Dr. Remigijus Venckus.

Ne dažnai tenka rašyti apie tekstilės meną ir aptarti jo subtilybes. Man, kaip kritikui ir žiūrovui, įdomiausi tie tekstilės virsmai, kur tekstilės gaminys formuoja aliuziją į tapybą. Nors panašias nuorodas  galima pastebėti daugelyje lietuvių tekstilininkų kūriniuose, tačiau šiame tekste aptariame vienos autorės – Laimutės Kozlovienės (g. 1958 m.) – kūryba. Naujausia dailininkės kūrybos paroda „Pėdsakai laike“ visą 2014 m. rugsėjį buvo eksponuojama Raudondvario dvare . Prieš gilinantis į kūrinio formą, techniką, vidinę filosofiją ir galimybes atvaizduoti regimąją tikrovę dera glaustai susipažinti su menininkės biografija.

L.Kozlovienė. Ėriukų tylėjimas. Triptikas. 2001. 3x(60x80). Mišri technika

Vilnietė, L. Kozlovienė, nuo 1987 – 1989 m. tapybos ir grafikos meno mokėsi Maskvos neakivaizdinio meno universitete, o 1996 – 2000 m. tekstilės meną studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1984 – ųjų metų aktyviai dalyvavo parodose . 1999 m. autorė viena iš pirmųjų Lietuvoje savo tapybos kūrinius eksponavo netradicinėse erdvėse – parduotuvių vitrinose. L. Kozlovienė surengė septyniolika autorinių parodų Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Birštone, Anykščiuose, Molėtuose, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kėdainiuose ir t.t.; dalyvavo per šešiasdešimt parodų surengtų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (Bulgarijoje, Estijoje, Didžiojoje Britanijoje, Maskvoje ir t. t.). Nuo 2001 m. menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Po dešimties metų kūrėja pelnė garbės apdovanojimą virtualioje parodoje „Ars Femina 2“ (Didžioji Britanija); 2003 m. – garbės apdovanojimą III – iojoje tarptautinėje ,,Cheongju taikomojo meno bienalėje“ (Pietų Korėja). 2000 metais L. Kozlovienei įteiktas Vilniaus dailės akademijos SMD prizas. Reikėtų paminėti, kad, 1999 m. menininkei buvo skirta pasaulio žemaičių dailininkų parodos (Telšiai) premija, tais pačiais metais ir Vilniaus dailės akademijos studentų instaliacijų parodos prizas (studijos Štutgarto meno akademijoje). Daugiausiai L. Kozlovienės kūrinių yra saugoma Lietuvos ir Lenkijos muziejuose bei privačiose meno kolekcijose.

L. Kozlovienė. Amžių sandūra. 2009, 90x90cm. mišri technika.

L. Kozlovienės kūriniai (pvz., „Ėriukų tylėjimas“, triptichas 3x (60 x 80 cm.), mišri technika, 2001 m.) mane skatina pirmiausiai ieškoti atsakymo į klausimus apie tekstilės meno savitumą. Antra – mano sąmonėje šmėsteli frazė: tekstilė – tai menas iš prigimties esantis arčiausiai žmogaus kūno. Tikėtina, kad tokia mintis gali provokuoti ne tik tekstilės meno kūrėją, bet ir vartotoją. Neabejotinai kyla noras priešintis teiginiui, nes juo netiesiogiai grįžtama prie meno pritaikomumo arba meno, kaip dėvimo rūbo sampratos. Žvelgiant į tekstilės kūrybos evoliuciją galima sutikti, kad pritaikomumo aspektas „kažkur“ visada lieka ir egzistuoja, arba jo nebuvimas kompensuojamas efemeriškomis, suvokėjo poziciją „dirginančiomis“ nuorodomis. Tačiau apmąstydamas šio meno evoliuciją ir pakankamai drąsiai žvelgdamas į L. Kozlovienės kūrinius (ir į kitų autorių darbus, kurie atklysta į mano minčių vingius) drįstu teigti, kad tekstilė beveik visada bandė nusipurtyti savąją pritaikomumo funkciją. Nesvarbu ar kūriniai atlikti audžiant ar veliant, jie beveik visada formuojami remiantis tomis vaizdavimo strategijomis, kurios dominuoja kuriant paveikslą.

