Dr. Remigijus Venckus.

Rašyti pradėsiu nuo savo mėgstamo žodžių junginio – „manau, nesuklysiu”. Juo aš reiškiu individualų ir labiausiai su intuicija „suvarstytą” asmeninį požiūrį į meno kūrybą. Teksto skaitytojui ir meno kūrinių žiūrovui turiu pranešti, kad mano minčių išraiškoje (rašte) yra gausu išskirtų kabutėmis žodžių. Taip aš parodau, kad nepasitikiu kalba, kuria negalima adekvačiai, objektyviai ir tinkamai ženklinti tiek mano, tiek ir kitų plenere kūrusių dailininkų išgyventą patirtį.

Šis mano tekstas – tai asmeninės įžvalgos apie Rokiškio rajone, Obelių miestelyje antrus metus vykstantį tarptautinį, latvių ir lietuvių, tapybos plenerą „Tik tapyba”. 2014 m. Liepos 7 – 12 d. vykstančiame plenere dalyvauja devyni dailininkai. Plenere dalyvauja trys Latvių dailininkai, du iš Rėzeknes –  prof. Osvalds Zvejsalnieks, Vladimirs Serkovs, ir viena iš Daugpilio – Mairita Folkmane. Taip pat šeši Lietuvų tapytojai – Alvydas Stauskas (Dusetos), Jonas Pleckevičius (Utena), Rimvydas Pupelis  (Obeliai), trys dailininkai iš Vilniaus – Vytautas Poška, Goda Gudaitytė, Julija Zavjalova. Plenere dalyvaujančių menininkų kūrybos rezultatą miestelio gyventojai ir svečiai išvydo liepos 12 d., 12 val. Obelių muziejuje.

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad šiais laikais plenero samprata gerokai pasikeitė. Nuo to laiko kai uždarose studijose saugiai ir susitelkę į save kūrę impresionistai ėmė stebėti gamtą fiksuoti jos akimirkas, plenerais ši impresionistinė kūrybos strategija tėra tik imituojama. Turiu galvoje, kad pleneruose dažniausiai plėtojamos globalios, urbanizuotos ir netgi kapitalistinės „tapatybės” bei „būties” temos. Visos šios temos – tai dabarties tikrovė, kai prie gamtos kaip prie nekvestionuojamo originalo negali „prisiliesti” nei dailininkas, nei bet koks kitas žmogus. Būtent todėl Obelių plenere į „areną” grąžinta gamta. Šiuo aktu tapyba paverčiama „tiesiog tapyba”, nes gamta „grįžta” į save pačią. Tačiau grįžimo aktas rodo, kad tuo pačiu metu tapyba yra ir „daugiau nei tapyba”, nes dailininko kuriamas atvaizdas „gimsta” esant glaudžiam dialogui su tikros gamtos sistema – taip vaizduojama vidinė patirtis. Tad Obelių pleneras – tai grįžimas į pirminę beveik impresionistinę kūrybos strategiją. „Tiesiog tapyba” virsta „daugiau nei tapyba”. Ji prasideda tuomet, kai atsisakoma miesto „komforto” ir persikeliama į gamtą, lyg į, tariamai pirmapradės savosios laisvės „buveinę”.

Tikiuosi, būsiu teisus sakydamas, kad žiūrovas su paveikslu susitinka kaip su „gamtos mitu”. Paveikslas esti „mitu” net tada, kai visi daiktai ir gamtoje „gyvenantys” organiški pavidalai pakeičia savo tvarką, kai jie išyra, kai jų formos, kontūrai ir spalviniai niuansai peržengia negamtiškos žmogaus realybės ribas ir virsta beveik abstrakcija. Toks daiktų virsmas pastebimas vilniečio dailininko Vytauto Poškos drobėse. „Erdvė, begalybė, neapibrėžtumas” – tokiais epitetais dailininko freskas apibūdina Audronė Ercmonaitė. Epitetai tinka ir kalbant apie molbertinę tapybą. Jie nusako prieštaringą kūrybos prigimtį. „Tiesiog tapyba” yra tai, kas regima drobės paviršiuje, „daugiau nei tapyba” – tai, kas paslėpta turinyje. „Daugiau nei tapyba” – tai situacija, kurią žiūrovas gali lyginti su savo patirtimi.

