Rūta Švedienė kalbasi su dr. Remigijum Venckum.

AR VIS DAR ČIA ESAME MES, DĖMESINGAI KURIANTYS SAVE IR SAVO GYVENIMUS?

Kėdainių lietuvių ir švedų draugija pradeda vykdyti naują, skatinantį nevyriausybinių organizaciją plėtrą, projektą „Motyvuojantis bendravimas ir bendradarbiavimas Kėdainių kultūrinėje ir kūrybiškumo skatinimo veikloje“, kurį remia Kėdainių rajono savivaldybė.

Šio projekto renginiai skirti draugijos nariams, kultūros įstaigoms, kitoms NVO, kurios veikia kultūros srityje. Iš viso pakviesta dalyvauti mokymuose ir kartu toliau bendradarbiauti 40 asmenų. 

Pirmas renginys vyks lapkričio 11 d. Švietimo pagalbos tarnybos patalpose. Bus surengtas seminaras apie šiuolaikinę kultūrą, inovatyvias kultūrines veiklas, kūrybines industrijas. Seminarą ves lektorius doc. dr. Remigijus Venckus. 

Remigijus Venckus yra medijų menininkas ir kritikas. Rašo medijų ir vizualiosios kultūros, kūrybinių ir kultūrinių industrijų klausimais. 14 metų dėsto komunikacijos, medijų ir  kūrybos disciplinas Lietuvos universitetuose. Nuo 2017 m. vadovauja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai ir yra šios katedros bei Kūrybos komunikacijos katedros docentas.

Džiugu, kad  taip labai užimtas kūrėjas ir meno kritikas randa laiko atvykti į Kėdainius pasikalbėti apie kultūrą ir kitus svarbius dalykus. Pateikiame susitikimo su doc. dr. Remigijumi Venckumi Kėdainiuose organizatorės Rūtos Švedienės pokalbį  su juo. 

R. Š. Kultūros žmogus, kūrybiškas žmogus. Kokie jie? Juk galima užsiimti kultūros veikla, būti kultūros žmogumi, o kasdienį darbą dirbti ir nuo kultūros nutolusiame darbe, pvz., būti gydytoju, juk taip? Kūrybiškas žmogus turbūt irgi ne tik menus kuriantis…

R. V. Aiškinti, kas yra kūrybiškumas – nelengvas darbas. Kūrybiškumą lemia daug skirtingų kompleksinių dalykų, puikiai išvystyta skirtingų kompetencijų visuma. Aiškindamas kūrybiškumą, visada pradedu nuo kultūros sąvokos. Kultūra bendrąja prasme yra visa žmogaus veikla ir jos rezultatai. Automobilis, paveikslas, spektaklis, pastatas, gamykla, rinkiminė kampanija, TV laida – visa tai yra kultūra. Šiuo atveju kultūra veikia kiekvieną iš mūsų. Tiek kultūrai kaip procesui, tiek kultūrai kaip veiklos rezultatui yra labai svarbi kūrybinga komunikacija. Tinkamai ir net labai kūrybingai, netradiciškai komunikuojant, galima padaryti kultūros veiklą ir rezultatą labai sėkmingą.

Dažnas visuomenės narys kultūrą supranta kaip meno renginį: koncertą, dailės parodą, poezijos skaitymus, teatro spektaklį. Nemaža atvejų, kai tokio siauro supratimo asmenys kultūros laukui adresuoja ne pačius geriausius epitetus, pvz.: priplaukę menininkai, prie meno, keistuoliai, jiems kitaip veikia smegenų pusrutuliai ir pan. Manau, toks požiūris yra menkinantis ir netinkamas. Kartą, diskutuodamas su pažįstamu biochemiku apie žmogaus, gamtos, visatos ir meno erdvėlaikį, sulaukiau epiteto – „na, Venckau, tu ir nuplaukęs“. Tąkart atsikirtau sakydamas, kad mes, meno kūrėjai ir giliai mąstantys mokslininkai, esame gerokai normalesni nei visa likusi visuomenės masė. Juk kito matymas kaip nenormalaus asmens iš tikro manęs nepadaro labiau normalesnio.

