No Results Found
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijoje atidaryta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus paroda „Fotoatkarpos“. Eksperimentinės fotografijos profesionalas tauragiškiams taip pat skaitė paskaitą, kurios metu atskleidė ne tik fotografijos meno subtilybes bei istorinius momentus, bet ir savo kūrybos užkulisius. Savo darbus jis eksponuoja žinomose pasaulio bei Lietuvos galerijose, juos pamatyti galima ir tinklalapyje venckus.eu. Provokuojančiomis vyrų aktų nuotraukomis garsėjantis menininkas, kalbėdamas su „Tauragės žinių“ žurnaliste, neslepia: jį žavi chuliganizmas ir ironiškas požiūris į meną.
– Kaip nuotraukos gali paveikti žmones, formuoti nuomones, įvaizdžius? Kokia apskritai yra fotografijos ir Jūsų kūrybos misija?
– Vaizdai mus žavi, skatina prisiminti, iš naujo pamatyti ir mąstymo vingiuose apgalvoti savojo gyvenimo posūkius. Šiandien fotografija išgyvena ne pačius geriausius metus. Fototechnologijos tapo kasdienėmis ir lengvai naudojamomis, todėl apstu įvairių fotografų, kurie tik pyškina fotoaparatu. Kai ilgas valandas žiūrinėju nuotraukas internete, pradedu pastebėti, kad veikia tam tikros nuvalkiotos gražių nuotraukų klišės. Vizualinės informacijos triukšme tikrai nelengva pastebėti ir išskirti dėmesio vertas nuotraukas. Tad masiškai kuriama, eksploatuojama žemo lygio fotografija lemia net fotografijos pabaigos įspūdį. Oi, tai tikrai nėra gerai!
Pagrindinė fotografijos misija yra dokumentuoti pasaulį, pasakoti apie jį, pranešti apie įvykius, problemas ir puikius išgyvenimus. Kai tokia fotografija sustabdo mūsų žvilgsnį, tuomet mes ir išgyvename akimirką, kai atvaizdas pradeda formuoti mūsų nuomonę. Deja, šiandien fotografijos misija kartais atrodo abejotina. Vis tik šią abejonę sukelia vaizdų perteklius socialiniuose tinkluose. Kai aš matau didėjantį nuotraukų skaičių „Instagram“ socialiniame tinkle, aš tikrai abejoju jų tikslingumu. Šioje masėje iškyla banalūs, vidutinės vertės atvaizdai. Absoliučios banalybės yra komentuojamos, diskutuojama apie jas, žavimasi jomis. Socialiniai tinklai leidžia nesunkiai pastebėti, kad dabar yra vidutinybių laikai: vidutinės vertės fotografijų sklaida ir vidutinių, abejotinų gabumų fotokūrėjų iškilimas.
Yra ir kita fotografijos misija, kuri man pačiam labiausiai aktuali. Tokia yra ir mano kūrybos misija. Aš kuriu savo individualią meninę kalbą. Eksperimentuodamas aš ne tik tyrinėju technologiją ir jos pritaikymo galimybes, bet ir siekiu savojo siužeto. Daugumą mano sukurtų nuotraukų lydi mano paties išgyvenimai. Tad aš kuriu savitą asmeninį pasaulio atvaizdą.
– Su kokiu disonansu dažniausiai susiduria dokumentinės fotografijos meistrai?
– Dokumentikoje reikia nugalėti save. Viena vertus, kūrėjas turi būti šaltas kaip chirurgas, antra vertus, jį turi tikrai dominti tai, ką jis fotografuoja. Tikriausiai skamba niekšiškai, bet dokumentalistas turi norėti mėgautis kitų žmonių dramomis ir jas užfiksuoti. Jo žvitri akis turi pastebėti verkiančią moterį ir vietoj to, kad paduotų nosinaitę ašarai nubraukti, jis turi pasigrobti atvaizdą; vietoj įsikibimo į mirštančio vaiko ranką, jis turi būti tvirtai įsikibęs į savąjį fotoaparatą ir pasiryžęs užfiksuoti paskutinį atodūsį. Garsi Amerikos dokumentalistė Diane Arbu yra minėjusi – fotografas turi būti savotiškas vojeristas. Patikėkite, tokių dileminių situacijų dokumentikos kūrėjų gyvenime būna daug ir tai tikrai nėra smerktina. Juk dokumentikos fotografai mums praneša apie genocidą, pažeidžiamas žmogaus teises, pažeminimą. Fotografija yra vienas iš faktorių, dėl ko mes tampame labiau susirūpinę ir pasiryžę ginti žmogaus teises. Nuotraukos taip pat praneša apie tradicijas ir savitą gyvenimo būdą, kurį turime saugoti ateities kartoms. Nuotraukose užfiksuojama net žmonių sėkmės ir džiaugsmai, dėl ko mes galime pasidžiaugti kitais ir pasitempti patys. Kadangi dokumentinė fotografija yra dokumentas, faktų rinkinys, įrodymas, todėl ji gali būti naudojama kaip galingas ginklas advokataujantis tiesai.
– Chuliganizmas fotografijose, provokacijos. Esate jų mėgėjas? Ko jūs siekiate pasirinkdamas ironiškas kompozicijas?
– Meninis chuliganizmas ir ironija kultūrai davė daug daugiau nei rimtai pasakyti rimti dalykai. Tik pasvarstykime, kiek daug rimtų dalykų apie mūsų Lietuviškąjį pasaulį pasako Erlickas!… Ironija yra labai stiprus ginklas, kuris neatsiejamas nuo chuliganizmo. Manau, kad chuliganizmas ir ironija funkcionuodami iš vien atlieka labai puikią socialinę kritiką, išjudina banalias, sustingusias visuomenes, keičia jų savimonę, savęs ir pasaulio santykį. Net žmogaus teisių klausimu galima diskutuoti ironiškai ir pasiekti puikių rezultatų. Juk mano kuriami šmaikštūs vyriški aktai lietuviško kaimo, buitinių interjerų fone taip pat pasakoja apie toleranciją kitam ir kitokiam, neapeinant lyties, rasės ir net seksualinės tapatybės.
Aš labai mėgstu meninį ironišką chuliganizmą, man jis pačiam padeda apsiginti nuo visokių siaurakakčių ir trumpapročių. Kita vertus, ironija mane daro stipresniu, kai kuriais savo kūrybos gestais, o dar labiau net kritiškais ir provokuojančiais interviu aš pasakau – niu niu niu, prie manęs lįsti nevalia!
Jei mano eksperimentinės fotografijos pasakoja apie mano asmeninį santykį su pasauliu, tai mano kuriami aktai inscenizuoja ir suklastoja bet kokius santykius. Jie yra daugiaprasmiai, o jų pagrindinė prasmė dažnai lieka neįmenama. Tikriausiai todėl mano aktų kūryba susilaukia tokios kritikos, neva Venckus kuria beprasmes formas, ko iš ties negali vadinti menu. Vis tik tokios reakcijos man labai patinka ir jų aš nuoširdžiai tikiuosi. Galiausiai, jos man pačios padiktuoja naujus siužetus. Pavyzdžiui, internetiniai komentarai apie mano kūrybą lėmė naujo fotografijų ciklo „Trans-kaimas-lt“ (2007 m.) sukūrimą. Perrengiau vyrus moteriškais rūbais ir lietuviško kaimo peizaže fotografavau inscenizuotas vestuves. Vietoj pavadinimų buvo eksponuojami internetiniai komentarai, ne tik dėkojantys už mano kūrybą, bet ir ją smerkiantys, raginantys susidoroti su manimi fiziškai, neva vietoj parodos būtų geriau rasti manąjį lavoną kur nors pakelėje.
– Kaip Lietuvos visuomenė sutinka Jūsų mėgstamus vyrų aktus? Ar esame pribrendę šiam fotografijos žanrui?
– Deja, mūsų visuomenės nepilnavertiškumas, sovietmečio traumos dar ilgai mus veiks. Išsivysčiusių Vakarų Europos šalių atžvilgiu mes dar esame barbarai, kurie didžiuojasi savo barbariškumu net tada kai neturėdami ką pasakyti mojuojame biblija, svarstome vienas kito tikėjimo lygį, sprendžiame apie kaimyno moralę iš jo aprangos. Manau, šie mano pasvarstymai leidžia Jums suprasti, kad mano vyrų aktų kūryba tikrai nėra priimama vienprasmiškai. Meno parodomis besidomintys ir jas lankantys žmonės yra labai išsilavinę, su jais galima kalbėtis ir diskutuoti. Dažniausiai jie yra humanitarai, kurie neskirsto pasaulio į juodą ir baltą. Taigi, jie išties vertina mano meną teigiamai.
Šiandien atrodytų, kad universitetai yra ta erdvė, kuri linkusi diskutuoti apie kūrybos, tapatybių, savimonės, vertybių įvairovę. Deja, ne visuomet. Esu turėjęs ir tokių nemalonių situacijų, kai universitetinėje aplinkoje susilaukdavau ir smerkiančių bei žeidžiančių komentarų. Mano kūryba kartais sulaukdavo tokio rezonanso, kad net mano karjeros žingsniai būdavo užkertami.
Na, bet nenorėdamas baigti pesimistiškai mūsų pokalbio, noriu pasakyti, kad yra ir šviesos. Štai studijų mugėje diskutuodamas su dviem moksleivėmis sužinojau, kad mano kūryba yra gausiai analizuojama meninio ugdymo paskaitose. 2009 m. mano vyriškų aktų analizė buvo atlikta kai kurių Adomo Mickevičiaus universiteto (Poznanė, Lenkija) studentų baigiamuosiuose ir kursiniuose darbuose. Sužinojau ir tai, kad Niujorko menininkai savo vakarėliuose ir parodų „afterparčiuose“ mano sukurtą videomeną rodo projekcijose. Ši video kūryba yra patalpinta „Youtube“ kanale. Prieš metus išleistas tarptautinio kultūros žurnalo „Diogen“ numeris buvo skirtas mano fotokūrybos apžvalgai, o ant žurnalo viršelio puikavosi labiausiai diskusijų Lietuvoje sukėlusi fotografija. Tad gal ne viskas tiek jau blogai?
Dėkojame už pokalbį.
Červinskaitė, E. (2018-05-04). Mėgstu meninį ironišką chuliganizmą. Tauragės žinios, 18(435), 16. Prieiga internetu: http://taurageszinios.lt/naujienos/renginiai/2018/05/remigijus-venckus-megstu-menini-ironiska-chuliganizma (žiūrėta 2018-05-17).
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
„Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m., retrospektyvos pavadinimas. Filmai buvo pristatyti Berlyno kino teatro „Z-Bar“ programoje „Directors Lounge Screening“ kovo 29 d. 21 val. Kitą vakarą, kovo 30 d., 19 val. galerijoje „World in a Room“ įvyko doc. dr. R. Venckaus ir kuratoriaus, medijų menininko Klauso W. Eisenlohro, galerininko ir meno kolekcionieriaus Horsto Schonigo diskusija apie meną. Kviečiame susipažinti su įvykusių renginių refleksijomis, kuriomis dalijasi kuratorius K. W. Eisenlohr ir doc. dr. R. Venckus.
K. W. Eisenlohr apie R. Venckaus videomeną
Lietuvių menininkas R. Venckus pristatys savo kūrinius Berlyno tarptautinei publikai tuo pačiu metu, kai galerijoje „World in a Room“ demonstruojami jo filmai. Pastebėtina, kad jo kūriniai – tai mažos trukmės filmai, inspiruoti kasdienės aplinkos, gyvenamosios-socialinės tikrovės pokyčių. Savitas R. Venckaus filmavimo ir montavimo būdas primena eksperimentinį kiną, plėtotą Vakaruose XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje.
Vokietijos publikai pristatant R. Venckaus videokūrybą svarbu paminėti kelis faktus apie Lietuvą. Amerikos kultūroje įsirėžusios asmenybės Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas, vis dar reprezentuojančios avangardinį kiną ir „Fluxus“ meninį judėjimą, taip pat yra kilę iš Lietuvos, tačiau migravę į JAV. Apie naująją tapatybę Jonas Mekas prabyla tokiuose savo filmuose, kaip „Walden / Lost, Lost, Lost“ (1969/1976). Jis, kaip ir Mačiūnas, revizuoja savo jausmus Lietuvai ir kartais juos įprasmina „Fluxus“ judėjime.
Ankstyvojoje savo kūryboje R. Venckus puoselėja tiesiogines nuorodas į eksperimentinį XX a. 7-ojo dešimtmečio eksperimentinį kiną ir kuria kontrastingą dialogą. Tačiau jo išvystyta kūrinių forma ir suteiktos naujos prasmės eliminuoja minėtų avangardinio judėjimo autorių kūryboje būdingą ir būtiną ingredientą – humorą ir „aukštosios kultūros“ kritiką. J. Mekas siekė suformuoti avangardinio kino kanoną, kiną išskirti kaip rimtą veiklą, o R. Venckaus kūryboje tampa visiškai akivaizdu, kad šis kilnus kino kūrėjų tikslas yra ne tik ignoruojamas, bet ir paliekamas tolimoje praeityje.
R. Venckaus filmuose pastebimas peizažas yra tamsus, dažnai pilkas ir nereprezentuojantis jokio gyvenimo džiaugsmo. Jo asmeninės kūrybos tikslas gerokai paprastesnis nei minėtų autorių, jis nėra susijęs su formos ir kanono paieška. Kūriniuose R. Venckus atsigręžia į visuomenę, kurioje jis gyvena ir susiduria su konservatyviais mitais, įsišaknijusiais viešajame diskurse. Jo naujausiuose filmuose ženklinama kone tiesioginė kova su primityviu konservatizmu.
Pavyzdžiui, filmas „Mano sėkmės istorija“ (2013) gali būti traktuojamas kaip autobiografinė „esė“, anksčiau niekada nedemonstruota Lietuvoje. Kūrinyje pasakojama apie sunkumus, kylančius iš konservatyvios akademinės bendruomenės aplinkos.
