Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų.

Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas bei mokslo tyrimus.

Primename, kad doc. dr. R. Venckus yra kilęs iš Šiaulių, kuriuose gyveno ir mokėsi, vėliau Vilniaus dailės akademijoje apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Šiuo metu gyvendamas Vilniuje jis dažnai lankosi Šiauliuose kaip šiuolaikinio meno kritikas.

Nuo balandžio mėn. doc. dr. R. Venckus „Šiaulių naujienose“ kuruoja skiltį „Kultūros kirtis“, kuriame publikuojami jo parengti straipsniai ir interviu, taip pat skelbiamos ir jo kolegų publikacijos. Jau ne vieną kartą skiltyje „Kultūros kirtis“ buvo publikuoti Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorės, mokslinių knygų vertėjos Jovilės Barevičiūtės parengti straipsniai. Šį kartą siūlome susipažinti su lektorės J. Barevičiūtės parengta diskusija apie būsimus doc. dr. R. Venckaus darbus naujoje katedroje.

– Naujoji Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedra vykdys dvi bakalauro studijų programas – pramogų industrijų ir renginių inžinerijos. Papasakokite apie šių studijų programų turinius ir galimybes. Kokios karjeros perspektyvos nūdien atsiveria ar galėtų atsiverti būsimiesiems pramogų industrijų ir renginių inžinerijos profesionalams Lietuvoje?

– Pramogų industrijų katedra yra visiškai naujas ir vienintelis išskirtinai tik į renginių sritį orientuotas akademinis padalinys Lietuvoje. Turiu omenyje įvairius renginius – ne vien pramoginius, bet ir vadinamuosius rimtuosius, pavyzdžiui, mokslo ir verslo konferencijas, simpoziumus, forumus, suvažiavimus, sąskrydžius, meno parodas ir t. t.
Panašaus lauko problemas apimančių katedrų, visgi plėtojančių mažiau koncentruotą veiklą, egzistuoja ir kitose mokslo įstaigose. Naujosios VGTU katedros studijų programos – pramogų industrijos ir renginių inžinerija – gali būti suprantamos ir kaip labai skirtingos, ir kaip glaudžiai susijusios. Pramogų industrijos yra komunikacijos, o Renginių inžinerija – inžinerijos krypties studijų programos.

Katedra buria įvairių renginių srityje dirbančius teoretikus ir praktikus bei jų studentus. Viso katedros kolektyvo pagrindinis tikslas yra tirti sudėtingą pramogų industrijų lauką, ugdyti gebėjimus jame orientuotis, stebėti ir analizuoti nūdien Lietuvoje ir pasaulyje populiariausius ir tam tikrais atvejus net periferinius pramogų produktus.

Dr. Remigijus Venckus. Panevėžio dailės galerijos nuotr.

Pramogų industrijų programa orientuota į pramogų idėjų, pramoginių renginių formatų, pramogų inovacijų kūrimą, renginių organizavimą, įvairių užsienio pramoginių projektų inovatyvų adaptavimą Lietuvoje, jų populiarinimą, pramogų kultūros ir etikos kūrimą bei plėtojimą. Žinoma, esama ir verslo bei vadybos dalykų, bet jie nėra pagrindiniai, pagrindinė orientacija – pramogų komunikacija, o ne jų vadyba.

Pramogų industrijų specialistas gebės integruoti efektyvią komunikaciją profesinėje veikloje, taikyti kūrybinius sprendimus ir komunikacijos strategijas valdant pramogų industrijų lauką, vis labiau įsiterpiantį į kiekvieno iš mūsų gyvenimą, laisvalaikį ir pomėgius.

Kita katedros vykdoma programa – tai renginių inžinerija. Šioji yra ne komunikacijos, bet inžinerijos krypties. Renginių inžinierius yra tas specialistas, dirbantis ties pramogų industrijų technine puse. Renginių inžinieriaus pagrindinės kompetencijos yra šios: inžineriniai scenos sistemų ir konstrukcijų sprendimai, apšvietimas, įgarsinimas, inžineriniai pirotechnikos ir lazerių efektų panaudojimo sprendimai, 3D „Mapping“ projekcijų technologijos, renginių techninė priežiūra ir sauga.