R. Š.  Bet juk kai kalbame apie kultūrą siauresne prasme, visada turime prisiminti, kad kultūrai esame dėkingi už turinį ir prasmę. 

R. V.  Taip, juk technologijos savaime yra bereikšmiai žaisliukai, nenaudingi instrumentai. Prasmė atsiranda, kai technologijas naudoja kultūrą suprantantys, užsiimantys jos vadyba arba kuriantys žmonės. Technologijomis plėtojama komunikacija yra bereikšmė, kai nėra estetinio sprendimo, darniai sulimpančio su žinutės turiniu, vartotojo lūkesčiais ir asmenine patirtimi. Už technologijų panaudojimą kasdienėje komunikacijoje, pramogose ir laisvalaikyje, politiškai ir socialiai angažuotose diskusijose dažnai turime būti dėkingi kultūros kūrėjams, menininkams. Menininkai pirmieji parodė, jog virtualios technologijos, vaizdo įrašymo ir reprodukavimo priemonės (fotografija, kinas, video-, etc.) gali tarnauti visuomenei tiek pasilinksminimo sferoje, tiek švietime, tiek nustatant tapatybę, tiek politinio sprendimo paieškose. Šiuo atveju visiškai suprantama, kad kokybiškai kultūrai (kurią tiksliai išmatuoti beveik neįmanoma) bei jos poveikiui sustiprinti yra labai svarbus kūrybiškumas ir jo valdymas.

R. Š.  Turbūt galima sakyti, kad aiškiai objektyvių kriterijų, leidžiančių įvardinti kūrybingą žmogų, beveik nėra. Kiekvienas, susidurdamas su kūrybingu asmeniu, išskirs vis kitokius jo asmenybės bruožus.

  R. V.  Manau, kad kūrybingam žmogui nėra labai svarbios tabu ribos, jis jaučiasi laisvas ir savęs nevaržo eksperimentuodamas, tirdamas ir reikšdamas nuomonę. Šiuolaikinis kūrybingas žmogus yra smalsus. Jis įgytas žinias visuomet sieja tarpusavyje ir taip sudaro savitą žinių sistemą, kurią realizuodamas praktikoje nuolatos tobulina. Kūrybingas žmogus siekia kūrybos tobulumo, nors jis ir pats žino, kad tobulumas nėra pasiekiamas. Jis prisiima atsakomybę, yra charizmatiškas ir paskui save veda kitus. Tačiau būkime budrūs, gausu ir apsišaukėlių, kurie masinių medijų kanalais klykte išklykia savo kūrybinio gyvenimo sėkmės istorijas. Nuo tokių sėkmingųjų net aš noriu bėgti.

 R. Š.  Tada  kyla klausimas: kaip nesusigundyti tais neaiškiais kūrybingumo vedliais ir  iš kur, kodėl tokių apsišaukėlių atsiranda?…

R. V.  Mes gyvename globalizacijos, įgavusios ryškų virtualumo braižą, laikais. Socialiniais tinklais dalinamės naujienomis apie save ir kitus, formuojame nuomonę bei pasiduodame kitų nuomonei. Kiaurą parą galime regėti TV naujienas, o naudodamiesi iTunes ir Netflix paslaugomis girdime ne tik įvairią muziką, regime ne tik pačią naujausią dokumentiką, bet ir pramoginius šou, begalinės trukmės serialus. Gyvename, dirbame ir leidžiame laiką labai dideliame informaciniame triukšme, kuriame užmirštame, kad gyvename, kuriame pastebime, kad garsiau rėkiantys yra labiau matomi. Informacijos sraute norime rezultato, įsimenančio reginio, begalinės sėkmės, operatyvios pagalbos ir supratimo. Viso to norime nedelsiant, čia ir dabar. Augant norams tampa nebesvarbu, ar gauname kūrybiškai naują ir originalų turinį, ar tik dar vieną kopijos kopiją.

