Dr. Remigijus Venckus.

Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam žmogui. Apie šią dieną labiau literatūrinėmis įžvalgomis nei dienraščiui būdinga publicistika dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus.

Pirmasis gegužės sekmadienis yra ypatingas kiekvienam žmogui, kuris aplanko savo mamą, prisimena ją išėjusią ir ilgisi, net jei ir neteko jos pažinti.

Ši diena ypatinga ir man, kuris kiekvienais metais galvoja apie artimą žmogų, mylintį, suprantantį ir besąlygiškai palaikantį net pačius keisčiausius sprendimus.

Nors ir atrodo, kad visada lieka neišsakyti žodžiai mamoms, užstrigę tikrovės kasdienybėje, bet taip pat egzistuoja ir talpi kalba, kai yra pasakyta labai daug motinos tylėjimu, sąžinę ir jausmus apnuoginančiu jos žvilgsniu, be galo švelniu apkabinimu ir visada jaunatviška šypsena.

Nors skausmui aplankius nuosavos ašaros yra labai karčios, bet dar karčiau yra regėti raudančią motiną. Šiuo atveju galima prabilti net apie traumą. Gyvendami mes ne tik mokomės vienas iš kito, bet ir traumuojame vienas kitą.

Pažinimas ir gilus suvokimas negali apeiti traumines patirtis. Tėvai diegdami savo auklėjimo programą visada traumuoja vaikus, o šie vėliau, mažindami dėmesio dozes savo tėvams arba ne visada suprasdami jų gyvenimus, grąžina traumą atgal.

Nors gyvenimas su tėvais gali atrodyti kaip nuolatinis, savotiškas trauminių patirčių apsikeitimo aktas, tačiau Motinos dienos proga norisi rašyti ne apie traumą, bet filosofiškai mąstyti apie buvimo kartu svarbą, apie vienas kito jautimą ir abipusį supratimą be žodžių. Būtent apie tai aš ir pabandysiu svarstyti toliau pateikdamas penkias savojo dienoraščio ištraukas.

Dienoraščio ištraukų prologas
Mano gyvenime buvo dvi mamos. Patikinu, augau normalioje šeimoje, nebuvau atstumtas ir išsižadėtas, turėjau pakankamai dėmesio, kai jo reikėdavo, ir net su kaupu, kai jo neprašydavau.

Jos abi, mano mama ir mamos mama, – ypatingos moterys, be galo paprastos, nuoširdžiai tiesios ir viską jaučiančios gerokai stipriau, nei aš galiu jausti.

Mamos mamą (močiutę) anapilin palydėjome 2013-ųjų balandį. Skaudi žinia mane pasiekė autorinės parodos „Amnezijos  filmas“ atidarymo metu. Vedinas savianalitinių minčių ir jaudinančių prisiminimų 2013 m. gegužės 3 d. „Šiaurės Atėnuose“ publikavau straipsnį „Dienoraščio įtrūkis. Kitokia autorinės parodos atidarymo refleksija“.

Dr. Remigijaus Venckaus fotografija

Tąkart rašiau: „Išeinu iš savo gimtojo, nauju kaminu pasidabinusio namo. Aš palieku grublėtą ir švelnų savo vaikystės kiemą. Aukoju jį gęstančiai praeičiai. Aš jį palieku tuo metu, kai mano kelionės startą pažymi vartelių trenksmas.

Vartelių, kuriuos prieš kelias vasaras drauge nudažė mano motina ir močiutė. Kopdamas į kalną dar kartą įsižiūrėjau į savojo ir kitų kaimynų sklypus, nevienodai besiremiančius į vieną tarsi bendro likimo susaistytą gatvę. Gaila, nė vieno sklypo medžiai nežydi. Vyšnios baiminasi atverti savo pumpurus, o žiedlapių vėlavimas tarsi pabrėžia, kad šių metų pavasaris nori pasirodyti tik išrinktiesiems, palaimintiems, o gal net ir šventiesiems. Vietoj atpažįstamų žiedlapių plyti sniego plotai. Jie nenoriai apnuogina suplyšinėjusį ir negrabiai susiūtą asfaltą, kaip nemokšišką plastikos chirurgiją studijuojančiojo bandymą. Per labai platų ir intuityvų atstumą apnuoginimas artėja link asociacijų apie erotinį pečių, raktikaulių, krūtinės arba sėdmenų apnuoginimą. Nors tarp nuogo asfalto ir kūno įmanomas tik intuityvus sulipimas, dar intuityvesnė rišamoji medžiaga gali atrodyti mintis, kad net mano vaikystės kiemo cementas, trupantis lyg saulėgrąžų chalva, primena raukšlėtą, seną kūną. Vaikystės kiemas, kaip mano senyvos močiutės rankos – visada šiurkščiai švelnios, jau niekada daugiau manęs nebeliečiančios. Nors tokių rankų jau nebėra, bet vis dėlto kaip amžinas prisiminimas lieka lietimo troškulys, ataidantis vėluojančių žiedlapių mirtyje.“

