Dr. Remigijus Venckus.

Vaizduojamosios dailės festivalis-projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ pristato suomių dailininkės Hanne Juga’os (g. 1961 m.) tapybą. 1980-2011 m. kūrėja studijavo vizualųjį meną. 2011 m. Lahti Taikomųjų mokslų universiteto Dailės institute (Helsinkis) jai suteiktas menų bakalauro laipsnis. Nuo 1985 m. dirba scenografe Suomijos televizijoje. Nuo 2012 m. yra Suomijos tapytojų sąjungos pirmininkė. Parodose intensyviai dalyvauja nuo 1996 m.

Hane Juga. Tapybos darbai iš ciklo ,,Pavasario vakaras“. 2010 m.

Pateiksiu keletą teiginių, kuriais vadovaudamasis analizuosiu dailininkės kūrybą. Pirma – jai būdinga minimali, eksperimentinė tapyba, antra – pasitelkiant abstrakčią formą įteigiama monotonija bei su ja susijęs būties ir tikrovės patyrimas, trečia – kūriniai sugestijuoja vienatvės, atskirties, ilgesio ir pan. būsenas, ketvirta – regimu vaizdu signifikuojamas kitas pasaulis ir kito patirtis, nutolusi nuo aktualios dabarties, ten plyti neartikuliuotos, ikikalbinės pajautos.

Taigi suomių dailininkės kūriniai skatina atsigręžti į monotonijos reiškinį ir bandyti jį iš naujo suvokti. Monotonija sugestijuojama per drobės paviršių, kur meistriškai įformintas abstrakčių dėmių žaismas. Autorė nesiekia vaizduoti ką nors, kas palaikytų artimą ryšį su mūsų realybe, kas atitiktų akivaizdų dabarties siužetą ir temą. Drobėse beveik neakcentuoja tikrovės daiktų ir aiškiai identifikuojamos gamtos. Pasitelkusi neįvardytus (arba menkai nusakytus), efemeriškus pavidalus H. Juga pasakoja kur kas daugiau apie pačius daiktus ir gamtą, nei gali byloti realistinis jų paviršiaus atvaizdas, kreipiantis aiškaus kūrinio perskaitymo link.

Bereikšmė monotonija gali būti pastebima tik pirminiu žvilgsniu, neturinčiu aiškių nuostatų apie reginį, arba žinių, leidžiančių lengvai interpretuoti meną ir pažinti jo turinį. Tik vėliau, tarsi pasitraukus už žvilgsnio, imama matyti kur kas giliau – tai lyg tarpusavyje konfliktuojančių, artikuliacijai nepasiduodančių nuojautų audra. Tad matymo procesas, kurį skatina dailininkės kūriniai, tuo pačiu metu „vyksta“ pasitelkiant ir regos organą, ir jį nuolat atribojant nuo regimojo pasaulio. Taip yra todėl, kad autorę domina daiktų metafizika, kur laikas ir erdvė slenka intuityvios patirties link, kur nuojautos veikia ne paveiksle, bet skiriančioje ir jungiančioje distancijoje, steigiamoje tarp daugybės kultūrostekstų (t. y. tarp drobės kaip teksto, tarp žiūrovo kaip teksto, tarp žiūrovo ir autoriaus kultūrų kaip skirtingų tekstų).

Hane Juga. Tapybos darbai iš ciklo ,,Pavasario vakaras“. 2010 m.

Tad apie tai, ką regime E. Juga’os kūriniuose, verta prabilti dar detaliau apžvelgiant menininkės darbus. Paveiksle „Islandija 1“ (2007 m.) matome išsiliejusią, sustingusią trikampę dėmę. Ją pavadinčiau atsitiktinumo atvaizdu. Dėmė baltame fone panėšėja į rasotą arba apšalusį lango stiklą, kurį perbraukus ar atšildžius ryškėja vaizdas. Kūrinys primena ir prietemoje išnyrančių plokštumų žaismą, kur neįmanoma tinkamai identifikuoti daiktų. Taip atsiranda duomenų apie daiktus ir jų padėties trūkumas, kuris kompensuojamas specialiai sufantazuojant naratyvus.

Ne tik „Islandija 1“, bet ir kūrinys „Spalis Islandijoje“ (2007 m.) kelia klausimą apie nevisavertį regėjimą. Juk bet koks pasaulio matymas niekada neleidžia mums pamatyti jo viso ir iš visų pusių. Čia žodis „matyti“ sietinas su junginiu „suvokti vizualiai“. Tad menininkė parodo tik siaurą tikrovę, kurią patiria prisiliesdama prie daiktų ir gamtos, bet ne visą platųjį pasaulį kaip neva objektyvų lietimą.

Gal vaizdais sugestijuojamas patyrimas drobėje išnyra kaip blankus, nesufokusuotas žvilgsnis – taip žvelgiame ryte, vos pramerkę akis? O gal tai, kas plyti monotoniškoje drobės rimtyje, primena paskutinį akimirksnį, kai prieš užsimerkdamos amžiams akys dar bando kovoti, apžvelgti ir bent trumpam suturėti regimą pasaulį?

