Dr. Remigijus Venckus.

Vaizduojamosios dailės festivalis-projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ Lietuvos žiūrovams pristato ispanų dailininkės Evos del Fraile Fiz (g. 1977 m.) tapybos parodą.

Evа del Fraile Fiz ,,Išvarymas“

„Rafinuota siaubo pasaka“ – toks įvardijimas sukirba sąmonėje vos pažvelgus į dailininkės darbus. Menininkė juose demonstruoja bei žaidžia populiariaisiais Vakarų kultūros naratyvais. Perkuria pažįstamus, netgi ikoniniais tapusius pasakojimus, vizualiojoje paveikslų plotmėje naudoja žiūrovams atpažįstamus, populiarius, masinės kultūros lauke gausiai eksploatuojamus daiktų pavidalus ir istorijas („Įkalčiai“, 2013 m.; „Šūvis“, 2013 m.). Tad galima manyti, kad autorė sąmoningai atsigręžia į populiariąją kultūrą, surenka vyraujančias prasmes ir jomis „žongliruoja“ kūrybos lauke. Tai kartu ir sąmoninga popkultūros apologetika, ir pasipriešinimas šiai dominuojančiai kultūrai.

Dailininkės kūriniai mane verčia atsigręžti į neseniai pasirodžiusią filosofo Kristupo Saboliaus knygą „Įsivaizduojamybė“ (2013). Monografijoje autorius diskutuoja apie ikonorėją. Šį terminą K. Sabolius grindžia remdamasis Joelio Candau teorine žiūra ir pažymi, kad ikonorėja yra susijusi su masine kultūra, populiariaisiais vaizdais ir visuotine jų ataka: „Šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, kur ekranai mus lydi mažne visur (…), vaizdinių srautas pasireiškia kaip pulsuojanti ir beveik nenutrūkstama srovė. Bombarduodamas vizualumas (…) sukuria efektą, panašų į logorėją ar diarėją, kurį lietuviškai galėtume vadinti vaizduriavimas“ (p. 96). Pritardamas K. Sabolio įžvalgoms ir norėdamas jas papildyti, šiuos terminus esu linkęs interpretuoti savaip. Ikonorėja, mano manymu, tai reiškinys kaip epidemija arba pandemija, su kuria beveik arba visiškai neįmanoma kovoti, o vaizduriavimas – ikonorėjos pasekmė, akivaizdus neišgydomas ligonio simptomas, pražūtinga metastazė.

Evа del Fraile Fiz ,,Kažkas atsitiko miške II“

Tad retorinis klausimas: kaip galima pagyti (jei tai išvis įmanoma) nuo vaizduriavimo? Kaip sustiprinti vizualinį imunitetą? Vaizduriavimo problema pastebima dar anksčiau, nei apie tai prabyla K. Sabolius lietuviškos humanitaristikos lauke. Prancūzų filosofas Guy Debord’as (1931-1994) savo bestseleryje „Spektaklio visuomenė“ (dar vadinamame „Vaizdinių visuomenė“) nurodo, jog pasipriešinti vaizdinių = vaizdų srautui galima tik dar kartą juos negailestingai akumuliuojant ir naujuosius (at)vaizdus nukreipiant į juos pačius. Manau, šią strategiją vizualiajame mene išbandė Andy Warholas (1928-1987), pasinaudodamas šilkografijos technikos teikiamomis galimybėmis ir sukurdamas daugkartinius Marilyn Monroe (1926-1962) portretus arba sriubos skardinių serijas. Savo eksperimentiniame kine dailininkas rodė nuobodžius ir ilgai trunkančius miegančio vyro („Sleeping“, 1964 m., 321 min.), stūksančio ir nuo apšvietimo kintančio pastato („Empire“, 1964 m., 485 min.) vaizdo įrašus.

F. Fiz siūlo kiek kitokią, tačiau vaizduriavimui atsparumą skatinančią strategiją. Ji žaidžia atpažįstamais pasakojimais, įvaizdžiais ir atvaizdais. Žaidimo taisyklės atitinka G. Debord’o postuluotą taktiką. Dailininkė supriešina „mielą“ ir „sentimentalų“ vaizdą su jėgą ir galią įprasminančiu populiaraus daikto–įrankio atvaizdu. Jos strategija vaizduriavimą sulaiko. Autorė tarsi pamatuotai dozuoja laisvinamuosius. Lašindama į gėralą „mikstūrą“, ji stebi ir seka vaizduriavimą nepanaikindama jo, bet skatindama išlaikyti savąjį, žiūrovo, imunitetą.