Nors „čia ir dabar“ yra puikus momentas iškilti visokioms vidutinybėms, tačiau man pačiam labiau norisi išgirsti ne vidutinybių kūrybingumo lozungus, bet kūrybinės nesėkmės gilias ir išsamias analizes. Norisi informacijos apie bandymus, kurie buvo plėtojami sprendžiant kūrybines krizes. Maža to, šiame informaciniame triukšme, kurį galime sieti su virtualia, skaitmenine, technologine ir kt. globalizacija vis labiau norisi gyventi neglobalų gyvenimą. Informacinis triukšmas kartais verčia ne tik užsidaryti, bet ir nebeįrodinėti savo kūrybingumo galių, originalaus mąstymo ir kūrybos rezultatų. Norisi savo kūrybos vertinimą pasilikti tik sau ir keliems artimiems draugams, kolegoms, šeimos nariams.

R. Š.  Kultūros žmogus pats supranta save kaip kultūros dalį. Kultūra yra jį visą persmelkusi ir jis pats yra kultūra vienu metu, ar ne taip?

R. V.  Suprantu Jūsų klausimą apie tai, ar kultūros darbuotojas visada yra kultūros dalis. Šiandien žvelgdamas į letargo miege panirusius miestų ir miestelių kultūros centrus, muziejus ir galerijas suprantu, kad jiems visiems labai toli iki tikros kultūros kūrimo, puoselėjimo ir išsaugojimo. Todėl privačios iniciatyvos, tokios kaip meno inkubatorių veikla arba neįprasti meno festivaliai, jau kurį laiką yra perėmę kultūros vežimo vadžias.

Tik nedaugelis kultūros centrų, muziejų ir galerijų bei juose dirbančių žmonių geba deramai kurti, puoselėti, atstovauti kultūrai ir ją plėtoti. Priežastys kelios: kultūra žmogui nerūpės labiau nei jo paties ir jo šeimos socialinis saugumas. Mes vis dar esame skurdi vergų visuomenė, kuri vos sudurdama galą su galu ir patirdama stresą labiausiai rūpinasi būtinųjų paslaugų, maisto prekių ir kitų mokesčių apmokėjimu. Alkana visuomenė nėra saugi visuomenė. Iš nesaugumo kyla pavojus ir laisvai minčiai sklisti. Tad alkana, nesaugi ir apribotos laisvės visuomenė negali galvoti apie meno kūrybą, skirti pakankamai dėmesio estetinei patirčiai kaupti ir net formuoti bei įgyvendinti kūrybinės gyvensenos programą. Manau, jog silpnos visuomenės nariai propaguodami kūrybingumą iš tikro jo  nevysto, bet tik dangsto savo negalę, nevisavertiškumą, maskuoja savus vergo ženklus.

R. Š. Kūrybiškumas šiandien. Jis kitoks nei vakar? Na, sakykim, prieš 20 metų? Jūs jaunas, negaliu labai klausti apie tai, kas buvo prieš 50 metų. Žodžiu, kūrybiškumas šiais kapitalizmo laikais, šioje žinių visuomenėje, koks jis?

                       R. V. Be abejo, kūrybingumas yra pasikeitęs. Jis kitoks nei buvo prieš dvidešimt ar penkiasdešimt metų. Tačiau negalima teigti, kad žmonės prieš dvidešimt metų nebuvo kūrybingi. Tiesiog dabar gyvename kitokio kūrybingumo laikais. Kokybinius pokyčius lėmė technologijų plėtra. Štai kosmoso amžius lėmė puikių fantastinės literatūros ir kino kūrinių atsiradimą. Negalima pasakyti, kad šie kūriniai neskatino ir kitų kūrybos bei mokslo sričių atstovų „gimdyti“ naujus apmąstymus ir kūrybos posūkius, lėmusius net socialinės visuomenės ar atskirų jos narių vertybių skalės pasikeitimą, vartojimo įpročius.