Baigus renginių inžinerijos studijų programą įgyti gebėjimai ir kompetencijos leidžia darbuotis specializuotose, techninius renginių erdvių (pavyzdžiui, scenos) sprendimus vykdančiose įmonėse, renginių organizavimo agentūrose, teatruose ir kino teatruose, verslo ir konferencijų centruose, parodų rūmuose, radijuje ir televizijoje.

Beveik visada renginių inžinieriai, skirtingai nei pramogų industrijų specialistai, dirba anapus scenos, renginio, kūrinio demonstravimo erdvės. Valdydami technologijas, renginių inžinieriai užtikrina, kad įvairūs renginiai, įskaitant ir pramoginius, būtų techniškai sėkmingi ir saugūs.

Vilnius Gedimino technikos universiteto naujieji rūmai. VGTU nuotr.

– Kuo skiriasi kūrybinės ir pramogų industrijos? Neretai šią skirtį yra gana sunku įžvelgti – paprastai pramogų industrijos yra vertinamos kaip integrali kūrybinių industrijų dalis. Visgi, remiantis KIF siūlomomis bakalauro studijų programomis, kokią subtilią ribą galėtumėte nubrėžti tarp šių dviejų industrijų sričių?

– Kūrybinių industrijų laukas išties platus. Šis laukas apima ir dizainą, ir architektūrą, ir kompiuterinius žaidimus, ir madą, ir daugybę kitų sričių, iš pirmo žvilgsnio net vargiai besisiejančių su kūrybiškumu.

Kūrybinių industrijų pagrindas yra inovatyvių, šiuolaikines aktualijas atliepiančių, kūrybiškų idėjų generavimas ir tų idėjų transformavimas į pridėtinę vertę, kitaip tariant, tų idėjų pavertimas pinigais (garsaus kūrybinių industrijų teoretiko Johno Howkinso žodžiais tariant, turning ideas into money). Kūrybinės industrijos yra itin glaudžiai susijusios su įvairių naujausių technologijų taikymu, verslo praktikomis, miestų ir regioninės kultūros plėtra. Kūrybinės industrijos veikia tada, kai gamyba ir paslaugos pasuka ne masinio tiražavimo, bet kultūrinės įvairovės kūrimo link. Kūrybinės industrijos – tai jokiai negatyviai standartizacijos tendencijai nepaklūstantis laukas. Kaip ir kūrybinės industrijos, taip ir pramogų industrijos yra organiškos inovacijoms, kūrybiškumui ir talentui.

Šiandien vis dažniau pastebime, kad pramogos siejamos ne tik su pasilinksminimais, bet ir su edukacinėmis praktikomis, darbo našumo skatinimu, intelektinių gabumų vystymu ir t. t.

Štai muziejų, kurie yra kūrybinių industrijų dalis, neįsivaizduojame be edukacinės veiklos – pavyzdžiui, vaikams jose dažniausiai siūlomos nuotaikingos, pažintinės, labiau pramoginės edukacinės praktikos. Kitas pavyzdys: muzikos festivaliai kaip ir nebegali egzistuoti be vietos kūrėjų dizaino ir amatų – festivalių metu demonstruojami bei parduodami unikalūs produktai, o galiausiai net išbandomas dirbinių gamybos procesas. Tad šiuolaikiniai pramogų industrijų specialistai užtikrina dialogą su kūrybinėmis industrijomis.

Visgi bandant nubrėžti demarkacijos liniją tarp kūrybinių ir pramogų industrijų tai padaryti yra gana nelengva – toji riba yra išties subtili ir panaši į plonytę, tačiau visai ne raudoną liniją. Kur kas lengviau kalbėti apie kūrybinių industrijų ir pramogų industrijų sąveikas, o ne apie jų skirtumus, nes pramogų industrijos yra neatsiejamos nuo daugybės kūrybiškumo elementų. Visgi kūrybinės industrijos yra orientuotos į produkto, o pramogų industrijos – į formato kūrimą.

