Vyrų aktus fotografuojantis menininkas: „Jei norėčiau reakcijų, tokią parodą surengčiau prekybos centre“

Jurgita Lieponė kalbina dr. Remigijų Venckų.

„Mes, lietuviai, linkę mąstyti be kompromisų: taip arba ne. Dailioji lytis išdainuojama poezijoje, muzikoje. Tai susikuria kultūriškai per ilgą laiką. Aš galvoju: gal reikia renovuoti vyrą?“ – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas docentas Remigijus Venckus.

Kauno meno inkubatoriuje ARS ET MUNDU kūrėjas pristatė parodą „Aš esu kitas“, kurioje – vyrų aktai. Vėliau tokio paties pavadinimo paroda bus atidaryta Šiauliuose. Dėmesį į save atkreipiantys darbai visų pirma išsiskiria kartais šokiruojančiu atvirumu, o parodoje ryški ir homoseksuali linija. „Tokia fotografija susidomėjau dar studijų laikais, maždaug 2000 metais. Studijavau meną, baigiau dailininko grafiko bakalauro studijas. Tad mes nuogo kūno matydavome daug – tiek pat, kiek medikai, nes mums reikėjo išmokti piešti“, – sakė R.Venckus. Pirmą kartą vyrų aktų nuotraukas kūrėjas pristatė dar magistrantūros studijų metais, o 2010 metais atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje, vėliau surengė parodą Panevėžyje.

„Nuogumas – kažkoks dalykas, kur visi sustingta, lyg patys nebeturėtume kūno“, – sako R.Venckus. Fotografas savo darbais visuomenei siunčia labai aiškią ir paprastą žinią – tai tolerancija ir pakantumas. „Man kyla natūralus pyktis. Negalėjau klausyti, kaip žmonės pasiima Bibliją ir mojuoja jos tiesomis, kuriomis patys netiki, arba tik prisidengia. Ypač politikai. Aš negaliu to klausyti, tai – pezalai“, – kalbėjo R.Venckus.

Todėl kūrėjas pats ėmėsi skaityti Bibliją ir sako atradęs ten labai gražių vietų. „Ir aš fotografuodamas intuityviai pats per save randu santykį, kas ten parašyta. Šis nuotraukų ciklas nėra prieš tikėjimą, jis yra tikėjime. Tai religinis ciklas, nes pavadinimai yra religiniai, nuorodos į Bibliją. Keistas mano požiūris. Bet tikėjimas su šiais kūriniais prasideda nuo to, kiek mes įgaunam tolerancijos, supratingumo ir pakantumo. Jei žmogus yra dievobaimingas, užsiangažavęs mituose, jam čia yra vieta pabūti su tuo kitu.

Pabūkime kito kailyje ir pagalvokime apie toleranciją. Tas žmogus yra mūsų kaimynas, pažįstamas, turistas, pakeleivis ir tai nėra pretekstas neturėti pagarbos“, – sakė fotografas.

Dalis nuotraukų – iš buitinės erdvės, beveik visose nėra pozuojančiųjų veidų. R.Venckus sako, kad vienas jį iš labiausiai erzinančių klausimų yra apie tai, kas pozavo nuotraukose. Prieš fotosesijas kūrėjas sako neturintis „generalinio plano“ – kaip viskas turi atrodyti. Menininkas sako nesutinkąs su nuomone, jog tik moters kūnas yra gražus. „Kartą mano kolegė paplūdimyje pasakė tokią frazę: visi žmonės kiekviename gyvenimo tarpsnyje yra gražūs. Aš neturiu laiko galvoti, ar kūnas gražus. Aš noriu kompozicijos, noriu kalbos. Aš analizuoju kūną, tai yra medžiaga, su kuria aš dirbu. Man įdomu, kaip galima prakalbinti kūną. Kai studijavau, piešdavom ir moteris, ir vyrus, ir senelius, ir paauglius. Mano akis prie nuogo kūno yra įpratusi. Neskirstau, ar kūnas yra gražus, ar negražus“, – sakė R.Venckus.

Tiesa, meno galerijose savo parodas pristatantis fotografas sako netikėtų reakcijų nesulaukiantis, mat parodose lankosi išsilavinę ir kultūringi žmonės. „Jei norėčiau reakcijų, tokią parodą reiktų surengti, pavyzdžiui, prekybos centre“, – kalbėjo R.Venckus.