Kai mane užgula liūdesys, nesibaigiančio ilgesio minutės, pabaigos nuojautos, aš visada imuosi rašymo. Rašydamas susitinku su savimi ir su savo pokyčiais. Mano 2013 metų tekstas apie močiutės išėjimą anapilin ženklina ir mano asmeninius gyvenimo pokyčius: išvykimą iš Šiaulių, pasitraukimą iš savojo miesto, kuriame gimiau ir visada norėjau gyventi. Rašydamas dar kartą sau paaiškinau, kad viskas turi pabaigą: artimų žmonių gyvenimai, mano vaikystė, kiekvieno ryto prisilietimai prie nuosavo namo vartelių arba pro atvirą langą sklindantis rožių aromatas.

2007–2017 m. rašydamas daktaro disertaciją, nuvargusį protą dažniausiai ramindavau kitu rašymu. Kartais važiuodamas iš Šiaulių į doktorantūros seminarus Vilniuje stebėdavau žmones ir popieriuje fantazuodavau jų gyvenimus. Kartais pradėdavau užrašinėti ir savo prisiminimus.

Rašyme, kaip saviterapijos seanse, netikėtai prisimindavau tai, apie ką būdavau visiškai užmiršęs. Kiekvieną kartą dėliodamas sakinius, žongliruodamas žodžių skambesiu pradėdavau svarstyti apie literatūrą. Net dabar atrodo, jog akimirksniu mano skirtingi tekstai pinasi, jungiasi, diskutuoja ir konfrontuoja tarpusavyje. Jie man suteikia vilties, kad galbūt kada nors visuomenei pristatysiu vientisą literatūrinį opusą – esė romaną.

Skaitydamas seniau rašytus savo esė tekstus randu eilutes apie vienintelį man brangų žmogų – mamą. Įsidrąsinęs nutariau – pasidalysiu savo filosofinėmis mintimis Motinos dienos proga. Kadangi „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtą savo esė vis dar tebetęsiu, todėl ir dalijuosi jo ištraukomis.

Pirmoji ištrauka
Nerašydavau labai nuoširdžių ir mane apnuoginančių laiškų savo mamai. Kaip kompensaciją už prabėgusį laiką dažnai skambinu telefonu. Kalbame ilgai. Kartais tyliu, nes mano gyvenime nėra jokio įspūdingo, nuotykių filmui būdingo scenarijaus. Kartais tylos pauzės leidžia mums labiau susikalbėti. Telefonu sklindantis balsas, kvėpavimas, juokas ir dvejonės sužmogina ilgesį. Šis ilgesys gula beveik amžinam miegui į atmintį, į dokumentinį įrašą.

Mano Močiutės priešmirtinis interviu, įrašytas vaizdo kamera, net pačioms banaliausioms ir trūkinėjančioms mintims suteikia kur kas gilesnę reikšmę nei raštas, skaitomas tuomet, kai kamuoja labai skirtingos nuotaikos. Tai suasmeninto archyvo virpėjimas, panašus į medį, kurį Tėvui ir Motinai padedant pasodinau vaikystėje; kuris lyg anonimas, bevardis stovės man nebesant; kurio šakas pradžioj genės, o vėliau ir visą kamieną nupjaus. Tikriausiai kelmas liks be savojo medžio, kaip aš kartais lieku praradęs save patį…

Šiandien mama telefonu pranešė, kad mano sodintas kaštonas žydi, kad jame skamba bičių orkestras… Ji taip pat paminėjo, kad nukapotų rankas tam, kuris savavališkai medį nukirstų. Aš vis dar ramus, nes mano medį saugo mano mama… Medis mane įžemina lietuviškoje žemėje…

Buvo metas, kai mamai siųsdavau glaustus laiškus iš vakarinės Atlanto vandenyno pakrantės. Dabar šie laiškai tikriausiai slepiasi tarp jos kaupiamų, labai retai reikalingų iškarpų iš medicinos ir sodininkystės žurnalų.