Naujausias R. Venckaus filmas „Laiškas“ (2018) visiškai kitoks. Čia meilės jausmą aukštinantis laiškas paverčiamas poetiniu garso meno ir šokio junginiu, kurį „permuša“ pilkas, lietuviškos žiemos peizažas. Vienodai intensyviai skambantis autoriaus balsas, profesionalaus šokėjo judesiai, persipinančios metaforos sukuria siekiamo, bet neįmanomo geismo, trokštamo malonumo aliuziją. Iki pat filmo pabaigos laiško adresatas taip ir lieka nepažinus žiūrovui anonimas. Tad ar ne verta susimąstyti, galbūt net žiūrovas tuo pat metu gali būti traktuojamas ir kaip laiško adresatas ir kaip jo autorius…
R. Venckus apie videokūrybą
Mano gyvenime videomeno kūryba atsidaro visiškai neplanuotai ir atsitiktinai. Bakalauro studijų metu teko studijuoti ne tik grafiką, bet ir medijų meno disciplinas, tokias kaip fotografiją ir videomeną.
Nuo pat pirmųjų videokūrybos paskaitų mane pakerėjo judančių vaizdų pasaulis. 2000 m. siekdamas savarankiškai kurti filmus aš nusipirkau internetinei vaizdo transliacijai skirtą vaizdo kamerą, kuri anuomet kainavo žvėriškai daug. Kamerą prijungęs prie ilgo kabelio filmavau viską, ką tik pastebėdavau: savo gyvenimo kasdienybę, inscenizavau neįprastus siužetus, artimųjų bendravimą ir pan.
2018 m. kovo 30 d. Berlyne vykusioje diskusijoje sulaukiau klausimo, kaip ir kur aš mokiausi videomeno. Daug kam buvo keista girdėti, kad aš savo meninės kalbos raišką formavau savarankiškai.
Medijų menininko karjeros keliu pradėjau žingsniuoti labai intuityviai. Nei aš, nei mano dėstytojai anuomet nesuvokė, kokia gi turėtų būti šiuolaikinio medijų meno disciplina. Nepaliaujamai keldamas klausimus apie filmų kūrybą aš valandų valandas leidau žiūrėdamas klasiką. Peržiūras pradėjau metodiškai, nuosekliai keliaudamas skirtingais istorijos laikotarpiais: pirmieji kino eksperimentai, begarsio kinematografo triukai, vokiečių ekspresionizmas, begarsis ir vos tik prabilęs Amerikos kinas, italų provokuojantis realizmas, postmodernusis kinas, etc. Mane vienu metu šokiravo ir žavėjo Pier Paolo Pasolini, Alfredo Hitchcocko, Ingmaro Bergmano, Andrejaus Tarkovskio filmai. Be galo žavėjausi poetiniu lietuvių kinu, kuris siejamas su Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Šarūno Barto, Andriaus Stonio kinu. Taip pat po kelis kartus peržiūrėjau XX a. 7-8 dešimtmečio eksperimentinį Amerikos kiną ir įsitikinau, kad jis tam tikru būdu klojo pagrindą videomeno kūrybai. Videokūrybos mokiausi vadovaudamasis labai keistu metodu: aš tikrai ilgai mąstydavau apie tai, ką matau ekrane, ir bandydavau ieškoti logiškų paaiškinimų.
Pradėjus studijuoti menotyros doktorantūroje mane ypač sužavėjo lietuvių ne profesionalų – mėgėjų kinas. Tad pirmaisiais studijų metais kėliau klausimą, ar šis neprofesionalus kinas galėjo būti intuityviai klojamas pagrindas vėliau prasidėjusiam lietuvių videomenui. Ar šis pagrindas niekuo nebuvo panašus į tą, kurį keliais dešimtmečiais anksčiau formavo JAV kino eksperimentatoriai? Begalės kilusių klausimų metodiškai mane vedė prie menotyros disertacijos rengimo, kurios centre atsirado ne tik visi šie, bet ir šiuolaikiniai videomeno tyrimų metodologijai aktualūs klausimai.
Intuityviai ir savarankiškai studijuodamas videomeno praktikas tapau šios disciplinos dėstytoju. Be pertraukos videomeno praktinius užsiėmimus vedžiau net 15 metų Vytauto Didžiojo universitete ir Šiaulių universitete. Per 15 metų sukūriau savitą videomeno dėstymo metodiką, nuolat tobulinau užduotis ir temas, kurias skirdavau studentams. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad mano studentai vėliau baigė net kino režisūros ir prodiusavimo studijas Lietuvoje ir užsienyje.
Dabar aš su šypsena atmenu, kai pradėjęs dėstyti videomeną Kaune su Vytauto Didžiojo universiteto studentais ir katedros kolegomis organizavau studentų parodą. Tą kartą mūsų kūrybos ėjo žiūrėti visi, kas tik galėjo. Susidūriau net su tokiais komentarais: „Kuo durniau, tuo geriau.“ Vis dėlto po metų šių komentarų pradėjo mažėti, o publika ėmė linkti į didesnes diskusijas ir sudėtingesnes analizes.
2018 m. kovo 29 d. vykusį mano videomeno pristatymą Berlyne vainikavo žiūrovų klausimai ir atsakymai į juos. Diskusija truko daugiau nei valandą. Kaip ir tikėjausi, dauguma žiūrovų manęs klausė apie tai, ką surengta retrospektyva turi bendro su „Fluxus“ meniniu judėjimu ir J. Mačiūno vardu. Atsakymas slypi mano paties kūrybos pradžioje.
„Fluxus“ susidomėjau dar pirmaisiais dailininko grafiko studijų metais. Mane sužavėjo ne politiniais klausimais angažuotas menininkų judėjimas, bet „Fluxus“ žaidybiškumas. J. Mačiūnas, J. Mekas, Joko Ono – visi jie žaidė gyvenimą, kiekvieną savo būties akimirką pavertė žaidybiška meno akimirka. Jie žaidė save, savo santykius, kasdienybės istorijas, taip pat didžiąją ir net tarptautinę politiką.
Venckus, R. (2013). „Mano sėkmės istorija”. Eksperimentinė dokumentika, HD-PAL, 00:15:52. Kadras iš videofilmo.
Nuo pat pirmųjų videomeno kūrybos momentų man mažiausiai rūpėjo būtent politinis „Fluxus“ gestas. Kadangi aš visada norėjau išrasti savitą žaidimo gyvenimu formą, todėl ieškojau netradicinio siužeto, kadro kompozicijos, efektingo skirtingos medžiagos sumontavimo. Mano ryžtą palaikė „Fluxus“ menininkų išplėtotų eksperimentų pavyzdžiai. Mano kūrybos metodas ir šiandien yra pagrįstas žaidimu, kurio eiga ir pabaiga yra visiški nežinomieji.
Pastebėtina, kad kolega K. W. Eisenlohras mano kūryboje taip pat mato sąsajas su Maskvos konceptualistais (Sergey Letov) ir ankstyvojo Vokietijos „Fluxus“ kūrėjais. Tačiau aš pats savosios kūrybos su jais griežtai nesieju.
Taigi žaidybiškumas mano videomene visuomet buvo svarbus. Aš pradėdavau ir vis dar pradedu kurti filmą visiškai nežinodamas jo eigos. Po 30 sekundžių sumontuoto filmo leidžiu filmuotai medžiagai ir vaizdo kombinacijoms mane nuvesti tuo keliu, kurio aš pats dar nepažįstu ir apie kurį net negaliu fantazuoti. Tikriausiai todėl filmuose žiūrovai patiria po 3 аr net 5 pabaigas ir pradžias. Manau, kad visos šios nesibaigiančios kulminacijos suvedžioja smalsuolius, o pakartojimai veikia kaip meditacija, kaip bandymas ne tik sukurti, bet ir užtikrinti kūrinio nuotaiką. Tad galima teigti, kad vidutiniškai trunkantys 5 minutes filmai kuria nuojautas, išsivadavusias nuo aiškaus siužeto. Nuotaikos įtvirtinimą užtikrina muzikinis (garso) ritmas; aš visada montuoju vaizdą atidžiai paisydamas garso ritmo. Esu įsitikinęs, kad muzikinis montažo metodas labiausiai užtikrina emocinį poveikį žiūrovui.
Berlyno publikai paminėjau, kad iš visų filmo kūrybos momentų niekam neperleisčiau filmo medžiagos montažo. Montažas man yra ne tik pats maloniausias kūrybos momentas, bet ir mano mąstymo žemėlapis. Montaže labiausiai pasirodo mano tikrasis „Aš“. Dėl savo specifinio požiūrio ir pirmenybės improvizuotam scenarijui bei montažo ir garso ritmo santykiui aš neįsivaizduoju darbo labai didelėse kūrėjų grupėse.
Gerai atmenu prieš kelerius metus susapnuotą sapną: buvau pakviestas sukurti labai brangų kino filmą. Reikėjo dirbti labai didelėje darbo grupėje. Patirdamas didžiausią stresą aš girdėjau tik kuždančius balsus, raginančius manimi pasitikėti ir netrukdyti fantazuoti. Iš sapno pabudau visiškai užvaldytas darbinio streso ir darbo grupėje baimės. Šis sapnas dar kartą rodo, kad videomeno kūryba man malonesnė nei kino. Kurdamas filmą aš pats esu sau autorius ir žiūrovas.
Taigi, mano savita videomeno kūryba prasidėjo iš priemonių neturėjimo ir negalėjimo jų įsigyti. Iki 2005 m. videofilmus kurdavau arba naudodamas internetinės transliacijos kamerą, arba skolindamasis mėgėjišką vaizdo kamerą iš universiteto. Per tą laikotarpį aš labai pripratau prie internetinės vaizdo kameros kuriamo nekokybiško vaizdo. Dar ir šiandien ilgėdamasis šios savitos skaitmeninės nekokybiškos estetikos kartais nufilmavęs scenas gera vaizdo kamera aš skiriu labai daug laiko specialaus vaizdo efekto išradimui. Kone po kadrą kokybišką vaizdą paverčiu nekokybišku, kuris ima atrodyti tarsi klaidų ir bandymų metu atklydęs iš praeities ir įsirėžęs dabartyje.
Iki 2013 m. mano visi sukurti filmai yra labai eksperimentiniai. Juose puoselėjau savitą vaizdo estetiką išlaikydamas vaizdo ir garso sinchronišką ritmą. Kiekviename videofilme bandydavau vis kitaip perkonstruoti esamus ir atpažįstamus naratyvus. Nuo 2002 iki 2006 m. mano kūryboje labiau vyravo formos eksperimentai, kurie leido išryškinti savitas ir nevienprasmes nuotaikas. Tai kūrybinės formos išradinėjimo ir žiūrovų nuotaikų analizės laikotarpis, kurį ženklina Berlyne rodyti filmai „Paskutinio Kristaus paskutinė vakarienė” (2003), „Fluxinė menotyra“ (2004), „Genetinis menas“ (2005).
Venckus, R. (2013). „Mano sėkmės istorija”. Eksperimentinė dokumentika, HD-PAL, 00:15:52. Kadras iš videofilmo.
2007 m. pradėjau bendradarbiauti su kitų sričių menininkais, besiburiančiais po viena „Sintezija“ ir festivalio „Tarp“ vėliava. Anuomet siekėme atnaujinti poezijos žanrą. Komandiniam darbui vienijosi poetai, videomenininkai, fotografai, garso ir muzikos kūrėjai, šokėjai, etc. Videomeno kūrėjų tarpe aš buvau vienas pirmųjų. Sukūriau šiuos filmus: „Liūdesys“ (2007), kuriame interpretavau Agnės Biliūnaitės ir Juliaus Žėko poeziją, du filmus pagal ukrainiečių Dmitro Lazutkin ir Pavlo Korobčiuk poeziją (2007), šokio ir performanso filmą „Cow Poesy“ (2009). Tad nuo 2007 iki 2012 m. labiausiai mane domino videomeno ir poezijos ryšys.
2013 m. sukūriau politiškai angažuotą filmą „Mano sėkmės istorija“. Tai naujoji mano kūrybos kryptis, susijusi su savosios asmenybės, gyvenamosios vietos, socialinės visuomenės ir netgi tautos identiteto klausimu. Ateityje esu numatęs tęsti šią savo kūrybos kryptį, tačiau neatsisakyti ir poezija grįsto videomeno. Būtent poezija ir vėl tapo pastebima šiais metais sukurtame filme „Laiškas“.
Laikotarpis nuo 2013 m. iki 2018 m. – tai videokūrybos pauzė. Nieko nesukūriau, nes labiausiai koncentravausi į fotografijos meno kūrybą. Diskusijoje dalyvavęs publikos atstovas manęs paklausė, kodėl nuo 2008 m. aš labiau pasukau fotografijos kūrybos link. Vietoj atsakymo pateikiau perfrazuotą J. Meko pasakojimą: vieno susirašinėjimo metu kolega J. Mekui patarė būti atsargiam iš kino juostos iškerpant kadrus ir juos demonstruojant kaip fotografiją, nes ji (fotografija) gali apsukti galvą ir priversti atsisakyti filmų kūrybos. Tikriausiai taip nutiko ir man pačiam. Aš pradėjau vis labiau ir labiau kurti fotografiją. Tik pagalvokite, kokia yra fotografijos galia: jis sulaiko šimtąją gyvenimo sekundės dalį ir paverčia ją visiems akivaizdžiu ir žavėjimosi vertu reginiu…
Diskusijos pabaigoje iš Berlyno publikos sulaukiau klausimo apie mano tolimesnius kūrybos planus. Mano planas labai paprastas, bet sudėtingas. Aš turiu vieną generalinį planą: išvystyti ir puoselėti savo meno kūrybos ir mokslo sinergiją (fotografija+videomenas+teorija).
Papildoma informacija
Doc. dr. R. Venckaus ir W. Eisenlohro medijų meno parodą „Baltijos pasirodymas“ galima aplankyti iki 2018 m. gegužės 5 d. galerijoje „World in a Room“ (Brunhildstraße 7, 10829 Berlin-Schöneberg). Galerijos kontaktiniai duomenys mail@worldinaroom.de / https://www.worldinaroom.de.
Daugiau informacijos apie Berlyne įvykusią doc. dr. R. Venckaus videomeno peržiūrą: http://en.venckus.eu/project/return-to-fluxus/. Kuratoriaus Klauso W. Eisenlohro kontaktai: klaus@kw-eisenlohr.de, http://www.kw-eisenlohr.de. Directors Lounge programa http://www.directorslounge.net.