Plenere dalyvavęs Latvijos dailės akademijos profesorius Osvalds Zvejsalnieks siūlo visiškai kitokią „gamtos pavidalų” ir „žmogaus daiktų” tvarką. Jis atsisako tokios tvarkos, kokią dažnai regime įprasto žiūrovo akis. Dailininkas kviečia „suvokti-matyti”, t. y. dalyvauti patiriant, kai svarbiausias vaidmuo atitenka regėjimo fenomenui. „Suvokti-matyti” – tai žodžių junginys, kurį vartoju išmanydamas šiuolaikinę europocentrinę Vakarų kultūrą:  joje pirmenybė visada teikiama regėjimui. Zvejsalnieks ne atvaizduoja gamtovaizdį, bet jį pertvarko. Tokiu būdu svarbus tampa atvaizdas. „Suvokėjas-žiūrovas” atvaizdu yra kviečiamas ieškoti tikrojo vaizdo – t. y. provaizdžio. Ne tik Zvejsalnieks, bet ir vilnietė Goda Gudaitytė tapydama saulės akinamas plokštumas tikrovę „aukoja” grynųjų potėpių ir spalvų žaismui. Čia tamsūs tonai išskiriami „aktyviai” rėžiančios kitos spalvos kontrastu. Sukurti paveikslai „išeina” iš gamtos ir nuo jos tolsta. Taip kuriama „daugiau nei tapyba”.

Galima pastebėti, kad visiškas provaizdis yra ne pati gamta. Net gamtą „sekusi” ir ją vaizdavusi vilnietei Julija Zavjalova pačios gamtos nemėgdžioja. Lankydamasi Vienožinskio gimtinėje dailininkė pastebėjo keistą asambliažą, kurio kompozicijos centre – pirštinė. Zavjalova nutapė „radinį”, o ne pačią gamtą. Ji daiktus pavaizdavo neatpažįstamoje, jiems nebūdingoje naujoje paveikslo tikrovėje. Zavjalova nutapė ir senosios Obelių mokyklos pastatą. Tikrovėje mokyklos pastatas žalias, vietinių vadinamas žaliuoju. Dabar pastatas padabintas didžiuliu užrašu – „žalioji”. Tačiau Zavjalova pasirinko „tapytojo-chuligano” vaidmenį. „Žaliąją” pertapė į raudonąją, o antrą pastato aukštą pavaizdavo geltonai. Šios jaunos kūrėjos tapybos provaizdis yra gerokai individualizuotas ir atitrūkęs nuo gamtos. Jis yra anapus artikuliuotos kalbos, anapus „logos” – proto. Provaizdžiu vadinama tai, kas tyliai „beldžiasi” į menininko „jautrumos duris” ir tampa sunkiai žodžiais artikuliuojama patirtimi.

Latvių dailininkė Marita Folkmane prisipažino, kad per paskutinius dešimt metų kaip Obelių plenere taip intensyviai dar nebuvo tapiusi. Jos paveiksluose kartojasi elektros stulpų motyvai,.tapdami pagrindine pasakojimo ašimi. Tačiau labiausiai mano dėmesį traukė paveikslas, kuriame vaizduojamas Obelių centre esantis pastatas. Iš nutapyto namo balkono buvo skleistos 1917-ųjų metų revoliuciją šlovinančios kalbos. Pirmame plane regimas balkonas į antrąjį planą nustumia bažnyčios bokštus. Ant pirmo pastato aukšto sienų pastebimas neperskaitomas užrašas, kurį plenero dalyviai įvardino „Mėsos parduotuve”. Aš iškart prisiminiau vienodą sovietmečio miestuose ir miesteliuose veikusių parduotuvių iškabų stilių. Prisiminiau raudonai nudažytas metalines raides, kuriomis užrašyta „OA>” arba „0AB@>=><” („Mėsa”, „Mėsinė” arba „Gastronomas”). Taigi šįkart „suvokėją-žiūrovą” kviečiu kūrybiškai permąstyti atsiradusius loginius ryšius tarp revoliucijos, mėsos parduotuvės ir į tolumą „nustumtos” bažnyčios.

Realistinius kūrinius plenere daugiausia tapė trys dailininkai: Vladimirs Serkovs iš Rezeknės, Alvydas Stauskas iš Dusetų ir Jonas Pleckevičius iš Utenos. Visų jų tapybą galiu „apdovanoti” „gyvojo potėpio” epitetu. Meistrišku teptuko žaismu išryškinami žalios lapijos masyvai, o artimos ir tolimos plokštumos įtaigiai atitraukia žvilgsnį ir sukuria plačios erdvės įspūdį. Todėl esu linkęs manyti, kad visų šių trijų dailininkų paveikslai – tai „gyvas pasivaikščiojimas” po tikrovę. Drobėje ryškėja už realų pasaulį realesnė aplinka.