Tikriausiai dabar rašydamas laišką paklausčiau savo artimųjų: kaip laikaisi… Tiesa, šis klausimas ne visiems skamba prasmingai. Deja, aš vėluoju rašyti laišką tikriausiai dėl to, jog labiau pasakoju apie save, nei išklausau kito istorijų. Rašydamas mamai norėčiau paklausti ne jos, bet savęs (juk dažniausiai rašome laišką ne dėl kitų, bet tik dėl savęs ir apie save) – kas įvyksta, kai netenku tavęs arba kai tu netenki manęs? O gal kai vienu metu abi pusės netenka viena kitos? Kas nutinka, kai skirtumas niekada daugiau jungtimi nebebūna?

Antroji ištrauka
Mano mama, kartkartėmis vis dar prisimindama jaunystėje regėtus Gruzijos kalnų tarpeklius, kartoja: koks siaubas mane ištinka, kai įsivaizduoju nugarmant į bedugnę mūsų turistinį autobusą… Šis siaubingas įsivaizdavimas į tikrovę grąžina nuostabaus kraštovaizdžio įspūdį.

Man pavyko tikrą kelionės patyrimą pamatyti mamos veide, keliaujant po Žemuosius ir Aukštuosius Tatrus. Tada vakarėjantis horizontas surijo visą buities propagandą ir mano mama užsimiršo dabartyje. Ji skendo palengva savo tikrosios laisvės poezijoje. Nauji reginiai ją pavertė iš nuostabos aikčiojančiu vaiku. Aš po daugelio metų pirmą kartą pamačiau ją vaikiškai arba paaugliškai nudžiugusią. Pirmą kartą ne tik leidau laiką kartu, bet ir bandžiau pažinti mane užauginusią moterį kaip kitokią, nei anksčiau galėjau įsivaizduoti pažįstąs.

Mano mama prisipildė naujų gyvenimo lūkesčių ir svajonių. Ji prisipildė taip, kaip prisipildo žmogus, baigiantis mokyklą ir nekantriai atsiduodantis gyveno iššūkiams; kaip žmogus, susergantis noru gyventi…

„Dar norėčiau pamatyti Alpes, – ištarė mama, pripažindama savo silpstančias jėgas ir stingstančius sąnarius. – Tai būtų paskutinė mano didžiulė kelionė…“ Jos balsu įgarsinta svajonė aidėjo lyg atidedamas ir brandinamas vynas. Šiuo atveju, kai atsidūsėjime skamba lūkesčiai, man atrodo, kad mamos svajonė tampa tikresnė už pačią tikrovę. Ji tikrėja kas akimirką, nes lūkesčių išsipildymo yra laukiama ir trokštama. „Svajonė sužadina apetitą“, – pagalvojau aš. Svajonė, kaip ir burna, nusiteikdama ragauti, spontaniškai išskiria gausias seilių čiurkšles ir jomis apšlaksto maistą.

… nors autobuse mama sėdi šalia ir žvelgia pro langą į tolstančius ir artėjančius Tatrus ir jais džiaugiasi, aš vis dėlto ilgiuosi jos prisilietimo. Pasiilgau tokio prisilietimo, kai nebuvo gėda eiti gatve įsikibus į mamos ranką. Pasiilgau tokio metafizinio prisilietimo, kai vos tik žvilgsniu, be jokio balso mama tardavo: kaip tau sekasi… kaip tu… kuo galiu padėti? Būti čia per neištariamą, bet liečiantį klausimyną yra labai panašu į delnų prisilietimą prie savojo kūno, per kurį tarsi atpažįstu pats save… O galbūt tai yra visai normalus jausmas pasiilgti savo mamos būnant šalia ir laikant jos ranką?…
Rankų prisilietimas tiek pat svarbus, kaip ir atmintis. Rankos visada švelnios, jų švelnumas niekada neišsenka. Atrodo, kad rankos neturi jokio ryšio su mirštančiu kūnu. Rankos nesensta. Jų teikiamas prisilietimo malonumas akimirksniu jaunėja, nes vos prisilietęs pajuntu naują prisilietimo ilgesį. Per ilgesį mane užplūsta begalė neatsakomų klausimų. Paleidžiu savo klausimus į niekur. Kas yra rankos, kai jas pakeičia akys, arba kur dingsta lietimas, kai nebelieka liečiančiojo? Deja, atsakymai yra nebylūs, nes žodžiai nėra pajėgūs išreikšti tikrąsias prasmes. Jie lyg slidžios žuvys nepasiduoda, išsprūsta ir žveją palieka sugriebusį beviltišką, gleivėtą tuštumą…