Jovile, remdamasis mūsų ne viena plėtota diskusija ir prieita bendra išvada, norėčiau pastebėti, kad kūrybinės industrijos orientuotos į produkto, o pramogų industrijos – į formato kūrimą, tačiau ši perskyra yra sąlyginė.

Remiantis Howkinso ir Jungtinės Karalystės Kultūros, medijų ir sporto departamento klasifikacijomis, pramogų industrijos – netgi nenaudojant pramogų industrijų sąvokos (nes šiose klasifikacijose ji nenaudojama) – yra integrali kūrybinių industrijų dalis. Tačiau pramogų industrijų sąvoką naudoja Charlesas Landry knygoje „Kūrybinis miestas“.
Realiai pramogų industrijos pagal etimologiją – tai pramogų gamyba. Juk norint sugeneruoti pramogą, neišvengiamai tenka pasitelkti ir kūrybiškumo elementą – šioje vietoje kūrybinės industrijos ir persikloja su pramogų industrijomis. Pramoga gali būti be galo daugialypė – pramogaujame žaisdami ir kompiuterinius žaidimus, žiūrėdami filmą, stebėdami spektaklį (scenos menai), o tai priklauso jau kūrybinėms industrijoms.

Be to, kūrybines ir pramogų industrijas itin suartina toks dalykas kaip įvairių veiklos rūšių įžaidybinimas (angl. gamification). Pvz., miesto zonų įžaidybinimas vyksta taip, kad tam tikra apleista, pamiršta ar nepopuliari vieta pritaikius įžaidybinimo metodą per pramogos elementą paverčiama masinės traukos tašku.

Visgi kūrybinės industrijos labiau orientuotos į turinio ir produkto, o pramogų industrijos – į formos ir formato kūrimą. Kaip galima daryti kūrybinių ir pramogų industrijų perskyrą didele dalimi priklauso dar ir nuo to, kokia kūrybinių industrijų klasifikacija remsimės, o pastarųjų yra labai daug (ne tik tos dvi mano paminėtos): jas kuria individualūs teoretikai arba atitinkamos institucijos.

Šiandien kūrybinių, o ir pramogų industrijų praktikose populiarėja ir jau kone „ant bangos“ atsiduria strategija – masinis individualizavimas (angl. mass customization). Tai – masiškai gaminamų produktų individualizavimas. Šita strategija yra tarpinis variantas tarp grynosios gamybos ir grynosios kūrybos.

Kūrybinės industrijos atitinkamose srityse orientuotos į „brendų“ kūrimą. Kuo skiriasi produktas nuo brendo? Pirmasis orientuotas į vartotojų poreikius, o antrasis – į jų norus, taigi čia iškyla emocinis kontekstas ir į areną kaip tik čia išeina pramogų industrijos, kurios būtent ir nukreiptos į emocijų ir potyrių generavimą.

– Tiek pramogų industrijų, tiek ir kūrybinių industrijų studijų programas būsimiesiems studentams siūlo rinktis ne tik VGTU, bet ir kai kurie kiti Lietuvos universitetai. Kuo šios po VGTU stogu vykdomos studijų programos skiriasi nuo siūlomų kitų universitetų? Kuo jos išskirtinės, o gal – net unikalios?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultetas. VGTU nuotr.

– Ne paslaptis, kad VGTU kūrybinių industrijų studijų programa – pirmoji Lietuvos universitetuose. Ji startavo 2008 m. Tad puikiai suprantama, kad ši programa jau turi tradiciją, įtvirtintą gerą vardą, subūrusi savo srities profesionalus. Ši programa taip pat buvo puikus KIF idėjinis ir praktinis pagrindas, o galiausiai ji buvo paskata ir pramogų industrijų, ir renginių inžinerijos studijų startui. Pramogų industrijos kituose universitetuose dažnai studijuojamos integruotai, t. y. tam tikrame santykyje su kitomis industrijomis (kaip kultūrinėmis ir kūrybinėmis) arba su šiuolaikiškomis profesinėmis veiklomis, labiausiai akcentuojant vien tik šiuolaikinio meno kūryba.

