Dr. Remigijus Venckus.

Tapytojo Andriaus Miežio paroda pavadinta Smulkus mitologinis chuliganizmas suponuoja mintį, kad smulkus ilgainiui gali virsti nebe visai smulkiu. Kartais iš smulkių dalykų išsivysto dideli ir stebinantys pasaulio objektai. Jie gali būti grėsmingi arba naudingi, ir net gi mieli. Taigi, ar menininko pavaizduoti objektai yra pavojingi? Gal iškylantis pavojus yra savotiško vizualinio malonumo ir nuotykio priežastis?

Andrius Miezis „Didysis bum padarė mus visus” 90x130, akrilas, 2008

Plėtojamas dekoratyvinis kūrybos braižas, nuglaistytos vaizduojamų objektų formos, kuria savotišką mitologinį siužetą, į kurį netikėtai įtraukiamas ir pats žiūrovas. Ką galime vadinti gyva ir aktualia šiuolaikine mitologija? Tikriausiai, kaip viena aktualiausių šiuolaikinės mitologijos formų, gali būti įvardijami neatpažįstami skraidantys objektai. Čia – kultūros produktų rinkoje gausiai plėtojama nežemiškos civilizacijos idėja. Akivaizdu,  kad mitologijos pagrindu virsta tie reiškiniai, kurių negalima efektyviai paneigti arba paaiškinti pasitelkus mokslą. Čia atsirandanti baimė prasisunkia iki žmogaus sąmonės gelmių, ir užsitikrina visuotino sindromo vietą. Visuotinumo statusas išlieka ir tuomet, kai bandoma nekreipti dėmesio į egzistuojantį mitą, arba jį sąmoningai uždrausti. Kadangi draudimo metu tikėjimas mitu dar labiau paskatinamas, dėl to mitais ne tik persunkiama mūsų žmogiškoji kasdienybė, bet ji (realybė) iš naujo sukuriama. Mitu tikima taip kaip religija. Jis parduodamas kaip gyvybiškai būtina prekė. Mitas nepastebimai priartėja prie savęs (žmogaus) identifikacijos ir pasaulio suvokimo problemų, bei tampa jų sprendimo instrumentu.

Andrius Miezis „Atgal į Tunguską, kosminiai chuliganai” 90x130, akrilas, 2008

Mitas, kaip visuotina karštinė, aktualiai pastebimas A. Miežio kūrinyje vaizduojančiame dvi judesyje sustingusias žmogystas (Atgal į Tunguską, kosminiai chuliganai, 2008m. 90×130 cm. drobė, akrilas). Minimalioje, tačiau švarioje erdvėje, užfiksuoti schematiškų formų žmogeliukai reprezentuoja ateivio vaizdavimo direktyvas. Didelės akys ir dar didesnės už kūną galvos, baltos ataugos primenančios rankas ir kojas iškyla rusvo kolorito aplinkoje ir formuoja savotišką įtampą, bei pavojaus nuojautą.

Neorganiško kūno ir nežemiškos civilizacijos epitetai paskatino viešai kelti klausimą ir ieškoti atsakymų, kodėl žmogus, kalbėdamas apie nežemiškas būtybes, naudoja žodį civilizacija? ^[1]Atsakymas paprastas – egocentristinė žmogaus prigimtis skatina save suvokti kaip Dievo sukurtą tobulybę. Dėl šios priežasties net įsivaizduojamas, o gal ir aktualiai egzistuojančias, už save protingesnes visuomenes sieja su savo kūniškąja išvaizda, bei kūno dalių atliekamomis funkcijomis. Šiuo atveju civilizacijos terminas tikslingai pasitarnauja reprezentuojant ir grindžiant žmogaus kūną, kaip tobulą kūną pagal kurį formuojama visa aplinkinė gyvoji ir negyvoji aplinka.

