Grytė Liandzbergienė kalbina dr. Remigijų Venckų.

Įspūdingos gamtos, ilgaamžės religijos ir didžiulių turtinių kontrastų šalis. Taip apie Etiopiją atsiliepia meno kritikas, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas Remigijus VENCKUS (36), į šią Afrikos šalį nuvykęs ypatinga proga – atšvęsti pusbrolio vestuvių.

Dr. Remigijaus Venckaus nuotr.iš ciklo „Etiopijos kelias” 2018

Remigijaus pusbrolis Tomas Valiušis senokai gyvena Norvegijoje, ten turi namus, dirba žuvų fabrike – ir jau septynerius metus puoselėja šiltus jausmus socialinei darbuotojai Roman Lakew Asfaw, kilusiai iš Etiopijos. „Rudenį sulaukiau Tomo skambučio, – prisimena Remigijus – „Remyga, atvažiuosi į mano vestuves?“ – paklausė. „Atvažiuosiu“, – pažadėjau. „Jos vyks Etiopijoje…“ – „Žinoma atvažiuosiu!“ Taigi šį sausį Etiopijoje praleidau dešimt dienų – ne tik buvau pabrolys Tomo ir Roman vestuvėse, bet ir pakeliavau po šalį. Ji man paliko neišdildomų įspūdžių.“

Baltos varnos

Kalbos, kad kelionė į Etiopiją – tolima ir dėl to brangi, Remigijaus neišgąsdino. „Bilietų kaina – 700 eurų, dar teko pasiskiepyti nuo hepatito, stabligės, vidurių šiltinės, drugio, o kadangi vykome į maliarijos zoną – vartojau ir tabletes nuo šios ligos. Jų poveikio nenoriu nė prisiminti… Tačiau pati viešnagė pasirodė stebėtinai pigi – kainos ten žemos, vidutinis europietis gali sau leisti viską. Iškeitęs 50 eurų į 2000 vietinių birų, net nežinai, kur jas dėti. Trise nuėjome išgerti kavos – kainavo 15 birų, tai yra maždaug 40 euro centų. Naujos statybos butas sostinės pakraštyje – 5000 eurų.“

Dr. Remigijaus Venckaus nuotr.iš ciklo „Etiopijos kelias” 2018

Svečiai iš Lietuvos į Adis Abebą atskrido naktį. „Mus pasitiko visiška tamsa. Pavienės parduotuvės ar namai įsisuka kokią lemputę, bet apskritai sostinėje naktį – nors į akį durk. Įsikūrėme pusbrolio išnuomotuose apartamentuose: per kelias dienas apsipratome, kad šalto vandens tiekiama tik kelis kartus per dieną, o elektra dažnokai dingsta. Šalis slopsta nuo gyventojų gausos – jų priskaičiuojama gerokai per 100 milijonų, ir vis daugėja. Iš aplinkinių šalių plūsta nelegalai, mat Etiopijoje gana ramu. Šiaurėje – Somalis, tad į tą šalies pusę nepatariama važiuoti. Kai keliaudavome automobiliu, vairuotojas man kartais pasakydavo: „Dabar nuleisk fotoaparatą. Nežiūrėk į tuos žmones, žiūrėk tiesiai, apsimesk, kad jų nematai.“ Tokiais momentais apie išlipimą iš automobilio ar pasivaikščiojimą nebūdavo nė kalbos.“ Lietuviais svečioje šalyje rūpinosi nuotakos Roman šeima – išsilavinę, šiuolaikiški žmonės. „Po šalį keliavome automobiliu, vairuojamu vietinio vairuotojo, – pasakoja Remigijus. – Didžioji dalis automobilių – seni, taisyklių nepaisoma, kas pirmas nuspaudė garso signalą, tas ir pravažiavo. Greitai supratau, kad vienas čia tikrai nepakeliaučiau. Turizmas Etiopijoje nėra išplėtotas, saugumas irgi sąlyginis, tad būtina iš anksto užmegzti kontaktų su vietiniais – ypač baltaodžiams. Mes ten buvome baltos varnos: iš reakcijos jutau, kad kai kurie sutikti etiopai pirmą kartą gyvenime mato baltąjį. Išties nejauku, kai aplinkiniai į tave baksnoja pirštu. Reakcija dvejopa: vieniems esi nuoširdžiai įdomus, savotiška žvaigždė, o kitiems – tiesiog priemonė iškaulyti pinigų. Mums patarė nesinešioti, nedemonstruoti brangių daiktų, tai ir nedemonstravome. Po tamsius skersgatvius nevaikščiojome – ten didesnė apiplėšimo rizika, nes šalis – viena skurdžiausių pasaulyje. Ilgą laiką ją valdo ta pati šeima, prieš tai buvo komunistinis režimas, dar anksčiau – karaliaus valdžia. „Nė viena valdžia mums nesuteikė nieko gero“, – tvirtina vietiniai.“

