Dr. Remigijus Venckus.

Nesu tas rašytojas, kuris rengia prisiminimų tekstus apie netikėtai mus palikusias iškilias asmenybes.

Mintis parengti prisiminimų straipsnį kilo pirmadienį, sužinojus apie Šiauliečių dailininkų Adolfinos ir Gintaro Martinionių tragišką likimą. Rašau, nes negaliu jų neprisiminti ir neminėti pačiu geriausiu žodžiu. Jie abu mano gyvenime paliko ryškų ir neišdildomą pėdsaką. Jie abu formavo mano kūrėjo savimonę, nuoširdžiai dalijosi meno paslaptimis, skatino kurti ir nenuleisti rankų, siekti svajonės – būti dailininku.

G. Martinionis. Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Atmenu mūsų pirmą susitikimą. Būdamas nedrąsiu, liesu, akiniuotu ilgaplaukiu paaugliu vieną pavasario savaitgalį, berods 1998 m., nedrąsiai pasibeldžiau į Gintaro Martinionio studijos duris. Studija buvo įkurdinta Šiaulių universiteto studentų bendrabučio rūsyje. Patalpoje tvyrojo akmens masės ir molio dulkių bei dažų kvapas. Man buvo labai nedrąsu atvykusiam iš provincijos paaugliui žengti pirmuosius žingsnelius meno pasaulio link ir bendrauti su nepažįstamu dailininku, universiteto dėstytoju. Tą kartą mane baugino griežtų linijų vyriškas veidas, skvarbus žvilgsnis, tiesūs ir aiškūs pasisakymai, pedagogiškai griežta ir kritiška Gintaro nuomonė.

Netrukus jis mane prisijaukino ir nepraėjus nė pusmečiui aš, kaip ir daugelis jo draugų, Gintarą vadinau Martynu.

Gal dėl to, kad tuo metu buvau vienas jauniausių jo studiją pradėjusių lankyti mokinių Martynas kartais mane pavadindavo sūnumi, o baiginėjant bakalauro studijų pirmą kursą, mirus mano Tėvui, iš Martyno lūpų vis dažniau išgirsdavau šį kreipinį.

Šiandien labiausiai vertinu akimirkas, kai tarp ilgo stovėjimo prie molberto visi mokiniai susėsdavome pabendrauti su Martynu. Kartais pasilikdavome ir ilgiau pavakaroti. Kalbėdavome apie kūrybą, pašaukimą, geriausius dailininkus, meno kūrinių prasmes ir jų suvokimą. Mūsų pokalbiai suteikdavo stiprybės siekti tikslo, įkvėpdavo kurti.

Mūsų pokalbiai priminė idealizmu apsinuodijusius hipius. Mus vienijo pagrindinė vertybė – būti mene ir galvoti tik apie meną. Šiandien Martyno portretą, iškylantį pokalbių fragmentais, regiu labai nuoširdų ir be galo atvirą. Martynas dabar atrodo lyg svajoklis ir idealistas, atklydęs iš kito, jau nebeegzistuojančio romantinio laikmečio.

Martynas nuoširdžiai rodydavo savo kūrinius, pasakodavo, kas ir kaip jį įkvėpdavo. Iš dulkėtų aplankų traukdavo net savo studijų metu Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje) sukurtus darbus. Vaizdžiai ir motyvuojančiai pasakodavo, kaip įveikdavo iš pirmo žvilgsnio labai sudėtingas kūrybines užduotis. Kartais pokalbiuose jis nutildavo, atsigręždavo į žmoną Adolfiną ir žvilgsniu parodydavo į ją, į savo mūzą. „Ji mane visada įkvepia“, – tardavo Martynas.

Šiandien esu dėkingas Martynui ir Adolfinai, kad jie mane atkalbėjo stoti į dizaino specialybę. Martynas nuolat kartojo, kad pagal mano kūrybinį braižą, vaizdinės kalbos formavimąsi, esu visiškas grafikas ir ten turėčiau rasti savo kelią.

Kreipdamas grafikos kūrybos link jis mane supažindino su ateityje būsimais mano dėstytojais ir Šiaulių universiteto kolegomis – profesoriumi Vaidotu Januliu, docentu Petru Rakštiku ir kt. Esu dėkingas už šias pažintis ir už tai, kad buvau atvestas į Šiaulių menininkų pasaulį, kuriame jaučiausi saugiai, lyg savo namuose.

Kai aš studijavau dailininko grafiko specialybę Martynas man kurį laiką dėstė piešimą. Jis buvo negailestingas pedagogas, visada griežtai teisingas. Jis ne tik argumentuotai kritikavo, bet ir patarinėjo. Vėliau, kai Martynas jau nebedirbo universitete, dailininkų porą aplankydavome jų namuose su kitais mokiniais. Iš ilgų vakarojimų aš visada atsimenu Martyno komplimentą: „Remi, tu nesi pankas, tu inteligentiškas menininkas!“

Dar studijuodamas grafiką pradėjau domėtis audiovizualiniu menu. Martynas man priekaištaudavo: „Sūnau, užsiimk grafika, ten tavo tikroji galia.“ O vėliau pradėjus studijuoti meno teoriją Martynas suabejodavo, ar tikrai pelnytai aš nustojau piešti, tapyti ir kurti koliažus. Įpusėjus menotyros doktorantūros studijoms kartą dailininkas pripažino: „Na negalvojau, kad tu pasuksi į meno kritiką ir rašysi taip įdomiai ir gerai.“

Žinau, kad dailininkų pora mano karjeros atgarsius sekdavo spaudoje ir todėl apie mano pasiekimus kartą Martynas pasakė: „Gerai varai, tu duodi kitiems į kaulus, šaunuolis! Džiaugiuosi, kad apgynei disertaciją!“

Tą kartą pagiriamieji žodžiai man skambėjo lyg didžiausias įvertinimas. Esu įsitikinęs, kad didesnio įvertinimo anksčiau nesu patyręs kaip tik šiuos nuoširdžiai ištartus manimi tikėjusio žmogaus-mokytojo, žodžius, kurie skamba lygiai taip pat stipriai, kaip ir ištarti Motinos arba Tėvo lūpomis.

Prieš kelerius metus paskutinį kartą Šiaulių bulvare sutikau Martyną ir Adolfiną. Jie apkabino mane ir kreipėsi „sūnau“. Ne Remigijau, ne kolega, ne menotyrininke, bet tiesiog – Sūnau…


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2017-02). Jie į mane kreipdavosi tardami „sūnau“…Gintarą ir Adolfiną Martinionius prisimenant. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/33275-jie-i-mane-kreipdavosi-tardami-sunau-gintara-ir-adolfina-martinionius-prisimenant.html (žiūrėta 2017-02-22)


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Minčių skaitymo vizualiniai išgyvenimai

Dr. Remigijus Venckus. Kaunietė dailininkė Rita Rimšienė (g. 1959, Kaunas), pagal išsilavinimą yra inžinierė-technologė (bakalauras) ir verslo administratorė (magistras), prieš devynis metus tapybos pradėjo mokytis pas Vytautą Kusą ir Antaną Obcarską. Šiandien...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...