AUTORIUS APIE PARODOS IDĖJĄ. Teiginys, kad kūnas yra neatsiejama žmogaus dalis, daug kam gali atrodyti labai banalus, visiškai suprantamas ir neiškalbingas. Tačiau ar visada kūnas, kaip neatsiejama žmogaus dalis, yra patiriamas lyg įtvirtinta fundamentalija? Manau, kad labiausiai sutrinkama išgirdus, jog šis neatsiejamasis nuo savojo Aš yra seksualus, atakuojamas visokių, beveik gyvuliškų, seksualinių geismų ir konfliktų. Būtent toks kūnas, atsidūręs tarp savęs ir kito, yra tikrovės medžiaga, skirta menui, dalyvaujanti kuriančiame konflikte ir aštrėjančiame geisme. Jis įspraudžiamas ir mano fotografijų cikluose Iš Vaikinų gyvenimo (2009–2013 m.), Pas močiutę kaime (2009–2010 m.), Pokalbiai apie meilę (2011–2013), Virtuvės Antropologija (2010), etc. Šiuose kūriniuose demonstruojamas vyro kūnas yra teksto dalis, kuri per savo pozą, santykį su vaizdinga (arba ne visai) aplinka pasakoja ne tik apie savo seksualumą, bet ir apie būtį, nostalgiją, tikėjimą, mirtį ir panašiai.

Mano kūryboje kūną galima suvokti kaip erdvinį tekstą, kuriuo atveriama ir tuo pačiu metu maskuojama daugiaprasmė istorija nesusieta vien tik su juo pačiu. T.y. pozuojantis kūnas nepasakoja apie save, iš jo sklindanti reikšmė negrįžta į jį. Tačiau, pasitelkus žinojimą, reikšmė atsiveria kaip tolstanti, artėjanti link plataus kultūros tekstų tinklo ir niekad nepasiekiamo horizonto. Būtent toks kūnas regimas fotografijų cikle Aš esu kitas (2011–2013). Sukurti fotografijų ciklą Aš esu kitas skatino skaityti ir sąmonėje įstrigę Biblijos fragmentai. Tačiau mano kūryboje šie fragmentai neiliustruojami. Kūno poza, gili ir tarsi viską ryjanti juoda spalva, bei pavadinimas žiūrovą perkelia į kitą, už Biblijos esantį tekstą. Vyro kūnas nuotraukose ir vyrų apaštalų rašyti tekstai (į kuriuos nurodoma tik pavadinimais) sutvirtina seksualaus, kūniško, geidžiančio vyro poziciją. Tačiau nedera manyti, kad aš savo kūriniais reiškiu priešpriešą tikėjimui ar Biblijai. Priešingai – aš esu tikėjime. Tačiau aš negaliu atsieti kūno seksualumo ir tikėjimo, kaip ir pats negaliu tikėti neturėdamas kūno… Nors ir nenoriu sutikti, kad mano fotografija sugestijuoja homoseksualumą, tačiau visiškai numanau, kad šią sąsają ras ir tvirtai dėl jos piktinsis daugelis žiūrovų. Deja, žiūrovas piktinasi tik dėl savęs, pats to nesuprasdamas. Patikslinsiu žiūrovui: meno kūrinius, tokius, kokius regite parodoje, paskatino sukurti dabartinė tikrovė, į kurią grąžinu kūrybinį rezultatą. Kūrybos akto metu aš tik užminiau mįslę. Parodoje manęs nebelieka. Kadangi žiūrovas kontaktuoja tik su kūriniu, bet ne su manimi, todėl būtų pernelyg neapdairu ir kvaila, jei vyriško kūno erotika būtų suvokiama kaip homoseksuali ir tuo pat metu siejama su autoriumi. Tačiau tokia įmanoma sąsaja rodo, kad tarp kūrinio ir žiūrovo yra tamprus ir ypač siauras atstumas. Vadinasi, žiūrovas pabaigia kūrinį, o tuo pat metu ir save patį. Manęs (autoriaus) nebelieka, nes atstumas nepaprastai išsitempia. Iš žiūrovo kylantis pasipiktinimas homoseksualia erotika žymi jį patį, bet ne mane. Kūrinys tampa veidrodžiu, atspindinčiu pozityvią arba negatyvią žiūrovo poziciją homoseksualų atžvilgiu. Šiuo atveju tiek Jūs (žiūrovai), tiek Aš (autorius) esame kiti.

