Dr. Remigijus Venckus.

Tarptautinis projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ kultūros ir meno mylėtojus kviečia į Aloyzo Stasiulevičiaus (g. 1931 m.) tapybos kūrinių parodą, kuri rugsėjo 7 d. pristatyta Kaune, Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).

Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba

Parodoje demonstruojama A. Stasiulevičiaus tapyba gali būti įvardyta kaip savotiška ekspresyviai Vilnių apdainuojanti poezija. Ji užrašoma ne eilėmis, ne žodžiais, bet spalviniais potėpiais ir drąsiu dėmių žaismu. Tai – čia pat nykstančių ir gimstančių tikrovės išbarstytų pėdsakų siekiniai ir rinkiniai. Tapybinėje poezijoje rekonstruojama atmintis, aplink kurią kaip centrą (su)buriami asmeninės patirties rudimentai (žr. „Neramus vakaras“, 2012 m., akrilas / drobė, 80 x 60 cm).

Atminties ir patirties junginiai kiekvienoje drobėje atsiveria skirtingai. Jie tuo pačiu metu tampa ir panašūs, ir visiškai kitokie nei pati tikrovė. Tikėtina, kad dėl šio judėjimo (iš atminties ir patirties) surinktas Vilnius, su kuriuo susitinkame dailininko drobėse, iš tikro niekada neegzistavo ir neegzistuos. Jis visada atidedamas ir visada vainikuojamas pažadu. Tai tik vizualios užuominos apie Vilniaus veidą – apie pastatus, jų tarpusavio dialogus, ryšius ir niekada nesiliaujančius konfliktus. Vilnius – tai didelis ir nesibaigiantis, vizualiai patrauklus A. Stasiulevičiaus nuotykis (žr. „Panorama nuo Gedimino kalno“, 2012 m., akrilas / drobė, 80 x 100 cm).

Potėpiais išgaunamas pastato mirgėjimas neeliminuoja žmogaus, bet leidžia numatyti (įsivaizduoti) jo buvimą. Žmogus susilieja su pastatais, kurie, atrodo, čia pat – drobėse – ryžtasi keistis, nepaklusti statiškai tapybos prigimčiai. Galbūt absurdiška, bet norisi manyti, kad vaizduojami pastatai ir gatvės tampa kažkokiu beveik žmogišku gyviu. Darbų paviršiuje kuprotos pastatų nugaros (stogai) gyvena savarankišką, kitą gyvenimą. Tai, kas juda ir mirga (stogai-nugaros, langai-akys, gatvės kaip nuogi keliai arba alkūnės ir pan.), sugestijuoja gyvybę. Tačiau tai tik sugestija, nes bet koks pastatas, kaip ir bet koks daiktas, tapybos rašte visiškai nepasirodo. Šis nepasirodantysis tik pažada atsirasti ateityje. Per potėpį, kuris formuoja vizualinį patyrimą ir sugestijuoja autoriaus patirtį, pasirodymo pažadas aktyvėja, žadina vaizduotę ir lemia pačias netikėčiausias asociacijas su gyvu, laike ir erdvėje kintančiu kūnu (žr. „Vilnius išgėrus raudono vyno taurę“, 2010 m., akrilas / drobė, 65 x 92 cm). Drobėse regimas Vilniaus kūnas nepastovus ir nebaigtinis. Jis visada apvainikuotas tam tikra jausmų audros arba rimties nuojauta (žr. „Rimtis“, 1999 m., aliejus / drobė, 65 x 92 cm).

Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba

Su kuo asocijuojasi A. Stasiulevičiaus kūrybos braižas? Pirmiausia su tapyba kaip raštu, taip pat – su nesibaigiančiu, čia pat gimstančiu ir mirštančiu, save rašančiu ir vienu metu trinančiu tikrovės (už)fiksavimu pasitelkiant atvaizdą. Tapybos rašymą, kaip tikrovės redukavimą, inspiruoja visada kitaip pasirodanti ir tuo menininką stebinanti senojo Vilniaus architektūrinio veido šypsena. A. Stasiulevičius gaudo šiuos momentus, o miestas dailininką stebina vis kitokiu šypsniu (žr. „Vilnius su Valdovų rūmais“, 2009 m., akrilas / drobė, 80 x 100 cm). Taigi per tapybinį rašymą sostinė atsiveria ne kalboje, o ateityje, kuri dar tik turėtų būti po šypsenos pasirodymo. O žiūrovams Vilnius iškyla kaip gyvas per tapybos rašto dekodavimą. Vilnius tarsi atidedamas, kol raštas neleidžia jo įsivaizduoti kaip asmeniškai prabylančio, labai individualiai besišypsančio, magija apsigaubusio ir iš naujo atrandamo stebuklų erdvėlaikio.

