Dr. Remigijus Venckus.

Fotografą RIČARDĄ DAILIDĘ kalbina Dr. REMIGIJUS VENCKUS

Kaip pasukote į meną?

Nuo vaikystės į menininką žiūrėjau kaip į šventenybę. Kai likimas mūsų šeimą vaikė po visą Lietuvą, trumpai apsigyvenome Pakruojyje. Miestelyje lankėsi aktoriai. Juos mačiau pirmą kartą, įspūdis buvo nepaprastas. Gaisrinės salėje dažnai ateidavau į teatralų pasirodymus. Vieną kartą išgirdau keistą žodį „džentelmenas“. Atrodė nesuprantami čiulbesiai. Į menininkus dažnai žvelgiama su tam tikra pagiežos doze, jie atrodo kaip ne šio pasaulio gyventojai. Man visada kūrėjai šviečia tauria aura. Kūrėjas gali būti nepripažintas, keistuolis, bet jame visada buvo prieštaravimų, kylančių iš vidaus, tai ir kelia susižavėjimą.

Ričardas Dailidė. Ritos Stankevičiūtės (Lietuvos žinios) nuotr.

Kas Jums yra fotografija ir kas paskatino fotografuoti?

Negaliu pasakyti. Priežastis neaiški. Nuolat stebiuosi, kodėl žmones lydi būtinybė fotografuoti save, draugus, aplinką. Kas verčia juos taip daryti? Ar nori pratęsti savo gyvenimą ar konstatuoti mirtį? Juk nufotografavus mirštama? Pasaulyje gaminami milijardai fotoaparatų. Jie išperkami greitai, gamybos poreikis didėja. Negaliu to paaiškinti, nesuprantu, kodėl pats pradėjau fotografuoti. Atrodo, mano fotografijos nebus niekam reikalingos, bet vis tiek vaizdas traukia, reikia fotografuoti.

Aš, kai pamatau įdomų dalyką ar žmogų ir kai iš rankinės traukiu fotoaparatą, sudvejoju. Pasakau sau: „Juk nepažįstu to žmogaus? Ir ką jam pasakysiu, kai pamatys mane fotografuojant?“ Fotomenininkas Gintautas Trimakas kartą pasakė: „Fotografuoti neperspėjus, iš pasalų negalima. Fotografija yra šventas santykis su aplinka.“ Ar fotografas ir fotografuojamasis turi būti pasirengę? Ar fotografuodamas nesusiduriate su panašiomis baimėmis?

Įsiveržimas į žmogaus kasdienybę, egzistencinę erdvę yra brutalus veiksmas. Fotografavimas stabdo. Štai Antanas Sutkus tiesiog užhipnotizuoja žmogų. Jis turi tokią galią, kad fotografuojamasis neklausia, kas tu, kam fotografuoji. Aš tokios galios neturiu. Visada lieka aštrus atsakomybės jausmas.

A. Sutkaus hipnozės metu žmonės tarsi ištraukti iš erdvės, jie tarsi savaime išnyksta iš savo vietų. Gal dėl to jam netenka aiškintis, nes prieš išnykusįjį nėra prasmės to daryti. O Jums ar teko kada nors pasiaiškinti, o gal išgirsti padėkos žodį?

Šiaulių amfiteatre vyko renginys, pradėjau fotografuoti vietines „žvaigždes“. Netikėtai prie manęs priėjo architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas ir tarė: „Ne mus fotografuok, o tą žmogų“. Jis parodė į pasitempusį, respektabilų asmenį. Paaiškėjo, tai buvo iš Amerikos atvykęs dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Nufotografavęs pradėjau trauktis, Jonynas pakilo iš vietos ir pradėjo vytis. Pamaniau, bus riesta. Kai priėjo, išgirdau padėkos žodžius: „Ačiū, kad mane fotografavai“. Tai pirmas kartas gyvenime, kai man padėkojo už fotografavimą. Dailininkas buvo slapta atvežtas į Šiaulius, nes dėl karinio oro uosto į miestą užsieniečiams buvo draudžiama atvykti.

