Dr. Remigijus Venckus.

2010-2012 m. dailininko Alono Štelmano  sukurtą meną (arba vienatvės žymenis) visuomenei pristato VšĮ „Artkomas“ rengiamas tarptautinis vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. A. Štelmano tapybos parodą kuruoja Olegas Darčanovas. Kūrinius pirmiausia galima apžiūrėti Kaune, balandžio 24 – gegužės 14 d. Ryšių istorijos muziejuje, vėliau – birželio 14 – liepos 24 d. Kelmės krašto muziejuje, liepos 1 – rugpjūčio 10 d. Raudonės pilyje.

Aldono Štelmano tapyba

Storas potėpis ir ryškus koloritas tapybos kūriniuose tik konstruoja vizualų ženklą kaip daiktą, bet paties daikto visiškai neatveria. Tikrojo daikto nėra ir netgi negali būti. O spalvinis kontrastas meno kūrinį prisodrina įtampos, kuri (tarsi nematoma glitni musgaudė juostelė) iš tapybos kylantį naratyvą (o greičiausiai net jo patyrimą) (su)lipina su jo adresatu (meno vartotoju). Tai, kas nurodo į daiktą pačioje įtampoje, virsta kažkuo, kas pasirodo pirmiau daikto; t. y. kažkuo, kas pastebimas pirmiau už daiktą, o tik vėliau yra įvardijamas kaip jo atvaizdas. Šiuo atveju abstrakčiosios arba neaiškios figūratyvinės tapybos vaizdai iškyla ne tik pirmiau nei daiktas, bet ir pirmiau už rašymą apie daiktą. Tai momentas, kurio metu tikrovė nušvinta, o vėliau pasineria į nuorodų ir interpretacijų drumzles. Vos tik ryžtamasi įvardyti šį nušvitimą, akimirksniu pakyla drumzlės, ir meno kūrinyje anksčiau suspindusi tikrovė išsprūsta bei atveria galimybę cikliškai (pa)kartoti interpretacijas, kitaip tariant, galimybę rastis aklavietei. Aklavietė čia traktuotina kaip mano mąstymą apie kūrinį suspenduojantis netikrumo jausmas – jis, begalę kartų akumuliuojamas, ilgainiui tampa suvokiamas kaip tiesa, kurios iš tikro negali būti. Nuspėjamame teorijų erdvėlaikyje slankiojantis netikrumo jausmas tampa mano (žiūrovo ir kūrinio vertintojo) draugu, kuris siekia nemokamai mane nugirdyti melo nuodais. Apžvelgiant tapybos darbus liekantis aš ir netikrumo jausmas sujungiami bei laiminami savotiškos vienatvės ranka. Kas belieka? Manau, tik susimyluoti su vienatve ir susitaikyti su melo kaip tiesos priėmimu. Savotiškais tokios vienatvės užrašais drįstu vadinti Alono Štelmano (g. 1978 m., Kaunas) tapybą.

A. Štelmano kuriamos vaizdinės aliuzijos į daiktus lemia ir savotiškos gyvasties įsivaizdavimą, t. y. daikto-personažo kaip gyvo arba kažkada buvusio gyvybingo; kaip kūno, dabar likusio kaip kūno iškamšos. Čia daiktas-personažas nėra nei gyvas, nei miręs. Jis atitinka šmėklos statusą („Butelys smėlyje“, 2012 m.; „Inteligentai“, 2011 m.). Daiktas-personažas nekonstruoja puotos ar džiaugsmo. Atrodo, kad kontrastingi ir stori potėpiai čia pat išrėkia vienatvę („Fabriko darbininkai III“, 2012 m.). Manau, iš vienatvės galima pradėti rašyti, o šiuo (A. Štelmano kūrybos) atveju – net tapyti. Tačiau turiu skaitytoją (bei žiūrovą) nuvilti, nes, man atrodo, demaskuoti dailininko vienatvės neįmanoma. Galima tik pasikliauti vyraujančiu mitu, jog kūrybos aktas – tai vienatvės aktas. Ar ji (vienatvė) buvo apsilankiusi A. Štelmanui kuriant, galima tik manyti arba su šiuo mano iškeliamu pamanymu susitaikyti tarsi su beviltišku prasimanymu…

