Dr. Remigijus Venckus.

Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedra 2008 m. šventė penkerių metų sukakties jubiliejų. Katedroje dirba bene jauniausias visame fakultete kolektyvas, mokoma naujų menų, taikomos įvairiausios meno kūrybos technologijos.

Šiauių universiteto II rūmai. www.skrastas.lt fotografija

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje žiniasklaidoje ir akademiniame pasaulyje vis dažniau vartojamas audiovizualinio meno terminas. Vakarų kultūroje tai ne naujiena. Ši sąvoka ir lietuviškai akademinei bendruomenei jau nebėra mistinis negirdėtas naujadaras, o siejamas su šiuolaikiniu menu terminas. Audiovizualinis menas, mano manymu, tai tradicinio meno reabilitavimas, prikėlimas naujai būčiai, kūrybos kilimas į kitą, aukštesnį lygmenį. Tačiau nedera nuvertinti klasikinių kūrybos formų ir strategijų, vertybės nemiršta, bet jungiasi su perspektyviomis naujovėmis.

Kokia audiovizualinio meno edukacinė sistema? Kuo ji ypatinga? Kai 2000 m. Šiaulių universitete pradėjau studijuoti grafiką, ne itin domėjausi videomenu. Pirmiausia pakerėjo technologinės jo galimybės, vėliau supratau, kad tai gali pasitarnauti kaip vaizdų kūrimo instrumentai. Tokia kūryba stengiasi absorbuoti naujas technologijas. Šiandien ypač svarbus originalus menininko žvilgsnis, gebėjimas kritiškai mąstyti apie socialines, politines ir globalias problemas. Būtent todėl Audiovizualinio meno katedros dauguma dėstytojų – menininkai. Nors jų kūryba įvairi, didžiąją jos dalį galima apibūdinti kaip tarpdisciplininę. Katedroje dirba ir keletas dėstytojų iš Norvičo (Didžioji Britanija) dizaino ir menų mokyklos. Kartu su jais kelerius metus rengiamos bendros abiejų institucijų studentų ir dėstytojų kūrinių parodos Šiauliuose ir Norvičo mieste. Katedroje dažnai lankosi ir paskaitas mūsų studentams skaito profesorė iš Austrijos, animaciją yra dėstęs Kelno medijų meno akademijos profesorius.

Šiuo metu Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedroje dirba nemažai mokslo laipsnius turinčių dėstytojų. Tai rodo neblogas ateities perspektyvas. Talkinant kolegoms iš Austrijos ir Anglijos, reali galimybė spėti į nuolat skubantį naujųjų medijų traukinį. Nors akademinėje bendruomenėje galima išgirsti dvejonių, ar visi čia studijuojantieji bus menininkai, ar tai – jų tikslas, drįstu prieštarauti. Svarbu suteikti bendrus estetikos ir meno kūrybos orientyrus, reikšmės čia nepraranda ir technologijų žinojimas. Tokia strategija orientuota į kūrėjo, kaip menininko, sampratą. Tai liudija ne pirmus metus Šiauliuose vykstantis multimedijos meno festivalis „Enter“, kuris neapsieina be mūsų katedros studentų kūrybos. 2008 m. ji buvo pristatyta tarptautiniame audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalyje „Tarp’08“, taip pat – Norviče. Šiauliuose surengta išsami dėstytojų videofilmų, grafinio dizaino ir fotografijų paroda. Šiaulių dailės galerijoje du vakarus demonstruoti studentų diplominiai, kursiniai ir kitokie kūrybiniai videofilmai. Anksčiau ne tik Šiaulių, bet ir kitų miestų galerijose buvo rodoma daug įdomių mūsų studentų fotografijų kūrinių. 2007 m. studentų dėka įkurtas videomeno kūrėjų klubas.

Bendradarbiaujant su Norvičo dizaino ir menų mokykla, rengiamasi bendroms tarptautinėms Anglijos, Lietuvos, Italijos ir Belgijos magistrantūros studijoms.

Stebint studentų ir dėstytojų videofilmus, apmąstant šiuolaikinio videomeno padėtį, kyla mintis, kad pikseliai – mūsų kasdienybės reprezentacija. Menas kuria savą realybę, kuri vis aršiau konkuruoja su realumu. Ar tai gali nuvesti prie „nulinio reprezentacijos lygmens“, kurį filosofas Alvydas Šliogeris aiškina kaip sistemą, kurioje sunaikinamas vaizdas? Vaizdui sunykus, nyksta ir visas pasaulis. Ar tokia meno ir žmogaus ateitis? O gal mes tik artėjame prie atviro kūrinio – neapibrėžtos adresato galimybės įvairiai suvokti turinį. Gal ėjimas „nulinės reprezentacijos“ link taikiai kvestionuoja audiovizualinę realybę? Jei ši tikrovė patirs mirtį ir liks tik pirminis atsparos taškas – baltas ekranas, tuomet teks vėl grįžti į jį ir atskleisti naujesnes, dar nepatirtas jo galias. Juk tokia ir yra šiuolaikinė dekonstrukcinė kūrybos strategija: sudaužyti ekraną, kad jo vietoje atsirastų kitas, rodantis ką nors nauja.

Audiovizualinio meno formos, kad ir videomenas, į Lietuvą atėjo vėliau nei į vakarietiškąją kultūrą. Tokios yra ir mūsų audiovizualinės kultūros strategijos. Tačiau pavėluota reiškia sulaikyta, o tai gali bet kada sprogti. Sparčiai klestint medijoms, naująsias keičiant dar naujesnėms, šis menas nepraranda aktualumo. Jis visada, o Šiaulių universitete kiek daugiau nei penkeri metai, yra naujas. Atrodo, niekada negalima išmokti ir visko perprasti iki galo, bet vis tiek privalai vytis važiuojantį traukinį… Negaliu teigti, kad mūsų katedros kolektyvas šiame traukinyje yra tvirtai užėmęs savo pozicijas. Penkeri metai – tik pradžia. Dar laukia ne viena diena, iš visų jėgų vejantis technologijų traukinį. Kol kas mums pavyksta – kolektyvas jaunas, mėgstantis eksperimentuoti. Katedroje ne tik keičiasi materialinė bazė, bet nuolat svarstoma apie studijų programą: kokia ji, ką reikėtų keisti?

Prieš dešimtmetį buvau garsiai ištaręs, kad nesuprantu kompiuterių, o naujos technologijos mane erzina. Kaip sakoma patarlėje, nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti… Mane pakerėjo judančio vaizdo grožis. Dauguma mūsų šioje katedroje esame „apsinuodiję“ audiovizualiniu menu. Svarbiausia, kad šis „nuodas“ veiktų kaip malonus kvaišalas, be kurio realybė – neryški arba beveik nematoma.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2009-02-27). Meno edukacijos strategijos ir perspektyvos. Literatūra ir menas, 9(3226), 8, ISSN 02233-3260. Prieiga internetu: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111219121833/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3226&kas=straipsnis&st_id=14282 (žiūrėta 2009-12-20).

Originalo kopija

PDf – 2009-02-27-Meno edukacijos strategijos ir perspektyvos

Rekomenduojame skaityti