Kai mokiausi Portugalijoje, fotografavau benamius. Vienas juodaodis pradėjo vytis ir grasino susidoroti, kad mėgaujuosi nelaimėliais. Bėgau, kiek kojos nešė. Ar išgyvenote panašių pavojų?

Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, viena dama gestais leido suprasti, kad nenori būti fotografuojama. Nėra buvę, kad apmėtytų kaip Aleksandrą Macijauską. Bet su sovietų valdžia esu turėjęs ne vieną konfliktą. Sykį su žmona atostogavome Nidoje. Fotografavau bendrame paplūdimyje, palipęs ant kopos. Netoliese buvo pasieniečių stebėjimo bokštas. Netyčia pasukau fotoaparatą į jų pusę. Staiga iš už nugaros ant peties pajutau ranką. Rusiškai išgirdau: „Eime su manimi“. Pusnuogį įsodino į automobilį, net žmonai nieko neleido pasakyti. Viską atėmė ir paleido be fotoaparato. Kitą dieną paaiškėjo mano nekaltumas.

Šiandieniniai laikai „paparaciški“. Kiekvienas gali turėti fotoaparatą. Mobilieji telefonai fotografuoja ir filmuoja. Problemų kyla dėl žmogaus teisių. Pavyzdžiui, vaikų atvaizdus rodyti viešai draudžiama. Ar taip ugdomas atsakomybės jausmas?

Anksčiau, lankydamasis parodoj, galėjai fotografuoti. Dabar atrodo, kad kiekvienas turi teisę į savo veidą. Jo negali fotografuoti be leidimo. Bet kaip fotografuoti gatvę ar šventę? Juk šventės nebūna be žmonių. Atrodo, kad dokumentika miršta. Bet man neteko išgirsti didelių paprastų žmonių protestų.

Kaip save įvardytumėte. Fluksininkas Jurgis Mačiūnas nemėgo, kai kas nors apie save sakydavo, kad yra menininkas. Jam per plati ši sąvoka. Geriau skamba fotografas, dainininkas ar architektas. Kas yra Dailidė? Gal dokumentalistas? Man atrodo, kad Jūsų ciklai „Kuba“ ir „Jazz“ yra dokumentikos pavyzdžiai. Pastarajame cikle spalvų ir rakursų žaismas labiau pretenduoja į meninį statusą nei į gryną dokumentiką.

Tikriausiai dokumentalistas. Esu žmogus iš praeities. Nors fotografijoje atsispindi ir fotografijos raidos etapai, esu grynosios fotografijos, sietinos su reportažu, šalininkas. Sovietiniais laikais vyravo dokumentinė imitacija, aš tokiais metodais niekad nedirbau. Bet pirmiausia esu pasaulio pilietis, o tik paskui fotografas.

Prisimenu Šiaulių universiteto profesoriaus Giedriaus Šiukščiaus teiginį: mums menininkams tarp šiandienos fotomenininkų nebėra ką veikti. Visi kuria reportažus, o gryno meno nelieka. Man atrodo, šis požiūris prasilenkia su realybe. Šiandieniniai menai yra ypač socialiai angažuoti, ir kalbėti, kad menas priklauso menui, neturi prasmės.

Artūro Valiaugos darbai tai įrodo. Fotografija tampa socialinės dokumentikos objektu. Nors pats žvilgsnis nuogas, tačiau kūriniams meistriškumo netrūksta. Kurdamas fotografijas apie tautinių mažumų tapatybę, šis menininkas peržengia fotografijos ribas. Panašiai dirba ir Tadas Šarūnas. Jo fotografijose viskas struktūruota, nėra spontaniškumo. Fotografijoje susipina politika, antropologija, literatūra ir kiti dalykai, todėl griežtai diferencijuoti netikslinga. Man svarbu, ką regiu ir suvokiu. Fotografija yra kalba, nes atspindi autoriaus savitumą. Fotografijomis komunikuojama su kitais žmonėmis.

Man jūsų kalba yra dokumentinė, kasdienybės, susitikimų ir išsiskyrimų kalba.