Toliau šiame tekste žodžius „tapymas“ ir „rašymas“ dažniausiai užrašysiu kartu (rašymas-tapymas) tarsi vienareikšmę meno praktiką. Kai kur vieną jų nubrauksiu (rašymas-tapymas) ir taip pažymėsiu meninių praktikų nelygiavertiškumą bei pirmenybę ir savo simpatiją vienos ar kitos praktikos atžvilgiu.

Manau, nesuklysiu teikdamas, kad nuo XX a. pabaigos vis labiau ir labiau rašymą atstoja (at)vaizdavimas, kuris dar didesnį pagreitį įgauna, kai į (at)vaizdų srautą įsitraukia audiovizualinės medijos. Tačiau ir čia noriu paprieštarauti sau. Nors vizualumas ir siekia atitrūkti nuo įprasto rašymo bei kalbėjimo, vis dėlto jis išlaiko tam tikrą ryšį su kalba bei raštu. Čia kalba ir raštas virsta rašymo-(at)vaizdavimo (arba A. Štelmano kūrybos atveju – rašymo-tapymo) nusakymu. Vaizdų ir kalbos ryšį, taip pat ir rašymą-tapymą, pravartu sieti su vaizdiniu posūkiu, kuris suvokiamas kaip savotiškas rašymo bei kalbėjimo praktikų perkėlimas į (at)vaizdavimą. Paminėtina, kad šis posūkis dar vadinamas ir lingvistiniu (žr. Grigoravičienė, E. (2011). Vaizdinis posūkis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, p. 9-38).

Taigi humanitarinių mokslų lauke su vaizdais bandyta elgtis panašiai kaip su kalba bei raštu, t. y. vaizdus diferencijuoti į skirtingas kategorijas; žymėti jų tarpusavio loginius saitus; sukurti ir įvardyti vaizdus remiantis tam tikra, specialiai išplėtota lingvistika tarsi mokslu. Gaila, bet vaizdai nepasiduoda šiems užmojams, jie vienu metu (beveik akimirksniu) kuriami ir perkuriami, taip pat pavergiami autonominei savigeneracijai bei deformacijai. Nors mokslininkų pastangos ir atrodo beviltiškos, esu įsitikinęs, kad šį tą panašaus į mokslą galima sukurti tik vieno ar kelių (at)vaizdų atveju. Todėl rašymas apie meną virsta grynai eksperimentine, jau kita meno praktika, kažkuo panašia į Roland’o Barthes’o filosofiją apie fotografiją (žr. Barthes, R. (2012). Camera lucida: pastabos apie fotografiją. Vilnius: „Kitos knygos“). Taigi šiame tekste aš ir pats kuriu meną apie meną.

Pravartu grįžti prie A. Štelmano kūrybos. Mano galva, menininkas (už)rašo-(nu)tapo pasaulį kaip patyrimą, kuris nėra nei pasaulio idėjos vaizdas, nei raštas. Dailininkas kuria savotišką dialogą su Platonu, negailestingai kritikavusiu ne tiek tikrovės buvimą, kiek jos simuliavimo praktikas. Filosofas deklaravo negatyvią poziciją dėl pasaulio vaizdavimo pasitelkiant meninę kūrybą. Jo teigimu, materialusis pasaulis yra idėjos vaizdas, o menas šį vaizdą išderina; t. y. paverčia atvaizdu (žr. Grigoravičienė, E. (2011). Vaizdinis posūkis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, p. 104-108). Tačiau, drįstu manyti, A. Štelmanas nepasitenkina pasauliu kaip idėjos atvaizdu ir pirmenybę teikia ne jos vaizdavimui, bet meno atvaizdams kaip duotybėms, esančioms pirmiau už jau egzistuojančias rašymo-tapymo praktikas. Taigi tikrasis A. Štelmano pasaulis turbūt tikresnis už tą, kurį kasdien regime. Jis inertiškai nugulęs drobėse.

