Dr. Remigijus Venckus.

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo labai gero draugo Deivido Ramono interviu apie pedagogo darbą. Doc. dr. R. Venckų ir D. Ramoną sieja ilgametė šiaulietiška patirtis. Doc. dr. R. Venckus dirbdamas katedros vedėju ir dėstytoju labai dažnai keldamas esminius klausimus apie šiuolaikinę pedagogiką, ryžosi parengti naują interviu šiuolaikinės pedagogikos tema.

Prieš pateikdami pokalbio fragmentus pirmiausiai kviečiame susipažinti su D. Ramono biografija.  Dvidešimt penkerių metų jaunuolis Deividas Ramonas, šiuo metu dirbantis pamainos vadovo darbą Lietuvos vaikų ir jaunimo centro kavinukėje (Vilnius) bei toje pačioje įstaigoje vaikų atostogų metu stovyklos vadovu, turi kasdieninės patirties bendraujant su šiuolaikiniais vaikais.

D. Ramonas 2011 metais baigė Šiaulių universiteto gimnaziją. Jaunuolis pastebi, kad dar mokantis bendrojo lavinimo mokykloje jis daug laiko skyrė popamokinei veiklai ir savišvietai. Jis baigė ir Šiaulių miesto dailės mokyklą, lankė įvairius būrelius: muzikos, dailės, technikos, šokių ir dramos teatro, etc.

2015 metais Vilniaus universitete įgijo hidrometeorologo bakalauro laipsnį, o 2017-aisiais – aplinkotyrininko magistro laipsnį. Šiuo metu Vilniaus universitete papildomai studijuoja mokyklos pedagogiką.

– Deividai, esate šiaulietis, bet jau ilgą laiką gyvenate Vilniuje, Šiauliuose liko artimieji, kuriuos dažnai aplankote. Papasakokite, koks yra 25 metų žmogaus gyvenimas sostinėje, kokias galimybes teikia didmiestis? Kuo gyvenimas Lietuvos sostinėje skiriasi nuo gyvenimo Šiaurės Lietuvos sostinėje?
– Gyvenimas sostinėje man yra kaip aukso kasykla, aš čia niekada nelieku vienas, nes bet kuriuo paros metu galiu nuvažiuoti į centrą prasiblaškyti. Vilnius, galėčiau tvirtinti, yra pati palankiausia vieta gyventi jaunam žmogui: čia apstu renginių, skiriasi žmonių kultūra nuo skirtingų šalies regionų. Egzistuoja visiškai kitokios karjeros galimybės. Čia daug šurmulio, kuris mane žavi. Žinoma, pati kasdienybė ne itin skiriasi nuo kitų panašaus amžiaus žmonių, gyvenančių už sostinės ribų. Kasdienybė susideda iš darbo, namų, studijų, laisvalaikio pomėgių, etc.

Vis dėlto Vilniuje yra kur kas didesnis pasirinkimas nei kituose miestuose, o tai labai vilioja kiekvieną jauną žmogų.

Kai grįžtu į Šiaulius, pastebiu, kad Šiaurės Lietuvos sostinė jau nėra ta pati, kurią matydavau ir suvokdavau vaikystėje. Nebėra tokio šurmulio, gatvės ir prekybos centrai tuštesni, dauguma draugų išvažiavo į kitus miestus arba emigravo į kitas šalis. Nuo realybės ir minčių apie Šiaulius pasidaro šiek tiek liūdna. Žinoma, liko šeima, dalis draugų ir be galo daug gražių prisiminimų. Tikriausiai todėl mano viešnagė šiame mieste tampa turininga, o nuotaika visada puiki. Deja, jei dabar tektų gyventi Šiauliuose, jausčiausi suvaržytas ir iš dalies vienišas.

– Šiuo metu dirbate su jaunimu ir papildomai studijuojate pedagogiką. Papasakokite, kaip susiklostė aplinkybės, jog vis daugiau ir daugiau jūsų profesinė orientacija linksta prie pedagogikos?
– Apie pedagogo kvalifikaciją pirmos mintys kilo pradinėje mokykloje. Anuomet mokytoja klausdavo, kuo norite tapti užaugę. Dažniausiai aš neturėdavau atsakymo, neturėdavau kažkokių vaikiškų iliuzijų. Gal kiek mažiau svajodavau apie būsimą profesiją nei kiti bendraamžiai. Kartais pagalvodavau, kad mokytojauti būtų visai smagu ir įdomu.