Beje, VGTU, kaip techninio ir technologinio profilio universitetas, savosiomis programomis išsiskiria iš kitų aukštųjų mokyklų tarpo dėl puikiai ugdomų technologinių kompetencijų ir gebėjimų. Tad ir komunikacijos studijose matau technologijų svarbą.

Universitete skiriamas solidus dėmesys KIF vykdomų studijų praktinei pusei. Čia paskaitas ir praktinius užsiėmimus veda gerai savo srityje žinomi profesionalai praktikai, dirbantys įvairiose įmonėse, tuo tarpu, tarkime, VU kūrybinės industrijos yra labiau teorinio pobūdžio. Tad stiprioji fakultete vykdomų studijų pusė yra būtent jų praktinė dalis. Šiai daliai realizuoti plačias galimybes atveria ir VGTU „LinkMenų fabrikas“.

– Sakykite, kuo pramogų industrijų bakalauro studijų programa skiriasi nuo, tarkime, tų studijų programų, kurias siūlo VGTU Verslo vadybos fakultetas? Šio fakulteto mokslininkai nesunkiai galėtų sukurti, pavyzdžiui, pramogų verslo studijų programą, o galbūt ji – jau kuriama. Tad kuo skiriasi pramogų industrijos nuo pramogų verslo?

– Pramogų industrijų tikslas yra pramogų gamyba ir pramogų komunikacija bei pramogų kultūros kūrimas, o pramogų verslas labiau kreipiamas pramogų vadybos kryptimi su jų integravimu į ekonomiką, pastarojoje kuriant pridėtinę vertę.

Lietuvos pramogų industrijos bent jau šiandien negeba diktuoti tarptautinių tendencijų, dažniausiai bandoma pasivyti Vakarų pasaulį ir sekti ten vyraujančiomis sėkmės sulaukusiomis praktikomis. Todėl reikia bandyti kurti savą ir savitą Lietuvos pramogų industrijų lauką, formuoti jo populiarumo strategiją mūsų šalyje ir už jos teritorijos. Šiandien mums atsiveria plačios ir dar neišnaudotos erdvės lietuviškojo pramogų pasaulio kūrimui.

Vis dėlto šios užduoties negali įvykdyti vien tik verslo vadybos specialistai, nes jie dažniausiai vadovaujasi bendrosiomis savo srities žiniomis. Pramogų industrijoms ir kūrybinėms industrijoms priklausančios veiklos reikalauja kultūros, estetikos, sociologijos, filosofijos, politikos ir komunikacijos žinių bei daugybės praktinių, dažniausiai su medijų technologijomis susijusių įgūdžių. Verslo vadybą baigęs žmogus gali būti puikus pramogų industrijų specialisto, dirbančio su kompleksiniais pramogų industrijų paketais, partneris.

– Diskutuojant su gerai žinomais Lietuvos pramogų verslo atstovais, ilgus metus besisukančiais šioje srityje, dažnai pasigirsta užtikrintai išsakoma nuomonė, esą nei universitetas, nei kolegija nėra pajėgūs paruošti pramogų industrijų profesionalo. Jų teigimu, gebėjimas kurti ir organizuoti pramogas, plėtoti pramogų verslą ir dalyvauti šioje srityje – veikiau konkretaus žmogaus prigimties, charakterio ar Dievo dovana, tačiau ne kokiomis nors studijomis išugdomas ar išmokomas dalykas. Kokius kontraargumentus išsakytumėte šiuolaikiniams Lietuvos pramogų verslo grandams?

– Pramogų industrijos nuolat kinta kartu su naujausiomis komunikacijos tendencijomis ir technologijomis, žmonių vertybėmis, vartojimo įgūdžiais, gyvenimo būdu ir t. t. Nors pramogų industrijų praktikai nuolatos dirba šiame lauke, tačiau ne visada galima suvokti visą šį lauką nuo jo neatsiplėšiant. Būtina žvelgti išlaikant objektyvumo distanciją.
Mokslininkai pastebi, kad periferijoje yra išskirtiniai ir unikalūs pramogų paketai, specifinio skonio ugdymo variantai, galiausiai išliekamąją vertę turintys vietos ir šalies kultūros savitumai, nacionalumo žymenys bei iniciatyvos.