APIE AUTORIŲ. Doc. dr. R.Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu Doc. dr. R.Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra 18-os mokslo straipsnių, 5-ių mokslo pranešimų, skelbtų tarptautinėse konferencijose, ir 20-ies – skelbtų respublikinėse mokslo konferencijose, autorius.

Publikacijos nuoroda

Lieponė, J. (2018-02-04). Vyrų aktus fotografuojantis menininkas: „Jei norėčiau reakcijų, tokią parodą surengčiau prekybos centre“. 15min. Prieiga internetu: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/vyru-aktus-fotografuojantis-menininkas-jei-noreciau-reakciju-tokia-paroda-surengciau-prekybos-centre-929-918914#.WnixWDhwpqs.facebook (2018-02-11)

Originalo kopija

PDF – 2018-02-04 Vyrų aktus fotografuojantis menininkas- „Jei norėčiau reakcijų, tokią parodą surengčiau prekybos centre“

Parodos dokumentacija. M. Jokubausko ir dr. R. Venckaus nuotr.

Atsiliepimai apie parodą

Drąsios mintys ir drąsi kūryba. To taip reikia mūsų konservatyviai visuomenei. Reikia skatinti jauną kartą mokytis reikšti savo mintis be baimės ir atskirti „tapetus nuo paveikslų”. Visi gerieji pokyčiai kultūroje vyko ir vyksta būtent drąsių menininkų dėka. Tu skatini aplinkinius judėti pirmyn!

Antanas Zakarauskas – operos solostas, Vilnius – Sidnėjus

Kūrybinių idėjų realizavimosi proga – apsikabinam… ir ta proga linkėjimas, kad nepritrūktų tavo kelyje skeptikų, kritikų, netolerantų, analitikų, mąstytojų – tik jų dėka mes augam…

Gražina Rimkevičienė – mokytoja, Vilnius

Džiaugiuosi tavo kūryba ir drąsa. Gražiausias žmogaus drabužis – nuogas kūnas. Tavo kūryba – graži nuogo kūno ir žvilgnio per fotoobjektyvą sintezė. Mokėjimas jį atskleisti, matyti kitokį, nebijoti parodyti – tai sveikintinas gestas!

Gerda Stasiukonytė – dizainerė, buvusi studentė, Vilnius

Ačiū Remigijau už tavo kūrybą ir drąsą. Džiaugiuosi, kad skleidi mūsų prigimtinį nuogo kūno grožį. Keista, kad ir šiuo metu Lietuvoje daug kas bijo, nesupranta, kad natūralumas ir nuogumas turi tiek daug energijos, subtilumo, prigimtinio žavesio. Puikuojamės dizainerių įsigytais brangiais rūbais, aksesuarais, daiktais, tačiau užmirštame kokie mes esame nuogi. Kiekviena tavo fotografija su paslėpta mintimi, subtili ir nepakartojama, tai tik per akimirką užfiksuotas meno kūrinys, kuriuo pasigrožėti galime ir mes. Ačiū tau už tavo laiką, tavo energiją, kurią skiri negrįžtamai kūrybai. Dėkoju tau ir už tolerancijos sklaidą. Norėčiau ateityje išvysti ir tavo gražiausių darbų fotografijų albumą. Žinau , kad tai brangu, bet gal ateityje galėtume įkurti paramos fondą ir įgyvendinti šią idėja. Aš mielai prisidėsiu. Sėkmės tau ir linkiu daug gražių fotografijų ir nebūtinai patogių netolerantiškiems žmonėms.

Rytis Vaidžiulis – verslininkas, Vilnius

Tu esi vienas iš tų geriausių, kurie puikiai išmano tai ką daro. Pasiekti išsilavinimo laipsniai, ilgametė darbo patirtis, leidžia didžiuotis šiandienos kūrybos vaisiais. Visada žavėjausi parodų konceptualumu, kaip tu sugebi esmę perteikti per foto objektyvą.