Kai jau reikėjo rimtai galvoti apie specialybės pasirinkimą, turėjau keletą variantų, tarp kurių buvo geografijos studijos. Didžiausią poveikį specialybių reitingavime man padarė bendras visuomenės požiūris į universitetą. Daug domėjausi aukštųjų mokyklų reitingais bei studentų įvertinimu darbo rinkoje.

Rezultatas toks, jog pedagogo specialybė liko pažymėta 4 numeriu, o įstojau 2 numeriu į kitą specialybę. Tada pagalvojau, jog viskas, einu tuo keliu, kur įstojau, mokytoju nebūsiu.

D. Ramono archyvo nuotr.

Baigiantis pirmam magistro kursui, ieškojau darbo. Norėjau geresnių pareigų, su didesniu atlyginimu. Ieškojau atidžiai ir skyriau pakankamai daug laiko. Pastebėjau skelbimą, kviečiantį tapti stovyklos vadovu Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Iš karto pamaniau, kad bus labai įdomu. Nusiuntus gyvenimo aprašymą sulaukiau kvietimą pokalbiui ir buvau pasirinktas darbdavių.

Kurį laiką padirbęs su vaikais supratau, kad kantrybės turiu daug, kad man patinka visa ši žaidybinė aplinka. Tais pačiais metais bandžiau stoti į pedagogo studijas. Buvo labai keista stojamųjų sudarymo sistema, keliamų kriterijų beveik neatitikau. Tad mano kandidatūrą svarstę asmenys iš manęs atėmė dalį balų ir studijų pradėti neteko. Negalėjau įstoti dėl savo mažesnės patirties dirbant su vaikais, o motyvacinis laiškas arba pokalbis nebuvo organizuojamas.

Man tokia stojamojo egzamino sistema padvelkė sovietmečiu. Praėjus metams ir sukaupus daugiau patirties supratau, kad man vis dėl to reikia baigti mokslus ir tapti kvalifikuotu pedagogu. Daugiau pasidomėjęs apie studijas aš įstojau į Vilniaus universitetą ir sėkmingai studijuoju.

– Kokią naudą žmogaus tobulėjimui teikia pedagoginė veikla? Ar save ir toliau matote dirbantį pedagogikos srityje?
– Tikriausiai dauguma žmonių gali teigti, jog mokytojo darbas yra prasmingas. Jei stengiesi būti geru mokytoju, vadinasi, stengsiesi kuo labiau tobulėti ir savo tobulėjimo rezultatus perduoti savo mokiniams. Mokytojas tobulėja ne tik žinių kaupimu ir pritaikymu, bet ir emocinės savitvardos prasme.

Geras mokytojas plečia savo psichologines žinias, galbūt ne vien tik teorines. Tikras mokytojas, mylintis savo darbą, visuomet ieško ryšio su mokiniais, todėl neišvengiamai vyksta jo psichologinių kompetencijų tobulinimas.

Aš ir pats tobulėju, nes kiekvieną dieną dirbdamas su vaikais, pradedu pastebėti asmenybių tipus bei jų ryšį su tėvų auklėjimu. Permąstau savo bendravimo su tėvais ir vaikais galimybes.

Manau, jog svarbiausia šiuolaikinio pedagogo savybė yra lygybės siekis ir įtvirtinimas. Svarbi lygybė tarp klasės draugų, tarp mokinių ir mokytojų. Įtvirtinti lygybę – tai be galo sunki užduotis, priverčianti keisti net ir savo požiūrį į skirtingus visuomenės sluoksnius.

Puikus ir pasišventęs pedagogas yra viena labiausiai tobulėjančių visuomenės dalių. Tikriausiai tobulėti verčia keliasdešimt ar net keli šimtai skirtingai mąstančių ir bendraujančių mokinių. Lankstumo reikalauja ir šių mokinių tėveliai, su kuriais tikrai ne visuomet lengva bendrauti.