Mokslininkai ir dėstytojai mato ir populiarumo lauką, ir jo periferiją. Jie studentus gali supažindinti su plačiahorizončiu pramogų industrijų kraštovaizdžiu ir kartu bendradarbiaujant su praktikais juos pastūmėti pirmiesiems žingsniams darbuotis imantis jau konkrečių pramogų industrijų praktikų.

Daugiau nei prieš metus dalyvavau jūsų, Jovile, suorganizuotoje diskusijoje, kur žurnalistas Saulius Bartkus kaltino Lietuvos švietimo įstaigas, kad neparuošia studentų, galinčių be jokio pagalbinio pasirengimo iš karto filmuoti, montuoti ir režisuoti TV laidas. Tą kartą aš jam atsakiau: jei mes paruošime absoliučiai puikų pramogų industrijų specialistą, jūs jo nesamdysite, jums jo paprasčiausiai nereikės.

S. Bartkaus kritika iliustruoja kur kas platesnę problemą: Lietuvos verslininkai nori samdyti superspecialistą, į kurio kompetencijas niekada daugiau nereikėtų investuoti, kurio kompetencijos būtų tinkamos kiekvienam konkrečiam šou verslo grandui ir neštų didžiulį pelną už minimalų atlyginimą.

Superspecialistų neruošia jokie pasaulio universitetai, nors ir apmoko juos dirbti su naujausiomis technologijomis, analitiškai vertinti kūrybos tendencijas, suvokti bei kritikuoti komunikacijos pokyčius.

Universitetai veikiau padeda įvaldyti kūrybingumo elementą į atitinkamas veiklos sritis integruojančius ir kūrybingumą pozityvia prasme normuojančius metodus. Taigi ir naujoji Pramogų industrijų katedra sieks, kad jaunasis specialistas gebėtų orientuotis pramogų industrijų lauke, jį vertinti kritiškai ir analitiškai, suprasti jo kūrybinę virtuvę ir auditoriją, išmanytų jo marketingą, vadybą, viešuosius ryšius.

Kūrybingas žmogus nebijo eksperimentuoti ir tokiu būdu kurti inovacijas. Jis ne tik dirba, bet ir visą gyvenimą gilina savo žinias ir gebėjimus (angl. long-life learning), stengiasi rasti naujas išeitis pačiose sudėtingiausiose ir netikėčiausiose situacijose.

Noriu pasakyti, kad pramogų industrijos liūtai, kaip ir didžioji visuomenės dalis į studijų programas ir studentų rengimą žiūri kaip į konvejerinį automobilių gamybos fabriką. Ugdyti žmogų – tai ne tas pat, kaip remontuoti buities apyvokos daiktus, gaminti pakavimui skirtas kartono dėžutes, TV eteriu transliuoti blizgančius nūdienos populiarios žvaigždės gyvenimo interjerus.

Dažnai pamirštamos labai skirtingos universitetų ir kolegijų misijos, neatskiriamos abiejų institucijų paskirtys. Kolegijos ruošia konkrečios srities, labai konkretų darbą atliekantį specialistą. Universitetai ruošia kūrybingą, plačiai mastančią asmenybę, tam tikra prasme net valdančią kolegijų paruoštus siauro profilio specialistus ir jų darbą.

Reziumuoti savo paaiškinimus galiu trimis teiginiais. Pirma, studijų metu universitetuose yra argumentuotai aiškinama tai, kas egzistuoja ir analizės gausoje jaunasis specialistas pamažu supažindinamas su esamu profesijos lauku. Antra, universitetai gamina ir į praktiką perduoda žinias. Trečia, universitetai, kai kuriais atvejai būdami greit nekintančiomis struktūromis, garantuoja kultūros, socialinės tikrovės, kūrybos, komunikacijos, technologijų vartojimo ir taikymo tęstinumą bei harmoniją, tradicijos išsaugojimą ir perkainavimą.