Turiu pastebėti, kad mano akcentuojamas tekstilės negrynumas nėra kuo nors išskirtinis ir stebinantis. Nūdien, medijų dominavimo laikais, skatinant kultūros ir kūrybos difuziją, pliuralizmą ir fragmentiškumą, bandymas ieškoti grynojo meno yra nevaisingas darbas. Formos, stiliaus, temos grynumas visada lieka prisidengęs utopiškos siekiamybės, bet kartu ir negalimybės šydu. Tai kūrėjo noras artėti prie Dieviškosioskūrybos, iš kurios neretai pasijuokia šiuolaikinė, pragmatinė kultūra. Pabandykime visa tai, kas sklinda nuo neįvardijamo, arba įvardijimui sunkiai pasiduodančio Dievo kategorijos, susieti su transcendencijos sąvoka. Galbūt tuomet tobulos, grynosios meno kalbos ieškantis kūrėjas pasirodys esąs nuolatiniame „pasimurkdyme transcendencijos duobėje“. Tačiau bet kokios meno kūrybos atveju (ir tekstilės, ir L. Kozlovienės) šis buvimas „transcendencijos duobėje“ neturėtų būti smerkiamas ar menkinamas. Mano manymu, menui atleistinas toks buvimas net ir tada, kai jis yra pernelyg subjektyviai išreikštas, naivus, tiesmukas ar net brutaliai žeidžiantis. Kad ir kokio originalumo menininkas siektų, kad ir kokį tikrovišką ryšį stengtųsi palaikyti su realybe, jis visada pakliūna į „transcendencijos duobę“. Kūrėjas, manydamas esąs Dieviškos ir autentiškos kūrybos autorius, visada bando iš jos išsiropšti ir tapti dar labiau autentiškesniu. Mano mintys apie formos, stiliaus, technikos tobulumą neabejotinai aktualios bet kokio meno apmąstymams. Aktualios net tiems kūriniams, kuriuos plačiau analizuosiu.

L.Kozlovienė. Tylėjimas, 85x128cm, 2009, vėlimas.

Grįžtant prie minties, kad tekstilė bando būti paveiksliška ir atsisakyti savo taikomosios funkcijos, reikia pastebėti, kad paveiksliškumo strategijos neišvengia ir L. Kozlovienės kūrybinė programa (toliau tekstilė bus vadinama tekstile-paveikslu). Nevengdama paveikslo kūrimo strategijos, dailininkė savo kūrinių centre dažniausiai vaizduoja žmogų. Kompozicijos formuojamos atsižvelgiant į paveiksle (tapyboje, grafikoje ar apskritai piešinyje) vyraujančias komponavimo normas. Ne retai, bet ne visiškai akivaizdžiai, dominuoja centrinė kompozicija. Formuojama nostalgijos, ilgesio, laukimo nuotaika. Apie šias nuotaikas menininkė svarsto:

„Kūrybai skiriu visą laisvą laiką, be jos gyvenimas būtų nuobodus ir beprasmis. Kūriniai “gimsta” iš to kas pasaulyje laikina ir daiktiška, realu ir antgamtiška, iš egzistencijos ir būties prasmės ir tapsmo.“*

Kūrinyje „Įšaldyti jausmai“ (115 x 107 cm., vilna, vėlimas, 2010 m.) regime mėlynų tonų fone du personažus (vyrą ir moterį). Jų žvilgsniai nesusikerta, neperteikia jokių šiltų jausmų. Jautrumas įkalinamas moters figūroje, išreikštoje ryškiu raudoniu. Atskirtį ir nejautrą paryškina, ir tarsi kelis kart padaugina, snaigių motyvas. Sustingęs vyro kūnas ir išbalęs veidas personažą tarsi išskiria iš tekstilės-paveikslo. Kadangi jis atrodo tarsi esąs pasitraukęs iš paveiksliškos tikrovės, todėl jis nėra gyvybės sugestija, kaitos ir gyvenimo virpesio ženklas. Įdomu tai, kad kai kuriuose L. Kozlovienės kūriniuose regiu pavadinimo ir formos priešpriešą. Tačiau teksto skaitytoją noriu patikinti, kad priešpriešą laikau kūrinio privalumu, verčiančiu suvokėją išgyventi minčių audrą apie reginį tekstilės-paveikslo paviršiuje. Priešpriešą regiu kūrinyje „Tylėjimas“ (85 x 128 cm., vilna, vėlimas, 2009 m.). Tylėjimo fenomeną galima permąstyti atsižvelgiant į menininkės savianalitinius pastebėjimus:

„Kūrybos procesas vyksta tyloje arba klausantis klasikinės, dvasią pakylėjančios muzikos. Man svarbiausia tvarka, švara, tyla, nes tik tuomet įmanoma kūryba.“

L.Kozlovienė. Įšaldyti jausmai. 2010, 115x107, vilna, vėlimas.

