Dr. Remigijus Venckus.

Vaizduojamosios dailės festivalis-projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ pristato suomių dailininkės Hanne Juga’os (g. 1961 m.) tapybą. 1980-2011 m. kūrėja studijavo vizualųjį meną. 2011 m. Lahti Taikomųjų mokslų universiteto Dailės institute (Helsinkis) jai suteiktas menų bakalauro laipsnis. Nuo 1985 m. dirba scenografe Suomijos televizijoje. Nuo 2012 m. yra Suomijos tapytojų sąjungos pirmininkė. Parodose intensyviai dalyvauja nuo 1996 m.

Hane Juga. Tapybos darbai iš ciklo ,,Pavasario vakaras“. 2010 m.

Pateiksiu keletą teiginių, kuriais vadovaudamasis analizuosiu dailininkės kūrybą. Pirma – jai būdinga minimali, eksperimentinė tapyba, antra – pasitelkiant abstrakčią formą įteigiama monotonija bei su ja susijęs būties ir tikrovės patyrimas, trečia – kūriniai sugestijuoja vienatvės, atskirties, ilgesio ir pan. būsenas, ketvirta – regimu vaizdu signifikuojamas kitas pasaulis ir kito patirtis, nutolusi nuo aktualios dabarties, ten plyti neartikuliuotos, ikikalbinės pajautos.

Taigi suomių dailininkės kūriniai skatina atsigręžti į monotonijos reiškinį ir bandyti jį iš naujo suvokti. Monotonija sugestijuojama per drobės paviršių, kur meistriškai įformintas abstrakčių dėmių žaismas. Autorė nesiekia vaizduoti ką nors, kas palaikytų artimą ryšį su mūsų realybe, kas atitiktų akivaizdų dabarties siužetą ir temą. Drobėse beveik neakcentuoja tikrovės daiktų ir aiškiai identifikuojamos gamtos. Pasitelkusi neįvardytus (arba menkai nusakytus), efemeriškus pavidalus H. Juga pasakoja kur kas daugiau apie pačius daiktus ir gamtą, nei gali byloti realistinis jų paviršiaus atvaizdas, kreipiantis aiškaus kūrinio perskaitymo link.

Bereikšmė monotonija gali būti pastebima tik pirminiu žvilgsniu, neturinčiu aiškių nuostatų apie reginį, arba žinių, leidžiančių lengvai interpretuoti meną ir pažinti jo turinį. Tik vėliau, tarsi pasitraukus už žvilgsnio, imama matyti kur kas giliau – tai lyg tarpusavyje konfliktuojančių, artikuliacijai nepasiduodančių nuojautų audra. Tad matymo procesas, kurį skatina dailininkės kūriniai, tuo pačiu metu „vyksta“ pasitelkiant ir regos organą, ir jį nuolat atribojant nuo regimojo pasaulio. Taip yra todėl, kad autorę domina daiktų metafizika, kur laikas ir erdvė slenka intuityvios patirties link, kur nuojautos veikia ne paveiksle, bet skiriančioje ir jungiančioje distancijoje, steigiamoje tarp daugybės kultūrostekstų (t. y. tarp drobės kaip teksto, tarp žiūrovo kaip teksto, tarp žiūrovo ir autoriaus kultūrų kaip skirtingų tekstų).

Hane Juga. Tapybos darbai iš ciklo ,,Pavasario vakaras“. 2010 m.

Tad apie tai, ką regime E. Juga’os kūriniuose, verta prabilti dar detaliau apžvelgiant menininkės darbus. Paveiksle „Islandija 1“ (2007 m.) matome išsiliejusią, sustingusią trikampę dėmę. Ją pavadinčiau atsitiktinumo atvaizdu. Dėmė baltame fone panėšėja į rasotą arba apšalusį lango stiklą, kurį perbraukus ar atšildžius ryškėja vaizdas. Kūrinys primena ir prietemoje išnyrančių plokštumų žaismą, kur neįmanoma tinkamai identifikuoti daiktų. Taip atsiranda duomenų apie daiktus ir jų padėties trūkumas, kuris kompensuojamas specialiai sufantazuojant naratyvus.

Ne tik „Islandija 1“, bet ir kūrinys „Spalis Islandijoje“ (2007 m.) kelia klausimą apie nevisavertį regėjimą. Juk bet koks pasaulio matymas niekada neleidžia mums pamatyti jo viso ir iš visų pusių. Čia žodis „matyti“ sietinas su junginiu „suvokti vizualiai“. Tad menininkė parodo tik siaurą tikrovę, kurią patiria prisiliesdama prie daiktų ir gamtos, bet ne visą platųjį pasaulį kaip neva objektyvų lietimą.

Gal vaizdais sugestijuojamas patyrimas drobėje išnyra kaip blankus, nesufokusuotas žvilgsnis – taip žvelgiame ryte, vos pramerkę akis? O gal tai, kas plyti monotoniškoje drobės rimtyje, primena paskutinį akimirksnį, kai prieš užsimerkdamos amžiams akys dar bando kovoti, apžvelgti ir bent trumpam suturėti regimą pasaulį?