A. Stasiulevičiaus kūryboje trinama ir rašoma tarsi ugnimi. Panašiai savo tekstus kūrė filosofas Friedrichas Nietzsche (1844-1900). Anot poststruktūralistinės minties atstovo Jacques’o Derrida (1930-2004), F. Nietzsche yra filosofas-menininkas, kuris rašo ne paprasta, bet vienu metu kuriančia ir naikinančia ugnimi. Ji ir kaitriai degina (t. y. rašo) raštą, ir sykiu paverčia jį nuodėguliais. J. Derrida kalba apie meninio potencialo išsivadavimą, kuris pasiekiamas rašymo aktu (žr. J. Derrida, (1981). Margins of Philosophy. Chicago: University of Chicago Press). Potencialas gimsta iš nepasitikėjimo pasauliu; iš nuolatinio ir negatyvaus tikrovės postulatų įtarinėjimo; iš kalba sunkiai suvaldomų bei reiškiamų tikrovės patyrimų; iš noro visada pasakyti daugiau, nei leidžia kalba, ir noro suprasti daugiau, nei protas sugeba aprėpti. Taigi nepasitikėjimas ir įtarinėjimai, inspiruojantys menines improvizacijas, kiekvienam kūrėjui leidžia apeiti logiškai suvokiamą tikrovę ir taip nuo savo širdies tiesti jausmų tiltą žiūrovų širdžių link. A. Stasiulevičiaus tapybos raštas įformina jausmų poeziją. Ji skirta Vilniui, kaip pačių įvairiausių nuotykių vietai, apdainuoti bei pažadinti. Tapyba taip pat skirta tam, kad anksčiau išgyventos žiūrovų patirtys sugrįžtų su maloniu prisiminimų bangavimu, išreiškiamu tikrovės motyvais (žr. „Motyvas su Šv. Jonų bažnyčia“, 2011 m. akrilas / drobė, 60 x 80 cm).

Kyla klausimas, kaip J. Derrida aptartą rašymo ugnimi idėją galima sieti su A. Stasiulevičiaus kūryba. Raudono kolorito paveikslai savaime kelia paviršutiniškas asociacijas su ugnimi (žr. „Kristus ir Judas“ iš ciklo „Kristaus kančios istorija“, 2001 m., akrilas, koliažas / drobė, 100 x 80 cm; „Vilnius nuo Trijų kryžių kalno“, 2012 m., akrilas / drobė, 80 x 100 cm). Sustingęs, tirštas, reljefą įgavęs dažas asocijuojasi su užkonservuotu, sustabdytu rašymo demonstravimu. Tačiau rašymo ugnimi sustingdymas nepanaikina šio proceso buvimo. Menininkas jį atvirai demonstruoja (žr. „Bokštų preliudas“, 2012 m., akrilas / drobė, 59 x 64 cm).

Nuodėguliais visada gali būti įvardijama tai, kas eliminuota nuo paprastos ir neįgudusios žiūrinčiojo akies. Eliminuota tai, kas neužrašyta drobėje; kas yra suvokiamas kaip tikrasis, metafizinis paveikslo gylis. Nuodėguliai – meniniame akte plėtoto tikrovės šalinimo akto pėdsakai; tai neįvardijamų jausmų tiltas tarp kūrėjo ir žiūrovų. Taigi galima pastebėti, jog A. Stasiulevičiaus rašymas drobėje įdomus ir tuo, kad užrašoma ne vien tai, kas regima rašte, bet ir tai, kas niekada neturi teisės arba negali būti pasakyta garsu. A. Stasiulevičius kviečia susipažinti su jo jausmais Vilniui, rasti savo (žiūrovo) išgyvenimus. Galbūt puoselėjant jausmus patirti vieną visų jausmų ritmą. Šis patyrimas leidžia suprasti, kad tapybos rašymas ir skaitymas yra savotiškas buvimas pačioje tapyboje kaip viename iš daugelio kultūros teksto variantų.

Parodą aplankyti bus galima iki spalio 9 d.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2012-09-25). Vilniaus užrašymas Aloyzo Stasiulevičiaus drobėse. Nemunas, 30-31. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2012-metai/Rugsejis/Daile/VILNIAUS-UZRASYMAS-ALOYZO-STASIULEVICIAUS-DROBESE/(searchTerm)/Remigijus%20Venckus (žiūrėta 2017-01-10).

Aloyzo Stasiulevičiaus (Lietuva) tapybos recenzija tarptautiniame meno festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose”: 2012-12-14 – 2013-01-25 Kamerinių menų centras, Senoji koplyčia, Vilniaus g. 36, Anykščiai; 2012-09-07 – 20120-10-09 Ryšių istorijos muziejus, Rotušės a. 19, 44279 Kaunas; 2012-06-30 – 2012-08-11 Kėdainių krašto muziejus, Senosios rinkos a. 12, Kėdainiai. Paroda recenzuota atidarymo metu: 2012-09-07 Ryšių istorijos muziejus.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...