Didžiulis kūrybingumo proveržis sietinas su interneto technologijomis, kurios mus privertė mąstyti ir pasaulį suvokti ne hierarchiškai, ne vertikaliai ar horizontaliai, bet polihierarchiškai ir tinkliškai. Interneto technologijų centrine ašimi tapo komunikacija. Interneto technologijos išplėtė ir pakeitė laiko bei erdvės suvokimą. Tapome ne tik daugiau matantys ir suprantantys, bet ir labiau suvedžiojami tų, kurie žino kaip, kur ir kada naudoti technologijas bei kokią žinią paskleisti.

Šiandieninio kūrybingumo svarbą rodo begalė naujų specialybių ir naujų meno kūrybos formų virtinė. Juk prieš trisdešimt metų niekas net negalėjo pagalvoti apie interneto meną, kibernetinę poeziją, interaktyvių performansų kūrybą, kūrybinių industrijų darbuotojus, meno inkubatorius, performansų festivalius ir kt. Visa tai yra jau mūsų nebestebinanti realybė. Pasikeitė ne tik meno kūrybos laukas, bet ir verslas. Ar įsivaizduotumėte kelionių organizatoriaus veiklą be IT paslaugų? Ar galima surengti koncertą be audiovizualinių technologijų ir be IT paslaugos? Kaip be IT sužinoti, kas yra tikslinis renginio klientas ir kaip jį pasiekti? Tikrai ne! Įvairios, plačiai naudojamos technologijos įgauna prasmę tik tuomet, kai yra pritaikytos. Paminėtina, kad taikymas visada turi tikslą. Technologijų panaudojimui ir darniam taikymui tikrai reikia šiuolaikiškai imliai mąstančių, kūrybingų asmenybių.

Dėl pakitusios kūrybingumo reikšmės net universitetai susiduria su nežaboto ir progresyvaus kūrybiškumo problema. Šiandien ugdome naujo kūrybingumo žmones, jie taps naujų, dar neegzistuojančių specialybių atstovais. Net verslas negali tiksliai pasakyti, kokios srities specialistų jam reikės už kelių metų. Aišku viena, jog būsimiems ir konkurencingiems specialistams aktualios skirtingų kompetencijų sisteminės jungtys. Tad dauguma studijų programų vis labiau ir labiau įgauna tarpdalykiškumo braižą. Į visumą sujungiamos technologijų, estetikos, marketingo ir kitos žinios bei gebėjimai. Deja,  šiandieninės aukštojo mokslo reformos autoriai nesupranta, kad būsimasis specialistas nesidarbuos vienoje srityje. Jo veikla bus tarpdalykinė ir tikrai nebereikalaujanti vienos, gana tikslios krypties išmanymo.

Kita šiuolaikinio kūrybingumo problema yra kapitalistiniai santykiai. Kūryba ir idėjos yra perkamos. Kai gerai perkama ir brangiai mokama, tuomet atsiranda visokie įtikinėjimo mechanizmai apie vieną ar kitą kūrybinį produktą. Šie mechanizmai trukdo atskirti, kuri kūrybinė idėja arba perkamas produktas yra tikrai verti dėmesio, o kurie egzistuoja tik kaip marketinginis šou.

R. Š.: Taigi, technologijos, šiuolaikinės kūrybinės industrijos, matyt, ir padeda kūrybiškumui bei apskritai visam gyvenimui, ir, galima sakyti, trukdo? 

R. V. Technologijos savaime nei trukdo, nei padeda. Jos tiesiog egzistuoja pagal savo dėsnius ir pagal mūsų priskirtas funkcijas. Technologijos taikymas lemia mūsų komunikaciją, net emocinę savijautą ir pasiekimus profesiniame darbe ir asmeniniame gyvenime. Naudojant technologijas yra svarbu turėti tikslą. Jei tikslas geras, tuomet taikomos technologijos dažniausiai padeda ir veikia teigiamai, jei tikslas blogas – tuomet viskas vyksta priešinga kryptimi.