Manau, kad save ir kitus gerbiantis, pavyzdingas pedagogas geba išlikti ramus, švietėjiškas ir rasti būdų valdyti kolektyvą bet kuriuo metu. Pedagogika – tai ne verslas, kur darbuotojas kentėdamas iki tam tikros ribos galiausiai trenkia duris prieš nosį savo viršininkui ir nepakantiems klientams.

Aš save vis dar matau toliau dirbantį pedagogikos srityje. Aš tikrai noriu prasmingo darbo, tačiau abejoju, ar tai bus mano pagrindinis darbas. Abejones lemia visuomenės požiūris į mokytoją ir pakankamai ribotos karjeros galimybės. Mano pesimizmą lemia neguodžiančios dabartinės Lietuvos mokyklos sąlygos.

– Lietuvą kamuoja švietimo krizė. Politikai, taip pat ir universitetų rektoriai prisimena mokytojus tik tuo metu, kai jie pradeda garsiai bruzdėti arba mokykloje nutinka kokia nors skaudi tragedija. Kaip vertinate vykdomą politikavimą mokytojų ir mokinių ateities ir laimės sąskaita?
– Tikriausiai dauguma sutiks, jog mūsų dabartiniai politikai dirba ne sistemiškai, o padrikai. Jie nori rezultatų čia ir dabar. Jie keičia politiką ir koncentruojasi ten, kur grįžtamasis ryšys į jų išsakytus lozungus yra pastebimas labai greitai.

Tikriausiai švietimo ir mokslo sąskaita politikai tikisi tik geresnių savo reitingų. Bet kokia kaina siekdami reitingų jie sumaišo privačius ir viešuosius interesus. Taip kurdami intrigas jie valdžioje sugeba gana ilgai išsilaikyti ir mėgautis visuomenės suteiktomis privilegijomis…

Politikai bijo pradėti rimtų švietimo ir mokslo reformų. Jie nenori pastebėti rajonuose merdinčių mokyklų. Jie ignoruoja žiniasklaidos akcentuojamą problemą, kad kai kurie mokytojai ir dėstytojai gyvena žemiau skurdo ribos.

Sprendimo galią turintys asmenys nepastebi, kad  mokyklos klasėje ir aukštojo mokslo institucijos auditorijoje teisiškai reglamentuotas edukuojamų asmenų skaičius tikrai per didelis. Pedagogai pervargsta, o ugdomųjų atžvilgiu formuojasi žinių ir jų taikymo spragos.

D. Ramono archyvo nuotr.

Visa tai lemia pedagogų nepasitenkinimą, jų demotyvaciją dirbti, psichinius sveikatos negalavimus. Pedagogų nuotaikas jaučia auditorija. Taip pamažu pradeda menkti ir vaikų, ir studentų savivertė. Ilgainiui išsivysto ir poveikis visuomenei.

Žinių ir jų taikymo spragomis pasidabinę moksleiviai stoja į aukštąsias mokyklas. Dėstytojai „pritempinėja“ prie jų gabumų užduotis ir vertinimo sistemą. Dėstytojai priversti studento neišmesti iš universiteto, nes jiems reikia studento krepšelio universitetui.

Aukštosios mokyklos veikimas verslo sąlygomis lemia ne tik norą išlikti bet kokia kaina, bet ir priveda prie aukštojo mokslo kokybės kritimo. Galiausiai į darbo rinką išeina prastesni specialistai nei galėtų būti paruošti. Prastesni specialistai prastai dirba bei savo darbu piktina kitus darbuotojus, darbdavį ir galiausiai – klientą.

Taigi švietimo ir mokslo sistema kelia daug įtarimų. Ji atrodo netvari ir abejotinai surėdyta.

Vis dėlto pradžių pradžia yra mokykla. Jos duris atveria visi Lietuvos piliečiai, kurie vėliau kuria valstybės ateitį. Mokykla turėtų būti svarbiausias pirmasis „filtras“ visuomenėje. Pedagogus turėtų gerbti visi.

Deja, gerbti vien žodeliu „ačiū“ neužtenka, reikia ir didesnių pastangų. Labai gaila, tačiau net vietoj „ačiū“ dažniau galima susilaukti užgauliojimų ir pašaipų.