Būdas užsidirbti duonai – išmalda

Dr. Remigijaus Venckaus nuotr.iš ciklo „Etiopijos kelias” 2018

Sakoma, kad kava kilusi būtent iš Etiopijos, ir iki šiol šalis pagrįstai gali ja didžiuotis. „Kiekvienam atvykėliui tiesiog būtina dalyvauti kavos ruošimo ceremonijoje, – tikina Remigijus. – Tai gražus ritualas: ant krosnelės padedamas dubuo, į jį priberiama žalių kavos pupelių ir skrudinama.Skrudintos pupelės susmulkinamos grūstuve, užpilamos vandeniu, gėrimas išverdamas ir išpilstomas į puodelius su cukrumi. Dar įdedama rūtos šakelė – nuo jos kava įgauna puikų skonį.“ Visgi labiausiai lietuviui į sąmonę įsirėžęs vaizdas – vaikai, gatvėse prašantys išmaldos. „Sostinėje jie kuklesni, provincijoje įžūlesni, – atsidūsta. – Išvydę turistų autobusiukus, tiesiog puola po ratais, ima šokti, kad tik gautų pinigų ar saldainių. Turistų viešai prašoma nieko neduoti, nes tie vaikai meta mokyklą ir užauga manydami, kad tik taip galima užsidirbti duonai. Aukas jie priima kaip duotybę, visiškai neturi kūrybinio mąstymo. Važinėdamas po šalį stebėjausi, kad didžiuliai tenykščiai šiltnamiai, vynuogynai priklauso prancūzams, italams, vokiečiams, bet ne vietiniams. Tačiau dėl tokio supratimo etiopų negalima teisti – jų tiesiog kitoks gyvenimo būdas, mentalitetas, jie labai pasikliauja religija. Jei Etiopijoje žmogų pagiri, kad kuria verslą, jis atsako: „Taip, man Dievas padėjo.“ Jei apgailestauji, kad neturi namų, jis šypsosi: „Jei Dievas duos, pasistatysiu.“ Toks jų požiūris.“ Vakarietiškos kultūros atspindžiai etiopams patrauklūs, bet dažnai – nepažįstami. „Kai kalbi apie muziką ir pamini Lady Gagą ar Beyoncé, jie keistai žiūri: „O kas tai?“ Pasaulyje garsūs prekių ženklai paprastiems žmonėms irgi negirdėti, – pasakoja Remigijus. – Sykį, pavargęs nuo kelionių, nusipirkau skardinę „Red Bull“. Kol gurkšnojau, priėjo paauglys, pasiūlė kažką pirkti – ir taip gailiai žiūrėjo į tą skardinę, kad ėmiau ir atidaviau. Nueidamas jis labai įdėmiai ją apžiūrėjo… Didelio dėmesio Etiopijoje sulaukė ir mūsų europietiški drabužiai – ne tik dėl to, kad yra tiesiog kitokie, bet – dėl geros kokybės. Etiopija užgrūsta prastu kinišku šlamštu, kinų produkcija naikina vietos ekonomiką. Daugelis vietinių versliukų, vykdomų vidury gatvės, – nelegalūs: apsukresni piliečiai tiesiog pradeda kažką rankioti, dėlioti – ir taip susikuria kioskelį iš nieko. Valdžia lyg ir draudžia, lyg ir nemato – taip ir vyksta tas gatvinis gyvenimas.“

