau dar kelias kėdes, vieną nupirko. Vienos kėdės sėdimoji dalis buvo uždengta unitazo dangčiu, o atlošas pakaustytas pasaga. Įdomu, kai kūriniuose skleidžiasi dviprasmybės.

Tai gal ateityje norėtumėte rengti ne tik grafikos plenerus?

Sunku pasakyti, nors šiuo metu norėčiau, kad šis pleneras būtų tęsiamas. Štai Liepojoje jau tryliktą kartą vyko pleneras „Marina“, kurio metu visi tapė jūrą. Plenerą remia vietiniai verslininkai.

Kas dalyvavo plenere?

Dalyvavo trylika menininkų. Kviečiau tuos, kuriuos geriausiai pažįstu, tiesa, buvo išimtis – Raitis Zvirbulis. Kadangi pleneras vyko universiteto grafikos centre, kviečiau kūrėjų ir iš savo Piešimo katedros: Ireną Ambrazienę, Petrą Rakštiką, Vilių Grimžą; dalyvavo ir Vidas Zarėka iš Tapybos katedros. Kiti plenero dalyviai – šiauliečiai – Dalvis Udrys ir Vilius Šliuželis. Dalvis Udrys kažkada buvo mano magistrantas, daugiau užsiima tapyba, bet kuria ir monotipijos technika. Kartą jis atliko tapymo su dviračiu akciją. Vilius Šliuželis vienoje plokštumoje jungia ir sausą adatą, ir koliažą. Menininkas iš Latvijos Aldis Klavins yra tarpdisciplininis kūrėjas, nors labiausiai žinomas kaip tapytojas. Klaipėdietis Mindaugas Petrulis, dėstantis Vilniaus dailės akademijoje, kuria kaligrafijos kūrinius. Jis yra Algio Kliševičiaus mokinys, jo idėjų tęsėjas. Kažkada abu menininkai norėjo įsteigti kaligrafijos mokyklą. Taip pat pasikviečiau Ričardą Šileiką ir tave, kad renginys būtų reflektuotas „menotyrininkiškai ir rašytojiškai“.

Gal galite pakomentuoti kaligrafijos ir grafikos santykį?

Akivaizdu, kad šiuolaikinė kaligrafija, kaip ir grafika, tampa tarpdisciplininė ir gali puikiai sąveikauti su kitomis meninėmis raiškomis. Paminėtina ir tai, kad kaligrafijos reikšmė grafikos kūriniuose vis dar neprarandama. Juk egzistuoja klasikinės technikos, bet ilgainiui darosi įmanoma viską jungti. Aš pats jau ne viename kūrinyje naudoju fotografiją ir šilkografiją. Technologijos greitai kinta, su jomis kovoti beprasmiška, kur kas įdomiau jas jungti tarpusavyje. Šiandien menas labiau surištas su sociumu, dėl to ne vienas menininkas stengiasi išsiugdyti uoslę, atspėti, ko reikia sociumui. Tokie menininkai tampa pataikūnais.

Šiuo metu madinga propaguoti socialines problemas. Ar rengdami plenerą, mąstėte apie meno ir sociumo sintezę?

Šiuo metu, kad būtų lengviau gauti finansavimą, plenerai jungiami su edukacija. Kūrėjai ne tik tapo ar piešia, bet taip pat moko būsimus menininkus. Tai gera plenero integracija į visuomenę.

Kodėl pleneras pavadintas „Saulės miestas – visada geras oras“?

Pamaniau, kad pleneras vyks rugpjūtį, o paroda galėtų būti surengta Šiaulių miesto dienų proga, todėl plenero pavadinimas atrodė labai vykęs. Antroji pavadinimo dalis „visada geras oras“ menininkui atriša rankas ir leidžia improvizuoti neprisirišant prie Šiaulių miesto. Labai blogai, kai pleneruose nustatoma visiems bendra ir aiški tema. Manau, geras oras gali būti ir dargana.

Man pasirodė įdomus menininkas iš Liepojos – Aldis. Gal apie jį galite papasakoti plačiau? Šį menininką mačiau net Šiaulių universitete magistro darbų gynimo komisijoje.

Aldis – spalvinga asmenybė. Tarybiniais metais Aldis dažnai atvykdavo į Klaipėdą ir Palangą, bendraudavo su vietiniais menininkais. Jis labiausiai žinomas kaip tapytojas, nors kuria ir grafikos kūrinius, ir fotografiją. Anksčiau kūrė scenografiją ir net operetėje yra dainavęs. Gyvena Liepojoje, dirba Liepojos universitete, yra dėstęs Rygoje. Latvijoje galime sutikti daug jo mokinių. Siurrealistinės tendencijos buvo pastebimos ankstyvesnėje menininko tapyboje. Užpernai Aldis tris mėnesius lankėsi menininkų rezidencijoje Indijoje, jo raiškos braižas absoliučiai pasikeitė. 2008 m. rudenį Šiaulių Laiptų galerijoje bus surengta jo kūrybos retrospektyva.

Tikiuosi Šiauliuose išvysti ir kitų plenero dalyvių autorinių parodų. Sėkmės kūrybinėje ir organizacinėje veikloje.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2008-09-09). Vaidotas Janulis: Noriu puoselėti grafikos meną. Literatūra ir menas (2008-10-03 nr. 3206) priedas Park@s, 67, 3, ISSN 0233-3260. Prieiga internete: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111120222952/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3206&kas=straipsnis&st_id=13522 (žiūrėta 2009-12-20).

Originalo kopija

PDF – 2008-09-09-Vaidotas Janulis- Noriu puoselėti grafikos meną

Rekomenduojame skaityti