Trečioji ištrauka
… atmenu, kai mano paauglystėje mirė mamos tėtis. Tądien išvykome į mano gimtąjį kaimą. Autobusas bildėjo keliu, slenkančiu į rudeninių ūkanų prarają. Įprastas ir dažnai patiriamas atstumas, vienodai neįdomus peizažas tą dieną buvo dar labiau monotoniškas. Autobuso bildėjimas priminė litaniją, kurios metu apraudamas praeities atstumu ir artumu. Mama sėdėjo šalia mano tėvo. Jos ašaros laistė juodą gedulo skarelę, dėl kurios (t. y. dėl skarelės) turiu sustabdyti savo pasakojimą.

Turiu paminėti, kad juodos laidotuvių skarelės yra bauginančiai lyriškas laiką ir erdvę eliminavusios dabarties ženklas. Juodos skarelės yra dabarties netekimo pradžia ir graudus tylėjimas neišreikštame garse. Kai regiu moteris, ryšinčias juodas laidotuvių skareles, atrodo, kad taip yra pažymima, kur ir kada prasideda ir baigiasi tikrovės atkarpa, kur kūnas dar yra fizinis, o kur jo nebetenkame.

Ašaros, laistančios skarelę ir tuo pat metu į drėgną langą atsimušantys, stiklą godžiai laižantys lietaus lašai atkakliai rašė vientisą ilgesio ir nevilties poeziją. Tąkart, vykstant į šermenis, atrodė, kad poezijos pagrindinį motyvą lemia verkiančios, ne laimingos, bet į viltį žvelgiančios akys…

Ketvirtoji ištrauka
… apie akis ir žvilgsnį nėra lengva kalbėti. Regėjimo problema mano šeimoje yra labai svarbi. Jaunystėje mano Motina patyrė galvos traumą. Nuo to laiko ji dėvi akinius. Aš vaikystėje taip pat susitrenkiau galvą. Taigi, nors skamba ir pramanytai, bet gali susidaryti įspūdis, kad traumos yra paveldimos.

Tąkart, kai sutrenkiau galvą, skausmas mane prislėgė tiek, jog nebegalėjau atminti, nei kaip grįžau namo, nei kaip užsnūdau tėvų lovoje, nei kaip atsidūriau ligoninėje. Atmenu tik ilgą ligoninės koridorių ir nervingai urzgiančius bei sinchroniškai mirksinčius šviesos vamzdelius palubėje. Baltumu akinusios lempos tarsi geidė pasisavinti mano žvilgsnį. Ilgos ir zvimbiančios lempos, lyg suirzę dobermanai laukė puolimo komandos.

Nuo to laiko mano žvilgsnis pradėjo blukti. Daiktų kontūrai vis labiau išsikreipdavo, tiesios linijos palikdavo mano pasaulį, o spalvos rungdavosi tose vietose, kur plokštumas atskiriantis reljefas akimirksniu pasislėpdavo už regimybės.

Mano gyvenime atsirado dar vienas kompleksas – pigūs plastmasiniai, nuolatos nuo nosies smunkantys nemadingi akiniai. Būtent jie tapo mano akių gyvenimo partneriu, broliu arba seserimi.

Taigi mano išdžiuvęs ir paauglišku seksualumu nesidabinantis kūnelis buvo puošiamas baisiais, dar labiau mane šaržavusiais akiniais. Mano smulkus, nekaltutis ir paaugliškas snukutis įgijo naują galimybę pasislėpti nuo klasės draugų po plastikiniais akių apvadais.

Tikriausiai dėl regos mane dažnai aplankydavo gailestis, kai regėdavau senyvą, pusiau apakusią savo tėvo mamą. Jos likimas panašus į vatą – suspaudžiamą, draskomą, atplėšiamą ir išdraikomą vėjyje. Atrodo, kad vata neturi formos, kaip ir išdraskytas mano tėvo mamos gyvenimas.