Tad, jei kūrinius „Islandija 1“ ir „Spalis Islandijoje“ suvoksime kaip langą, kils klausimas: ką galime pro jį pamatyti? Drobė-langas mums rodo kitą pasaulį, prie kurio nepajėgiame prisiartinti. Jis aiškiai neįvaizdintas ir neapčiuopiamas, aktualesnis pačios autorės patirčiai. Plytintis iki kalbos ir su ja susijusios civilizacijos kaip kažkas stichiška ir autentiška. Tai aiškiai neidentifikuota dailininkės patirtis, kuri pasaulio atvaizdus išskiria labai redukuotus, subyrėjusius, nusitrynusius ir beveik nepasiduodančius žiūrovo norui įžvelgti ką nors tikro ir teisingo.

Hane Juga. Tapybos darbai iš ciklo ,,Pavasario vakaras“. 2010 m.

Paveiksle „Spalio vakaras 3“ (2010 m.), sakytum, fiksuojamas prietemos sulaikymas, čia atpažįstamas tik vienas konkretus tikrovės elementas – kompozicijos dešiniosios pusės apačioje išskirta maža tamsi tupinčio paukščio figūra. Minimali kompozicija ir išryškintas paukštis sufleruoja labai daug nujaučiamų naratyvų. Žvelgiant į kūrinį galima patirti vienatvę, ilgesį, atskirtį ir pan. Atrodo, autorė sąmoningai padaugina šias būsenas ir kaip monotonijos ženklą ištempia begaliniame laike ir erdvėje. Monotonija teigia mintį, kad per ją reiškiama tikroji vidinio natūralaus, neiškreipto subjekto tapatybė. Toks subjektas neatsietas nuo vientisos ir autentiškos būties.

Nors išskirtas paukščio motyvas (su)tirština ir atspindi monotoniją kaip tikrą realybės atvaizdą, kaip autentišką tikrovės dalį, jis labiau prabyla apie subjektus, dabar susijusius su savo tikrove, o ne tuos, kurie veikia meno kūrinyje tik kaip netikri atspindžiai. Taigi paveikslas kalba apie žiūrinčiuosius į drobę ir mąstančius apie tai, ką regi paviršiuje. Jie tampa pretekstu man ir jums apmąstyti save ir savo vienatvę.

Drobės „Vasaros naktis“ (2013 m.) centre regime tamsią dėmę, neturinčią aiškiai fiksuoto kontūro. Vaizdas primena jūros gelmėse grimztančią saulę. Keista, bet ten, kur žiūrovas norėtų regėti akinamą jos blyksnį arba mėnulio atspindį (jei tai nakties vaizdas), mato tik tamsią, drumzliną dėmę. Atrodo, drobėje autorė nutapo fotografinį negatyvą lyg tolesnio atspaudo klišę. Tikėtina, kad taip dailininkė mus kviečia užeiti už paveikslo kaip už paprasto ir aiškaus matymo.

Juoda dėmė man primena ir piršto atspaudą. Tai – naratyvo pradžia. Kitaip tariant, pats reginys prašo žiūrovą pasitelkti kitus naratyvus ir taip praplėsti kūrinio reikšmių diapazoną. Piršto atspaudas žymi kitą, kuris buvo, lietė ir patyrė tikrovę. Kito jau nebėra. Mūsų žinojimas apie kitą nepakankamas, todėl dera įsikelti, sufantazuoti savuosius naratyvus. Taip interpretuodamas kūrinį suvokėjas pats įrodo tikrovės nebaigtumą ir tęstinumą (tikrovė yra ir kito laike, ir mūsų dabartyje, ir tolimesnėje ateityje). Atspaudas – prisilietimo įkaltis. Jis žymi, kad kuriant atvaizdą tikrovė buvo ne tik verifikuojama, bet ir klastojama. Taip suklastoti atvaizdai atitrūksta nuo tikrovės ir pradeda gyventi ilgiau bei savarankiškiau nei realūs daiktai, apie kurių tikrą gyvenimą dažnai mąstome fragmentiškai.

Taigi atvaizdai H. Juga’os darbuose kuria vientisą, nepertraukiamą, kintantį tikrovės įspūdį, artimą „nuobodulio estetikos“ koncepcijai. Jos autorė Agnė Narušytė atkreipia dėmesį į paprastų ir kasdienių, net banalių daiktų vaizdavimą, lemiantį estetinį meno kūrinio patyrimą. Tad šiuo atveju manytina, kad monotonija signifikuoja ir kasdienybę, ir tikros būties tėkmę, ir asmenines, net su paveikslu ne visada sinchronizuotas nuojautas.

Parodą galima aplankyti iki sausio 20 d. Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-12-18) Hanne Juga’os tapybos monotonija. Nemunas, 43-44(937-938), 14, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2014-metai/Gruodis/Daile/Hanne-Juga-os-tapybos-monotonija/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-05-14).

Recenzija lydėjo parodas tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”: 2014-05-09 – 2014-05-31 Kelmės krašto muziejus, Dvaro g. 5, 86111 Kelmė; 2014-06-01 – 2014-06-30 Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia, Pagėgių raj.; 2014-12-12 – 2015-01-20 Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, 44279 Kaunas. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2014-12-12 Ryšių istorijos muziejus.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...