Tomas Avižienius – rūbų dizaineris, Vilnius

Rekomenduojame skaityti

← Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus Reakcija: paroda vyriškojo seksualumo tema? →

Kiti dr. Remigijaus Venckaus interviu

No Results Found

The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.

WWW.VENCKUS.EU

Aplankyti asmeninę interneto svetainę

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Interviu, KULTŪROS KIRTIS, Publikacijos Šiaulių naujienose, REMIGIJUS VENCKUS

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų.

„Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus.

Šį kartą susitikę kalbiname doc. dr. R. Venckų visiškai atsiriboję nuo universiteto ir jo universitetinės veiklos. Į šiuos klausimus pašnekovas atsako kaip asmuo, taip pat visiškai atsiribojęs nuo bet kokios institucijos.

Pokalbio tema yra susijusi su labai prieštaringai vertinama, daug diskusijų ir šurmulio sukėlusia naujausia doc. dr. R. Venckaus fotografijų paroda „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“. Paroda atidaroma vasario 2 d. 18 val. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141). Kūrybos ekspozicija veiks iki vasario 13 d. Prieš parodą 17 val. vyks vieša paskaita, kurioje doc. dr. Remigijus visiems susirinkusiems paaiškins savo kūrybos filosofiją.

– Rengiate beveik vienu metu dvi fotoparodas ir beveik vienu pavadinimu „Aš esu kitas. Skirta Kaunui“ ir „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“. Prieš savaitę, sausio 26 d. parodą, sukurtą tokia pat tema pristatėte Kaune VšĮ „Artkomas“ galerijoje „Ars et Mundus“. Tikriausiai jūs taip priešpastatote abu miestus? Kuo šios parodos panašios ir kuo skiriasi?
– Keli renginiai beveik vienu metu skirtinguose miestuose nėra naujiena mano biografijoje. Aš ir anksčiau esu surengęs savotišką autorinių parodų maratoną. Niekas taip Lietuvoje nedaro. Praktiškai esu vienintelis toks menininkas. Nors toks maratonas reikalauja labai daug energijos, bet tik skirdamas energiją tokiam įnirtingam judėjimui galiu pajausti ne tik tikrąjį kūrybos pulsą, bet ir kūrybos viešumo galią.

Šiais metais turiu labai daug suplanuotų parodų, kai kurios vyks ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tiesa, daugiau nei dešimt autorinių parodų bus surengta Lietuvoje.

Kodėl aš taip elgiuosi? Tai mano paskutinis turas per šalį, kitais metais noriu labiau susikoncentruoti naujų konceptualių kūrinių kūrimui ir jų įgyvendinimui už Lietuvos ribų.

Mano parodos tęsia daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtą vyriškų aktų temą, kuri vadinasi „Aš esu kitas“. Ši tema – tai mano individualūs svarstymai apie tikėjimą, kūną ir seksualumą. Juos inspiravo Biblijos skaitymai ir visuomenės nuolatinis mojavimas Šventuoju Raštu, kai siekiama ką nors uždrausti ir neturint pakankamai svarių argumentų, bergždžiai beriant ne tikrus, bet išgalvotus faktus. Tęsdamas šią temą savo parodas skiriu konkretaus miesto bendruomenei, todėl pavadinime ir yra paminėtas miesto vardas.

Parodoje skirtoje Kaunui aš eksponavau savo vyriškų aktų kūrybos retrospektyvą. Seniausi eksponuoti kūriniai yra sukurti 2007 m., o naujausi – 2013-aisiais. Parodą skiriu Kaunui, nes aš jam atidaviau 7 savo gyvenimo metus ir dėsčiau Vytauto Didžiojo universitete. Beveik 6 metus gyvenau Kaune ir net 3 metus skaičiau audiovizualinės kultūros kursą Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete.

Šiauliuose eksponuoju pačius naujausius savo kūrinius, sukurtus šiais 2018 m. Parodą skiriu Šiaulių miestui, nes aš esu gimęs Šiauliuose. Šiaulių universitete baigiau dailininko grafiko bakalaurą, vėliau – meno istorijos magistrą. Čia dėsčiau 7 metus.