Skaitytojams taip pat norime priminti, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu
Venckus, R. (2018-04-06). „Sugrįžimas į fluxus“ arba dar kartą arie videomeną. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36957-kulturos-kirtis-sugrizimas-i-fluxus-arba-dar-karta-apie-videomena.html (žiūrėta 2018-04-22).
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
LRT KULTŪRA televizijos laidoje „Linija. Spalva. Forma”, kuri transliuota 2018 m. kovo 25 d. dr. Remigijus Venckus analizuoja Žanetos Jasaitytės–Bessonovos sukūrtą įtraukiančią ekspoziciją „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“.
Laidos scenarijaus autorius Augis Kepežinskas, režisierius Marius Siparis.
(2018-03-25). Remigijaus Venckaus komentaras apie Žanetos Jasaitytės–Bessonovos parodą „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ laidoje „Linija. Spalva. Forma“. LRT Kultūra televizijos kanalas. Prieiga internetu: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013687734/linija-spalva-forma-2018-03-25-linija-spalva-forma (žiūrėta 2018-04-05).
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
Reklama
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
Pretekstas
Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu autorinių parodų periodu. Praėjusį penktadienį skaitytojai susipažino su menininko parodos surengtos Berlyne įspūdžiais. Šiandien kviečiame susipažinti su kovo 9 d. jo surengtos dokumentinės parodos „Etiopijos kelias“ autorefleksija.
Apie parodą ir patirtis
Kiekvieną dieną vis labiau susikoncentruoju ties savąja meno kūryba, nes tik tai, man atrodo, turi tikrąją prasmę, nes tik per meno kūrybą galiu papasakoti daug apie savo ir aplinkinių pasaulius bei jų tarpusavio susikirtimus.
Siekdamas papasakoti savo asmeninę patirtį labai dažnai kuriu abstraktų meną, tačiau atmenu savo kūrėjo karjeros pradžią, kai labai daug dėmesio skirdavau dokumentinės kalbos puoselėjimui. Šiais metais mane ir vėl „užklupo“ kūrybinis posūkis atgal – grįžau į dokumentinės fotografijos lauką. 2018 m. kovo 9 d. Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3) atidarau autorinę dokumentinių fotografijų parodą „Etiopijos kelias“.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos sukurtos kartu su artimaisiais keliaujant po Afrikos valstybę – Etiopiją. Kelionės įvyko 2018 m. sausio mėnesį, nuo 8 iki 17 d.
Kelionės priežastis labai paprasta: 2017 metų rudenį man paskambino jau septynerius metus Norvegijoje gyvenantis pusbrolis ir pakvietė vykti į jo vestuves, organizuojamas Afrikoje. Akimirksniu sutikau ir visiškai netrukus aš ir mano artimieji keliavome į Etiopiją. Ten oras visiškai kitoks, gamta nugairinta vasaros saulės ir labai neįprastas mūsų akiai gyvenimo būdas.
Mūsų lėktuvas nusileido naktį sostinėje Adis Abeboje. Po ilgos ir dėmesingos pasų kontrolės ištrūkome iš niūraus oro uosto zonos. Aš susitikau su savo pusbroliu, kurio jau nemačiau beveik penkerius metus. Turėjome labai daug ką papasakoti vienas kitam ir pasidalyti labai skirtingais prisiminimais.
Pirmoji naktis sostinėje buvo bauginanti ir tamsi. Silpnai apšviestose gatvėse sklido keisti vietinių gyventojų pokalbiai, besijungiantys į išraiškingą pynę su visiškai nepažįstamų gyvūnų skleidžiamais garsais. Afrikoje viskas buvo kitaip nei Europoje: miesto kvapas, medžių spalvos, nepažįstamojo rankos paspaudimas ir netgi senų mašinų sukelta oro tarša. Vienu metu skirtumai mane ir žavėjo, ir gąsdino. Tikriausiai dėl to aš kiekvieną minutę ir sekundę norėjau patirti vis daugiau ir daugiau šios dar anksčiau nepažintos šalies.
Kartu su giminaičiais praleidome kelias naktis Etiopijos sostinėje. Po to keliavome neįprastai vaizdingu savanos kraštovaizdžiu. Kelionėje lydėję vietiniai žmonės parodė netipiškos Etiopijos kraštovaizdį, dalijosi informacija apie kasdienio gyvenimo ypatumus, tradicijas, rutiną, augančią Kinijos kapitalizmo invaziją, vietinių gebėjimą išgyventi neturtinėje aplinkoje ir apie politinę situaciją, susijusią su etniniais konfliktais.
Mane, kaip medijų menininką, labiausiai stebino Etiopijos kontrastai, susiję su žmonių materialine padėtimi ir elgesiu. Būtent tokius kontrastus aš ir pasistengiau užfiksuoti savo dokumentinėje fotografijoje.
Fotografuodamas pastebėjau, kad šalyje vis dar galima išvysti žmonių, kurie gyvena nepažintos ir prarastos istorijos laikais, nuoširdžiai reikšdami savo jausmus. Jie vis dar gano karves, keliauja kinkydami asiliukus, šeimyninius santykius puoselėja moliniuose nameliuose ir vaikšto basakojai, taip galėdami deklaruoti tik savo nuoširdų tikėjimą į Dievą. Etiopijoje galima sutikti žmonių, kurie savo laimę įvardija teigdami: aš vis dar esu laimingas, nes manimi rūpinasi Dievas! Žmonių tikėjimas buvo pagrindinė priežastis, kodėl aš fotografavau besišypsančių vaikų, moterų ir senolių veidus.
Kai po kelionės įspūdžių užmerkdavau akis, aš tik labai trumpam prisimindavau besišypsančius žmones. Akimirksniu iškildavo purvinų ir vargstančių vaikų vaizdiniai. Prisimindavau akimirkas, kaip jie (vaikai) kaulydavo pinigų arba prašydavo saldainių. Vieni jų grobdavo saldainius iš mano rankų ir pasileisdavo bėgti, kiti pradėdavo su manimi kalbėti ir akimirksniu pastebėdavau, kaip aplinkui ima daugėti vietinių interesantų. Aš vis dar svarstau apie tai, kaip vaikai auga šiuolaikiniame pasaulyje, mokydamiesi tik išlikti, bet nekurti savojo gyvenimo ir aplinkinių gerovės. Būtent tai graudina mano širdį net ir tuomet, kai suprantu, jog tikėjimas yra vienintelė priemonė suvaldyti Etiopijos vargšų populiaciją. Ir visgi, o ko jiems yra duota daugiau nei tikėjimas?..
Europiečiams keliauti vieniems po Etiopiją yra didelis ir pavojingas iššūkis. Dažniausiai jiems tenka pasirinkti, ar keliaujant likti saugiai automobilyje, ar vis tik išlipti ir pasivaikščioti vietinių gyvenviečių skersgatviais.
Kadangi žmonių gyvenimai vyksta šalia gatvių, skersgatvių ir greitkelių, tad keliaujantis išlavinto žvilgsnio menininkas gali pastebėti labai daug ir įvairių kasdienybės ritualų. Dėl šio priežasties aš savąjį fotografijų ciklą ir visą parodą pavadinau „Etiopijos kelias“. Mano siūlomą pavadinimą žiūrovai taip pat gali suvokti ir kaip metaforą, kvestionuojančią šalies raidą, vietinių žmonių gyvenimo ritualus ir net manąjį (menininko) santykį su nauja, nepažįstama, bet stebinančiai žavinga Etiopija.
Duomenys apie šalį
Dokumentinės fotografijos kūryba neapsieina ir be įdomių faktų rinkimo bei analizės. Tad šiuo atveju noriu pasidalyti esminiais faktais apie Etiopiją.
Demokratinė Etiopijos respublika užima 1 235 000 kvadratinių kilometrų plotą. Ji didesnė nei Prancūziją ir Ispaniją sudėjus kartu. Nors 65 proc. viso valstybės ploto yra dirbama žemė, tačiau tik 15 procentų jos kultivuojama. Metų laikai dvisezoniai: sausasis, kuris šalį užplūsta nuo rugsėjo iki gegužės mėn, ir drėgnasis – nuo birželio iki rugsėjo. Vietiniai gyventojai sausąjį sezoną vadina vasara, o drėgnąjį – žiema.
Šiuo metu Etiopijos gyventojų populiacija siekia 106 milijonus, o tai sudaro 1,39 proc. pasaulio populiacijos. Gyventojų tankumas yra 105 asmenys kvadratiniame kilometre. Deja, tik 20,2 proc. visos šalies populiacijos žmonių gali pasidžiaugti urbanizacijos teikiamais gyvenimo kokybės privalumais bei malonumais. Daugiau nei pusės visų šalies gyventojų amžius – 19 metų.
Apie Etiopijos kraštovaizdžio unikalumą. Didžiulį šalies plotą užima plokščiakalniai, kurie yra nuo 2 iki 3 kilometrų aukščio virš jūros lygio. Šiaurės ir centrinėje šalies dalyje yra 25 kalnai, kurie siekia net 4 kilometrų aukštį.
Žymiausia šalies upė – Žydrasis Nilas, kuris ištekėdamas iš didžiulio ežero Tana ir tekėdamas 1450 km. atstumą, įsilieja į Baltąjį Nilą Sudano sostinėje. Žydrojo Nilo baseino dydis yra 325 000 kvadratinių kilometrų.
Vietiniai gyventojai man minėjo, kad Etiopijos teritorijoje tekančiame Žydrajame Nile statoma milžiniška hidroelektrinė, kuri jau dirba 65 procentų pajėgumu. Nors tai ir nėra pakankamas elektros kiekis, kuris reikalingas aprūpinti gausios populiacijos šalį, tačiau tai ryškus šalies proveržis. Lankantis sostinėje Adis Abeboje per dieną kelis kartus trūkdavo elektros. Dėl statomos elektrinės šiuo metu kyla aplinkinių kitų Afrikos valstybių pasipiktinimas. Akivaizdi vandens trūkumo grėsmė.
Kad ir kaip bebūtų apmaudu, bet Etiopija yra viena skurdžiausių pasaulio šalių. Apie 90 proc. populiacijos gyventojų verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Agrokultūra sudaro pagrindinį eksporto sektorių. Taip pat eksportuojama kava, augalinės sėklos aliejui spausti, gėlės, daržovės, cukrus ir maistinės medžiagos gyvūnų auginimui.
Kelionės metu teko pravažiuoti milžiniškus Prancūzijos bendrovių šiltnamius, kuriose auginamos vynuogės žymiausiems Prancūzijos vynams. Teko skanauti vietinės kavos ir braškių, kurių ištisos plantacijos priklauso italams. Neįsivaizduojamo dydžio šiltnamiuose auginamos gėlės, kurios eksportuojamos į Olandiją. Taip pat į pasaulį gausiai eksportuojama galvijų mėsa ir oda.
Savita kalba – didžiausias turtas
Vienu didžiausiu Etiopijos kultūros turtu galima laikyti kalbų lobyną. Šalyje gausu įvairių etninių grupių, kurios žodžius konstruoja naudodamos išskirtinį alfabetą. Jų kalbos struktūros ir rašmenys labai unikalūs ir išskirtiniai. Šalyje priskaičiuojamos 83 skirtingos kalbos ir 200 dialektų. Pagrindinės, oficialiosios kalbos yra amharic, tigrigna ir oromigna.
Šiuo metu miestų jaunimas taip pat kalba ir anglų kalba, tačiau dažniausiai tik bendrinėmis temomis dėliodami paprastus žodžių junginius. Bendro lavinimo mokyklose pagrindinė studijuojama užsienio kalba yra anglų.
Iš visų šalyje vyraujančių kalbų išskiriamos 77 visiškai lokalios, bendruomeninės ir uždaros. 2 Etiopijos kalbos jau laikomos mirusiomis, niekas jomis nebekalba. Likę tik rašytiniai šaltiniai. Šis kalbos kaip kultūros palikimas yra tyrinėjamas pasaulio mokslininkų lingvistikos centruose, universitetų tyrimų institutuose.
Paminėtina, kad 1976 m. Charles A. Ferguson išskyrė savitą Etiopijos kalbų grupę, kuriai būdingi labai saviti gramatiniai ir fonetiniai ypatumai. 2000 m. Mauro Tosco suabejojo kolegos pateikta kalbų klasifikavija ir kalbų grupė buvo peržiūrėta, jos klasifikacijos kriterijai tapo mažiau griežti.
Kalba Etiopijoje tiek pat išskirtinė ir sena, kaip ir tikėjimas. Didžioji šalies populiacija yra ortodoksai, dar vadinami Koptų bažnyčios atstovais. Tai seniausia tikinčiųjų bendruomenė Afrikoje. Beveik pusė populiacijos yra musulmonai. Iki dešimt procentų populiacijos sudaro kitų religinių bendruomenių atstovai: protestantai, krikščionys, etc.
Kodėl man reikia keliauti?
Keliavimas man yra labai svarbus reiškinys. Jis praplečia mano akiratį. Kiekviena kelionė į skirtingą šalį patikrina mano santykį su nuosava gyvenamąja vieta, laiku ir erdve. Kuo toliau ir ilgiau aš keliauju, tuo labiau pradedu suprasti miestą, kuriame aš gyvenu ir iš naujo perkonstruoju savo ryšius su konkrečia savo gyvenamąja bendruomene. Kiekviena kelionė lemia visiškai kitokias mano reakcijas ir priverčia savo inspiracijas skleisti aplinkiniams naujose meno kūrinių kolekcijose. Taip aš mobilizuoju visus savo receptorius, leidžiančius patirti pačius įvairiausius kontrastus ir juos reflektuoti vienu metu kultūros kritikos ir meno kalboje.
Papildoma informacija
Doc. dr. Remigijaus Venckaus parodą „Etiopijos kelias“ galite aplankyti Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, Telšiai), paroda veiks iki kovo 31 d. Doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su jo komercinės fotografijos veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie skaitomus seminarus galite sužinoti –www.seminar.venckus.eu. Pageidaujantys gali autoriui pateikti komentarus el. paštu remigijus@venckus.eu
Venckus, R. (2018-03-16). Etiopijos kelias. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36758-kulturos-kirtis-etiopijos-kelias.html (žiūrėta 2018-03-19).