Ji buvo mažo ūgio, stipri moteris, visada pasitempusi ir pasipuošusi. Kai man buvo devyniolika, ji palaidojo savo vyresnėlį. Po kelerių metų atsisveikino ir su mano tėvo broliu. Ji vis labiau ir labiau ilgesingai laukdavo manęs apsilankant, tikriausiai tikėdama, kad išvaikysiu vienatvę iš rudens kvapu prisodrintų namų. Ji beveik visada mane atpažindavo iš balso. Norėdama kompensuoti išblukusį, akimis vos sugriebiamą pasaulį, liesdavo mano veidą.

Antakiai, kakta, tiesi nosis, poilgiai plaukai, siauros akys kaip pas babą… – visada panašiu tekstu pradėdavo pokalbį, tikriausiai taip įsitikindama, kad priešais ją sėdžiu aš – artimiausias palikuonis. Užkaitusi virdulį ilgai plaudavo ir valydavo arbatos puodelius bei šaukštelius. Nepasitikėdama savo žvilgsniu baiminosi svečiui patiekti gėrimą nešvariame inde.

Mano tėvo mamos namai visada blizgėjo švara. Ji dažnai man kartodavo – nesvarbu ar esi turtingas, ar ne, bet rūbas, kurį nešioji, visada visada turi būti švarus, išlygintas ir kvepiantis. Mano tėvo mama visada vilkėdavo tik švarius rūbus. Anksčiau, kai akys nepavesdavo, ji, pasipuošusi švaria palaidine ir juodu sijonu, kiekvieną sekmadienį girgždančiu dviračiu vykdavo į miestelį klausyti Mišių.

Nors mano tėvo mama nebuvo labai uždara moteris, tačiau ji nepasakodavo apie savo praeitį, brolius ir seseris. Jos istorijos ne tik nežinojau, bet ir praradau beveik visą neišsakytą mano tėvo vaikystės istoriją, todėl man net paauglystėje atrodė, kad tėvas niekada nebuvo vaiku…

Po metų ji mane pasitikdavo ilgais, subraižyta kilimine danga pasidabinusiais senelių namų koridoriais. Įsikibusi į vaikštynę ji tuo pačiu maršrutu pasitikdavo ir išlydėdavo mane arba mano mamą…

Mano pasakojimas apie senolę yra niekad nesibaigiantis paprastumas. Aš dar ir dabar atmintyje atgaminu kasdien šį nesibaigiantį ir bejėgį paprastumą, talpinantį praeityje neištartą žodį artimajam…

Penktoji ištrauka
Šiandien aš regiu kaip troleibusai užsnūsta pakeliui į namus ir apsunkusi mano vienatvės ranka atsipalaiduoja, išsprūsta, suglemba ir akimirksniu pradeda irti sapno nežinomybėje. Tokioje beviltiškoje situacijoje suvokiu, kad lieku vienas net ir tuo metu, kai mirtis tarsi motina vaikystėje aistringai bučiuoja mano kaktą, lydėdama į pirmą pamoką mokykloje. Tik tuomet aš suprantu, kad man niekas nepriklauso. Nepriklauso išnykęs žvilgsnis praeities verpetuose ir net mirtimi kvepiantys užmaršties iltiniai dantys.

Epilogas
Raštas visada pasakoja apie tai, kas buvo iš karto nesuprasta ir kas reikalavo laiko egzamino. Rašte dabartis negyvena, nors jame visada yra menkutė gyvybės oazė, akimirksniu virpinanti mano širdį. Rašto gyvybė nesutinkama pačiame tekste. Ji yra kažkur, pas tą asmenį, kuris dabar skaito mano žodžius, sakinius ir pastraipas. Ne skaitytojas verčia gyvybei atsirasti, bet gyvybė, nardydama tarp negyvų žodžio sąjungų, kantriai laukia, kada galės pasirodyti ir vaizduotę išvesti pasivaikščioti į vešlius prisiminimų pasaulius…

Aš labai viliuosi, kad mano dienoraščių fragmentai privertė jus vaikščioti savo prisiminimų labirintais ir dar kartą sutikti brangiausią žmogų – Mamą bei jai padėkoti už buvimą šalia, už budėjimą šalia savo vaikų gyvenimo.

Jei domitės kultūros kritika, kuri apima gerokai daugiau nei meno kūryba, jūs visada galite užduoti klausimą doc. dr. R. Venckui bei el. paštu palaikyti dialogą  jums rūpima tema. El. pašto adresas: remigijus@venckus.eu. Išsamiau apie doc. dr. R. Venckaus veiklą sužinosite apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-05-05). Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/33960-laiskai-mamai-arba-penkios-dienorascio-istraukos.html (žiūrėta 2017-05-31).