Šiaulių universiteto buvusio Menų fakulteto dėstytojai ne tik formavo mano kūrybinę savimonę, bet ir buvo puikūs kolegos. Čia supratau, kas yra kūrybinė laisvė ir kaip ją svarbu branginti ir išlaikyti, už tai esu dėkingas neseniai mus palikusiam lektoriui Gintarui Martinioniui, kuris į mane dažnai kreipdavosi tardamas „sūnau“. Taip pat esu dėkingas doc. Petrui Rakštikui, doc. Bonaventūrui Šalčiui, prof. Vaidotui Januliui. Kūrybinį palaikymą ir puikų užnugarį visada jausdavau iš doc. Vilmanto Dambrausko ir doc. dr. Rimanto Plungės. Su jais visais dar ir šiandien aš palaikau puikų santykį. Manau, yra labai svarbu palaikyti gerą ryšį su savo mokytojais.

Kita vertus, šią parodą skirdamas Šiauliams tam tikra prasme aš ją skiriu ir savo mokytojams.

Taigi, abi parodos vientisai reprezentuoja mano požiūrį viena tema, kurios aš neišsižadėjau ir niekada neišsižadėsiu.

Jokiu būdu nei parodos, nei paminėti pavadinimuose miestai čia nekonfrontuoja. Priešingai, viskas yra vienovėje ir konkrečioje kryptyje.

– Parodos pavadinime „Aš esu kitas“ irgi yra priešpastatymas. Tai autoriaus, asmens priešpastatymas „kitiems“, daugumai? Kodėl?
– Kaip jau minėjau, parodos koncepcija ir vis dar vystomo vieno nuosekliausio mano fotografijų ciklo pavadinimas „Aš esu kitas“ yra inspiruoti Biblijos fragmentų ir viešumoje mojuojamais jos puslapiais, kaip fundamentaliais faktais. Mane tiesiog siutina, kai XXI amžiuje už patį tikriausią faktų rinkinį besąlygiškai yra laikoma Biblija. Tad mano kūriniai yra kritika ne pačiai Biblijai, bet jos interpretatoriams – siaurapročiams.

Klausimas, kaip suprasti, kas šioje parodoje ir mano kūryboje yra talpinama kategorijoje „Aš“, gali būti atsakytas labai paprastai. Per vadinamąjį „Aš“ kaip centrą yra matuojamas pasaulis, vertybės, asmeninis santykis su aplinka, jos įvykiais ir dalyviais. Tačiau per tą, kurį vadiname „Kitu“ yra matuojamas savasis „Aš“. T. y. tik per santykį su kitu, tik per sąlyginį įsikūnijimą į kitą mes suprantame save, galime save kritikuoti objektyviau nei būdami ir nesitraukdami iš savojo „Aš“. Mano paroda yra paženklinta kritine provokacija – ieškoti ir rasti save bei kitą kitokį…

– Parodoje pristatote aktus ir ne bet kokius, o vyrų. Kodėl pasirinkote ar jus pasirinko būtent apnuoginto kūno vaizdavimas, nes jis, ko gero, beveik visada sulaukia kontroversiško vertinimo? Juolab kad tai vyriški aktai.
– Nesu tikras, ar mano kūryboje reikia ieškoti didelės provokacijos. Viskas priklauso nuo požiūrio. Man nekelia jokių seksualinių ir dievabaimingų minčių tiek antikinės nuogalių skulptūros, tiek nuogi kūnai Vakarų Europos religinėje dailėje, tiek sekso vaizdavimas tolimosios Azijos senovės kultūros palikime.

Man tikrai sunku asmeniškai atsakyti į šį klausimą. Bet pabandysiu.

Man nuogas kūnas yra kūrybos medžiaga tokia pati, kaip ir tapytojui teptukas ar dažai. Be abejo, Lietuvos konservatyvioje kultūrinėje aplinkoje nuogas kūnas vis dar provokuoja. Bet būtent konservatyvizmas, kuris pas mus ne retai tampa kraštutiniu ir įgauna nacistinių, rasistinių ir kitokių atspalvių, mane verčia netylėti, bet kurti.