Dailininkai taip pat lankėsi Latvijos miestelyje Subatėje, kuriame įamžino kaimyninės šalies urbanistinį kraštovaizdį. Vladimirs Serkovs nutapė pirmąją mokyklą ir bažnyčią. O štai Alvydo Stausko nutapytas Subatės fragmentas stūkso tarp dviejų ežerų. Jo vaizduojami architektūriniai peizažo elementai atskiriami nuo debesų „pilkio”. Čia debesys „plaukia” lyg keisti gyvūnai. Jie aštriai kontrastuoja su ryškių žalumų prieglobsčiu.

Obelių centro urbanistinį peizažą ironizuoja Jonas Pleckevičius. Jis drobę primargina kelio ženklais. Manau, kad ramus gamtos apsuptas miestelis tokiu būdu perkeliamas į atvaizdą yra sąmoningai „paaukojamas” ženklinimo procesui. Obelių centras ženklinamas dabarties kultūros elementų. Taip dailininkas ironizuoja net ir patį ženklinimo procesą.

Obelių tapytojo ir plenero organizatoriaus Rimvydo Pupelio kūryba – tai „gyvasis peizažo” žaismas. Kiekvienas gamtos plotelis, kiekvienas architektūrinis fragmentas drobėje tampa lyg autonomiškai gyvenančiu ir kintančiu kūnu. Tikrovę dailininkas „suorganina”. Visa tai, kas papuola į drobę – vientisi medžių lapijos masyvai, gatvės ir šaligatviai, langai ir tvoros – tampa geometrizuotų figūrų įkaitais. Nors viskas yra tarsi dialogas su kubizmo menu, tačiau Pupelis Pablo Picasso nemėgdžioja, o palaiko vientisą, savitą ir tik jam būdingą dialogą. Spalviniais kontrastais tapytojo kūriniai panašūs į Vincento Van Gogho ekspresionizmą. Pupelio tapyba – tai ne tik savita kalba, atsiradusi „diskutuojant” su Picassu ir Van Goghu, bet ir lietuviškai organiškas pasakojimas apie dabarties kaimo tikrovę. Beveik kubistinėse drobėse atpažįstamos jaukios Obelių apylinkės.

Glaustas mano įžvalgas galima reziumuoti keliais sakiniais. Paprasti aplinkos dalykai ir pavidalai, gulantys drobės paviršiun tik iš pirmo žvilgsnio telpa į „tiesiog tapyba” sampratą. „Įsistebeilijęs” į paveikslą „suvokėjas-žiūrovas” naujai išgyvena savo patirtis, kuriuos daugiau ar mažiau sinchronizuojantis su dailininko patirtimi tapybą steigia esant „Daugiau nei tapyba”.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-07-12 – 2014-08-24). Tapybos variacijos nuo vaizdo iki provaizdžio: tarptautinio tapybos plenero  „Tik tapyba“ Obeliuose parodos recenzija. Laisvės kovų istorijos muziejus, Vytauto g. 18, 42222, Obeliai, Rokiškio rajonas.

Venckus, R. (2014-07-12 – 2014-08-24).Tapybos pleneras Obeliuose. Elta. Prieiga internetu: http://pranesimai.elta.lt/news/public_view/82617 (žiūrėta 2017-07-20).

Venckus, R. (2014). Tapyba yra daugiau nei tik tapyba. Tik tapyba: tarptautinio Lietuvos, Latvijos dailininkų plenero katalogas, 2-3, 978-609-455-219-9.


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...

Rašymas olos paviršiuje ir naratyvo pradžios klausimas

Dr. Remigijus Venckus. 2015 m. lapkričio 26 d. 18 val. Vilniuje, Pylimo galerijoje, pristatoma Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda. Paroda veiks:  2015 11 24 - 2015 12 12. Virginijus Tamošiūnas (VIRGIS) gimė 1962 m. 1988 m. baigė Šiaulių universiteto dailės...

Metafizinė, neegzistuojanti, nerealiai reali tikrovė

Dr. Remigijus Venckus. Latvių menininko Harijso Brantso (g. 1970) kūrybos apžvalgos arba recenzijos pradžioje norėčiau papasakoti istoriją apie vaizduojamosios dailės ir fotografijos santykį. Kai dienos šviesą išvydo fotografija, atrodė, kad vaizduojamoji dailė tuoj...