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
Įspūdingos gamtos, ilgaamžės religijos ir didžiulių turtinių kontrastų šalis. Taip apie Etiopiją atsiliepia meno kritikas, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas Remigijus VENCKUS (36), į šią Afrikos šalį nuvykęs ypatinga proga – atšvęsti pusbrolio vestuvių.
Remigijaus pusbrolis Tomas Valiušis senokai gyvena Norvegijoje, ten turi namus, dirba žuvų fabrike – ir jau septynerius metus puoselėja šiltus jausmus socialinei darbuotojai Roman Lakew Asfaw, kilusiai iš Etiopijos. „Rudenį sulaukiau Tomo skambučio, – prisimena Remigijus – „Remyga, atvažiuosi į mano vestuves?“ – paklausė. „Atvažiuosiu“, – pažadėjau. „Jos vyks Etiopijoje…“ – „Žinoma atvažiuosiu!“ Taigi šį sausį Etiopijoje praleidau dešimt dienų – ne tik buvau pabrolys Tomo ir Roman vestuvėse, bet ir pakeliavau po šalį. Ji man paliko neišdildomų įspūdžių.“
Baltos varnos
Kalbos, kad kelionė į Etiopiją – tolima ir dėl to brangi, Remigijaus neišgąsdino. „Bilietų kaina – 700 eurų, dar teko pasiskiepyti nuo hepatito, stabligės, vidurių šiltinės, drugio, o kadangi vykome į maliarijos zoną – vartojau ir tabletes nuo šios ligos. Jų poveikio nenoriu nė prisiminti… Tačiau pati viešnagė pasirodė stebėtinai pigi – kainos ten žemos, vidutinis europietis gali sau leisti viską. Iškeitęs 50 eurų į 2000 vietinių birų, net nežinai, kur jas dėti. Trise nuėjome išgerti kavos – kainavo 15 birų, tai yra maždaug 40 euro centų. Naujos statybos butas sostinės pakraštyje – 5000 eurų.“
Svečiai iš Lietuvos į Adis Abebą atskrido naktį. „Mus pasitiko visiška tamsa. Pavienės parduotuvės ar namai įsisuka kokią lemputę, bet apskritai sostinėje naktį – nors į akį durk. Įsikūrėme pusbrolio išnuomotuose apartamentuose: per kelias dienas apsipratome, kad šalto vandens tiekiama tik kelis kartus per dieną, o elektra dažnokai dingsta. Šalis slopsta nuo gyventojų gausos – jų priskaičiuojama gerokai per 100 milijonų, ir vis daugėja. Iš aplinkinių šalių plūsta nelegalai, mat Etiopijoje gana ramu. Šiaurėje – Somalis, tad į tą šalies pusę nepatariama važiuoti. Kai keliaudavome automobiliu, vairuotojas man kartais pasakydavo: „Dabar nuleisk fotoaparatą. Nežiūrėk į tuos žmones, žiūrėk tiesiai, apsimesk, kad jų nematai.“ Tokiais momentais apie išlipimą iš automobilio ar pasivaikščiojimą nebūdavo nė kalbos.“ Lietuviais svečioje šalyje rūpinosi nuotakos Roman šeima – išsilavinę, šiuolaikiški žmonės. „Po šalį keliavome automobiliu, vairuojamu vietinio vairuotojo, – pasakoja Remigijus. – Didžioji dalis automobilių – seni, taisyklių nepaisoma, kas pirmas nuspaudė garso signalą, tas ir pravažiavo. Greitai supratau, kad vienas čia tikrai nepakeliaučiau. Turizmas Etiopijoje nėra išplėtotas, saugumas irgi sąlyginis, tad būtina iš anksto užmegzti kontaktų su vietiniais – ypač baltaodžiams. Mes ten buvome baltos varnos: iš reakcijos jutau, kad kai kurie sutikti etiopai pirmą kartą gyvenime mato baltąjį. Išties nejauku, kai aplinkiniai į tave baksnoja pirštu. Reakcija dvejopa: vieniems esi nuoširdžiai įdomus, savotiška žvaigždė, o kitiems – tiesiog priemonė iškaulyti pinigų. Mums patarė nesinešioti, nedemonstruoti brangių daiktų, tai ir nedemonstravome. Po tamsius skersgatvius nevaikščiojome – ten didesnė apiplėšimo rizika, nes šalis – viena skurdžiausių pasaulyje. Ilgą laiką ją valdo ta pati šeima, prieš tai buvo komunistinis režimas, dar anksčiau – karaliaus valdžia. „Nė viena valdžia mums nesuteikė nieko gero“, – tvirtina vietiniai.“
Būdas užsidirbti duonai – išmalda
Sakoma, kad kava kilusi būtent iš Etiopijos, ir iki šiol šalis pagrįstai gali ja didžiuotis. „Kiekvienam atvykėliui tiesiog būtina dalyvauti kavos ruošimo ceremonijoje, – tikina Remigijus. – Tai gražus ritualas: ant krosnelės padedamas dubuo, į jį priberiama žalių kavos pupelių ir skrudinama.Skrudintos pupelės susmulkinamos grūstuve, užpilamos vandeniu, gėrimas išverdamas ir išpilstomas į puodelius su cukrumi. Dar įdedama rūtos šakelė – nuo jos kava įgauna puikų skonį.“ Visgi labiausiai lietuviui į sąmonę įsirėžęs vaizdas – vaikai, gatvėse prašantys išmaldos. „Sostinėje jie kuklesni, provincijoje įžūlesni, – atsidūsta. – Išvydę turistų autobusiukus, tiesiog puola po ratais, ima šokti, kad tik gautų pinigų ar saldainių. Turistų viešai prašoma nieko neduoti, nes tie vaikai meta mokyklą ir užauga manydami, kad tik taip galima užsidirbti duonai. Aukas jie priima kaip duotybę, visiškai neturi kūrybinio mąstymo. Važinėdamas po šalį stebėjausi, kad didžiuliai tenykščiai šiltnamiai, vynuogynai priklauso prancūzams, italams, vokiečiams, bet ne vietiniams. Tačiau dėl tokio supratimo etiopų negalima teisti – jų tiesiog kitoks gyvenimo būdas, mentalitetas, jie labai pasikliauja religija. Jei Etiopijoje žmogų pagiri, kad kuria verslą, jis atsako: „Taip, man Dievas padėjo.“ Jei apgailestauji, kad neturi namų, jis šypsosi: „Jei Dievas duos, pasistatysiu.“ Toks jų požiūris.“ Vakarietiškos kultūros atspindžiai etiopams patrauklūs, bet dažnai – nepažįstami. „Kai kalbi apie muziką ir pamini Lady Gagą ar Beyoncé, jie keistai žiūri: „O kas tai?“ Pasaulyje garsūs prekių ženklai paprastiems žmonėms irgi negirdėti, – pasakoja Remigijus. – Sykį, pavargęs nuo kelionių, nusipirkau skardinę „Red Bull“. Kol gurkšnojau, priėjo paauglys, pasiūlė kažką pirkti – ir taip gailiai žiūrėjo į tą skardinę, kad ėmiau ir atidaviau. Nueidamas jis labai įdėmiai ją apžiūrėjo… Didelio dėmesio Etiopijoje sulaukė ir mūsų europietiški drabužiai – ne tik dėl to, kad yra tiesiog kitokie, bet – dėl geros kokybės. Etiopija užgrūsta prastu kinišku šlamštu, kinų produkcija naikina vietos ekonomiką. Daugelis vietinių versliukų, vykdomų vidury gatvės, – nelegalūs: apsukresni piliečiai tiesiog pradeda kažką rankioti, dėlioti – ir taip susikuria kioskelį iš nieko. Valdžia lyg ir draudžia, lyg ir nemato – taip ir vyksta tas gatvinis gyvenimas.“
Gardaus maisto šalis
Etiopijoje, kaip ir dažnoje skurdžioje šalyje, vyrauja didžiuliai kontrastai tarp turtingų ir neturtingų žmonių. „Štai moteriškė purviname miesto kanale skalbia drabužius, greta mėtosi apmusijusi jaučio galva, pro šalį bėga paliegęs šuo, guli polietileno plėvele apsiklojęs valkata, praeina tvarkingų studentų būrelis, pravažiuoja naujausio modelio mersedesas, – įprastą Adis Abebos vaizdą piešia lietuvis. – Ir mieste, ir užmiestyje galima rasti išpuoselėtų uždarų teritorijų, skirtų turtingiesiems: įvažiavimas ten mokamas, viduje – restoranai ir poilsio vietos, švaru ir gražu. Išdžiūvusi savana, liesi gyvuliai ir vargas lieka už aukštos tvoros.“ Tokioje uždaroje teritorijoje ir vyko Tomo bei Roman vestuvės – ir tai buvo pagrindinė priežastis, jaunikio giminaičius atviliojusi į Afriką. „Iš sostinės nuvažiavome į užmiestį – prabangius svečių namus prie ežero, aptvertus didele tvora. Mus sužavėjo švara, prabanga, atidumas svetimšaliams – ten jau niekas baltaodžių nebadė pirštais, – prisimena svečias. – Apskritai Etiopijoje į vestuves gali ateiti bet kas, ir jaunieji privalo atėjūną priimti – vaišinti, bendrauti. Būna, kad susirenka net tūkstantis žmonių, jiems tuoj pritrūksta maisto ir gėrimų… Mūsiškės vestuvės vyko uždaroje erdvėje, todėl svečių buvo palyginti mažai – apie penkiasdešimt.“ Jaunųjų mamos pasipuošė nacionaliniais drabužiais, vyrai – vakarietiškais kostiumais, pamergės – vienodomis šiuolaikinėmis suknelėmis. Vyrai ir moterys prie stalo susėdo atskirai: nuotakos pusėje – pamergės, jaunikio – pabroliai. „Atvykęs pastorius gana greitai sutuokė jaunuosius, šie sumainė žiedus, – pasakoja Remigijus. – Kadangi šalis religinga, alkoholio vartojama mažai – per visą pobūvį išgėrėme šlakelį vyno, ilgų tostų irgi niekas nesakė. Etiopijoje įprasta, kad vos sutuokti jaunieji atsistoja ir pirmi eina įsidėti maisto prie stalo. Po jų eina pabroliai, pamergės, tėvai ir visi kiti – kuo žmogus artimesnis jauniesiems, tuo greičiau gali pasivaišinti. Jeigu giminaitis tolimas, jam gali tekti palaukti.“ Maistas svečiams pasirodė labai skanus. „Tradicinė indžera – tai didelis minkštas blynas: rankomis atsiplėši didoką gabalą, pasisemi jautienos, pupelių ar salotų, susuki į ritinį – ir į burną, – juokiasi keliautojas. – Išsitepėme iki alkūnių. Paprašėme šakučių, bet į mus buvo pažiūrėta keistai: ten valgoma tik rankomis. Man buvo labai skanu ir restoranuose, kavinėse: maistas tikras, natūralus, šalies dar neužvaldę tinkliniai restoranai ir dirbtiniai priedai.“ Vestuvių pobūvis ilgai netruko: prasidėjo antrą valandą popiet, o šeštą jau visi atsisveikino. „Buvo truputėlis šokių, muzikos, bet apskritai etiopų vestuvės gerokai ramesnės nei lietuviškos, – sako Remigijus. – Vėliau jaunieji grįžo į Norvegiją, o mes – į Lietuvą, pažadėję dar apsilankyti Etiopijoje.“
Atradimų šalis
Manoma, kad visa žmonija kilo iš Etiopijos: šioje šalyje aptikti seniausi jos pėdsakai ir rasti humanoido Lucy griaučiai. Etiopai – viena seniausių pasaulio tautų. Kava atrasta Etiopijos Kaffa regione, kai piemuo, ganydamas ožkas, pastebėjo, kad užkrimtusios kažkokio augalo pupelių ožkos tampa itin aktyvios. Dabar kava yra vienas pagrindinių šalies eksporto produktų. Vienas iš Biblijoje minimų Trijų Karalių – Baltazaras – atvyko iš Etiopijos. Viena seniausių kačių veislių pasaulyje – Abisinijos katė – atsirado Etiopijoje. Anglakalbiai šią šalį anksčiau vadino Abisinija.
Liandzbergienė, G.(2018-03-01). Vestuvės savanoje. Žmonės, 9(749), 68-73).
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus aktyviai kuria fotografijos meną ir jį pristato Lietuvos bei užsienio meno galerijose ir muziejuose. Tačiau ne daugelis žino, kad jis yra ir videomeno kūrėjas. 2018 m. kovo 3 d. Berlyne buvo atidaryta dviejų autorių paroda „Baltijos pasirodymas“ („Baltic Appearances – Baltische Erscheinung“). Vokiečių fotografas Klausas W. Eisenlohras demonstravo naujausią eksperimentinės fotografijos ciklą, sukurtą lankantis Baltijos valstybėse, o doc. dr. R. Venckus – 2004–2018 m. sukurtus videofilmus. Paroda atidaryta galerijoje „World in a Room“ (Brunhildstraße 7, 10829 Berlin-Schöneberg, Vokietija). Ją galima apžiūrėti iki gegužės 5 d. Kviečiame susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus įspūdžiais apie parodą ir savikritine analize apie savo videomeno kūrybą.
Nuo 2013 metų visi pastebi mano kūrybą eksperimentinės fotografijos srityje. Nuo 2015-ųjų aš taip pat daug dirbu aukštojo mokslo studijų vadybos srityje. Retas kuris žino, kad nuo 2002 m. iki 2013 m. intensyviai kūriau videomeną, o tiksliau – videofilmus. Prieš penkerius metus nusprendžiau atsisakyti šios kūrybos srities ir labiau savo laiką skirti fotografijai. Deja, 2017 m. mane pasiekė žinia, kad vokiečių menininkas Klausas W. Eisenlohras bando su manimi kontaktuoti dėl mano videomeno kūrybos. Esu dėkingas fotografijos kritikui doc. dr. Tomui Pabedinskui, kad jis mus suvedė su puikiu fotografijos praktiku.