Tai lemia fotografijos priedermė atspindėti laiką. Man įdomiausia fotografija, kuri jau buvo. Tai, kuri yra, dar reikia laiko. Ji dar turės įrodyti išliekamąją meninę ir dokumentinę vertę. Čia svarbiausia kūrėjo laisvė ir galimybė neigti tai, kas buvo anksčiau.

Kūrėjo pozicijose kartais išryškėja savojo „aš“ neigimas. Ar buvo situacijų, kai teko per save peržengti? Paneigimas sietinas su nuostaba, kylančia iš savęs, su savo naujomis pozicijomis.

Aš beveik visada nepatenkintas savo darbu. Čia turbūt blogiau už savo raiškos neigimą ir kardinalaus naujumo ieškojimus.

Ar turėjote minčių kuruoti parodas ir kokias prisimenate?

Kuravau pirmąją jaunimo fotografijos parodą „Posūkis“. Parodos tikslas – ieškoti naujų autorių. Dabartiniai Šiaulių fotografai sensta, jaunesnio nei 50 metų menininko nėra. Katastrofiška situacija. Kadaise Šiaulių fotografijos muziejuje inicijavau dailininko Gerardo Bagdonavičiaus fotografijų parodą jo aštuoniasdešimtmečio proga. Buvę mokiniai fotografavo savo mokytoją Gerardą ir vėliau surengė ekspoziciją. Jis buvo vienas iš pinhole fotografijos propaguotojų.

Vėliau norėjau suorganizuoti parodą apie Šiaulių kūrėjus. Kad renginys turėtų išliekamąją vertę, mąsčiau apie albumo leidimą. Pagrindinis tikslas – suvienyti visų sričių kūrėjus. Atsakyta trumpai – nėra pinigų, tokiais niekais neužsiimsime. Šią koncepciją kelerius metus puikiai plėtoja Kauno menininkai. Norisi suburti menininkus, kad šie jaustųsi žmonėmis, netūnotų užsislėpę, bet vieningai reikštų savo nuomonę.

Ar pesimistiška Šiaulių fotografijos ateities vizija? Štai Šiaulių universiteto Menų fakultete bus išleista berods trečia audiovizualinio meno specialistų karta.

Vizija nekokia. Politikų, miesto valdžios požiūris į fotografiją (ir į kultūrą) neatsakingas ir profaniškas. Seime savo parodos atidarymo metu garsiai pasakiau – be prioriteto švietimui ir kultūrai valstybės ateitis prasta, nekultūringas politikas neperspektyvus.

Kas įkvepia Jūsų kūrybą? Ar turite korifėjus?

Daugiausia naudos davė bendras išsilavinimas. Gyvendamas Peterburge, visada atsidėdavau pinigų, kad galėčiau nueiti į parodą, teatrą ar koncertą. Kartais tekdavo gyventi pusbadžiu. Dirbdamas laive jūreiviu, pirmiausia fiksuodavau akimis. Sąmonėje susiklostydavo ištisos kompozicijos. Pamaniau, būtų šaunu turėti fotoaparatą. Pats gyvenimas, įdomūs kontrastingi pasaulio vaizdai pastūmėjo fotografuoti. Negaliu pasakyti, kodėl fotografuoju.

Masinis vartotojas mano, kad fotografija – tik mygtuko spragtelėjimas. Amerikietė fotografė Diane Arbus sakydavo, kad fotografuodama daro nusikaltimą. Ji tarsi užsiima prievarta, todėl jos fotografija yra daugiau nei „pokšt“. Nors fotografavimo procesas trumpas – situacija ir kelios sekundės, tačiau kyla ir pasitenkinimas, ir apmaudas, abejonė. Kartais tokia energija lieka ilgiau nei dainuojant dainą ar žiūrint filmą.

D. Arbus fiksavo marginalus. Jie nesuprato, ką daro menininkė. Fotografė suvokė savo jausmus ir turbūt todėl jautė tam tikrą kaltę. Štai Rimaldas Vikšraitis fotografuoja prasigėrusius, varganus, dvasiškai suluošintus žmones. Jie taip pat nesupranta fotografo, kaip ir D. Arbus modeliai. Kai R. Vikšraitis su fotografuojamaisiais išgeria, tampa savu. Manau, kad jis jaučia tą patį fotografijos poveikį, kaip ir D. Arbus.