Originalo kopija

PDF – 2017-05-05 Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Rekomenduojame skaityti

Dr. Remigijus Venckus.

Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė susiskaldžiusi, šalį kamuoja socialinio saugumo krizė, didėja turtingųjų ir vargingųjų atskirtis. Apie tikėjimą ir pasitikėjimą savo originaliomis įžvalgomis su skaitytojais dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus.

Šv. Velykos, kaip ir Šv. Kalėdos, man ir mano šeimai yra labai ypatinga šventė. Tai susitikimo, buvimo kartu, dalijimosi šiltais prisiminimais ir netgi tikėjimo vienas kitu įprasminimo metas. Galbūt net didesnės reikšmės šventė nei gimimo dienos arba Naujųjų metų minėjimas.

Tikriausiai dauguma šio straipsnio skaitytojų pagalvojo – ar tik nebūsiu apsirikęs rašydamas apie tikėjimą vienas kitu, o ne tikėjimą Dievu arba Šventąja Dvasia? Deja, šio straipsnio sumanymas ir yra sukelti virtinę klausimų skaitytojui apie tikėjimą savimi, kitu ir tik vėliau Dievu.

Drįstu teigti, kad tai, ką vadiname tikėjimu, kurį siejame su Dieviškuoju protu, prasideda nuo mūsų pačių, t. y. nuo pasitikėjimo savimi ir kitu.

Mano kasdienybėje tikrai būta akimirkų, kai palūžęs iš pradžių imdavau nepasitikėti savimi, o vėliau ir aplinkiniais. Tokioje beviltiškoje akimirkoje aš visada pažvelgiu į save ir pradedu klausti: jei aš nebegaliu pasitikėti savimi, tuomet išvis kuo aš galiu tikėti? Ko man verti kiti žmonės? Ar aš jais galiu ir toliau tikėti? O jei nepasitikiu savo aplinkiniais, tuomet ar vis dar galiu savyje turėti tikėjimą tuo, kuris yra viską apimantis?

Taigi, šiuo atveju man tikėjimas savimi yra pats svarbiausias iš visų įmanomų tikėjimų. Tikėti savimi mane verčia gyvenimiškos aplinkybės, manyje nuolatos spurdantis žodžių junginys „aš galiu“.

Didžiausią tikėjimo savimi paskatą gavau dar paauglystėje, berods mokydamasis aštuntoje klasėje. Prisipažinsiu, buvau prastas mokinys. Beveik nesimokiau pamokose, beveik neruošdavau namų darbų, beveik nesidomėjau tuo, kas man buvo dėstoma.

Pataisų savaitės, sutrumpindavusios kiekvieną mano vasarą, tapo niekuo nestebinanti kasdienybė. Kaip buvau pripratęs prie mane periodiškai užklumpančių pataisų, taip mano pažymių knygelė buvo pripratusi prie pastabų. Mokytojai net įklijuodavo naujus lapus, kuriuose ir vėl rašydavo: „Venckus nesimoko, neatlieka namų darbų, neatsineša sąsiuvinio į pamoką, užmiršta sporto aprangą“ (citata nėra tiksli) ir t. t.

Šioje „tinginio“ kasdienybėje mano mama padėjo tašką. Tikriausiai netekusi kantrybės dėl gausybės neigiamų pastabų ji prabilo: „Vaikeli, negi nenori kuom nors tapti gyvenime? Negi neturi jokių siektinų tikslų? Negi nori daryti tik tai, kas tau yra liepiama?“ (citata nėra tiksli).

Mamos žodžiai išmušė pagrindą iš po kojų. Tą kartą aš supratau, kad už save esu atsakingas tik aš pats. Tą kartą aš supratau, kad pirmiausia turiu tikėti savimi. Tikėti, kad galiu kažką nuveikti. Patikėjęs mamos žodžiais, kiekvieną kartą, kai užsispirdavau ir pasiekdavau konkretų tikslą, aš vis labiau imdavau tikėti savimi.

Kodėl reikia turėti tikslą, tikėti savimi arba tikslo įgyvendinimu? Todėl, kad priešingu atveju  gyvenimas gali atrodyti pakankamai pilkas, būtis beprasmė, kasdienė veikla nevaisinga ir t. t. Netikėjimo metu atsiranda labai daug laisvo laiko. Kyla pagunda galvoti tik apie mirtį. Kai tikima, tada labiau svarstoma apie savo gyvenimą, apie jo turiningus sąlyčius su kitų žmonių gyvenimais ir apie šviesius rytdienos horizontus…

Už tikėjimą kitu žmogumi turėčiau būti dėkingas savo mamos mamai, t. y. savo močiutei. Kartą aš jos paklausiau: ar esi su kuo nors gyvenime labai stipriai susipykusi, su kuo nors, kam niekaip lig šiol negali atleisti. Jos atsakymas buvo – ne.