Nors technologijos sumažina darbo trukmę ir leidžia rezultatus pasiekti vis greičiau arba mobilizuoja kūrybos ir gamybos procesus, tačiau jos taip pat lemia nesustabdomo greičio pojūtį ir iš proto varantį stresą. Šiandien iš darbuotojo reikalaujama dirbti greitai ir daug, siekti greito ir tuo pačiu metu kokybiško rezultato. Užduočių kiekiai užspendžia darbuotoją tam tikroje stresinėje situacijoje ir būna atvejų, kai darbuotojai pasirenka mažiau technologizuotus darbus arba keičia darbo vietą. Tad technologijų lemiamas iš proto vedantis greitis ir produktyvumo siekis ne visuomet padeda kūrybingai gyventi ir dirbti.

Pastebėtina, kad technologijos kartais padeda labai greitai reflektuoti aplinkinių konkurentų kūrybos rezultatus, juos sisteminti ir analizuoti. O tai verčia mąstyti ir apie savosios kūrybinės sistemos pokyčius bei planuoti veiklos sėkmes ir nesėkmes.

Esu įsitikinęs, kad be technologijų ir be technologiškai raštingų žmonių nebūtų ir kūrybinių industrijų. Kartu su technologijomis plečiantis komunikacijos galimybėms, plečiasi ir kūrybinės veiklos bei kūrybos rezultatus vartojančių asmenų laukas. Visa tai reikalauja kompleksinio žinojimo, kuris apima ne tik gerą skonį ar technikos supratimą, bet ir vadybą, marketingą, viešuosius ryšius, projektinę veiklą. Visa tai savitai charakterizuoja specifinį kūrybinių industrijų lauką. Geri kūrybinių industrijų specialistai tikrai padeda kūrybiškumui augti, jį puoselėja. Šie žmonės ne tik supranta, kaip meno kūrinys ar atitinkamo tiražo kūrybinis produktas yra padarytas, bet ir kokios yra naudotos technologijos. Jie pasitelkia ne tik vadybos žinias, bet ir marketingo bei viešųjų ryšių. Kūrybinės industrijos yra tarpdisciplinės, jose susitinka ne tik kuriantys žmonės, bet ir kūrybos procesus valdantys, reprezentuojantys ir parduodantys asmenys.

Taigi, technologijos lemia naujas kūrybos formas ir kai kuriuos kūrybos procesus operatyviai automatizuoja. Kūrybinės industrijos globoja plėtojamus kūrybos procesus ir jų metu gautus rezultatus įverslina. Tad šiuo atveju aišku viena, kad darnios technologijos ir kūrybinės industrijos padeda kūrybiškumo vystymui.

R. Š. Esame vartotojiška visuomenė. Giluma ir tuštybė kultūros gyvenime, kur matote tai ir tai? Jums neatrodo, kad banalėjame vis labiau?

R. V.  Bendruomenės, kuriose ypač svarbūs kapitalistiniai santykiai, labai aiškiai rodo vartotojų visuomenės simptomatiką. Kraštutinės vartotojų visuomenės nariai nori turėti kiek įmanoma daugiau. Ilgainiui jie yra apsvaiginami nuoboduliu, nes turėjimas nebeteikia malonumo. Vis labiau norisi naujo automobilio, patirties, kelionės, telefono ar kompiuterio. Bet išties viso to nereikia. Kapitalistiniais santykiais grįstose vartotojų bendruomenėje patys bendruomenės nariai yra išugdyti vartoti ir nejausti saiko. Tai alkio bendruomenė, kuri kartais verčia susimąstyti ir paklausti savęs, ko iš tikro reikia visavertiškam gyvenimui. Tad kartais visiškai manęs nestebina kai kurie šios bendruomenės nariai, staiga atsisakantys vartojimo įpročių ir patogumų. Jie su vartotojų alkiu dorojasi mažindami savo poreikius. Jie savo namuose turi kelias kėdes ir stalą, vieną sofą, kelias lėkštes ir šakutes. T. y. jie optimaliai minimalizuoja vartojimo procesus ir daiktų turėjimą bei kaupimą. Tokie žmonės susigrąžina ne tik kasdienybės džiaugsmą, bet ir atidumą gyvenimui bei kuria iš naujo savo prasmingą gyvenimą. Randasi žmonių, savo kasdienėse veiklose kuriančių lėto gyvenimo programą. Jie niekur neskuba, dirba aiškiai koncentruotai konkrečiose veiklose, lėtai valdo kasdienius procesus, neskuba į darbą. Vienu žodžiu, jie propaguoja ekologišką, kūrybingą ir kokybišką bestresį gyvenimą. Tokie žmonės yra pasitraukę iš tuštybės mugės, kuri įprastai lydi grynaisiais kapitalistiniais santykiais sukurtas bendruomenes.