Kartais susidaro įspūdis, kad R. Vikšraitis jaučia fotografinį pasitenkinimą. Pats turėdamas fizinę negalę, ir savo modelius paverčia neįgaliais. Tiesa, fotografuojamieji labiau tampa psichiškai neįgalūs. Galbūt taip pateisinami savi fiziniai trūkumai? Tikriausiai fotografija yra tikra tuomet, kai įvyksta savęs išskleidimas, įforminimas ir pateisinimas. Žiūrėdamas į kūrinį, ieškau ir savo tapatybės užuominų. Kokių netikėtų įžvalgų apie savo kūrinius esate išgirdęs?

Filosofas Romualdas Ozolas mano fotografijose įžvelgė vienišumą, nuo kurio galima pradėti kaukti vilku (Rasa Gečaitė. „Trys žvilgsniai į fotografiją“. – „Atgimimas“, 2008, Nr. 29).

Ar fotografavimo aktas nėra vienatvės įforminimas? Aleksandro Ostašenkovo kūryboje vienatve dvelkia visi objektai. Atrodo, kad fotografijų žmogus yra civilizacijoje, kurios nebėra arba kurios ilgimasi. Gal čia irgi skleidžiasi pasaulio įvairumas? Norisi pasaulį suvokti, bet neįmanoma. Tokia padėtis veda į neviltį, o nesuvokiamų dalykų vis daugėja.

Daugelio dalykų suvokti ir paaiškinti neįmanoma. Kaip neįmanoma paaiškinti, kodėl viena ar kita fotografija pateko į mano albumą. Daugelis pateko intuityviai. Man norėjosi parodyti kūrinius, kurių niekam nebuvau rodęs. Kai kurias fotografijas atradau, vartydamas archyvus. Norėjosi atskleisti savo kūrybos etapus. Nepretendavau į jokias aukštumas. Noras padaryti ką nors nauja aktualus jauniems žmonėms, bet ne man. Fotoalbumas leidžia į save pasižiūrėti iš šalies. Pastebiu, kad portretuose žmonės panirę į save. Tikriausiai toks turi būti ir kūrėjas, gal čia justi ir mano paties aura. Aš, priešingai nei Algimantas Aleksandravičius, neprievartauju žmonių. Jis fotografuoja daug, aš mažai. Modeliams leidžiu būti savimi. Gal todėl, kai pasižiūriu iš šalies, jie man atrodo visada rimtyje, tarsi renesansinėje būsenoje. Atrodo, kad dar nėra nei traukinio, nei automobilio, yra tik žmogus.

Maksimalizmas siejamas su pripažinimu. Vytautas Kavolis yra sakęs, kad tarp daugybės pripažintų menininkų yra dar daugiau nepastebėtų. Daugybė pripažintųjų ilgainiui atsidurs šiukšlyne, neturės vertės. Gyvename kultūros šiukšlyne. Ar kūrėjui svarbu parodyti tai, ką kuria? Stebint jaunųjų fotomenininkų kūrybą neretai atrodo, kad svarbiausia – noras parodyti save. Kartais atrodo, kad nebeatsakome į klausimą, ar aš kalbu ir ką kalbu.

Tikriausiai tik atsitiktinai žinome tiek nedaug menininkų, o jiems patiems neturėtų rūpėti, atsidurs šiukšlyne ar ne. Menininkui visada svarbiausias kūrybos procesas. Mano gyvenimas jau nugyventas, norėjosi ne parodyti save ar įrodyti savo kūrybos vertę, bet sudėti viską, kas padaryta, į vieną vietą – albumą. Vertę nustatys laikas. Menininko noras pasakyti ir parodyti susijęs su sociopsichologija (socialinės erdvės, savęs ir aplinkos ryšio suvokimu – R. V.). Žmogui nepakanka pasakyti, kad jis yra, juk jis ir kažką ženklina. Kodėl svarbūs Kauno menininkų atvaizdai? Kai vieną dieną atvaizdai sudedami į katalogus, svarba neabejotina. Katalogas arba knyga yra trumpalaikės parodos tęsinys, praeities kelionė į ateitį.