– Visuomenėje mokytojas nebeturi tokios pagarbos, kokią turėjo anksčiau. Skaudu matyti patyčias, adresuotas mokytojams, supermamytes, bet kokia kaina ginančias savo vaikus nuo (neva) juos užgujančių mokytojų monstrų. Pasvarstykime, kokios aplinkybės lėmė pagarbos mokytojui nykimą? Kaip būtų galima sugrąžinti pagarbą?
– Tikrai tenka pripažinti, kad seniau mokytojas turėjo milžinišką autoritetą. Tikriausiai tai lėmė visuomenės raštingumo lygis. Seniau ne visiems mokslas buvo prieinamas. Šiandien išsilavinimas lengvai prieinamas, visuomenės įpročiai ir poreikiai pakito. Vis daugiau tėvų stengiasi patys mokyti vaikus, o šiuolaikinės technologijos lengvina mokymo(si) procesus. Visa tai prisideda ir prie mokytojo vaidmens sumenkimo.

Kita vertus, pati švietimo sistema nėra paslanki ir greitai prisitaikanti prie poreikių. Mokiniai ir tėvai nemato ministerijų, nebendrauja su įstatymų sergėtojais ar švietimo institucijų veiklą stebinčiais ir reguliuojančiais asmenimis. Jie mato mokytoją ir mokyklą. Mokytojai, taip pat ir dėstytojai tampa silpniausiomis grandimis, kurios ne daug ką gali padaryti.

Kartais pagalvoju apie tai, kad net sovietmetis lėmė pedagogo profesijos autoriteto nykimą. Anuomet mokiniai ir studentai niekam negalėjo pasiskųsti ir nebuvo taip gerai girdimi kaip šiandien. Galbūt dabar suaugę sovietmečio moksleiviai jaučia nuoskaudas ir dėl daug ko kaltindami mokyklą nepagrįstai gina savo vaikus.

Prastesnį pedagogo įvaizdį lemia ir patys mokytojai, kurie kartais, atrodo, jog moko atmestinai, lyg neturėtų nei laiko, nei noro atlikti savo darbą.

Gyvenime sutikau net kvailų mokytojų. Tiksliau – gal už mokyklos ribų jie nėra kvaili. Galbūt jie galėtų save realizuoti kitose srityse, tačiau kaip mokytojai, jie yra visiškai neprofesionalūs.

Bet aš ir vėl turiu grįžti prie susiklosčiusių nepalankių sąlygų, neleidžiančių kokybiškai dirbti pedagogo darbą. Pedagogas turi išvystyti specifinius gebėjimus, turi pasikaustyti kantrybe, būti išradingas ir šiuolaikiškas, netgi jaunatviškas.

Bet tik pagalvokime, kiek yra skiriama užmokesčio už pedagogo (mokytojo ir dėstytojo) darbą ir kiek skiriama jo kompetencijos tobulinimui. Kaip mes galime gerbti pedagogus, kuriuos pamatę mes norime verkti….

D. Ramono nuotr.

Labiausiai norisi verkti, kai regiu nelygybę, kai už nekvalifikuotą paprastą darbą yra mokama žymiai daugiau nei už mokytojo ir dėstytojo. O kur dar nuskurdusių mokslininkų grupė?

Ar susimąstome apie tai, ką galvoja vaikai matydami grynuosius kapitalistinius santykius ir iš jų išaugusią nelygybę? Tikriausiai jie pagalvoja: „Mano tėtis ir mama uždirba daugiau, mes „kietesni“, mes galime daugiau, mes geriau gyvename.“

Kol regėsime skurstančius švietimo ir mokslo darbuotojus, kol mokytoju galės tapti kiekvienas, norintis diplomo ir neturintis specifinių savybių, o vėliau taip ir neišmokstantis komunikuoti su savo ugdytiniais, kol politikai ir ministerijos klerkai nesieks populiarinti pedagogo profesijos, tol apie autoritetą galime tik pasvajoti.

Aš nenoriu kalbėti apie supermamytes. Vaje, vaje, vaje… Apsaugok kiekvieną vaiką bei mokytoją ir saugok mus nuo kito pikto… Žinau, kad net pačios supermamytės viena kitos negali pakęsti. Jos viską žino, o jų vaikas turi likti nė dulkės nepaliestas. Joms nesvarbu, ar vaikas įgauna normalų „gyvenimišką“ imunitetą. Jos nemąsto, kad jų elgesys atsiliepia atžalų karjerai, asmenybės brandumui ir savarankiškumui.