Mano močiutė buvo pavyzdinga ir jautri moteris. Gyvenime nesu sutikęs jokio kito žmogaus, kurio empatijos lygis ir rūpinimasis kitu žmogumi būtų nors šiek tiek didesnis nei jos. Jei reikėtų aprašyti šv. Motinos Teresės portretą, prototipu pasirinkčiau būtent savo močiutę. Ji mane auklėjo tikru krikščioniu. Kaip dera buvau krikštytas, priėmiau pirmąją šv. Komuniją, išpažindavau savo nuodėmes pagal bažnyčios reglamentuotą tvarką. Sekmadieniais vykdavome į šv. Mišias Šiaulių katedroje.

O per Kūčias, Kalėdas ir Velykas mano močiutė tapdavo ne vien tik mano. Ji tapdavo visos mūsų giminės močiute. Šiandien esu jei dėkingas už prisiminimus apie švenčių metu prie vieno stalo suburtus giminaičius ir artimus kaimynus. Esu dėkingas už jos dėka pasėtą tikėjimą vienas kitu, tikėjimą žmogaus gerumu.

Galbūt dėl tokio egzaltuoto močiutės paveikslo aš susapnavau labai vaizdingą sapną. Sapnavau, kad atvykau į savo močiutės laidotuves. Ceremonija buvo organizuojama didelėje, romaninėje, balintų sienų, vieno keturkampio bokšto bažnyčioje. Maldos namai stovėjo šalia upės, apjuosti žydinčių ir spindinčių krūmokšnių ir milžiniškų medžių. Savo mamos paklausiau: tai kurgi yra pašarvota mano močiutė. Mama nusistebėjo ir tarė ramiu balsu: negi nežinai, kad pačius geriausius savo žmones mes išlydime upe.

Kartu su mama pasukome už bažnyčios, kur buvo susirinkusi visa mūsų giminė ir artimiausi kaimynai. Tarpusavyje niekas nekalbėjo. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į upę, kurioje staiga pasirodė plaukiantys gėlių kupsteliai. Paukščiams čiulbant, žiogams svirpiant ir bitėms dūzgiant kupsteliai ėmė didėti.

Vienoje didžiausioje gėlių koncentracijoje fragmentiškai šmėstelėjo mano močiutės veidas. Šio vaizdinio niekada neužmiršiu: užmerktos akys, balta ir spindinti beraukšlė oda, besišypsančios lūpos – ji atrodė lyg mieganti ir be galo laiminga.

Šį sapną aš nuolat prisimenu ir apmąstau. Prisimenu ne tik tuo metu, kai mane aplanko vienatvė ir ilgesys, bet ir šiandien, kai savęs klausiu, kas yra tikėjimas ir kas man yra krikščionybė.

Tad jei mane įspraudę į kampą dar kartą paklaustumėte, kas man yra krikščionybė, ir aš nebegalėčiau išsisukti nuo atsakymo, tada drąsiai atsakyčiau, kad mano krikščionybė yra mano močiutė.

Kaip ir ji (mano močiutė), taip ir kiti mano patys brangiausi žmonės, pasitraukę iš mano gyvenimo, su savimi išsinešė ir mano krikščionybės dalelę. Mano tikėjimo žmogumi dalelę. Tačiau žinojimas ir prisiminimai apie juos, savo išėjusiuosius, lyg gyvas ir spurdantis nervas man neleidžia netikėti…

Savo močiutę vadinu krikščionybe panašiai, kaip ir ryški Lietuvos filosofijos figūra profesorius dr. Alvydas Šliogeris (g. 1944 m.) kalba apie Tėvynę.

Atmenu, kai berods prieš dešimtmetį profesorius skaitė autorinę paskaitą Šiaulių universitete. Tą kartą paklaustas, kas jam yra Tėvynė, A. Šliogeris pasakė: „Mano Tėvynė yra mano kiemas, mano šuo pririštas prie būdos, mano pieva aplink namą ir žydinčios obelys. Mano Tėvynė yra tai, kas iki horizonto“ (citata nepažodinė, perfrazuota).

