Dr. Remigijus Venckus.

Virginijus Kin2inaitis. Fotografija www.bernardinai.lt

Šį straipsnį rašyti pirmiausia įkvėpė Šiaulių mieste visai neseniai praūžęs tarptautinis medijų meno festivalis „Enter“. Problemos, peržengusios mano kantrybės ribas, kartojasi jau keletą metų. Dažnas meno kūrėjas tik pabamba, bet nesiryžta garsiai prabilti. Kada patys menininkai pradės aktualinti kultūroje egzistuojančias negeroves?

Festivalis „Enter“ Šiauliuose vyko jau aštuntą kartą. Dalyvauju beveik kiekviename – ir kaip žiūrovas, ir kaip kūrėjas. Šiemetiniame festivalyje nė viena iš šių pozicijų manęs netenkino.

Jau kelinti metai pastebiu prastą organizavimą. Tiesa, dažnai sudaromas įspūdis, kad taip ir turi būti. Festivalio rengėjai, Šiaulių dailės galerija, specialiai kviečia menininkus parengti kūrinius ir juos pristatyti festivalio metu, tačiau jų atlikimo ir parengimo problemų beveik niekada neišsprendžia. Kai kuriems menininkams tenka patiems rūpintis techninėmis priemonėmis ir kūrinių eksponavimu. Jeigu festivalio tema – garsas, kodėl rengėjai nesprendė akustinių problemų, kurias sukėlė visiškai netinkanti garso renginiams galerijos erdvė?

Dieną prieš prasidedant festivaliui sužinojau, kad keičiasi renginių vieta. Muzikos kūrėjų pasirodymai vyks ne „Verpsto“ fabrike, bet buvusioje audinių parduotuvėje. Ši audinių parduotuvė apleista ir visiškai netinkama jokiems pasirodymams. Ji panaši į butą su ilgu koridoriumi ir mažais kambarėliais. Be abejo, apmaudu, kai visa iš anksto paskleista informacija apie festivalio renginius tampa dezinformacija. Dar didesnis apmaudas kyla sužinojus, kad kai kurie festivalio renginiai net neįtraukti į oficialią visais informavimo kanalais išplatintą reklaminę informaciją.

Penktadienį (balandžio 23 dieną) visiškai trūko kantrybė. Kelias dienas prieš tai buvau susitaręs dėl kūrinio repetavimo buvusioje audinių parduotuvėje. Šią erdvę rengėjai, o konkrečiai pagrindinis festivalio kuratorius Virginijus Kinčinaitis, buvo paskyrę beveik visiems muzikos pasirodymams. Repeticija vėlavo daugiau nei valandą. Niekaip nebuvo įmanoma į renginio vietą prisikviesti už patalpas atsakingo asmens. Tokių baisių renginiui skirtų patalpų nesu dar regėjęs: purvinos grindys, visur mėtosi šiukšlės, o atlikėjams skirtos užkulisinės erdvės išvis nėra. Ant durų rašikliu užrašyta „VIP“, o už šių durų dar didesnis šiukšlynas. V. Kinčinaitis argumentavo, kad tokios erdvės tinkamos renginiams, juk net užsienyje naktiniai klubai įrengiami butus primenančiuose labirintuose. Be to, meno kūriniai eksperimentiniai, tad erdvė pati tinkamiausia. Galima tik stebėtis, kad dėl savo iškalbingumo ir sumanumo V. Kinčinaitis visada randa puikių pasiteisinimų. Tačiau šie pasiteisinimai rodo ne tik atsainų darbą, bet ir nepagarbą kūrėjui.

Kelias dienas iki renginio V. Kinčinaičio prašiau, kad pasirodymui parūpintų apšvietimą. Buvusios parduotuvės patalpų savininkas griežtai neleido pasirodymo metu naudoti prožektorių, kurie apšvietė koridorių. Tik po mano aršaus ir provokuojančio rėkimo į telefono ragelį galiausiai tapo įmanoma šviesas perkelti ir pritaikyti pasirodymų erdvei.

Pasirodymų grafikas, kurį sudarė rengėjai, nebuvo tikslus. Programoje atlikėjai tarsi sukratyti į vieną katilą, jų pasirodymai neišskirstomi valandomis. Penktadienį koncertuoti atvykęs gerai žinomas ir muzikos meno mylėtojams pažįstamas Donis (Donatas Bielkauskas) ir Darius Gerulaitis nebuvo sutikti nė vieno festivalio rengėjo. Prieš jų pasirodymą aš dar pats šlaviau grindis, svečiai nešiojo stalus ir rūpinosi savo pasirodymo aplinka.

Mano rengiamą performansą „Uždraustojo vaisiaus litanija“ teko operatyviai susiaurinti ir pritaikyti parduotuvinei erdvei. Prieš kelias dienas V. Kinčinaitis sakė: „Jei tu esi geras menininkas, tuomet sugebėsi prisitaikyti ir minimalizuoti savo poreikius.“ Keista, bet rengėjai niekada nesiekia prisitaikyti prie menininko sumanymų ir kiek įmanoma kokybiškiau eksponuoti meno kūrinius.

Balandžio 24 dieną Šiaulių universiteto bibliotekoje surengta trumpo metražo meninių filmų peržiūra taip pat nepasižymėjo kokybe. Bibliotekoje nebuvo nuorodų į salę. Pasak J. Sutkutės, vienos iš organizatorių, „kažkas, kažkur turėjo pakabinti nuorodą“. Panašiai atsakyta pasiteiravus, ar pranešta, jog renginiai iš „Verpsto“ fabriko perkeliami į kitą vietą. Apmaudu, kad festivalio rengėjai filmus rodė neparengtus (pvz., galima buvo rodyti DVD formatu). Kūrinių vertinimo komisijai pateikti blankai sumaketuoti atmestinai: nei aiškių kūrinių pavadinimų, nei autorių vardų ir pavardžių juose nebuvo.

Man kaip menotyrininkui dažnai tenka bendradarbiauti rengiant parodas tarptautinio pobūdžio projekte „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Projekto dalyvis (menininkas) niekada nesirūpina kūrinių gabenimu, reklamos skleidimu, ekspozicinės erdvės užpildymu, darbų eksponavimu ir pačia renginio pristatymo eiga. „Enter“ festivalyje apie tai net nedera svajoti. Čia reikia viską padaryti pačiam. Atleiskite, bet menininkas nėra kuratorius ar koks vadybininkas. Menininkas kuria kūrinį, o galerijoms atitenka pareiga šiuos kūrinius kokybiškai pristatyti visuomenei. Taigi, kur dingo pagarba kūrėjui ir kūrėjo teisė meno mylėtojams kokybiškai pristatyti savo kūrinį?

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2010-05-07). Pagarba kūrėjui ir kūrėjo teisė į kūrinio kokybę. Literatūra ir menas, 19(3283), 10, ISSN 0233-3260. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3283&kas=straipsnis&st_id=16489  (žiūrėta 2013-07-22).

Originalo kopija

PDF – 2010-05-07 Pagarba kūrėjui ir kūrėjo teisė į kūrinio kokybę

Rekomenduojame skaityti