Tad, jei kūrinius „Islandija 1“ ir „Spalis Islandijoje“ suvoksime kaip langą, kils klausimas: ką galime pro jį pamatyti? Drobė-langas mums rodo kitą pasaulį, prie kurio nepajėgiame prisiartinti. Jis aiškiai neįvaizdintas ir neapčiuopiamas, aktualesnis pačios autorės patirčiai. Plytintis iki kalbos ir su ja susijusios civilizacijos kaip kažkas stichiška ir autentiška. Tai aiškiai neidentifikuota dailininkės patirtis, kuri pasaulio atvaizdus išskiria labai redukuotus, subyrėjusius, nusitrynusius ir beveik nepasiduodančius žiūrovo norui įžvelgti ką nors tikro ir teisingo.

Hane Juga. Tapybos darbai iš ciklo ,,Pavasario vakaras“. 2010 m.

Paveiksle „Spalio vakaras 3“ (2010 m.), sakytum, fiksuojamas prietemos sulaikymas, čia atpažįstamas tik vienas konkretus tikrovės elementas – kompozicijos dešiniosios pusės apačioje išskirta maža tamsi tupinčio paukščio figūra. Minimali kompozicija ir išryškintas paukštis sufleruoja labai daug nujaučiamų naratyvų. Žvelgiant į kūrinį galima patirti vienatvę, ilgesį, atskirtį ir pan. Atrodo, autorė sąmoningai padaugina šias būsenas ir kaip monotonijos ženklą ištempia begaliniame laike ir erdvėje. Monotonija teigia mintį, kad per ją reiškiama tikroji vidinio natūralaus, neiškreipto subjekto tapatybė. Toks subjektas neatsietas nuo vientisos ir autentiškos būties.

Nors išskirtas paukščio motyvas (su)tirština ir atspindi monotoniją kaip tikrą realybės atvaizdą, kaip autentišką tikrovės dalį, jis labiau prabyla apie subjektus, dabar susijusius su savo tikrove, o ne tuos, kurie veikia meno kūrinyje tik kaip netikri atspindžiai. Taigi paveikslas kalba apie žiūrinčiuosius į drobę ir mąstančius apie tai, ką regi paviršiuje. Jie tampa pretekstu man ir jums apmąstyti save ir savo vienatvę.

Drobės „Vasaros naktis“ (2013 m.) centre regime tamsią dėmę, neturinčią aiškiai fiksuoto kontūro. Vaizdas primena jūros gelmėse grimztančią saulę. Keista, bet ten, kur žiūrovas norėtų regėti akinamą jos blyksnį arba mėnulio atspindį (jei tai nakties vaizdas), mato tik tamsią, drumzliną dėmę. Atrodo, drobėje autorė nutapo fotografinį negatyvą lyg tolesnio atspaudo klišę. Tikėtina, kad taip dailininkė mus kviečia užeiti už paveikslo kaip už paprasto ir aiškaus matymo.

Juoda dėmė man primena ir piršto atspaudą. Tai – naratyvo pradžia. Kitaip tariant, pats reginys prašo žiūrovą pasitelkti kitus naratyvus ir taip praplėsti kūrinio reikšmių diapazoną. Piršto atspaudas žymi kitą, kuris buvo, lietė ir patyrė tikrovę. Kito jau nebėra. Mūsų žinojimas apie kitą nepakankamas, todėl dera įsikelti, sufantazuoti savuosius naratyvus. Taip interpretuodamas kūrinį suvokėjas pats įrodo tikrovės nebaigtumą ir tęstinumą (tikrovė yra ir kito laike, ir mūsų dabartyje, ir tolimesnėje ateityje). Atspaudas – prisilietimo įkaltis. Jis žymi, kad kuriant atvaizdą tikrovė buvo ne tik verifikuojama, bet ir klastojama. Taip suklastoti atvaizdai atitrūksta nuo tikrovės ir pradeda gyventi ilgiau bei savarankiškiau nei realūs daiktai, apie kurių tikrą gyvenimą dažnai mąstome fragmentiškai.

Taigi atvaizdai H. Juga’os darbuose kuria vientisą, nepertraukiamą, kintantį tikrovės įspūdį, artimą „nuobodulio estetikos“ koncepcijai. Jos autorė Agnė Narušytė atkreipia dėmesį į paprastų ir kasdienių, net banalių daiktų vaizdavimą, lemiantį estetinį meno kūrinio patyrimą. Tad šiuo atveju manytina, kad monotonija signifikuoja ir kasdienybę, ir tikros būties tėkmę, ir asmenines, net su paveikslu ne visada sinchronizuotas nuojautas.

Parodą galima aplankyti iki sausio 20 d. Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-12-18) Hanne Juga’os tapybos monotonija. Nemunas, 43-44(937-938), 14, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2014-metai/Gruodis/Daile/Hanne-Juga-os-tapybos-monotonija/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-05-14).

Recenzija lydėjo parodas tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”: 2014-05-09 – 2014-05-31 Kelmės krašto muziejus, Dvaro g. 5, 86111 Kelmė; 2014-06-01 – 2014-06-30 Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia, Pagėgių raj.; 2014-12-12 – 2015-01-20 Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, 44279 Kaunas. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2014-12-12 Ryšių istorijos muziejus.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Abstrakčios tapybos žaismas

Abstrakčios tapybos žaismas Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį...

Mokslo ir meno dialoguose

Mokslo ir meno dialoguose Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus, medijų menininko ir kritiko dr. Remigijaus Venckaus pokalbį su...

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją

Menininkas kaip mediumas, kuriantis asmeninę mitologiją Prof. dr. Remigijus Venckus Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus 2018...

Dailininkas Laimonas Šmergelis

Dailininkas Laimonas Šmergelis Prof. dr. Remigijus Venckus Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus...

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Pin It on Pinterest