Be abejo, šie požiūriai tuo pačiu metu net blokuoja mano kūrybos vystymą. Didžiosios dalies savo kūrybos arsenalo nerodau ir turbūt ilgai nerodysiu Lietuvoje, nes būdamas nuoširdžiai plačių ir tolerantiškų pažiūrų aš vis pajaučiu ne pačias geriausias reakcijas į mane ir mano meną. Tačiau drąsos man vis tik užtenka ir kol mane provokuos ne diskusiniai, o primityviai angažuoti konservatyvūs požiūriai, tol visa tai mane skatins ir toliau kurti ir plėtoti naujas, iki šios dar nevystytas temas. Aš fotografijose deklaruoju toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms.

Su moters kūnais esame susigyvenę. Dažnai girdime pasakymą „dailioji lytis“. Šis terminas iš karto sukuria opozicinį ir negatyvų požiūrį į vyrišką kūną ir jo seksualumą (t. y. vyras – nedailioji lytis). XXI amžiuje mes diskutuojame apie dirbtinį intelektą, domimės robotais ir net siekiame gyvai išvysti ir pabendrauti su humanoidu, bet vis dar negalime nuoširdžiai bendrauti su savo ir kito kūnu, priimant ir toleruojant jo seksualumą, o ką jau kalbėti apie seksualines mažumas.

Tad šiuo atveju aš ir rengiu parodą, skirtą diskusijai. Tik, deja, nereikia į mano parodą žvelgti labai rimtai. Aš labai rimtus dalykus savo mene diskutuoju pasitelkęs ironiją. O vis dėlto kodėl gi turėtume liūdėti?

Mano kūryba provokuoja ne tik klausti apie tai, kas yra kitas ir koks mano santykis su juo ir priešingai, bet ir pabandyti įsikūnyti į kitą, tariamai pabūti kito kailyje. Ironija kūryboje tik stiprėja ir yra aštriai adresuota tiems, kurie į mano parodą žvelgia be galo rimtai ir be jokio humoro.

– Jūsų aktai nei romantizuoti, nei erotiški, o greičiau šviesūs, subtilūs. Kodėl atsiribojate kaip autorius nuo to, kas pavaizduota juose, ir tik kažkokiomis pavadinimų užuominomis nukreipiate žiūrovus juos perskaityti savaip?
– Kūrinių ciklas „Aš esu kitas“ tuo pačiu metu gali būti suprantamas ir kaip dialogas su kūno vaizdavimo dailėje istorija ir kaip dialogas su konservatyviu ir ribotu mąstymu. Pirmuoju atveju kyla asociacija, neva aš nusišalinu pats nuo savęs ir nieko asmeniško nepalieku, išskyrus nuorodas, nepažodines citatas, provokuojančias mąstyti kitaip. Gal tai ir padeda sukurti savotišką, lengvai neįmenamą kūrinio aurą, bet tik jūs ir keletas kitų išsilavinusių žmonių pastebi šį mano kūrybos gestą. Kitiems akis bado pimpaliukai ir papukai (prašyčiau palikti šiuos mano pasakymus), nes jie negali mobilizuoti savo mąstymo ir pabandyti kūrinį regėti plačiai atmerktomis akimis, plačiame kultūros kontekste. Skaitant kūrinį pažodiškai negalima pasiekti jo (kūrinio) sąsajų su kultūros istorija ir jos kritika.

Ar tikrai mano kūriniai yra „šviesūs“ ir „stabilūs“ (kaip jūs teigiate), na nežinau… Vis dėlto jie turi kažkokią galią mūsų lietuviškoje kultūroje, nes dar net neiškabinus kūrinių, nepaviešinus jų ir net neatidarius parodos sulaukiu neigiamų reakcijų ir baimių, kaip, kas ir ką pamanys… O tai mane labiausiai verčia ne tik kurti, bet ir siutina. Mane siutina žiūrovų negebėjimais skaityti kūrybos nepažodiškai.