Jūsų albume yra Šiaulių gatvių, bulvaro fragmentai. Daug metų gyvenote Šiaulių miesto centre. Kas Jums yra miestas, koks Jūsų santykis su šiuo civilizacijos „išmislu“? Aišku, miestą sudaro žmonės, o ne urbanistika, sudaro situacijos, o ne gyvenimą lengvinantys mechanizmai. Jūsų fotografijose nematau urbanizacijos, nėra agresyvios civilizacijos, monstriškos dinamikos. Jūsų fotografijose miestietis yra individualus, o ne kosmopolitiškai niveliuotas. Fiksuojamos gatvės kvėpuoja prisilietimais.

Miesto mano fotografijose nėra, bet yra fotografijos, padarytos mieste. Man rūpėjo žmogaus likimas bet kurioje situacijoje ir jo santykis su žeme. Gal todėl urbanizuotas miestas – neryškus intarpas. Šiaulių miestas – chaotiškas, darkantis asmenybę, veikiantis žlugdomai. Ši situacija susiklostė tikriausiai ir architektų dėka.

Ar žlugęs Šiaulių miestas jaučiamas šiandienos architektūroje? Nors Jūsų fotografija – socialinis portretas, bet žmonės čia nėra sužlugdyti. Jie tarsi pakrypę į vieną ar kitą pusę, bet visada galintys atsitiesti.

Žmogaus padėtis priklauso nuo situacijos. Mane turbūt labiausiai domino kompozicijos. Daug kur pirmame plane figūruoja nugara. Štai Virginijus Kinčinaitis sakė, kad tokia padėtis atveria laisvę, leidžia mąstyti, ieškoti atsakymo, kas yra ten, už nugaros. Šie dalykai man yra spontaniškai susiklostę.

Nugaros atsiradimas pirmame plane teigia ir persekiojimo, užpuolimo, bejėgiškumo, gynimosi ir įtarumo momentą. Tokia fotografuojamo kūno padėtis artima Andrejaus Tarkovskio filmų kadrų kompozicijoms. Begalė dialogų ir monologų vyksta nusisukus nuo žiūrovo. Atrodo, taip išvengiama teatrališko realybės falsifikavimo.

Man svarbios metaforos, paslėptos mintys. Jei vaizdas tiesmukai fotografuojamas reportažo metodu, toje realybėje nieko nelieka. Tikriausiai mano darbų paviršius nėra gražus. Mačiau, kaip jaunimas albumą pavarto ir padeda. Norint suprasti vienokį ar kitokį kūrinį, reikia pasirengimo, išsilavinimo.

Antoine’as de Saint-Exupéry rašė viso gyvenimo knygą „Citadelė“. Žuvo jos nebaigęs. Koks Jūsų ilgiausias ciklas ir ar jis turės pabaigą? Pavyzdžiui, aš kuriu vieną nebaigiamą fotografijų ciklą „Mokesčių diena“. Cikle iškeliami nuskurdinti objektai, industrializacijos padariniai, civilizacijos liekanos. Jūsų knyga galėtų turėti tęsinį.

Nebaigtiniai ciklai yra gerai. Dabar pradėjau fotografuoti kiemus. Forma beveik dokumentinė. Fotografuoju su sena optika. Svarbi aplinka, duobės, automobiliai, namų langai ar vartai. Mano kiemas man tapo įdomus! Dabar ciklą vertinti sunku. Archyvuose radau net trisdešimt metų išgulėjusių fotografijų ir nustebau. Labiausiai tęstinis ir niekada nesibaigiantis tikriausiai yra ciklas „Jazz“.

Muzika pauzėmis, nutylėjimais, kulminacijomis priartėja prie realybės vaizdavimo strategijų. Įdomu, kaip vizualinis menas bando imituoti muziką. Atrodo nesuderinama? Jūsų cikle „Jazz“ vaizdo ritmika akivaizdi. Kartais apima jausmas, kad neregi fotografijos, bet girdi garsus. Atrodo, kad saksofonas tave neša su visu fotoaparatu ir nelieka nei erdvės, nei laiko.