Aš A. Štelmano tapybą suvokiu kaip gryną, kone pirmapradį rašymą-tapymą. Tai, kas nugulė drobės paviršiuje, yra primityvaus rašymo-tapymo rezultatas. Čia turiu griežtai ir subjektyviai pažymėti, kad A. Štelmano tapybos primityvumą laikau privalumu, kuriuo išties mėgaujuosi kaip estetiniu nuotykiu. Man užrašyta-nutapyta bala nėra vien bala. Ji – pirmapradė terpė, siurbianti vienišą objektą-personažą o tuo pačiu metu galbūt net ir mane patį; („Bala I“, 2012 m.).

Vis dėlto turiu pastebėti, kad tikrovė visada linkusi pasiduoti pažinimui. Aukotis šiam pasidavimui linkęs ir rašymas-tapymas. Man A. Štelmano kūrinių tikrovė yra pirmapradė tik tuomet, kai jo drobių paviršiuose nevaržomai žaidžia naujasis pasaulis; kai esu paskatinamas atsisakyti (at)vaizduose perskaityti vien balą, lieptą arba lietsargį; kai regimasis vaizdas nėra nei daiktas, nei personažas; kai storasluoksnės dėmės mutuoja ir mane veda nenuspėjamų asociacijų keliu; kai anksčiau aptarta vienatvė pasirodo ne tokia jau bauginanti ir beviltiška; kai užrašyti-nutapyti lietsargiai gimsta lyg nauja gyvybės forma, o menininkas tarsi atsiduria Dievo pozicijoje („Ant liepto“, 2012 m.; „Lietsargių pora I, II“, 2010 m.; „Lietsargis I“, 2010 m.).

Mano vaizduotę ypač (su)žadina pavadinimo neturintys A. Štelmano kūriniai („Be pavadinimo“, 2010 m.). Pavyzdžiui, kontrastingi ryškaus geltonio ir tamsaus violeto raštai-tapiniai leidžia pačiam žiūrovui įvardyti daiktą-objektą. Čia menininkas lyg nusišalina ir patvirtina mano idėją, kad pasaulio atvaizdai meno kūriniuose pradeda gyventi autonomišką gyvenimą, čia pat ir kurdami, ir neigdami savuosius egzistavimo dėsnius. Tikriausiai dėl to ir negalima sukurti aiškios, bet universalios lingvistikos (t. y. vaizdinio posūkio kalbos). Ši negalimybė griauna didžiuosius vaizdinio posūkio užmojus, išderina ankstesnius geismus aiškiai ir kategoriškai demaskuoti bet kokius meno kūrybos naratyvus.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2013-04-25 – 2013-05-08). Pirmapradė Pasaulio rašyba – tapyba. Nemunas, 16-17(865-866), 4-5, ISSN 0134-3149. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2013-metai/Balandis/Daile/PIRMAPRADE-PASAULIO-RASYBA-TAPYBA/(searchTerm)/remigijus%20venckus (žiūrėta 2017-01-10).

Alono Štelmano (Lietuva) tapybos recenzija tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”. 2013-07-01 – 2013-08-10 Raudonės pilis, Pilies g. 1, 74452, Raudonė Jurbarko raj.; 2013-06-14 – 2013-07-24 Kelmės krašto muziejus, Dvaro g. 5, 86111 Kelmė; 2013-04-24 -– 2013-05-14 Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, 44279 Kaunas. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2013-04-24 Ryšių istorijos muziejus.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...