Mano požiūriu, mano kūriniai yra mažai provokuojantys, nors aš iš dažnai komentaruose po interviu apie kūrybą perskaitau pasipiktinimus apie tai, kad kūriniai yra nemeniški ir visai neerotiški. Dažnai minima, neva kūnai fotografijose yra visiškai negražūs. Deja, aš niekada nesistengiu kurti gražiai ir patogiai. Mano kūrybos programoje nėra tikslo kurti grožį. Aš taip pat niekam nesistengiu būti patogus, nei pritarti kitų požiūriams, nei antrinti viešiems ar privatiems žaidimams, vadinamiems intrigomis…

Kartą profesorius Leonidas Donskis viešoje paskaitoje, kurią aš klausiau tuo metu, kai dirbau Vytauto Didžiojo universitete, yra teigęs: „Tik iš noro sukurti ką nors patogaus ir gražaus, tik iš noro būti visiems geram ir palankiam gimsta kičas“ (citata nepažodinė). Aš visiškai pritardamas profesoriaus nuomonei noriu pareikšti, jei kada nors pradėsiu kurti visišką kičą, žinokite, arba man jau prasidėjo senatvinis marazmas (nors dar anksti apie jį kalbėti), arba aš tyčiojuosi iš visuomenėje pastebimų negalavimų…

Ir vis dėlto manau, kad daug kam gali kilti klausimas, kodėl aš taip kuriu. Taigi, kai aš kuriu, tuomet kai man dėl ko nors skauda, kai demonstruoju savo kūrybą, aš noriu, kad ir jums skaudėtų taip, kaip skauda man!

– Kam skirta ši paroda ir kokios tikitės ar norėtumėte sulaukti reakcijos? Gal lyginsite šiauliečių ir kauniečių reakcijas?
– Kauno ir Šiaulių kultūrinėms erdvėms esu gerai pažįstamas. Šiuose miestuose esu gerbiamas ir laukiamas kaip meno kritikas ir kaip menininkas.

Anksčiau dirbau vaizduojamųjų menų festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ ir beveik 7 metus Ryšių istorijos muziejuje pristatinėdavau meno parodas. Kauniečiai yra pripratę prie mano kritinių tekstų ir nuomonės.

Kai anksčiau dirbau Vytauto Didžiojo universitete, mano rengiamų parodų anonsai pasirodydavo universiteto puslapyje, o kai reikėdavo pristatyti medijas visuomenei, būdavau kviečiamas kalbėti kartu su tuometiniu katedros vedėju doc. dr. Rimantu Plunge. Mano kūryba buvo toleruojama, o tolerancija pelnyta man kartu su katedros darbuotojais kuruojant tarptautines VDU medijų meno dienas.

Tad net Kauno akademinėje aplinkoje turiu puikių kolegų, sekančių mano kūrybą. Štai anksčiau Šiauliuose dirbęs VDU profesorius dr. Gintautas Mažeikis po vasarą mano pristatytos parodos Kauno miesto muziejuje atsiliepė, kad turėčiau ir toliau, ir vis labiau gilintis į meno kūrimą. Tad aš Kaune pristatydamas parodą nesu koks nors šio miesto svetimkūnis. Štai ką galiu pasakyti apie kauniečius, o tai rodo ir jų reakcijas į mano kūrybą!

Praėjusį penktadienį įvykusios parodos atidarymo Kaune metu kai kurie žmonės dovanojo gėles ir dėkojo už renginį. Šiuo metu Facebook’e vis dar plūsta padėkos ir labai teigiami komentarai. Net kai kurie šiauliečiai man taip pat parašė komentarus minėdami, kad jie žavisi mano drąsia kūryba. Tad ir Šiauliuose aš jaučiuosi puikiai.

Kai vasarą Šiaulių universiteto Dailės galerijos vadovui Kornelijui Užuotui pasakiau, kokia tema rengiu parodą ir galiu net parodyti kūrinius, jo atsakymas buvo paprastas ir aiškus: „Aš gerbiu tave kaip menininką ir pritariu tavo kūrybai. Todėl man nereikia daugiau jokių įrodymų ir pasiteisinimų“ (citata nepažodinė). Šie išsakyti žodžiai man labai daug reiškia ir mane drąsina kurti labiau nei kokia nors didelė piniginė premija.

Aš taip pat žinau, kad mano kūrybos rezultatų Šiauliuose lauks visada jau anksčiau minėti asmenys. Prieš kelias dienas komplimentų sulaukiau iš tapytojos Vitos Žabarauskaitės, kurios kūrybinė energija ir laisvas, pilnas kūrybinio polėkio mąstymas man labai patinka. Jurgis Dieliautas visada seka mano kūrybą, jo nuomonė man svarbesnė nei žymiausio Lietuvos menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus. Aš juo pasitikiu ir, kai jis žiūrėdamas į mano kūrinius nutyla arba dar nepradėjęs kalbėti mojuoja rankomis, man iš karto yra viskas labai aišku.