Man rūpėjo išlaikyti būseną, jausmą, apimantį klausant džiazo. Čia nesvarbūs konkretūs muzikantai ir susirinkusieji. Muzika privalo įkvėpti. Birštono džiazo festivalyje fotografuoja ne vienas fotografas, kai kurie jų geresni už mane, bet svarbiausia – aplinka ir buvimas su muzika. Vizualiai tai sunku perteikti. Svarbiausia aliuzijos. Joniškyje leidžiamame almanache prisistatymui parašiau apie vaikystę, jos skonius ir kvapus. Tai, kas susiformavo manyje, atėjo iš vaikystės. Atmenu, kai vasaros naktį vienos šventės metu išbėgau į lauką ir išvydau beribį žvaigždėtą dangų. Neapsakomas jausmas, atrodo, per mano galvą perskriejo šviesos pluoštas. Antrą kartą tokį nušvitimą pajutau Italijoje, Montekasino vienuolyne. Kai katedroje pakėliau galvą į skliautus, susmukau, atrodė, kažkas prispaudė mane prie žemės. Taigi kūrybai pojūčiai svarbūs. Grįžtant prie džiazo, kaip pavaizduoti? Mane domina muzikantų pasiruošimas. Yra atvaizdų iš užkulisių, kuriuose galima pastebėti įtampą. Kūrėjas pasaulį suvokia metafiziškai, tad tikriausiai dėl to, vykdamas fotografuoti, nieko nenutuokiu apie žaidimo su reginiais konvencijas. Turi būti pasirengęs bet kokiai situacijai.

Kūrėjai yra vaikai, o menas yra grynai vaikų žaidimas?

Tikriausiai taip. Ernestas Hemingway’us yra sakęs: žmogus miršta tada, kai nustoja būti vaiku. Menininkas nustoja žaisti, kai miršta. Menininkai pokštauja ir juokauja, jie atviri, o kitai visuomenės daliai, rodos, uždėtas skafandras. Kūrėjai išsivaduoja iš civilizacijos gniaužtų ir kuria ne taip, kaip reikia, ir elgiasi ne pagal sistemos norus.

Jacques’as-Henri Lartigue’as siekė užfiksuoti viską, prie ko liečiasi. Prieš mirtį muziejui atidavė didžiules knygas, kuriose aprašė savo kasdienybę. Svarbu rašyti, literatūrinės kalbos taisyklių nepaisoma. Siekis užfiksuoti gyvenimo nepakartojamumą vėliau perkeliamas į fotografiją. Fotografija dokumentuoja greičiau nei tapyba. Tapyba reformuoja aplinką, čia ji gali būti sudaryta iš daugybės skirtingų aplinkų, tuo tarpu fotografijoje ji viena ir praktiškai neklastojama. Poezija taip pat gali turėti daugybę aplinkų. Čekų videomenininkas Martinas Zetas savo geismą nuolat filmuoti įvardija ne kaip maniją, bet kaip mirtiną ligą. Taigi kokia fotografinio atvaizdo prigimtis, gal mirtina liga?

Kartais, kai fotografuoji, atrodo, nieko nėra, o štai praeina laiko tarpas ir pastebi ką nors makabriška. Nieko negali pakeisti, čia ne tapyba ir ne vaidybinis kinas. Tai dokumentiškumo jėga ir jei ta jėga persmelkia asmenybę, fotografija yra daugiau nei atvaizdas. Tas „daugiau nei atvaizdas“ keri, įsuka tave ir niekada daugiau nepaleidžia. Visas pasaulis yra didelė fotografinė mozaika. Video yra menas laike, prigimtimi susietas su fotografiniu atvaizdu.

Ar nebuvo noro naudoti kino ar vaizdo kamerą? Štai fotografas A. Ostašenkovas atvaizdus kolekcionuoti pradėjo nuo kino.

Ne. A. Ostašenkovui susiklostė gana keistos aplinkybės. Jis pradėjo nuo kino ir norėjo tęsti veiklą. Kartais atrodo, kad jis dėl to gailisi, manau, galėjo pasiekti daugiau. Kartais gyvenimas sutvarko situaciją pagal save, bet kokiu atveju jo fotografija įdomi ir vertinga.