Buvimas greitėjančiame ir iš proto varančiame gyvenime mus priverčia būti labai išradingus ir tuo pačiu kūrybingus. Turime greitai ir operatyviai spręsti iškilusias problemas, neutralizuoti įvairias rizikas.  Mums keliami vis nauji ir sudėtingesni iššūkiai. Su jais susidorojame, bet kas po to? Ar vis dar čia esame mes, dėmesingai kuriantys save ir savo gyvenimus?…

Mūsų banalumas pasireiškia tuomet, kai galvojame, jog kasdienybėje apsikraudami daiktais ir technologijomis visas problemas išspręsime savaime. Reikia mokėti valdyti technologijas ir jas pritaikyti savo poreikiams. Technologijų taikymą reikia planuoti, o gautą rezultatą numatyti. Mūsų laikmečio banalumas pasireiškia per technologinį viliojimą, t. y. atsiranda technologijų geismas, kuris verčia mus melstis joms tarsi norus pildantiems dievams.

R. Š. Kėdainiai. Koks įvaizdis jus pasiekia? Kokį matote mūsų miestą, žmones, kaip turėtume kurti, ką kurti, kad taptume kūrybiškas, inteligentiškas miestas?

R.V. Kėdainiai nėra tas miestas, kurį labai gerai pažinočiau. Daugiakultūriame centre esu rengęs porą savo parodų. Naują parodą planuoju surengti 2018 m. To centro darbuotojai yra nuostabūs žmonės!

Atsakydamas į klausimą nepataikausiu ne tik kėdainiečiams, bet ir kitų miestų bei miestelių gyventojams. Lietuva yra maža ir tokia neįdomiai vientisa. Beveik visi regionai gyvena tomis pačiomis problemomis. Didžioji problemų virtinė kyla iš mūsų pačių nevisavertiškumo jausmo, kuris įdiegtas per ilgametes ir periodines šalies priespaudas. Nors jau esame savo šalies ir savo vaikų ateities šeimininkai, tačiau mes vis dar nežinome, ką mums daryti su mūsų šalimi. Vieną vertus, norime būti labai vakarietiški, bet negalime priimti liberalaus, kone skandinaviško gyvenimo modelio, antrą vertus, negalime pralaužti nuosavų užtvarų ir dėl to likdami užsispyrę stuobriai atgrasome kitus nuo savęs. Taigi, norėdami būti kūrybingi ir išties sukurti savitą pavyzdinę šalį, miestą, regioną ar tiesiog mažą kaimelį, pirmiausiai turime išmokti būti tolerantiški ir pabandyti užtikrinti socialinį saugumą. Antra, turime atsigręžti į savo pačių šaknis, pagalvoti, kaip savo tradicijas prikelti naujam ir savitam gyvenimui. Prisikėlimo planui realizuoti reikės technologijų ir tų pačių kultūros industrijų specialistų. Trečia, turime išsikelti iš savo bendruomenės kūrybinguosius lyderius, juos palaikyti ir jiems padėti veikti. Ketvirta, kartu su lyderiais turime pažvelgti į vietos kūrybinį ir kultūrinį potencialą bei jo pagrindu formuoti savitą tik Kėdainių miestą ir ne tik!

Publikacijos nuoroda

Švedienė, R. (2017–11–10). Ar vis dar čia esame mes, dėmesingai kuriantys save ir savo gyvenimus. Kėdainių mugė, nr. 87(2044), p. 8.

Rekomenduojame skaityti