Andrius Miezis „Tapatybės identifikacijos (užsimerkus matosi geriau)”, 2009

Drobėje apgyvendinus personažą tuo pačiu metu legalizuojamas ir naratyvas, skatinantis mito kūrybą. Mitologija gimsta iš poreikio kvestionuoti esamosios žmogaus kultūros konfigūracijas. Štai viename A. Miežio kūrinyje kvestionuojamas Kalėdų senelio mitas. Čia Kalėdų senelis neparodomas, bet reprezentuojamas per gausiai išplėtotą roges tempiančio elnio tipą. Elnias panašus į liguistą, tarsi zombio žvilgsniu apdovanotą padarą. Šiaurės pašvaistės sniegynuose styrantys medžiai primena susuktas popierines rože, o virš plokščio horizonto pasirodantis pašvaistės raizginys virsta grėsmingu ir lipšniu voratinkliu, kuris atrodo tuojau pat užgoš visą paveikslo erdvę. Tiek pro šio, tiek pro kito kūrinio šmaikščią ir netgi provokuojančią formą veržiasi jausmus ir įtampas kvestionuojanti, skausmu paženklinta realybė. Kalėdų senelio mitas virsta tragedija tuomet, kai suvokiamas jo netikroviškumas. Šiuo atveju elnias tampa savotišku į mus pasikėsinančiu ir Kalėdų senelio nevaldomu padaru (Baltojo elnio pašvaistės, 2008 m. 90×130 cm. drobė, akrilas).     Apmaudas apninka tuomet, kai paneigiamas Dieviškasis žmogaus sutvėrimo mitas, kai inscenizuojamas didysis sprogimas. Šviesių formų konstrukcija nusidriekianti iš šviesos centro primena žmogaus kūno viduje tarpstančias glitnias mases (Didysis bum padarė mus visus, 2008m. 90×130 cm. drobė, akrilas). Tiek šio sprogimo vizualizavimui, tiek ironiškam dialogui su lietuvių mitologija būdingas modernus ir netgi drąsus koloritas. Sodrios ir gana tamsios spalvos, vienos spalvos toninės variacijos ir jos kontrastas su šviesa (šviesą dažniausiai atstovauja balta spalva ir jos niuansai) kuria tamprų šiandienos ir praeities dialogą. Praeitis virsta savotišku mitu. Ji yra tai, kas vainikuojama klausimu “ar iš tikro tai apie ką kalbame kada nors buvo?” (Du apsivogę aitvarai sugauti parke, 2007m. 70x110cm. drobė, akrilas). Nors kai apie ką nors klausiame, ar tas kas nors, kada nors buvo tuomet tikslingai galime savęs dar kartą paklausti ar tai kas yra čia dabar iš tikro yra tai kas yra? Kartais praeitis tampa klastote, o dabartinis laikas mūsų aplinkoje atsiveria kaip paradoksali pavogtų objektų sankaupa. Gal būt meninėje kūryboje ieškome ir žavimės pavogta ir išderinta praeities realybe? Šiuo atveju A. Miežis renka vizualinius archetipus ir kvestionuoja paties grožio sampratą. Dažnas vartotojas kūrinio formoje siekia sutikti tai, kas jo realybėje savaime egzistuoja kaip jo grožio įsitikinimą patvirtinantys elementai. Šiuo atveju menininkas drąsiai juokiasi iš šių elementų sureikšminimo. Jis tikslingai kompromituoja mūsų vertybių skalę, o kartais net niveliuoja blogio ir gėrio stereotipines išraiškas. Štai vienoje tapyboje vaizduojamas asmuo, vilkintis kunigo sutaną virsta Adolfo Hitlerio analogu. Įsikūnijimas demaskuojamas tuomet, kai pastebime fašistinius ūselius. Kaktoje pažymėtas apskritimas verčia vaizduojamą asmenį sieti su Indijos kultūroje tarpstančiomis religijomis. Galvą vainikuojanti skiauterė nurodo į pankų arba skustagalvių kultūrą (angl. skin head). Vadinasi, šiuo atveju menininką tikslingai galima kaltinti chuliganizmu ir šventvagyste (Tapatybės identifikacijos (užsimerkusi matosi geriau), 2009 m. drobė akrilas).