Taigi filosofo Tėvynė yra tai, kas šalia, kas pažinu ir sava. Tėvynė yra tai, kas garantuoja saugumą ir leidžia pasitikėti kitu bei savimi…

O dabar apie tikėjimą pačia plačiausia prasme. Apie tikėjimą, kurį išpažinti verčia religinės dogmos. O gal ir neverčia.

Mano tikinčią sąmonę galutinai sujaukė ispanų filosofo Miguel de Unamuno (1864–1936) knyga „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjunga, 2003 m.) Sudėtingoje, ypač kritiškai parašytoje knygoje autorius analizavo krikščioniškas tiesas ir Šventojo Rašto puslapius.

Jis vaizdžiai dalijosi įžvalgomis apie tai, kaip religija pažada, bet nieko negarantuoja. Tikintiesiems pažadamas rojus, bet jis nėra griežtai apibrėžiamas ir įvardijamas. Netikintiesiems – pragaras, bet koks jis yra, taip ir nėra iki galo žinoma.

Jei žmogus turi teisę rinktis, tada ką jis gali rinktis, kai didžioji dalis kortų yra užverstos arba perdrėkstos pusiau? Ką ir kaip galima perskaityti iš tokių kortų kaladės? Tikriausiai toks skaitymas verčia tikėti klaidomis nei kažkokia tariama tiesa…

Tad susidaro įspūdis, kad pasirinkimas pristatomas tik kaip skirtingų pasakojimų numanomas ir netikslus žemėlapis. Išties, anot M. de Unamuno, per religinį ugdymą, per Šventąjį Raštą ir bažnyčios dogmas turime reikalą tik su pažadu apie pomirtinį gyvenimą, bet neturime jokios garantijos, koks jis mums nutiks… Kokia alternatyva?

Filosofas nesiūlo jokios alternatyvos. Jis religiją supranta kaip būtiną ingredientą žmogaus egzistencijai, susitarimo pagrindą, darnaus sugyvenimo garantą. Švęsti religines šventes būtina, kad jaustume bendrumą, kad susitiktume ir vienas kitą  išklausytume, kad siektume ne tik ideologinio, bet ir socialinio bei ekonominio saugumo.

Ir vis dėlto artėjant šv. Velykų iškilmėms, kai susitiksime su artimaisiais, kai dalysimės duona ir vynu prie bendro stalo, kai džiugiai krykštaudami ridensime margučius, nenoriu savo straipsnio baigti labai pesimistine gaidele.

Tad ir vėl pasitelksiu laiko kritiką atlaikiusius mąstytojų tekstus. Filosofijos klasikas Francis Bacon‘as (1561–1626) yra teigęs, kad uždavinėti klausimą, kas yra Dievas, o juo labiau įrodyti, koks Dievas egzistuoja, yra visiškai nekorektiška. Dievas yra Dievu tol, kol jis yra nepažinus. Beprasmiška bandyti suvokti tą, kuris yra viršesnis tavęs, kaip ir beprasmiška atmesti Dievo idėją. Kodėl?

Juk šiandien kvantinė fizika priskaičiuoja ir įrodinėja esant dvylika išmatavimų. Daugumoje jų net negalime fiziškai egzistuoti, jų net nesuvokiame ir net nesuprantame, kaip galėtume įrodyti jų buvimą. Nesuvokiame, bet mes ir toliau tikime fizika.

Tad jei tikime esant kitoms galaktikoms ir planetoms už Saulės, nors jose niekados nesilankėme, tada kaip galime būti įsitikinę Dievo nebuvimu ir galime atmesti jo idėją? Mes tikime tikriausiai todėl, kad tikėdami pradedame pažinti.

Tad šv. Velykų proga noriu palinkėti pirmiausia tikėti savimi, o po to tikėti ir savo artimaisiais.

Jei domitės kultūros kritika, kuri apima gerokai daugiau nei meno kūrybą, jūs visada galite užduoti klausimą doc. dr. R. Venckui bei el. paštu palaikyti dialogą – remigijus@venckus.eu

Išsamiau apie doc. dr. R. Venckaus veiklą – www.venckus.eu

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-04-14). Pradėkime tikėti. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/33778-kulturos-kirtis-pradekime-tiketi.html (žiūrėta 2017-05-31).

Originalo kopija

PDF – 2017-04-14 Pradėkime tikėti

Rekomenduojame skaityti