Šiaulietis menininkas, tikras avangardistas, kultūros chuliganas Gediminas Beržinis mane dažnai pavadina broliu. Tad rengti parodą gimtajame mieste man yra šauni patirtis, nes aš galiu susitikti su šiuo puikiu meno kūrėju, kurio tapyba įgauna vis didesnį pagreitį, o tai ir yra pavyzdys, kuris verčia ir mane patį pasistūmėti.

O ką jau kalbėti apie fotografų bendruomenę. Visose parodose apsilanko gyvieji Šiaulių fotografijos klasikai Ričardas Dailidė, Regina Šulskytė ir Aleksandras Ostašenkovas (seniau ir Algirdas Musneckas).

Mano gyvenime jau tapo ritualas atvykus į Šiaulius susitikti su prof. Vaidotu Januliu ir išgerti kavos. Kalbamės po kelias valandas, dalijamės mintimis apie kūrybą ir net kritikuojame vienas kito kūrinius. Taigi, aš turiu puikių draugų, dėl kurių man būtina atvykti į Šiaulius ir surengti parodą. Jei nebus jokio parodos lankytojo, aš žinau, kad pro mano išvardintų kūrėjų akis (ir dar kitų, kurių nepaminėjau) fotografijos tikrai nepraslys nepastebėtos…

Vis dėlto manau, kad visuomenės nuomonė neprognozuojama. Čia gali nutikti ir taip, kaip su dizainerio Roberto Kalinkino kolekcija arba kaip ir su „Kiaulės rūke“ reklama. Man vis dar iki šiol yra nesuprantama, kas ir ką šiose reklamose žeidžia. Man taip pat vis dar nesuprantama, kaip lietuviai būdami nepriklausomi beveik trisdešimt metų, savo mąstymu vis dar ieško priklausomybės ir diktato; savo netolerancija vis dar demonstruoja priespaudos ir engimo ilgesį.

Atrodo, kad tokiu būdu mes taip iš lėto žudome save… Keista, kad vis dar stebimės, kodėl retėja gyventojų gretos… O ką jau kalbėti apie deklaruojamą toleranciją ir tuščius lozungus apie žmogaus teisių paisymą.. Ar ne per mažai stengiamės patys pasikeisti?

Mano asmeninė kalba yra medijų menas ir aš ją naudodamas kaip instrumentą negaliu apeiti visų mano išvardytų temų ir klausimų… Aš negaliu apeiti net tada, kai dėl to tenka susilaukti visokių klausimų, kai dėl to gali tekti net pasiaiškinti… Bet šiame interviu, manau, jau pakankamai daug paaiškinau ir pasiaiškinau!

– Ar vyriškų aktų tema yra neišsemiama ir ją ruošiatės tęsti? Ir taip pramušti lietuvišką uždarumą ir provincialumą?
– Noriu patikinti, kad šios temos niekada specialiai nevysčiau. Ji tiesiog nutiko ir ji visada tapo klijuojama prie mano pavardės. Manau, šią temą tęsiu ir toliau, tik ateityje bus gerokai daugiau ironijos, gerokai daugiau kritikos ir gerokai mažiau grožio!

Ir vis dėlto aš šią temą noriu pramušti už Lietuvos ribų. Kaip minėjau, kitais metais orientuosiuosi į kūrybos demonstravimo galimybes ne Lietuvoje, o ten, kur dar nieko nepažįstu. Manęs laukia kiti uždaviniai ir kiti rezultatai.

Pramušti Lietuvos provincialumą yra tapatu kovai su vėjo malūnais… Galiausiai pats provincialumas kažkada paves jo paties apologetus… Man norisi pirmiausia ne pramušti provincialumo kiautą, bet tikrinti jo silpnąsias ir stipriąsias puses. Mane tai domina kaip menininką, kritiką ir net kaip akademinės bendruomenės narį (nepriklausomai ar aš šiuo metu dirbu Vilniaus Gedimino technikos universitete, ar vėliau dirbsiu kitur, ar už Lietuvos ribų)…