Kūrinyje „Tylėjimas“ vaizduojamos trys žmogiškos figūros. Kadangi dvi iš jų žvelgia tiesiai į mane (žiūrintįjį), todėl susikirtus žvilgsniams formuojama nepatogi situacija ir man  ir tam, kuris meną apžiūrinėja iš saugių tikrovės koordinačių. Nors atsiranda papildomi klausimai apie tai, kas į kurį žvelgia, tačiau atsakymas yra subjektyvus . Ši žvilgsnių magija specialiai blaškoma trečiosios figūros. Atlošusi galvą ji žvelgia į viršų, kur esti mėlynos spalvos žaismu sugestijuojama padangė. Šis mėlis nėra nuoseklus. Jis nuolatinėje dinamikoje, kuri drumsčia tai, ką šiuo atveju galėtume pavadinti tyla. Tad kyla klausimas, kur šioje tekstilėje-paveiksle esti tylos buveinė? Manau, kad tyla užrakinta trijose, priešais mano akis stūksančiose figūrose. Mėlynų tonų žaismas, užgožiantis žaliuosius atspalvius, tarsi sukuria triukšmą. Mano manymu L. Kozlovienė tylėjimą sugestijuoja esantį ypač imanentišką. Jis veikia tarsi ne čia, ne paveiksle, bet už jo, kaip už žmogaus kūno išorės. Jis užrakintas trijose, pavaizduotose figūrose.

Visiškai tapybišką ir galima sakyti švelniai pastelinį vaizdą regiu kūrinyje „Vaikelis“ (69 x 79 cm., nėrinys, vėlimas, 2011 m.). Apie tapybiškumą autorė konstatuoja:

„Pastarųjų metų kūriniai sukurti veliant vilną adata, sluoksniuojant įvairiausius, subtiliausius atspalvius, suteikiančius iliuzinį, tapybinį paviršių, tik iš arti ar palietus ranka, leidžiantį atskirti medžiagą. […] kūriniai primena tapybą ir tampa man jos „pakaitalu”.“

Oranžinio kolorito tekstilės-paveikslo „Vaikelis“ apatinėje dalyje vaizduojama vaiko (kūdikio) su nimbu figūra. Viršutinėje dalyje ramią plokštumą perskrodžia masyvi, sodraus raudonio, horizontaliai paguldyta (o gal pastatyta) figūra. Jos palenkta ir nimbu vainikuojama galva sugestijuoja žvilgsnio kryptį į apatinę (primenančią vaiką) figūrą. Motyvas religinis. Autorę kurti dažnai inspiruoja tikėjimo tiesos ir egzistencinių klausimų apmąstymai:

„Idėjos netikėtai ateina būnant gamtoje, skaitant knygą, ypač „Bibliją“, žiūrint filmą, prieš užmiegant ar nubudus. Jos atskleidžia vidines nuotaikas, dvasinės būsenos niuansus, gėrio ir blogio, žmogaus identiteto, moters ir vaiko gyvenimo užribius.“

Kūrinys „Vaikelis“ man ypač įdomus dėl kelių priežasčių. Pirma – nors tekstilė-paveikslasyra kvadrato formos, tačiau apatinė kraštinė gali būti sukeičiama su šonine, t. y. paveikslą galima paversti taip, kad ta kraštinė, iš kurios išauga masyvi, sodraus raudonio figūra būtų apačioje. Antra – vilnos vėlimo technika išgautas nevientisas spalvų derinys primena jautraus teptuko pėdsakus. Tad kūrinį „Vaikelis“, drįstu išskirti, kaip ypač tapybišką tekstilės-paveikslo pavyzdį.

L.Kozlovienė. Susimąstymas. 2011, 103x67 – vėlimas.