Netrukus, lapkričio mėnesį, skrisdamas dėstyti į Portugaliją užsukau į Berlyną. Kartu su vokiečiu fotografu ir galerijos „World in a Room“ vadovu Horstu Schonigu praleidome visą pusdienį diskutuodami apie parodos koncepciją. Keista, nors videomeno kūrybai skyriau dėmesio tik kaip pedagogas, nes 14 metų videomeną dėsčiau universitetuose (Vytauto Didžiojo universitete, Šiaulių universitete), vis dėlto kolegos iš Vokietijos privertė į savo videokūrybą pažvelgti naujai. Jų susidomėjimas po penkerių metų pertraukos privertė sukurti naują videofilmą ir taip grįžti prie apleisto kūrybos lauko. Tikriausiai neįmanoma pabėgti nuo tikrosios savo pradžių pradžios…
Tiek aš, tiek K. W. Eisenlohras – mes abu – jau ilgą laiką darbuojamės eksperimentinio medijų meno lauke: ne tik kuriame, bet ir kuruojame meno renginius, skaitome paskaitas ir vedame praktinius seminarus apie medijų kultūrą ir meną įvairiose mokslo institucijose. Tikriausiai dėl to mes labai greitai susikalbėjome dėl parodos koncepcijos ir eksponuojamų kūrinių.
Parodoje eksponuojamą fotografiją ir videomeno kūrybą sieja Baltijos šalys ir gyvenimas jose. Visi žiūrovams pristatomi kūriniai yra sukurti šiame regione. Atvaizduose dominuoja žmogaus figūra ir urbanistinis peizažas. Mano videofilmuose pastebimas visiškai nespecifinis ir nereprezentatyvus lietuviškas urbanistinis peizažas: jis minimalus, dažniausiai dengiamas sniego. Urbanistiniai peizažai komponuojami kartu su manuoju atvaizdu ir balsu. Tokiu būdu aš vykdau ne tik visuomenės kritikos funkciją, bet ir iš naujo patikrinu save. Galiu tik numanyti, kad mano videofilmų biografiniai motyvai labiausiai sudomino kolegas iš Vokietijos.
Kitokia yra K. W. Eisenlohro kūryba. Ji gal net kiek mažiau personifikuota. Neseniai keliaudamas po Šiaurės Europą K. W. Eisenlohras fotografavo trijų Baltijos valstybių sostinių urbanistinę aplinką. Nuotraukose užfiksuotos viešosios erdvės ir jose įkomponuotos skulptūros, atsitiktiniai praeiviai ir jų paliekami gyvenimo pėdsakai. Fotografijos komponuojamos po tris, taip ne tik skaidant ciklą į atskiras dalis, bet ir jose akcentuojant dienos ir nakties kaitą. Daugelį kadrų sukurti judesyje, kuriame negyvi žmonės (t. y. jų atvaizdai skulptūrinėse formose) kartais pradeda judėti ir atrodyti esą labiau tikresni nei už bet kokį nepažįstamą praeivį. Tikriausiai tai mane ir žavi K. W. Eisenlohro naujajame fotografijų cikle.
Jau minėjau, kad daugumos mano videofilmų (priešingai nei fotografijų) pagrindinis herojus esu aš pats. Taip aš reflektuoju savo ryšį ne tik su artimais man žmonėmis, bet ir su pačiu menu, su urbanistine aplinka, vietos politikos ir socialinio gyvenimo normomis, vertybių kaita.
Viename paskutinių mano sukurtų videofilmų „Mano Sėkmės istorija” (2013) aš retoriškai savęs klausiu – kas aš esu. Atsakymo nepateikiu, bet filmo siužetinę liniją išvystau aktualizuodamas nesėkmingų savo gyvenimo etapų faktus. Pretekstas kurti šį filmą buvo disertacijos rašymas – vienas sudėtingiausių mano gyvenimo momentų. Likdamas vienas su savimi ir nuolatos lankomas nesėkmių ėmiau registruoti savo mintis, analizuoti savųjų nesėkmių atvejus ir netgi kelti klausimą – kas nutiktų, jei šios nesėkmės mane būtų aplenkusios. Filmo reziumė – visos nesėkmės yra ne kažkieno, bet mano ir jos kaip mano kūno oda turi būti priimamos ir sugyvenamos.
Kadangi šis videofilmas („Mano Sėkmės istorija”) yra paženklintas labai ryškia Lietuvos socialine kritika ir labai asmenišku požiūriu bei išgyvenimų analize, aš nusprendžiau jo niekada nerodyti Lietuvoje. Buvau net nusiteikęs jo nedemonstruoti ir užsienio meno erdvėse, bet K. W. Eisenlohr’as jį išskyrė kaip labai ryškų kūrinį ir įtikino videofilmą eksponuoti Berlyno meno ir kultūros erdvėje. K. W. Eisenlohr’as apie mano filmą pateikė savo nuomonę: „[…] šiame kūrinyje savasis aš (R. Venckus) žvelgia į save tarsi kito akimis, kritiškai vertina savo kūrybą, lemiančią kardinalius pokyčius profesinėje veikloje ir jį supančioje visuomenėje. Jis (t. y. R. Venckus) yra vienas ryškesnių vyriškų aktų kūrėjų Lietuvoje, kuris neretai sulaukdamas pasipiktinimų ir pasipriešinimų kas kartą tampa dar labiau drąsesniu kūrėju. Videofilme „Mano sėkmės istorija“ autorius kritikuoja savo paties ir savosios šalies ryšius su Europos Sąjunga ir sudėtingu postsovietinės tapatybės palikimu.“ Turiu pastebėti, kad šį videofilmą kūriau tikrai ilgai, ir ne ką ilgiau jam specialų garso takelį sukūrė elektroninės muzikos kūrėjas šiaulietis Kęstutis Venskūnas-Fingus. Už nuostabų garso takelį esu vis dar jam dėkingas.
Kitame parodoje pristatomame kūrinyje „Pasiklydęs veiksme“ (2010) žiūrovas ekrane mato stambiu planu nufilmuotas besikeičiančias ir įnirtingai purtomas galvas. Šis mano kūrinys Lietuvoje buvo parodytas tik porą kartų. Jį galima suvokti kaip nuolatinį esamosios situacijos (kuri nėra griežtai įvardyta) neigimą ir nesutikimą su primestu socialiniu vaidmeniu. Kaip pastebi kolega K. W. Eisenlohras kūrinys verifikuoja net ir portreto žanrą. Klasikinėje kūryboje portretas reprezentuoja išskirtinės asmenybės bruožus, tačiau nufilmuotas įnirtingas galvos purtymas reprezentuoja gerokai daugiau nei neigimą, gerokai daugiau nei kitimą. Mano kūrinys demonstruoja nepastovią šiuolaikinio žmogaus tapatybę, o gal ir net neegzistuojančią?…
Berlyno bendruomenei pristačiau naujausią savo videofilmą „Laiškas“. Tai šokio filmas, kuris jungia spektakliui būdingą sceninį šokėjo pasirodymą su viešąja miesto erdve. Aš tokiu būdu ne tik aktualizuoju privačią ir viešą jausmų dramą, bet ir tai, ką mes vadiname nuoširdžiu jausmu. Man visiškai nesvarbu, kaip šį jausmą pavadinsime. Videofilme panaudojau garso takelį iš 2010 metais kartu su K. Venskūnu-Fingus sukurto garso performanso „Uždraustojo vaisiaus litanija“. Anuomet gyvenau Šiauliuose, kur pavasariais vykdavo medijų meno festivalis „Enter“. 2010 m. vykusio festivalio tema buvo garso menas. Nusprendęs dalyvauti renginyje parašiau poeziją ir pareiškiau K. Venskūnui-Fingus, kad noriu ją sudainuoti. Repetavome tris savaites, kol galiausiai 2010 m. balandžio 23 d. meno bendruomenė išvydo mane ne tik stovintį prie mikrofono, bet dar ir dainuojantį. Tai buvo tarptautinio medijų meno festivalio „Enter 8“ pasirodymas.
Šiandien aš tikrai atmenu priežastis, kurios anuomet mane privertė sukurti performansą keistu pavadinimu, nurodančių į Bibliją. Prieš mėnesį Šiaulių katedroje šalia paradinio įėjimo prieš prasidedant Velykinėms mišioms regėjau senyvas moteris. Senolės agitavo kiekvieną Lietuvos pilietį išreikšti savo nuomonę ir pasirašyti po dokumentu, kuriame siekiama uždrausti homoseksualų eitynes Lietuvos sostinėje.
Kai kurie, o gal net dauguma visuomenės veikėjų, šviesuolių, politikų ir pedagogų, jau ilgą laiką siekia uždrausti, bet kokį laisvą žodį, bet kokią žmogaus teisę į savo prigimtį; siekiama uždrausti žodį apie teisę į lygiavertį socialinį statusą. Jau seniai nepaisoma demokratinės ir laisvos tautos idėjos. Kasdien mosuojama / šmėžuojama šventųjų pavidalais. Kasdien manipuliuojama ir prisidengiama jų tyromis gyvenimo istorijomis. Siekiama uždrausti net kalbėti apie seksualinių tapatybių įvairovę, o ką jau kalbėti apie lygybę. Mano, kaip demokratinės Lietuvos piliečio, tikslas – įvaldytomis savosiomis arba naujai atrastomis raiškos priemonėmis kvestionuoti esamąją tikrovę, prisidėti prie jos tobulinimo, siekti teisinės lygybės tarp žmonių, kurie gimė ir gyvena mūsų šalyje.
Praėjus 8 metams aš ir vėl grįžau prie anksčiau sukurto garso takelio. Jį pritaikiau naujam videofilmui „Laiškas“. Naujasis kūrinys neturi jokios panašios ar adekvačios prasmės, kuri buvo išplėtota anksčiau sukurtame garso performanse. Naujausiame kūrinyje labiau prabylu apie meilę be ribų, be sienų, be draudimų. Apie meilę, kuri nepatogi, kuri žeidžia, bet vis tiek yra sava ir tuo nuostabi. Tai meilė, apie kurią kalbama Biblijoje: „(1) Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. (2) Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. (3) Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. (4) Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. (5) Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, (6) nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. (7) Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. (8) Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13,2: Plg. Mk 11,23;1 Kor 13,4-13,7).
Labai džiaugiuosi, kad prie šio filmo kūrimo prisidėjo mano studentas Denis Stech, kuris yra puikus modernaus šokio atlikėjas, šiuo metu šokantis net A. Cholinos kuriamuose spektakliuose. D. Stech sutiko sudalyvauti projekte iš karto, vos tik jam apie tai užsiminiau. Šokio motyvai jo mintyse gimė labai greitai.
Nufilmavus šokį kilo naujas iššūkis: reikėjo atrinkti nufilmuotą medžiagą ir komplektuoti vientisa filmo forma. Vis dėlto labai griežtas sąlygas montažui padiktavo muzikinis ritmas. Apie savo patirtį įgytą filmuojantis D. Stechas teigia: „Dalyvavimas šiame videofilme man buvo puiki patirtis, o šokti nedideliame rūsyje man buvo begalinis iššūkis. Aš manau, kad mums viskas pavyko gana neblogai. Ačiū mano dėstytojui už galimybę būti parodos Berlyne dalimi ir tikiuosi, kad tai tik bendradarbiavimo pradžia!“ (Visą videofilmą, kaip ir kitus doc. dr. r. Venckaus videokūrinius, galite pažiūrėti http://en.venckus.eu/video/)
Vis dėlto aš turiu pripažinti, kad labai dažnai kuriu analizuodamas medijų technologijas. Aš nepaliaujamai ieškau naujos tinkamiausios medijos, kuri leistų perteikti savąjį kūrėjo santykį su laiku, erdve ir atmintimi. Kūrybos centre visuomet svarbiausias yra atminties klausimas. Tad šiuo atveju aš savo kūryboje taip pat bandau rasti atsakymą į klausimą, kas šiandien yra žmogus ir jo atmintis. Galiu drąsiai pasakyti, kad paieškose mano menas tampa asmenine ne tik medijų, ne tik atminties, bet ir savianalizės forma. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar kūrinyje aš kalbu apie meilę ar apie mirtį. Bet kuriuo atveju, kad pajaustum ir vertintum, yra reikalinga atmintis, nuolatos dalyvaujanti tikrovėje kaip mirties ir gyvenimo tarpininkė.
Kolega vokiečių fotografas K. W. Eisenlohras demonstruoja fotografijų seriją, sukurtą lankantis Baltijos šalyse, 2014 m. nuotraukose užfiksuotos miestų erdvės ir žmonės yra neįprasti ir neprimena jokių turistinių fotografijų. Fiksuodamas pastatus, žmones, jų kasdienes veiklas menininkas pastebi šiuolaikinį gyvenimą, kuris save „išduoda“ vieningoje tradicijos ir (post)modernybės jungtyje. Nuotraukose įamžinti skulptūrų atvaizdai, taip negyvą materiją labiau sugyvinant, nei ji egzistuoja iš tikro. Taip skulptūrų figūros, viena vertus, sužavi žiūrovą nauju materijos perteikimu, antra vertus, nuvilia, nes autorius negrindžia tipiškos gatvės fotografijos kanonų. Tad šiuo atveju galima teigti, kad „žmogiškųjų figūrų“ portretai pateisina ir nuvilia daugelio žmonių lūkesčius, susijusius su noru matyti įprastą gatvės reprezentaciją ir pastebėti ne ką nors nauja, bet atpažinti esamą vietą. Tačiau būtent tuo K. W. Eisenlohras ir yra įdomus, jis intuityviai ir savireflektyviai atsigręžia net į nesenąją Baltijos šalių istoriją.
Metodiškai ir nuosekliai K.W. Eisenlohras savo kūryboje naudoja fotografijos, filmo ir naujųjų medijų priemones bei nuolatos revizuoja medijų meno teoriją. Kūryboje jam svarbiausi urbanistinės erdvės pokyčiai, galimybė tirti privatumo ir viešumo ryšius bei konfliktus. Jo fotografija rodo, kad atvaizdai gali tinkamai perteikti ne tik urbanistines erdves, bet ir jomis ženklinti pavienių žmonių išskirtinius ryšius su juos supančia socialine aplinka. Menininkui svarbu, kad jo kūryba būtų suvokiama kaip komunikacijos priemonė.