Vienas labiausiai mano dėmesį patraukiančių F. Fiz kūrinių – „Kažkas atsitiko miške II“ (2013 m.). Apie šį paveikslą rašau jau antrą kartą, nes jis, mano manymu, ypač vertas dėmesio. Darbas sukurtas dailininkei dalyvaujant VšĮ „Artkomas“ organizuotame tarptautiniame tapybos plenere. Renginys buvo įtrauktas į tarptautinę vaizduojamosios dailės festivalio-projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ programą.

Evа del Fraile Fiz ,,Blogas ženklas“

Tąkart pastebėjau: „Kasdieniai drobėse fiksuojami naratyvai meno kūryboje gali būti drąsiai išgalvojami ir inscenizuojami. (…) tokių naratyvų visiškai nevengia ispanų dailininkė (…). Dailininkė nutapė miško laukymėje išmėtytus iškylos daiktus bei maistą. Laukymė aptverta draudimą vaikščioti žyminčia apsaugos juosta. Nors drobė žiūrovui adresuoja klausimą apie tai, kas galėjo nutikti, tačiau nei pavadinimas, nei siužetas jokio atsakymo nepateikia. Manau, dailininkė provokuoja rasti savo atsakymą, įminti mįslę ir taip užbaigti kūrinį bei pačiam žiūrovui tarsi prisipažinti esant kaltam dėl kriminalinę potekstę žyminčio reginio (žr. R. Venckus  „Susapnuota atviromis akimis“: recenzija apie tarptautinį tapybos plenerą Kaune).

Šiandien pastebėjimus apie F. Fiz kūrybą galiu papildyti dar keliomis įžvalgomis. Kriminalinio pobūdžio pasakojime, kurį regime drobėje, paties kriminalo nėra. Jis lieka už drobės. Panašiai kažkur už akivaizdybės nuslysta teisėjo neįvertintas ikonorėjiškas nusikaltimas. Tad prieš mūsų akis pasirodo tik vaizduriavimas kaip pasekmė, bet ne priežastis.

F. Fiz sukurta istorija – tai pasityčiojimas iš populiariojoje kultūroje veikiančių naratyvų bei iš ikoniškai atrodančios pasakos arba pasakiškai skambančio nuotykio. Naratyvas regimas kūrinio „Kažkas atsitiko miške“ paviršiuje mane kreipia apmąstyti kriminalinę Raudonkepuraitės istoriją. Paveikslas kelia klausimų virtinę. Gal visa tai, ką regime drobėje, yra likę po įvykio, kai vilkas prarijo Raudonkepuraitę? Kas nutiko, jeigu Raudonkepuraitės nesuspėjo išvaduoti medžiotojas? Kas aptvėrė įvykio vietą apsaugine juosta? Kaip galima išspręsti kriminalinės istorijos lygtį? Labiausiai mano dėmesį patraukia pirmame plane numestas ginklas, žymintis paveiksle nesančio personažo pasipriešinimą. Vilkas (kurio čia taip pat nėra) – tai vaizdų magnatas. Jis, nepaisydamas pasipriešinimo, surijo Raudonkepuraitę, kuri atitinka jau minėtas „mielo“, „sentimentalaus“, „nostalgiško“, „intymiai asmeniško“ ir „jaukaus“ kategorijas. Tačiau paveikslas ir įvykį ribojanti juosta rodo, kad šios išvardytos „personažinės kategorijos“ jau seniai užvaldytos ikonorėjos (t. y. vilkas jas visas surijo…). Tad priešintis nepasotinamam ikonorėjiškam vilkui įmanoma tik pasitelkus ironiją. Ji gelbsti net tada, kai kriminalinis įvykis mus yra ištikęs ir dabar esame akistatoje tik su jo pasekme.

Evа del Fraile Fiz ,Cirkas“

Kodėl pasukau pasakos, pasakiškumo, imitavimo ir iliuzijos link? Todėl, kad rimtus ir ironiškus naratyvus dailininkė kuria pasitelkdama mielus, švelnius ir su­žmogintus gyvūnėlius – šuniukus, paršiukus, vilkelius, peliukus, ančiukus ir pan. F. Fiz žaidžia vaizduojamų personažų dydžiais ir beveik trafaretiniu apvedžiojimu. Štai kūrinyje „Sutramdymas“ (2014 m.), kuriame autorė vaizduoja mergaitę, ištiesusią ranką priešais stovinčiam, neproporcingam, dantis iššiepusiam keturkojui (vilkui, o gal šuniui), dydžiai sąmoningai sukeistinti. Padaras, agresijos ir nepaklusnumo ženklas, sušvelninamas ir sutramdomas jį aprengiant dryžuotu rūbu. Savotišku humanizavimo gestu agresyvusis yra numaldomas ir prijaukinamas.