Taip pat noriu aptarti pačius įdomiausius ir didžiausią simpatiją keliančius kūrinius. Tai kūriniai, kuriuose į veltinio technika sukurtą pagrindą įsiuvami (ar panašiu būdu įkomponuojami) nėriniai. Nerti elementai man primena megztas servetėles ar užuolaidėles. Jie ne tik pagyvina veltinio pagrindu formuojamą motyvą, bet ir atnaujina L. Kozlovienės kuriamą tekstilę-paveikslą. Štai kūrinyje „Amžių sandūra“ (90 x 90 cm., mišri technika, 2009 m.) iš trikampių figūrų konstruojamas ne figūratyvus ar iliustratyvus, bet abstraktus ir formalus kūrinys. Iš trikampių figūrų sukomponuoti keturkampiai yra specialiai jungiami nerta juostele. Visą kompoziciją vienija sodrus, žalias fonas. Geometrines figūras jungianti juostelė negalėtų stipriai patraukti mano dėmesio, jei vieną keturkampį nesudarytų nertas užuolaidos motyvas. Jis man primena jaukius senelės namus, kur ant palangės, vazone žydi muškatelis,  o jį nuo stiklo riboja vąšeliu nerta, iki pusės langą dengianti užuolaidėlė. Panašios asociacijos iškyla ir autorei:

„Man labai brangus močiutės nėrinių palikimas, mamos siuvinėjimai. Todėl į savo kūrinius „pasodinau“ jau keturių kartų užaugintus „vaisius“.“

Ši mano improvizacija rodo, kad žiūrovui padaryti poveikį pakanka tik menko, įkomponuoto elemento, kuris įprastoje, kasdienėje būtyje esti stabilus ir gebantis mažai ką pasakyti. Vos tik atsidūręs meno kūrinyje, toks elementas reaguoja kaip atomas. Jis sprogsta ir paveikia kiekvieną, kuris ne tik žvelgia į kūrinio formą, bet ir turinį. Panašiai galima kalbėti ir apie kūrinį „Kartų jungtis“ (55 x 162 cm., vėlimas, veltinis, nėrimas, siuvinėjimas, 2014 m.), kuriame regiu įkomponuotą nertą staltiesėlę.

L.Kozlovienė. Prigimties ir Dievo valios sandora. 130x120cm. 2012m. mišri technika-siuvinėjimas, vėlimas.

Nėrinio įkomponavimo strategija man primena brangaus asmens parašytą subtilų, asmenišką laišką, atklydusį iš praeities į dabartį. Šiuo atveju turiu pastebėti, kad L. Kozlovienė yra sukūrusi tekstilę-paveikslą argumentuojantį mano ankščiau pasakytą mintį. Kūrinio „Mįslingas laiškas“ (131 x 85 cm. vėlimas, veltinis, 1999-2011) centre ramiai į suvokėją žvelgia žmogų primenanti figūra. Ji skaidoma mėlynspalviais rašmenimis. Kadangi raidės ne vientiso mėlio, bet skirtingų atspalvių, todėl drįstu teigti, kad L. Kozlovienė sąmoningai gilinosi į rašikliu paliekamus pėdsakus kurie meistriškai pademonstruoti kūrinyje. Apibendrinant galima teigti, kad L. Kozlovienės kuriama tekstilė nesiekia būti grynąją. Priešingai – tekstilė tam tikra prasme keičia tapybą. Dažniausiai pasitelkdama žmogaus atvaizdą bei įkomponuodama nėrinį arba jo fragmentą, autorė formuoja dialogą su žiūrovu. Dialogo centre – žmogaus būtis, laikas, patirtis, atmintis, tikėjimas ir kiti aktualūs gyvenimo klausimai.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2014-10-06) Tekstilė kaip paveikslas. Kamanė.lt. Prieiga internetu: http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/2014-metai/Spalis/Daile/Tekstile-kaip-paveikslas/(searchTerm)/tekstilė%20kaip%20paveikslas (žiūrėta 2017-05-14).


 

Kiti straipsniai DAILĖS tema

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Apie erotiką

Dr. Remigijus Venckus. Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų,...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Minties skaitiniai arba tapybiška savianalizė

Dr. Remigijus Venckus. Gruodžio 8 d. 16:30 val. Kauno miesto muziejuje atidaroma kaunietės Ritos Rimšienės tapybos paroda „Minčių skaitiniai“, kuri reprezentuos dešimties kūrybinių metų rezultatus. Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. sausio 10 d. Kauno...