Kurdamas filmus, rašydamas esė ir fotografuodamas K. W. Eisenlohris išradingai žengia į kitokios ikonografijos diskursą, apimantį žmonių santykius su miesto erdve tarsi gyvu organizmu. Jis jau daug metų kuria filmus ir meno projektus viešose erdvėse Berlyne, Stambule, Helsinkyje, Čikagoje, Hanoveryje, Poznanėje, Štutgarte ir Reimse. Jau kurį laiką kuruoja tarptautinę programą „Directors Lounge“, kurioje yra pristatomi garsių medijų meno kūrėjų darbai, taip pat Berlyno medijų meno festivalyje kuruoja Urbanistinių tyrimų programą. K. W. Eisenlohris dėsto Gilberto Bosques fotografijos centre, Berlyne.
Papildoma informacija
Plačiau su doc. dr. R. Venckaus kūryba galite susipažinti jo interneto svetainėje www.venckus.eu; apie Klaus W. Eisenlohr galite sužinoti daugiau apsilankę jo interneto svetainėje www.kw-eisenlohr.de / www.urban-research.eu / www.richfilm.de/filmUpload/1-framesWriting.html
Paroda „Baltijos pasirodymas“ veiks iki gegužės 5 d. galerijoje „World in a Room“ (Brunhildstraße 7 10829 Berlin-Schöneberg, Vokietija; https://www.worldinaroom.de). Galerijos darbo laikas: penktadieniais – šeštadieniais, 14–18 val.
Informuojame, kad doc. dr. Remigijus Venckus šiais metais atidaro dvi dideles autorines parodas Lietuvoje. Šiandien (kovo 9 d.) jo naujausias dokumentinių fotografijų ciklas „Etiopijos kelias“ 17 val. pristatomas Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3). Kovo 30 d. fotografijų paroda „Dienoraščių vietos 3“ bus pristatyta Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g, 43, Ignalina).Plačiau: http://en.venckus.eu/project/the-way-of-ethiopia-2018/.
Doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo fotografo komercinę veiklą galite sužinoti – www.foto.venckus.eu, o apie skaitomus seminarus – www.seminar.venckus.eu. Rubrikos autorius labai tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu Nuotraukos Klaus’o W. Eisenlohr’o ir doc. dr. R. Venckaus.
Venckus, R. (2018-03-09). Apie ką šmėžuoja videoekranai ir ką perteikia dokumentinė fotografija? Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36688-kulturos-kirtis-apie-ka-smezuoja-videoekranai-ir-ka-perteikia-dokumentine-fotografija.html (žiūrėta 2018-03-09).
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
“Etiopams galima pavydėti džiaugsmo gyventi”, – sako medijų menininkas ir kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Neseniai iš vestuvių Etiopijoje grįžęs pašnekovas patyrė: vienos skurdžiausių planetos šalių žmonės – ypač vaišingi, bet žino saiką.
Nebuvo kolonizuota. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. R.Venckaus gyvenime kelionės užima svarbią vietą. Šį kartą dešimties dienų išvyka į Etiopiją buvo suplanuota dėl pusbrolio vestuvių. “Norvegijoje jis susipažino su būsimąja savo žmona Roman Lakew Asfaw, kilusia iš Etiopijos. 2017 m. rudenį Tomas man paskambino ir paklausė, ar atvyksiu pas jį į vestuves Etiopijoje. Aš nedvejodamas atsakiau: “Taip.” Tuomet neturėjau jokio įsivaizdavimo, kaip tokios kelionės vyksta, koks gyvenimas verda Etiopijoje, kuo ypatinga šios šalies kultūra”, – atvirauja R.Venckus. Kelionės metu jis ne tik keliavo po sostinę Adis Abebą, dalyvavo vestuvėse, bet ir lankėsi miestuose ir miesteliuose, įsikūrusiuose nuo sausros kenčiančioje savanoje. “Afrikoje gyvenimas visiškai kitoks. Tai, ką regėjau, paliko neišdildomą įspūdį”, – pripažįsta R.Venckus. Etiopija – seniausia krikščionybės vieta Afrikoje, nors gana nemaža gyventojų dalis yra musulmonai. “Etiopija niekada nebuvo kolonizuota. Ją šimtmečius valdė karalius, vėliau būta komunistinės valdžios. Šiuo metu Etiopija yra demokratinė valstybė, nors valdžios kaitos nėra panašiai kaip ir mūsų kaimyninėje Baltarusijoje”, – pastebi pašnekovas. Beveik visa šalis yra plokščiakalnis, o sostinė įsikūrusi 2 500 m aukštyje. “Po pusbrolio vestuvių keliavome po savaną ir pamažu leidomės nuo kalno į 1 300 m aukštį. Šalyje yra ir labai didelių aukštikalnių, siekiančių net 4–5 km, į kurias galima pakilti tik arkliukais ir asiliukais”, – dalijasi lietuvis.
Gera kokybė – retenybė. Didelį įspūdį keliautojui paliko Etiopijos plotas – ši šalis didesnė nei Prancūzija ir Ispanija kartu sudėjus. “Ir nors apie 65 proc. viso ploto yra tinkama žemdirbystei, tik 15 proc. yra dirbama”, – sako jis. Pasak R.Venckaus, didelė dalis gyventojų verčiasi žemdirbyste, tačiau dauguma šalyje įkurtų bendrovių yra ne vietinių rankose, mat jas valdo Vakarų ir Rytų kapitalas. “Pavyzdžiui, dideli vynuogynai priklauso prancūzams, regėjau braškių laukus, kurių savininkas – italas. Ką aš vadinu Rytų kapitalu? Tai kiniškos prekės. Ypač Adis Abeba yra užgrūsta pigiomis ir nekokybiškomis kiniškomis prekėmis. O tai jau problema, kuri kenkia vietos verslui. Kinų invazija labai didelė. Čia kinai kloja kelius, stato namus ir investuoja į Afriką, o tai jau reiškia savotišką Afrikos kinizaciją”, – įsitikinęs pedagogas. Pasak jo, tokios prastos kokybės kiniškų prekių Europoje reikėtų nuoširdžiai paieškoti, todėl vietos žmonės labai vertina iš Senojo žemyno atgabentas dovanas ir prekes.
Kontrastų žemė. Lietuvis negalėjo nepastebėti, kad Etiopija dūsta nuo gyventojų skaičiaus. Čia ramybės ieškodami plūsta ne tik somaliečiai, bet ir sirai. “Šiuo metu oficialiai teigiama, kad šalyje gyvena 110 mln. gyventojų. O kiek dar nelegalių, neregistruotų gyventojų! Tad suprantama, kad Etiopija yra kontrastų šalis. Galima išvysti labai didelį skurdą ir didžiulę prabangą.” Būtent kontrastai labiausiai ir nustebino menininką. “Neišdildomą įspūdį paliko skurdas. Aš niekada dar nemačiau tiek skurdžiai gyvenančių žmonių. Ir šiandien, kai galvoju apie Etiopiją ir užmerkiu akis, aš ir vėl matau varganus vaikus”, – emocijų neslepia vyras.
Jį taip pat nustebino vietinių gyvenimo būdas. “Pavyzdžiui, ryte balkone gerdamas kavą matau gatvėje moterį drumzliname kanalo vandenyje plaunančią drabužius, o už 5 m mėtosi apmusijusi avino galva su ragais. Iš vienos gatvės pusės atvyksta naujausias mersedesas, kitoje būriuojasi nudrengti tuktukai ir mėlyni žigulio markės taksi, – prisimena R.Venckus. – Atrodo viskas vyksta tiesiog čia ir dabar, be jokio plano ir jokios aiškios tvarkos. Sostinė pilna mašinų, dauguma jų tokios senos, kokių ES nepastebėsi net su žiburiu. Po kelionės mieste automobiliu vakarais burnoje jausdavau dulkių skonį.”
Kontrastingai atrodo ir miestų pastatai. R.Venckus matė išpuoselėtus namus, ir tokius, kurie primena plastiko ir lentų sankaupas. Pirmųjų aukštų duris ir langus dažniausiai dengia grotos. “Natūralu, juk šalyje didžiulis skurdas ir daug nedarbo, tad apsisaugoti nuo nepageidaujamų svečių būtina. Tikriausiai todėl namai aptverti aukštomis tvoromis, o jų viršuje puikuojasi spygliuotos vielos. Be abejo, iš pat pradžių akys nepratusios prie tokio reginio, tačiau po kelių dienų į viską pradėjau žvelgti paprasčiau”, – pasakojo pašnekovas.
Kavos ritualas. Etiopija spalvinga ir savo tradicijomis, o viena svarbiausių – kavos gėrimo ritualas.”Jei kas nors pakviečia kavos į namus, tuomet reikia nusiteikti kelioms valandoms. Atėjus svečiui žalios kavos pupelės yra skrudinamos ant ugnies, po to jos sugrūdamos grūstuvėliu iki miltelių, kurie užpilami vandeniu ir verdami. Išvirta kava išpilstoma į puodelius ir į ją įdedama rūtos šakelė. Tiesa, gal rūtos augalas čia kitokio tipo, bet kava išties būna neįprasto ir malonaus skonio. Panaudoti kavos milteliai vėl užpilami vandeniu ir verdami bei vėl geriama kava”, – apie malonų laiką, skirtą pašnekesiui, pasakoja doc. dr. R.Venckus.
Jis pamena, kai pusbrolio Tomo brolis paprašė išvirti espreso kavos. “Nustebome, bet malta kava buvo supilta į vandenį ir išvirta. Kavos prisodrintu vandeniu buvo užpilti kavos grūdeliai puodelyje. Taigi, kava užpilama kava. Tai nuostabaus ir stipraus skonio gėrimas, kurio tikrai visiems siūlyčiau paragauti.”
Negaili šypsenų. Kitas ypač svarbus dalykas šioje šalyje – tai pagarba Dievui, mat Etiopija – labai religinga šalis. “Čia net nereikėtų stebėtis išgirdus, kad vakare žmonės prieš miegą skaito Bibliją, savaitgaliais visi lankosi bažnyčioje, o kai paklausi, kaip sekasi, atsakymas gali būti labai paprastas: “Man sekasi gerai, nes Dievas man padeda”, – pasakoja keliautojas. Prastai apsirengę ir dulkėti Adis Abebos vaikai miesto svečius pasitinka su šypsena ir juoku. “Net, atrodytų, labai varganai gyvenantis žmogus šioje šalyje negaili šypsenos. Būtent tokios gyvenimo jausenos galima pavydėti vietos gyventojams”, – pastebi R. Venckus. Jis sako, kad Etiopijoje baltaodis yra laikomas turtingu žmogumi, tad jam geriau apsipirkti didelėje parduotuvėje – prekybos centre. “Mažose vietos prekių parduotuvėse galite nerasti kainų, todėl įmanoma gerokai permokėti, nors kainos yra tikrai mažos.”
Civilizuotos vestuvės. R.Venckus pripažįsta, kad vos tik kam nors užsimena apie vestuves Etiopijoje, daugelis įsivaizduoja, kad jos vyksta kone su genčių ritualais. “Nieko panašaus. Etiopijoje tikrai yra civilizacijos ir gana nemažai”, – atkerta jis. Lietuvio pusbrolio vestuvių šventė vyko šalia ežero. “Kaip ir jaunikio brolis Robertas, taip ir aš, buvome pabroliai. Atvykę į vestuvių šventę laiptais leidomės nuo kalno link ežero. Pirmiausia laiptais leidosi jaunieji. Pagal jaunikio liniją iš paskos ėjo visi pabroliai, o pagal jaunosios – pamergės. Leidžiantis laiptais pamergės dainavo vietines vestuvines dainas. Visų apranga buvo šiuolaikiška, niekuo nesiskirianti nuo vestuvinės šventinės aprangos Europoje”, – pasakoja R.Venckus. Visos moterys buvo apsirengusios tautiniais drabužiais ir papuošalais. Net jaunikio mama Janina vilkėjo Etiopijos tautinius drabužius ir buvo pasipuošusi vietos meistrų rankų darbo tradiciniais papuošalais.
Trumpai ir saikingai. “Visiems susirinkus į vestuves atvyko pastorius. Po žiedų sumainymo ceremonijos visi vaišinosi maistu. Maistas Afrikoje valgomas rankomis. Na, mums – iš Europos – buvo padėtos šakutės. Per vestuves labai retai kas sako ilgas kalbas, tačiau jaunikis visiems susirinkusiesiems tarė padėkos žodį. Jei kas nors sako kalbą, tai toks žmogus būna labai gerbiamas šventėje”, – dalijasi lietuvis. Etiopijoje priimta, kad į vestuves gali atvykti bet kas, todėl normalu, jei šventėje apsilanko kaimynai ir praeiviai. Visus juos dera priimti kaip patį didžiausią svečią, gerbti ir vaišinti. “Nenuostabu, kad Etiopijoje būna tokių vestuvių, kuriose apsilanko net 800 svečių”, – stebina R.Venckus. Alkoholis Etiopijoje nėra toleruojamas, jis geriamas labai retai ir ypač saikingai. Kaip pasakoja R.Venckus, išvykus pastoriui vestuvėse svečiai buvo pavaišinti šlakeliu vyno. “Šventė prasidėjo 14 val., o baigėsi 18 val. Vestuvės čia trunka neilgai, švenčiama saikingai, išlaikant pagarbą vienas kitam ir ypač vyresnėms kartoms bei pagerbiant Dievą”, – atskleidžia R.Venckus.
Vitkauskaitė, A. (2018-03-03). Etiopijos kontrastai: skurdas, gyvenimo džiaugsmas ir afrikietiškas espresas. Kauno diena. Prieiga internetu: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/etiopijos-kontrastai-skurdas-gyvenimo-dziaugsmas-ir-afrikietiskas-espresas-853461 (žiūrėta 2018-03-06).