A. Ostašenkovas išsiskiria, jo nesupainiosi su kitais. Jo kūryboje beveik visi jei nenumirę, tai mirštantys. Kiekvienoje nuotraukoje skamba neiginys „niekada“. Jūsų fotografijoje praeities apmaudu dėl reginio baigtinumo neapsinuodysi. Lieka galimybė atsitiesti. Ar ne toks Jūsų ciklas „Kuba“? Nors konstatuojamas skurdas, bet demaskuojami kitokie jausmai, tad personažai nekelia gailesčio. Lietuviškoje fotografijoje apstu melancholijos.

Jei pažvelgtumėme į mūsų tautos praeitį, Europos civilizacijos raidos laikais gyvenome miškuose. Priėmę krikštą, pradėjome kirsti miškus ir pamažu prarasti save. Kas mes buvome? Vis dėlto pagarba praeičiai lieka.

Grįžkime prie Kubos. Ten skurdas, bet, nepaisant politinio pažeminimo, jų žmonės laimingi. Ten jaučiausi gerai, nes matydavau šiltus santykius. Klausimas, kas tie žmonės yra ar buvo, nėra žeminantis. Mano kūryboje yra lietuviškos melancholijos. Manau, ateities fotografai turi įsiveržti į kitą aplinką ir tapti modernesniais.

Kaip pabėgti nuo lietuviškos depresijos? Štai A. Sutkaus kūryboje apstu sovietmečio depresijos, nors ji atvirai ir nekonstatuojama. Pionieriaus atvaizdas yra kraštutinė depresija. Nors portretas nepaprastai gražus, bet žlugimas akivaizdus. Berniukas aklas, bet dauguma to nežino, nes tai neakcentuota ir nėra svarbiausia. Koks tas fotografijų depresinis charakteris?

Kuboje depresijos nesijaučia, nors ji egzistuoja. Kai kuriuose kūriniuose ji nugali. Tokioje fotografijoje svarbiausia iškelti tautos bruožą. Tuomet kūryba tampa esminiu pasauliu, kuriame žmogus gyvena tarp džiaugsmų, skausmų, nevilčių, atsitiesimų.

Turtingi žmonės supranta, kad menas yra vertingas, kviečiasi menotyrininkus ir prašo patarti, ką pirkti. Manau, kad dauguma supranta, kad ne viską galės ateityje parduoti, nes kai kurie kūriniai yra nacionalinės svarbos, o kai kurie – tik to meto mada. Žmogui, kaip socialinei būtybei, svarbu suvokti ir kurti grožį. Patenkinus fiziologinius poreikius, atsiranda poreikis tenkinti sociopsichologinius. Yra išimčių, kai J. Mačiūnas išmušta akimi apšaukė Joną Meką, kodėl šis nefilmuoja tokio nuostabaus reginio.

J. Mačiūnas net iš savo mirties norėjo padaryti performansą. O dėl turtingų žmonių požiūrio į meną… Vis dėlto kūrybinė situacija yra esminis žmogaus egzistencijos aktas ir pirkimas ar pardavimas menininkui mažai terūpi.

Šiaulių fotografijos muziejuje prieš kelerius metus bandyta surengti aukcioną. Buvo perkamos abejotinos vertės nuotraukos. Kaip vertinate fotografiją – kaip meninės kolekcijos ar kaip kultūros paveldo objektą?

Situacija su aukcionais kraupoka. Pas mus nėra rinkos. Nors fotografijos kaupiamos muziejuose, bet Šiauliuose fotografijos muziejaus veikla kiek apmirusi. Fotografija dažnai suvokiama banaliai, primityviai, nors šiuolaikinis fotografų raštingumas beribis.

Kartais kūryboje dedasi paprasti, bet keisti dalykai. Man kūriniai įdomūs tie, kurių prasmės nenuspėjamos, prie kurių tenka grįžti ir dar kartą pamastyti. Gal dėl to iškyla jų vertė.