Gardaus maisto šalis

Dr. Remigijaus Venckaus nuotr.iš ciklo „Etiopijos kelias” 2018

Etiopijoje, kaip ir dažnoje skurdžioje šalyje, vyrauja didžiuliai kontrastai tarp turtingų ir neturtingų žmonių. „Štai moteriškė purviname miesto kanale skalbia drabužius, greta mėtosi apmusijusi jaučio galva, pro šalį bėga paliegęs šuo, guli polietileno plėvele apsiklojęs valkata, praeina tvarkingų studentų būrelis, pravažiuoja naujausio modelio mersedesas, – įprastą Adis Abebos vaizdą piešia lietuvis. – Ir mieste, ir užmiestyje galima rasti išpuoselėtų uždarų teritorijų, skirtų turtingiesiems: įvažiavimas ten mokamas, viduje – restoranai ir poilsio vietos, švaru ir gražu. Išdžiūvusi savana, liesi gyvuliai ir vargas lieka už aukštos tvoros.“ Tokioje uždaroje teritorijoje ir vyko Tomo bei Roman vestuvės – ir tai buvo pagrindinė priežastis, jaunikio giminaičius atviliojusi į Afriką. „Iš sostinės nuvažiavome į užmiestį – prabangius svečių namus prie ežero, aptvertus didele tvora. Mus sužavėjo švara, prabanga, atidumas svetimšaliams – ten jau niekas baltaodžių nebadė pirštais, – prisimena svečias. – Apskritai Etiopijoje į vestuves gali ateiti bet kas, ir jaunieji privalo atėjūną priimti – vaišinti, bendrauti. Būna, kad susirenka net tūkstantis žmonių, jiems tuoj pritrūksta maisto ir gėrimų… Mūsiškės vestuvės vyko uždaroje erdvėje, todėl svečių buvo palyginti mažai – apie penkiasdešimt.“ Jaunųjų mamos pasipuošė nacionaliniais drabužiais, vyrai – vakarietiškais kostiumais, pamergės – vienodomis šiuolaikinėmis suknelėmis. Vyrai ir moterys prie stalo susėdo atskirai: nuotakos pusėje – pamergės, jaunikio – pabroliai. „Atvykęs pastorius gana greitai sutuokė jaunuosius, šie sumainė žiedus, – pasakoja Remigijus. – Kadangi šalis religinga, alkoholio vartojama mažai – per visą pobūvį išgėrėme šlakelį vyno, ilgų tostų irgi niekas nesakė. Etiopijoje įprasta, kad vos sutuokti jaunieji atsistoja ir pirmi eina įsidėti maisto prie stalo. Po jų eina pabroliai, pamergės, tėvai ir visi kiti – kuo žmogus artimesnis jauniesiems, tuo greičiau gali pasivaišinti. Jeigu giminaitis tolimas, jam gali tekti palaukti.“ Maistas svečiams pasirodė labai skanus. „Tradicinė indžera – tai didelis minkštas blynas: rankomis atsiplėši didoką gabalą, pasisemi jautienos, pupelių ar salotų, susuki į ritinį – ir į burną, – juokiasi keliautojas. – Išsitepėme iki alkūnių. Paprašėme šakučių, bet į mus buvo pažiūrėta keistai: ten valgoma tik rankomis. Man buvo labai skanu ir restoranuose, kavinėse: maistas tikras, natūralus, šalies dar neužvaldę tinkliniai restoranai ir dirbtiniai priedai.“ Vestuvių pobūvis ilgai netruko: prasidėjo antrą valandą popiet, o šeštą jau visi atsisveikino. „Buvo truputėlis šokių, muzikos, bet apskritai etiopų vestuvės gerokai ramesnės nei lietuviškos, – sako Remigijus. – Vėliau jaunieji grįžo į Norvegiją, o mes – į Lietuvą, pažadėję dar apsilankyti Etiopijoje.“

Atradimų šalis

Manoma, kad visa žmonija kilo iš Etiopijos: šioje šalyje aptikti seniausi jos pėdsakai ir rasti humanoido Lucy griaučiai. Etiopai – viena seniausių pasaulio tautų. Kava atrasta Etiopijos Kaffa regione, kai piemuo, ganydamas ožkas, pastebėjo, kad užkrimtusios kažkokio augalo pupelių ožkos tampa itin aktyvios. Dabar kava yra vienas pagrindinių šalies eksporto produktų. Vienas iš Biblijoje minimų Trijų Karalių – Baltazaras – atvyko iš Etiopijos. Viena seniausių kačių veislių pasaulyje – Abisinijos katė – atsirado Etiopijoje. Anglakalbiai šią šalį anksčiau vadino Abisinija.

Publikacijos nuoroda

Liandzbergienė, G.(2018-03-01). Vestuvės savanoje. Žmonės, 9(749), 68-73).

Originalo kopija

PDF– 2018-03-01 Vestuvės savanoje. Žmonės, 9(749), p. 68-73.

Rekomenduojame skaityti