Kai kurie universitetai yra ir tautos arba regiono atminties ir tapatumo saugotojai. Tradicija ir tęstinumas yra labiausiai būdingi Vilniaus universitetui, kuris ir orientuojasi į tradiciją, o ne VGTU, kuris yra vienas iš šiuolaikiškiausių, atviriausių ir inovatyviausių Lietuvos universitetų.

– Jūsų vadovaujamos katedros studijų programų pobūdis – labiau praktinis nei teorinis. Visgi, kadangi šios studijų programos yra ne koleginės, o universitetinės, ne tik neišvengiamas, bet ir vienas iš pagrindinių jų ingredientų – teorinis pagrindas. Kaip žinia, šiuolaikinis jaunimas, ypač būsimieji profesionalūs kūrybininkai ir pramogininkai, teorinių dalykų kaip įmanydami vengia. Tad, jūsų manymu, kaip šį universitetinėms studijoms būtiną pagrindą būtų galima išgelbėti ir sėkmingai jį integruoti į pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas?

– Esu įsitikinęs, kad universitete galima išmokyti pamilti teoriją. Meilė teorijai prasideda tuomet, kai studentai ją (teoriją) ima suprasti ir taikyti procesų ir produktų analizėje. Galiausiai kūrybos procesai persipina su daugybe teorijų ir net paskatina kurti naujas teorijas.

Žinau labai daug praktikų, dirbančių pramogų industrijų lauke, kuriems teorijos žinojimas ir gebėjimas ja remtis, argumentuojant savo sprendimus, tik padėjo profesinėje veikloje.

Aš visada net savo praktinėse paskaitose studentams demonstruoju kaip veikia įvairios praktikos ne takoskyroje, bet dialoge su teorija. Nesvarbu, kokią specialybę studijuoja studentai, svarbu tai, kad jiems paaiškinu nepavykusias praktikas ir nesėkmingai sukurtus produktus argumentuodamas tai, kad nebuvo paisoma dėsnių, kurie apibrėžiami ir paaiškinami teorijomis. Kartais net aš pats studentams būnu pavyzdžiu, pristatydamas savo menininko ir teoretiko profesines veiklas bei analizuodamas jų tarpusavio ryšius.

– Kokią ateities viziją puoselėjate kaip Pramogų industrijų katedros vedėjas? Kokia, jūsų manymu, šios katedros vieta KIF ir VGTU erdvėje? Kokius uždavinius keliate sau artimiausiai, o galbūt ir tolimesnei ateičiai, kad ši katedra sėkmingai gyvuotų?
– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.

Trečia, man svarbu kartu su kolektyvu puoselėti, tobulinti ir populiarinti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas. Ketvirta, kurti papildomas studijų programas, susijusias su plačiu pramogų industrijų lauku ir naujausių technologijų taikymu. Penkta, remiantis katedros ir viso fakulteto tyrimais bei moksliniu potencialu, bendruomeniškai vykdyti praktikų konsultacijas. Šešta, plėsti tarptautinius mokslo ir studijų tinklus, atnešančius naudos ne tik katedrai ar fakultetui, bet ir visam universitetui.

Ir mudu ne kartą diskutavome apie katedros planus ir pamenu, priėjome bendrą išvadą, kad svarbu ne tik rengti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos profesionalus, vykdyti šių sričių teorinius / empirinius tyrimus, kurti naujas studijų programas, įskaitant magistro (ir ateityje – daktaro), taip pat – megzti ir plėtoti sėkmingus dialogus su pramogų verslo atstovais ir praktikais, generuoti socialines partnerystes ir bendradarbiavimą.

Tokia ir būtų užduotis, kurią sau keliu artimiausiai, o ir tolimesnei ateičiai.

„Šiaulių naujienos“ primena, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: remigijus@venckus.eu. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.

Publikacijos nuoroda

Barevičiūtė, J. (2017-09-01). R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai. Šiaulių naujienos. Prieiga per internetą: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35062-kulturos-kirtis-r-venckus-vadovaus-pramogu-industriju-katedrai.html (žiūrėta 2017-09-01).

Originalo kopija

PDF – 2017-09-01 R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Rekomenduojame skaityti