„Etiopijos kelias“ – tai naujausia Lietuvoje gerai žinomo medijų menininko ir kritiko doc. dr. Remigijaus Venckaus paroda. Menininkas pristato dokumentinių fotografijų ciklą, sukurtą kartu su artimaisiais keliaujant po Afrikos valstybę – Etiopiją. Kelionės įvyko nuo 2018 m. sausio 8 iki 17 d. Parodos trukmė 2018.03.09 – 2018.03.31. Parodos atidarymas 2018 m. kovo 9 d., 17:00 val. Vieša menininko paskaita „Eksperimentinė fotografija“: 2018 m. kovo 9 d., 16:00 val. Adresas: Vilniaus Dailės akademijos Telšių galerija (Kęstučio g. 3, Telšiai, Lietuva)
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
Šį šeštadienį (2018 m. kovo 3 d.) Berlyne įsikūrusioje galerijoje „World in a Room“ atidaroma dviejų autorių medijų meno paroda. Vienas jų – iš Šiaulių kilęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. R. Venckus parodoje eksponuos videomeno kūrinius, sukurtus 2004-2018 m. Jam talkins vokiečių fotografas Klausas W. Eisenlohras, kuris pristatys naujausią eksperimentinės fotografijos ciklą.
R. Venckus ir K. W. Eisenlohras jau ilgą laiką darbuojasi eksperimentinio medijų meno lauke: ne tik kuria, bet ir kuruoja meno renginius, skaito paskaitas ir veda praktinius seminarus apie medijų kultūrą ir meną mokslo institucijose.
Neseniai keliaudamas po Šiaurės Europą K. W. Eisenlohr’as fotografavo trijų Baltijos valstybių sostinių urbanistinę aplinką. Nuotraukose užfiksuotos viešosios erdvės ir jose įkomponuotos skulptūros, atsitiktiniai praeiviai ir jų paliekami gyvenimo pėdsakai. Fotografijos komponuojamos po tris, taip ne tik skaidant ciklą į atskiras dalis, bet ir jose keičiant dienos ir nakties meto dokumentiką.
Parodoje eksponuojamą fotografijos ir videomeno kūrybą sieja Baltijos šalys ir gyvenimas jose. Abiejų menininkų kūriniai sukurti šiame regione. Atvaizduose dominuoja žmogaus figūra ir urbanistinis peizažas.
Doc. dr. R. Venckaus video filmuose pastebimas visiškai nespecifiškas ir nereprezentatyvus lietuviškas urbanistinis peizažas: jis minimalus, dažniausiai dengiamas sniego.
Autoriaus videofilmų pagrindinis herojus yra jis pats. Kūrėjas reflektuoja savo ryšį su menu ir urbanistine aplinka, vietos politikos ir socialinio gyvenimo normomis. Tai labiausiai pastebima Lietuvoje dar niekada nerodytame doc. dr. R. Venckaus socialine kritika paženklintame videofilme „Mano Sėkmės istorija” (2013 m.). Šiame kūrinyje jis pats žvelgia į save tarsi kito akimis, kritiškai vertina savo kūrybą, lemiančią kardinalius pokyčius profesinėje veikloje ir jį supančioje visuomenėje. Jis yra vienas ryškesnių vyriškų aktų kūrėjų Lietuvoje, kuris neretai sulaukdamas pasipiktinimų ir pasipriešinimų kas kartą tampa dar labiau drąsesniu kūrėju. Videofilme „Mano sėkmės istorija“ autorius kritikuoja savo paties ir savosios šalies ryšius su Europos sąjunga ir sudėtingu post-sovietinės tapatybės palikimu.
Kitame videofilme „Pasiklydęs veiksme“ (2010 m.) žmogus regi įnirtingi purtomą galvą. Pasikartojantį veiksmą galima suvokti kaip nuolatinį esamosios situacijos (kuri nėra griežtai įvardinta) neigimą ir nesutikimą su primestu socialiniu vaidmeniu. Kūrinys verčia permąstyti net ir portreto žanro esmę. Klasikinėje kūryboje portretas reprezentuoja išskirtines asmenybės bruožus, tačiau nufilmuotas įnirtingas galvos purtymas reprezentuoja gerokai daugiau nei neigimą, gerokai daugiau nei biustą. Gal būt doc. dr. R. Venckaus kūrinys demonstruoja nepastovią šiuolaikinio žmogaus tapatybę?
Berlyne taip pat bus pristatomas naujausias doc. dr. R. Venckaus videofilmas „Laiškas”. Tai šokio filmas, kuris jungia spektakliui būdingą sceną su viešąja miesto erdve, aktualizuoja privačią ir viešą jausmų dramą. Videofilme panaudotas garso takelis iš 2010 m. doc. dr. R. Venckaus ir Kęstučio Venskūno sukurto garso performanso „Uždraustojo vaisiaus litanija”.
Videofilme šokį sukūręs Denisas Stechas pastebėjo: „Džiaugiuosi pradėjęs bendradarbiauti su puikiu menininku. Dalyvavimas šiame video filme man buvo puiki patirtis, o šokti nedideliame rūsyje man buvo didelis iššūkis. Aš manau, kad mums viskas pavyko gana neblogai. Ačiū mano dėstytojui už galimybę būti parodos Berlyne dalimi ir tikiuosi, kad tai tik bendradarbiavimo pradžia!”
Dažniausiai doc. dr. R. Venckus kuria analizuodamas medijų technologijas. Jis visada ieško naujos tinkamiausios medijos, kuri leistų perteikti savąjį kūrėjų santykį su laiku, erdve ir atmintimi. Jo kūrybos centre visuomet svarbiausias lieka atminties klausimas. Ne tik apie tai, bet ir gerokai plačiau autorius svarsto: „[…] aš bandau rasti atsakymą į klausimą kas šiandien yra žmogus ir jo atmintis. Galiu drąsiai pasakyti, kad paieškose mano menas tampa asmenine ne tik medijų, ne tik atminties, bet ir savianalizės forma.“
(2018-02-27). Parodoje Berlyne – nereprezentatyvus lietuviškas urbanistinis peizažas. Eta plius. Prieiga internetu: https://www.etaplius.lt/parodoje-berlyne-nereprezentatyvus-lietuviskas-urbanistinis-peizazas (žiūrėta 2018-02-27).
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
„Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau gimtadienį“, – sako medijų menininkas, meno ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Šįkart šventė vyksta gimtajame menininko krašte: Šiaulių universiteto dailės galerijoje jis atidarė vyrų aktų fotografijų parodą „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“.
VYRO KŪNAS ĮDOMESNIS
– Ar sudėtinga fotografuoti nuogą žmogų? Juk tai – intymu.
– Menininkui nuogumas dažniausiai yra tyrinėjimų ir studijų objektas. Jis elgiasi panašiai kaip ir gydytojas. Na, nejaugi vyrai turi bijoti nusimauti kelnes prieš urologą, o moterys – išsigąsti akušerio žvilgsnio? Jei taip ir yra, tuomet man labai gaila tokių žmonių. Kūną mes turime vieną ir su juo reikia gyventi, koks tas kūnas bebūtų. Kuo labiau jį pažįsti, tuo mažiau bijai pats savęs, tuo tolerantiškiau žiūri ir į kito kūną.
Įsivaizduokite žymiuosius tapytojus, pavyzdžiui, Mikelandželą, Karavadžą. Jeigu jie būtų apie kūną galvoję tik kaip apie intymumo šventovę, tuomet mes šiandien negalėtume regėti širdį virpinančių šedevrų. Taigi, menininkai kaip ir medikai – su kūnu elgiasi panašiai.
– Kodėl kuriate būtent vyrų aktų fotografijas?
– Atsakymas labai paprastas. Jei pieščiau, tuomet mano modelis būtų moteris – ją piešti lengviau nei vyrą. Moters kūno sandara švelnesnė, todėl galima maskuoti anatomijos neišmanymą. Nors mano bakalauro išsilavinimas – dailininko grafiko, anatomijos žinios nėra pačios geriausios. Fotografijoje viskas kitaip. Šviesa išryškina kitokį ir gerokai įdomesnį vyro kūno reljefą. Įtempti vyriški raumenys ar kaulėtos rankos, kojos padeda vis kitaip ir vis naujoviškiau kurti pasakojimą.
– Kuri vyro kūno vieta Jums fotogeniškiausia?
– Beveik visi mano modeliai nėra atletai. Kai kurie pilvoti, kaulėti, plaukuoti ir panašiai. Man įdomu, ką ir kiek gali pasakoti skirtingas kūnas. Tokios nuostatos – fotogeniška ar nefotogeniška kūno vieta – aš neturiu. Aš apie tai netgi niekada nemąsčiau. Manau, jog nėra nefotogeniškų žmonių, yra tik nevykę fotografai, neįgalūs įdomiai komponuoti ir kurti diskusijos su žiūrovu.
– Kaip atrodys foto-grafija, būnate apgalvojęs iš anksto, o galbūt geras kadras gimsta netikėtai?
– Nuo pat tada, kai pradėjau fotografuoti, mane labai žavėjo dokumentika. Tikriausiai todėl aš niekada neplanuoju fotosesijų. Labai mėgstu fotografuoti buitinėje ir fotosesijai neparuoštoje aplinkoje. Tokia aplinka pati padiktuoja pasakojimą, jos daiktai tampa modelio sąjungininkais. Tad galima sakyti, kad mano fotografinė prieiga prie modelio kažkuria prasme yra dokumentaliai improvizuota.
IR GIRIA, IR GRASINA
– Pastebėjau, kad veidus Jūsų fotografijose rodo nedaugelis. Toks sumanymas, o gal tai – modelių nenoras viešintis?
– Jūsų klausimas iš tikro ir yra atsakymas. Kai pradėjau fotografuoti nuogus žmones, Lietuvos visuomenė skendo gerokai didesnėse tamsumose nei dabar. Vis tik komentarai, plūstantys elektroninėje žiniasklaidoje po mano interviu, liudija, kad vis dar reikia slėpti savo tapatybę nuo visuomenės. Štai viename iš didžiųjų portalų šmaikščiai siūloma padaryti nusikaltimą: iš komentaro suprantu, kad jį rašančiajam būtų visai šaunu sužinoti, jog kurį nors rytą mano išniekintas lavonas bus rastas kokiame nors griovyje. Tad jūs man pasakykite: ar aš, skaitydamas tokias nuomones kaip ši, turėčiau viešinti pozuojančiųjų tapatybę?
Kita vertus, aš ir nenoriu kurti aktų su žmonių veidais. Veido nerodymas provokuoja ieškoti tapatybės ženklų, pasistengti identifikuoti asmenybę. Taip mano kuriami aktai pasaulį išvysta su tam tikra užduotimi, adresuota žiūrovui…
– Bet kodėl vyriškų aktų fotografijos taip stebina, piktina lietuvius? Atrodytų, XXI a. – nesame nei atsilikę, nei neišsilavinę…
– Čia ir problema, kad esame atsilikę, nors galvojame, jog gerokai pasistūmėjome į priekį. Gal tai mūsų savivertės ir savimonės problema, mat, būdami Vakarų pasaulio, Europos Sąjungos užpakaliu, vis tik per dažnai manome, kad esame smegenys…
Nors manęs tokia situacija nestebina. Prisiminkime, kiek kartų buvome trypti, pavergti, kiek kartų turėjome atsitiesti ir iš naujo rekonstruoti, o gal net sukurti savo tapatybę. Juk sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Tad gal ir mes pripratome būti kariami, t. y. engiami kito. Jei mūsų niekas neengia, tuomet pradedame engti savo kaimyną, bendradarbį, net nepažįstamą praeivį. O jei nepasiduodi, tuomet esi periferija, marginalas, sistemos klaida, kurią galbūt reikia net atriboti…
– Sutiktumėte, kad nuogas moters kūnas visuomenę šokiruoja mažiau – tarsi esame prie jo pripratę?
– Regėdamas reakcijas į nuogumą, kurias skleidžia ir pačios moterys, pradedu galvoti, kad vargu ar visuomenė priprato. Pastebiu, kai trečiąją dešimtį pradėję merginos ir vaikinai ima kikenti iš nuogo kūno atvaizdo (nesvarbu, ar moters, ar vyro). Anksčiau trejus metus vieninteliame privačiame universitete dėsčiau mados fotografiją. Jau kur kur, o madoje nuogumo labai daug… Bet ir ten jaunoji karta rasdavo, iš ko kikenti.
– Užsiminėte apie ne itin malonius komentarus. Ar būta tokių akimirkų, kai galvojote – „Viskas, nebekursiu“?
– Kai sukeliu pasipiktinimų bangas, suprantu, kad mano menas yra labai reikalingas. Gyvenime nėra buvę akimirkos, kad dėl kieno nors neigiamos nuomonės aš pasakyčiau, jog nebekursiu. Jūs galite iš manęs atimti viską: mano pedagoginį docento vardą, katedros vedėjo pareigas, daktaro laipsnį, bet kūrybos neatimsite niekada!
Aišku, būna akimirkų, kai negaliu kurti. Tai darau, kai jaučiuosi puikiai: man svarbus teigiamas nusiteikimas, gera nuotaika, laimės pojūtis ir visiškai blaivus protas. Ministrą Aurelijų Verygą galiu patikinti – niekada nekuriu, gerdamas alkoholį. O kuriu aš labai daug, tad vartoti alkoholio beveik neturiu laiko.
PARODA –IT GIMTADIENIO ŠVENTĖ
– Kokį įvykį per visus šiuos metus pavadintumėte savo kūrybos kulminacija?
– Hm. Kiekviena paroda yra šventė ir gyvenimo kulminacija. Žinote, švęsdami gimtadienius, mes sulaukiame daug dėmesio, bet jei kuriame, jo sulaukiame gerokai daugiau. Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau savo gimtadienį. Taigi man pasisekė labiau nei tiems, kurie nėra menininkai. Mano gyvenime labai daug švenčių!
Viena iš didžiausių gyvenimo kulminacijų buvo ta, jog įrodžiau, kad ir menininkas gali apginti mokslo daktaro disertaciją. Antroji didelė kulminacija ta, kad menininkas gali būti ne tik mokslų daktaras, bet ir vadovauti institutui. Iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio vidurio vadovavau Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui.
– O ar gali menininkas Lietuvoje būti tik menininku?
– Nedažnas menininkas gali būti tik menininku ir gyventi iš meno. Geriausiai sekasi tapytojams. Lietuviai konservatyvūs ir dažno meninis raštingumas arba estetinis skonis yra neišlavintas. Tad jie renkasi saloninę tapybą.