Paveiksle „Nei vilko, nei miško“ (2014 m.) grėsmė, kuri galėtų būti perteikta vizualiai vaizduojant objektą, sąmoningai pašalinta iš kūrinio paviršiaus. Pirmame plane į žiūrovą žvelgia plačiaakis keturkojis. Fone – ežeras ir virš jo besidriekiančios spalvingos girliandos. Atrodo, kad negatyvių nuojautų čia nėra, tačiau neapsirikime. Pakilus ir šventiškas siužetas – tik grėsmę slepiantis paviršius. F. Fiz paveiksle viskas kaip siaubo filme – pirmiausia sukuriama puiki nuotaika, nuostabus ir pavydėtinai šviesus siužetas tam, kad vėliau į nuojautų sūkurį galėtų įsiveržti tai, kas atitinka „siaubo“ kategoriją. Tad tik paviršutiniškai žvelgiant gali atrodyti, kad menininkė nekuria jokios dramos, kad drama ir jos negailestingas finalas seniai pasitraukė iš žiūrovo akiračio. Visgi drama egzistuoja, nes dailininkė yra įtampą kurianti pasakotoja. Jos tapyba naratyvistinė, ne abstrakti, dėmesio centre išlaikanti istoriją, nurodančią į ikoninių vaizdinių platumas. Ikonorėja paslepiama nuo žiūrovo žvilgsnio taip, kad paveikslas atrodytų paprastas ir nerūpestingas, netgi pramoginis pasakojimas apie ją (ikonorėją).

F. Fiz kūrinių centru galima vadinti pistoleto atvaizdą. Nesigilindamas į ginklo tipą esu linkęs manyti, kad jis tampa ir ikoniniu vaizdu, ir ženklu, kviečiančiu priešintis ikonorėjai. Tai dviprasmiška situacija, kuri labiausiai pastebima, kai regime iš šaunamosios angos išlindusią vėliavėlę („I’m Sorry“, 2014 m.). O ką jau ir sakyti apie anglišką kūrinio pavadinimą, kuris ne tik nurodo į populiariuose siužetuose gausiai vartojamą frazę, bet ir patį ginklą paverčia žaislu, o gynybą – malonia pramoga ir permanentiniu nejautrą diegiančiu gestu. Panašiai ir ikonorėja. Kuo labiau vaizduriuojama, tuo labiau stiprinama nejautra tikrovės įvykiui, bet ne užfiksuotajam atvaizde. Atvaizdas jautrumą ir atsakomybę leidžia išgyventi tada, kai mums patogu, jei jaučiamės tam pasiruošę, kai norime papildomo emocinio sukrėtimo. Tikrovė šiuo atveju pasirodo esanti visiškai nekantri. Ji ne prašo, bet reikalauja, kad išgyvenimas mus aplankytų „tučtuojau“, „čia ir dabar“, kai dažniausiai esame nepasiruošę. Todėl visiškai natūralu, kad šiandienos vartotojų kultūroje įstrigęs žmogus linkęs patogiai išgyventi ne tikrovės, bet pseudotikrovės ataką, o iš tokių pseudotikrovių ir tyčiojasi tapytoja F. Fiz.

Parodą galima aplankyti iki sausio 20 d. Kelmės krašto muziejuje (Dvaro g. 15, Kelmė).

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2015-01-12). Vaizduriavimą apmąstant. Kamane.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2015-metai/Sausis/Daile/Vaizduriavima-apmastant/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10).

Recenzija lydėjo parodas tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”: 2014-12-12 – 2015 sausio 1 d. Kelmės krašto muziejus, Dvaro g. 5, 86111 Kelmė; 2014-08-08 – 2014-09-08, Ryšių istorijos muziejus Rotušės a. 19, 44279 Kaunas; 2014-07-03 – 2014-08-04, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus g. 41, 01119 Vilnius. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2014-08-08 d. Ryšių istorijos muziejus, 2014-07-03 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Originalo kopija

PDF – 2015-01-12 Vaizduriavimą apmąstant

Rekomenduojame skaityti