Andrius Miezis „Skambutis iš Vatikano” 90x70, akrilas, 2009

Kūrybines idėjas A. Miežis sieja su siurrealiszmo ideologija^[2]. Siurrealistams rūpėjo tai, kas slypi už sąmonės kontrolės – tai, kas yra nevaržoma jokios socialinės erdvės normų. Visiškai švarus ir logika pagrįstas vaizdinys išsivaduoja iš siurrealizmo gniaužtų. Gal būt čia gimsta siurrealistinės idėjos. Idėjų virsmo aktualiai egistuojančiu vaizdu proceso metu atsiranda speciali ir tikslinga meninio vaizdo konstrukcijas grindžianti logika, nusakanti meninių tikslų kryptis. Teptuko pagalba formuojamus dekoratyvius objektus galima sieti su primityvizmu bei popmenui būdingu dekoratyvizmu, kuris šiuo atveju siekia kvestionuoti išpuoselėtą ir standartizuotą estetiško ir vienodo tiražuoto objekto, tarsi originalo, svarbą ( Pamojuok peleku prazvimbiančiam paukščiui-kulkai, 2008 m. 90×100 cm. drobė, akrilas; Sniego žmogus sukelia juodą triukšmą, 2008m. 90×130 cm. drobė, akrilas). Kai kuriuose kūriniuose pagrindiniu ir pašiepiamu objektu tampa tikslingo aliuzijos į religiją propagavimu. Čia religija atsiveria kaip savotiška populiariosios kultūros prekė. Išpuoselėtoje ir ypač paprastoje formoje įsteigiamas savotiškas vertybės kaip prekės tragizmas (Skambutis iš Vatikano, 2009 m. 90×70 cm. drobė, akrilas; Kiekvieną dieną iš tavęs tikimės stebuklo. 2008 m. 90×130 cm. drobė, akrilas)

Taigi, savoje kūryboje menininkas klausia kas gi yra prietarai ir kodėl jie nesensta o tampa vis svarbesnėmis mitinėmis struktūromis. Anot kūrinių, autoriaus šioje parodoje pristatomas kūrinių ciklas legalizuoja metafizinį ir siurrealistinį groteską, bei kvestionuoja religinę ir neoteosofinę tapatybą, o šamanizmui ir pagonybei siekiama suteikti tam tikros eklektikos įspūdį. Tačiau, anot menininko, svarbiausia nemeluoti sau pačiam, nors menas ir yra labai rafinuota tuštybės forma^[3].

menotyrininkas Remigijus Venckus

venckus@me.com / www.venckus.eu

^[1]Apie ateivių vaizdavimą buvo kalbama Remigijaus Venckaus moksliniame pranešime skaitytame 2006 m. lapkričio 18 d. Šiaulių dailės galerijoje vykusio vienuolikto šiuolaikinio meno festivalio Virus metu surengtoje tarpdisciplininėje siaubo vaizdavimo problemas gvildenančioje konferencijoje Siaubo antropologija. Renginio medžiaga paskelbta leidinyje Inter-studia humanitatis( sudarytoja Asta Juravičiūtė). Šiauliai: všį. Šiaulių universiteto leidykla, 2009, nr. 8.

^[2] Šiais žodžiais savo kūrybą apibūdina pats menininkas atsakydamas į Remigijaus Venckaus klausimus elektroninėje anketoje. Prieiga internete: <http://www.publika.lt/apklausa-15-4af881b46c688.html>. Į anketos klausimus menininkas atsakė 2009-11-12 (10:32:58 – 10:38:58)

^[3] Ten pat.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-11-19 – 2009-12-18). Tarp mitologijos ir chuliganizmo: Andriaus Miežio (Lietuva) tapybos parodos Smulkus mitologinis chuliganizmas recenzija. A galerija, Respublikos g. 33, Panevėžys. Prieiga internetu: http://www.agalerija.lt/andrius-miezis/smulkus-mitologinis-chuliganizmas/menotyrininko-anotacija/ (žiūrėta 2015-03-18).

Originalo kopija

PDF – 2009-11-19 – 2009-12-18 Tarp mitologijos ir chuliganizmo

Rekomenduojame skaityti