Kitiems menininkams, o kartu ir man labiau patartina plėsti ryšius už Lietuvos ribų. Pastebiu, kad mūsų pačių savivertė ir kitų vertinimas yra pakankamai žemo lygio. T. y. geru ir talentingu menininku, beje, kaip ir mokslininku, mes laikome tą, kuris išvyksta iš Lietuvos ir įgauna pripažinimą plačiajame pasaulyje. Mums vis dar reikia, kad kažkas pasakytų, ką ir kiek turime vertinti. Manau, jog turėtume patys iškelti savo žmones pasaulio kraštovaizdyje, pasakyti, kad jie yra mūsų, kad jie yra puikūs. Bet to nebus, nes, kaip jau minėjau, esame traumuoti, turime didelių problemų su savimone ir saviverte.
„KARTAIS TAIP NORISI RAŠYTI“
– Visuomenėje esate labiau žinomas dėl vyriškų aktų fotografijų, bet tai – toli gražu ne vienintelė Jūsų veikla. Papasakokite apie kitus savo darbus, pasididžiavimus.
– Labai keista, kad esu žinomas dėl aktų fotografijos, nes Lietuvoje surengiau tik penkias aktų parodas. Kita vertus, mūsų šalyje tokia tema dirbančių fotografų yra vienetai.
Manau, jog didysis mano kūrybos arsenalas yra gimęs iš medijos kaip technologijos tyrimo, iš abstrakčios fotografijos kūrybos, kuri paženklinta nuolatiniu savo individualios meno kalbos ieškojimu ir tyrimu. Būtent tokiai mano kūrybai reprezentuoti buvo pašvęstas visas tarptautinio žurnalo „Diogen“ numeris (2017 m.). Dėl ant viršelio buvusios nuotraukos, kurioje pavaizduoti nuogas vaikinas ir Kristaus paveikslas, žurnalas JAV rinkoje buvo išimtas iš prekybos vienai savaitei. Džiaugiuosi, kad tarptautinio lygio kritikai ir komunikacijos specialistai sukilo prieš leidinio platintojus. Jų argumentai leidinį grąžino į prekybą.
Rodos, aštuonerius metus Lietuvoje veikė vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ – visus tuos metus buvau šio festivalio meno kritikas. Visos festivalio parodos buvo atidaromos mano kritine kalba ir mano parengtomis recenzijomis. Galbūt per daug giriuosi, bet tam tikrą pėdsaką palikau daugelio menininkų kūryboje, teko rašyti tekstus parodoms ir jų albumams JAV, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir net Japonijoje.
Jau penkiolikti metai, kaip dirbu Lietuvos aukštajame moksle. Teko dėstyti Vilniaus universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Šiaulių universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kazimiero Simonavičiaus universitete, o dabar esu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas.
Aš taip pat labai daug rašau. Kiekvieną savaitę penktadieniais savo gimtajame mieste publikuoju po vieną straipsnį-interviu su man pačiam įdomiomis asmenybėmis. Vis pritrūksta laiko, bet manau, kad būsimą vasarą paskirsiu romanui rašyti. Kartais taip norisi rašyti, kad atrodo net galva gali apsvaigti.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie nesupranta Jūsų fotografijų ir to, ką norite jomis perduoti?
– Na, jei jau nesupranta, tai ką ir bepasakysi… Nors vieną svarbų dalyką pasakyti galiu. Kalbėti ne gimtąja kalba yra sunku, jos reikia mokytis atkakliai ir nuosekliai. Taip yra ir su vizualiuoju menu. Jis – kaip užsienio kalba, kurios suvokimui reikia gerokai daugiau nei šiek tiek pastangų.
Pastaukaitė, G. (2018-02-11). Remigijus Venckus: „Kūrybos neatimsite niekada!“. Eta plius. Prieiga internetu: https://www.etaplius.lt/remigijus-venckus-kurybos-neatimsite-niekada (2018-02-12).
Tu esi citrina, kurią kąsdamas žiūrovas turi progą paragauti kontekstų, kurie gal būt nėra jo kasdieniam racione. Ačiū, kad esi nepatogus. Nes juk patogus menininkas – joks ne menininkas.
Agnė Biliūnaitei – Lietuvos kultūros atašė Kinijoje, Pekinas.
Aš dažnai galvoju, kodėl kai kurie žmonės bijo… kūno. Nemanau, kad dėl to, kad tai intymu ir šventa. Taip, dalis žmonių jo nuogo nerodys ir nežiūrės dėl tos priežasties, bet didžiajai daliai, manau, gėda. Nes tai … negražu, nepadoru, akibrokštas, įžūlu, provokacija ir išsidirbinėjimas. Na, tikrai nenorėčiau, kad realybėje kas nors vaikščiotų pusnuogis gatvėje, rodytų storą pilvą ar viešai sisiotų. Bet nerealybėje, t. y. mene, kita erdvė. Rodydamas gražų ar negražų kūną, jį vienaip ar kitaip dėliodamas, pateikdamas, menininkas paprastai kažką akcentuoja, pasakoja, atskleidžia daugiau, jį naudoja kaip medžiagą. Vien provokuoti ir žaisti tuo vaikiška ir nebrandu. Bet…. vien tik žaisti jis irgi turi teisę. Ir niekas negali menininko pasmerkti ar paneigti. Remigijaus darbuose daugiau matau žaidimą ir provokaciją. Tai yra puiku vien dėl to, kad tiesiog smagu ir patampo ūsus vieno ar kito liūtuko, kuris priima viską tik tiesiogiai ir nemąsto, juolab nejaučia juokų ar ironijų ar dar kitų subtilybių. Remigijaus aš labai nepažįstu, bet kiek matau, tai be galo protingas, jaučiantis, matantis ir … žaidžiantis žmogus […]. Daug kam, įtariu, jo darbai nepatinka. Gal dėl religinių įsitikinimų, kad dvasia, siela yra gėris, o kūnas – blogis, gal dėl ironijos napajautimo, gal dėl super susivaržymo. Mane irgi kartais nervina už mane drąsesni, smagesni, ypač kai aš būnu užsinūdinusi. Remigijui palinkėčiau vieno: išgryninti labiau tai, kas tuo norima pasakyti. Kad būtų labai labai labai aišku pirmiausia sau pačiam. Nors… gal žaidžiančiam, smagiam ir mylinčiam žmogui niekad taip nebus, nes norėsis dar pažaisti, dar pasijuokti, dar paironizuoti. Nelinkiu labai suaugti į rimtuolį. Remigijaus toks menas, toks žaidimas. Lengvas toks. Tai nėra blogai. Juk mes dažnai tokie jau rimti, tokie jau svarbūs, tokie jau persisunkę reikšmėmis ir prasmėmis, kad kartais nuo to net negera. Pirmyn, Remigijau!
Rūta Švedienė – lietuvių kalbos tvarkytoja, Kėdainiai
Fobijų ir neapykantos pilnoje aplinkoje tu atlieki labai svarbią misiją. Tavo kūryba sukelia emocijas, priverčia suklusti, bei atkreipia dėmesį į mūsų visuomenės problemas ir dogmas. Žaviuosi tavo drąsa, bei palaikau visu šimtu procentų. Nepasiduok! Menas, nesukeliantis žiūrovo reakcijos yra tiesiog dekoracija!
Kęstutis Venskūnas – Fingus – elektroinės muzikos kūrėjas, Šiauliai
Beje, kaip tik kūrybos ir neįmanoma pažaboti…, ji liks kaip minimum populiari alternatyviame segmente!
Remigijus Ruokis – prodiuseris, Vilnius.
Sveikinu su ramiai radikalia paroda. Niekas neprotestuoja ir nedegina ant laužo – vadinasi visuomenė keičiasi. Net ir Šiauliuose. Ačiū, kad gebi praplėsti mano estetikos suvokimo ribas. Po šios parodos davatkiškumo Lietuvoje tikrai sumažės tiek paprastų žmonių, tiek ir iš paprastų žmonių kilusios „inteligencijos” tarpe. Kūryba ir menininkai visada buvo taikinys. Drąsos, tiesos ir ištvermės!
Doc. dr. Liutauras Labanauskas – sociologas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
Bravo, Remigijau! Tavo paskaita buvo tokia pat kieta, kaip ir paroda! Tu turėtum įkvėpti žmones ir ypač menininkus būti drąsiems ir nebijoti savęs! Ačiū Tau!
Monika Sokaitė – kompozitorė, Vilnius
Stiprybės tau ir kantrybės pramušant mūsų bendruomenės kiautą bei einant pašaukimo keliu! Esi talentingas, nuostabus dėstytojas! žingsniuok pirmyn pakėlęs galvą! Visuomet tave palaikysiu ir gerbsiu už tai koks tu esi, už tavo drąsą būti savimi!
Žaneta Jasaitytė – Bessonova – medijų menininkė, Klaipėda.
Kai visame pasaulyje vyko seksualinė revuliucija, mūsuose sekso nebuvo visiškai. Pats laikas išeiti iš tamsos zonos ir atvirai pradėti apie tai diskutuoti. Tik žinojimas panaikina baimes ir nepasitikėjimą. Sėkmės ir kantrybės, tu užsiimi labai svarbiu reikalu!
Tomas Gailius – architektas, Kaunas
Maloniausiai nuteikia tai, kad imiesi kalbėti apie tikrai svarbius dalykus ir darai tai drąsiai, giliai ir profesionaliai. O į tai, kad kam nors tokia forma gali nepatikti, nevertėtų koncentruotis. Nors tai ir nėra lengva. Deja, bet ksenofobija tampa vienu iš sparčiausiai mutuojančių ir labiausiai prie daugumos standartų prisitaikančių visuomenės užkratų. Ir maskuojama labai stropiai. Kartais pasitelkiant net akivaizdžiai sau prieštaraujančius dalykus. Net sunku įsivaizduoti, kad XXI a. dar galėtų egzistuoti tokie tabu, kaip nuogas kūnas, tikėjimas ir t.t. Ir dar keisčiau, kad tiek moksle, tiek mene, kur, regis, nuomonių įvairovė ir atvira diskusija turėtų būti prioritetu, situacija vis dar tokia pati, kaip kokioj apsmurgusioj alinėj, kur bet kokia nuo daugumos besiskirianti nuomonė akimirksniu gali tapti agresyvių išpuolių priežastimi. Vis tik tikiuosi, kad objektyvus kritinis mąstymas kada nors taps daugumos prioritetu.
Sigitas Laurinavičius – Panevėžio fotografijos galerijos vadovas.
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.
Šiaulių televizijos parengtas reportažas, laidoje reakcija, pristato 2018 m. vasario 2 d., 18:00 val. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai 76353) atidarytą medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų parodą – AŠ ESU KITAS. SKIRTA ŠIAULIAMS (parodos trukmė 2018.02.02 – 13).
(2018-02-12). Remigijaus Venckaus parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ reportažas laidoje Reakcija. Šiaulių televizija.
Remigijau, puiki parodos tema ir nuostabūs darbai. Visiškai pritariu, kad mene vyriškas seksualumas išreikštas labai šabloniškai, o tavo požiūris naujas, unikalus. Keista, kad žmonių siauras akiratis užkerta kelią jiems tiesiog grožėtis kūryba. Šaunuolis!
Mantas Butrimavičius – hidrometeorologas, Vilnius
Būtent! Kūrybinė laisvė turi kvėpuoti ir gyvuoti. Aš esu įsitikinusi, jog ši Jūsų pamoka, anksčiau ar vėliau, turės tam tikros įtakos ar išjudins „tam tikras sroves” ir nukreips įvykių tėkmę intelektualesne, aktualesne, prasmingesne, pasaulietiškesne ir t.t…tėkme (Lietuvos menų kontekste). Deja, šiuo atveju, egzistuoja per daug ne tikro politikavimo, ne svaraus ir kompetetingo vertinimo….
Simona Grigaravičiūtė – komunikacijos specialistė, buvusi studentė, Kaunas
Puiki paroda, Remigijau! Ir jau trečioji būtent Šiaulių universiteto Dailės galerijoje!
Romualda Urbonavičiūtė – dienraščio „Šiaulių naujienos” redaktorė, Šiauliai.
Tam, kad reiškinys būtų pavadintas menu, pirmiausia jis turi būti aptarinėjamas! Ką jau ką, o provokuoti sugebi… ir nepatogus gali būti.
Dar negirdėjau, kad koks nors prisitaikėlis padarytų proveržį… sėkmės kūryboje! Ir šiaip ačiū už tai, kad supažindinai su menine fotografija.
Kristina Šiožinienė – Všį Profesinio meistriškumo akademijos direktorė, Kaunas.
Pagarba Remigijui Venckui, ko mūsų visuomenei ir trūksta – tai buvimo savimi ir pasitikėjimo. Ačiū tau už ikviepimą!
Ruslanas Kirilkinas – dainininkas, Vilnius
Šaunuolis kad nebijai buti nepatogus. Meno turi buti visokio. Gražūs tavo darbai. Gal vienus šokyruoja bet neturim būti pilka mase.
Mindaugas Janiškevičius – programuotojas, Vilnius
Gaila kad Lietuvoje mažai fotografų dirba šia tema. Tai naudinga mums ir visuomenei. Juk nebūtinai turi būti viskas tobula. Juk grąžus ir vyro kūnas, ne tik moters (damos neįsižeiskite Jūs nuostabios). Gaila kad tokių parodų mažoka. Sėkmės kūryboje, bei lauksiu naujų parodų.
Laimutis Jakimavičius – mados modelis, Ryga.
Visada žavėjausi tavo energija, kiek tu visur spėji dalyvauti. O paroda išties stipri ir mažumėle provokuojanti, o tai labai gerai. Su tuo ir sveikinu. Tavo darbai visada buvo netradiciniai, verčiantys susimąstyti ir mąstyti. O neigiančiu meną, truputi kitokį, negu buvo mokomi ilgus metus, turėsime dar ilgai. O ir neigiama nuomonė jau gerai. Vadinasi darai kažką verto. Tai ir linkiu toliau provokuoti „neišprusėlius”. Visada buvo ir tikiuosi bus idomu stebėti tavo kūrybos judėjimą, ir aišku klausytis tavo švietėjiškų minčių paskaitose.
Alvydas Šalkauskas – fotomenininkas, pedagogas, Šiauliai
The page you requested could not be found. Try refining your search, or use the navigation above to locate the post.