Žiūrėjimas į fotografiją įgauna profesinės ligos pobūdį. Aš nebegaliu žiūrėti filmų, kurie per penkiolika minučių nesudomina. Negaliu žiūrėti filmų, kai per dešimt minučių gali nuspėti siužeto vyksmą ir pabaigą. Ar ne svarbiausia, kad žiūrėdamas į meno kūrinį patiri tam tikrą psichozę: neaišku, ką matai, ir negali nuspėti, kaip rutuliosis įvykiai, nežinai, ką gali atverti reginio turinys? Čia retorinis pasisakymas.

Man įdomus fotografavimo proceso vertimas iš angliško žodžio „shot“ – šūvis. Tarsi nušoviau, padariau nusikaltimą.

Dar Nadaro (Gaspardo-Félixo Tournachono, 1820–1910) laikais buvo manoma, kad nufotografavus nuo tavęs kažkas nuplėšiama, esi fiziškai paveikiamas. Kai esi fotografuojamas, negali išvengti prievartos būsenos. Kinta fotografuojamo žmogaus mimika, keičiasi kaukės. Štai A. Aleksandravičiaus beprotnamyje fotografuojami personažai yra be kaukių. Jie nesuvokia fotografavimo veiksmo ir gal neatsimena šio įvykio. Dievas jiems davė užmaršties dovaną.

Bet fotografija grąžina atmintį?

Tikriausiai taip. Nadaro veiksmų planas numatė fotografijos perspektyvas. Jis fotografavo Paryžių iš baliono. Vėliau nėrė į katakombas. Vadinasi, numatė fotografijos vertikalią amplitudę. Tačiau svarbiausi Nadaro portretai – to amžiaus žmonės. Įdomu, kad į savo ateljė Kapucinų bulvare menininkas priėmė atstumtus impresionistus. Paradoksalu, bet pastarieji nepripažino fotografijos. Manau, Nadaro moralinis palaikymas yra gražus ir svarbus. Norėčiau, kad ir Šiauliuose menininkai būtų vieningi.

Dirbdamas Menų fakultete esu viešai sakęs, kad Šiauliuose pamažu formuojasi fotografijos mokykla, bet šiandien norisi atsiimti žodžius. Vis dėlto mokykla susieta su konkrečia erdve ir žmonėmis, tegul tai būna universitetas ar kultūros namai. Ar perspektyvų yra? Atrodo, nėra susikalbėjimo ar savo identiteto ir erdvės apibrėžimo. Gal tai Šiaulių – destruktyvaus miesto – bruožas?

Stipriai asmenybei mokyklos nebuvimas – ne kliūtis. Norisi pritraukti jaunimą. Matau prošvaisčių, vis sublizga koks naujas kūrėjas. Miestas nemoka sulaikyti kūrybingų žmonių, jie išvyksta arba užsikuičia. Trūksta kritikos ir kritinės refleksijos. Gerai, jei analizėje išryškinami neigiami kūrinio aspektai. Liaupsės nieko neduoda. Įdomu, kai kitos meno srities atstovas analizuoja, apibendrina fotografiją. Man džiugu, kai girdžiu rimtą kritiką, nors pastaruoju metu neretai ir kritiką galima skaityti kaip meninę kūrybą. Šiauliuose buvo daug talentingų žmonių, jų vis atsiranda. Požiūris, kad fotografija yra menkniekis, žlugdo kūrėją. Mieste nebėra konkurencijos, skatinančios kurti ir tobulėti. Masinės informacijos priemonės užmigdo, todėl menas atsinaujina vis rečiau, atsiranda diktatas, kuriam atsispirti sudėtinga. Turi kurti taip, kaip pačiam atrodo, privalai rasti savo kalbą.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu naujų kūrybinių minčių, konceptualių parodų ir tikiuosi ateityje sulauksime Jūsų kūrybos tęsinio naujame fotoalbume.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2008-08-16). Ričardas Dailidė: „Esu žmogus iš praeities dabartyje”. Bernardinai.lt. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-07-16-ricardas-dailide-esu-zmogus-is-praeities-dabartyje/9536 (žiūrėta 2009-07-20).

Originalo kopija

PDF – 2008-08-16 Ričardas Dailidė- „Esu žmogus iš praeities dabartyje”

Rekomenduojame skaityti