– Deividai, prisiminkite savo mokytojus. Kaip jie jus įkvėpė žengti kitų žmonių mokymo keliu?
– Atmenu situaciją, kai besimokant pradinėse klasėse mokytoja leido vesti dailės ir darbelių pamokas mums, mokiniams. Aš šiai jos idėjai rodžiau didelį palankumą ir iniciatyvą. Todėl pravedžiau ne vieną pamoką savo bendraklasiams. Nors tąkart man labai patiko, bet kad būčiau sudomintas tiek, jog tai laikyčiau savo svajone, tikrai ne.
Apskritai, kažkokio didelio įkvėpimo būti pedagogu nepajaučiau nė iš vieno savo mokytojo. Kai kurie asmenys mane įkvėpdavo kitiems dalykams, jie ugdė mano vidines pavienes savybes, formavo nuomonę įvairiais klausimais.

Labiausiai tapti mokytoju mane įkvėpė nesena patirtis dirbant vaikų stovyklos vadovu. Taip aš pamažėl pradėjau „lipdyti“ savo, kaip mokytojo, paveikslą. Svarsčiau, ką perimti iš savo buvusių mokytojų, kad tapčiau tikru profesionaliu pedagogu. Taip pat svarsčiau ir apie tai, ko nereikia daryti. Aš ir pats šiuo metu atlieku nuolatinę savianalizę.

– Koks ateityje turėtų būti Lietuvos mokytojas ir kokioje mokykloje norėtumei pats mokytis?
– Aš nemanau, kad visi turėtų sureikšminti ir išskirti mokytoją bei jam žemai lenktis, tačiau mokytojas tikrai ateityje turėtų būti labiau gerbiamas nei dabar. Norėčiau, jog politikai sugebėtų švietimo sistemą reformuoti laiku, jog padėtų visuomenei prisitaikyti prie būsimų kultūros pokyčių, technologijų. Noriu matyti įdomesnį mokslą ir linksmesnius mokinius, mokyklos nebelyginančius su įkalinimo struktūromis. Tikrai norėčiau, kad mokytojo profesija būtų prestižinė, kad pedagogais taptų atitinkamai patikrinti asmenys.

Kadangi aš visada pirmenybę teikiu intelektualiems pokalbiams, žaismingumui, ekspresijai, motyvacijai, staigmenoms ir panašiai, todėl mokykla, kurioje norėčiau pats mokytis, turėtų būti stebinanti ir nenuobodi. Aš viso to noriu nepaisydamas, kad mūsų pokalbį skaitantys pedagogai audringai piktinasi.

– Deividai, ar nekilo noras atsisakyti pasirinkto kelio – tapti mokytoju? Juk profesija ypač sunki ir reikalaujanti auksinės kantrybės.
– Nors aš ir svarsčiau apie tai, ar pedagogo profesija tikrai užtikrins orų gyvenimą, deramą vietą visuomenėje, tačiau aš suprantu, kad noriu prasmingo darbo. Aš noriu savo mylimai Lietuvai kurti ateitį, nors pedagogika ir nebus pagrindinis mano pragyvenimo ir veiklos šaltinis.

– Pabaigai noriu paklausti apie jūsų tolimesnius gyvenimo planus?
– Šiuo metu noriu įgyti pedagogo kvalifikaciją, o kai tai padarysiu, norėčiau mokytojauti ne visu darbo krūviu mokykloje bei turėti savo verslą. Nors kas gali žinoti, galbūt mokiniai mane įvertins taip teigiamai, jog norėsiu kuo daugiau laiko praleisti jų apsuptyje. Deja, dėl esamos pedagogo padėties visuomenėje savo pedagoginius planus truputį nukeliu į ateitį.

– Dėkoju už puikų pokalbį, linkiu stiprybės ir ištvermės ateities pedagoginiuose darbuose. Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu. Su mano fotografo veikla galite susipažinti apsilankę specialioje svetainėje www.foto.venckus.eu

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-10-27). Noriu būti mokytoju!. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35565-kulturos-kirtis-noriu-buti-mokytoju.html (žiūrėta 2017-10-30).

Originalo kopija

PDF – 2017-10-27 Noriu būti mokytoju

Rekomenduojame skaityti