Gabrielė Pastaukaitė kalbina dr. Remigijų Venckų.

„Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau gimtadienį“, – sako medijų menininkas, meno ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Šįkart šventė vyksta gimtajame menininko krašte: Šiaulių universiteto dailės galerijoje jis atidarė vyrų aktų fotografijų parodą „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“.

 

VYRO KŪNAS ĮDOMESNIS

– Ar sudėtinga fotografuoti nuogą žmogų? Juk tai – intymu.

– Menininkui nuogumas dažniausiai yra tyrinėjimų ir studijų objektas. Jis elgiasi panašiai kaip ir gydytojas. Na, nejaugi vyrai turi bijoti nusimauti kelnes prieš urologą, o moterys – išsigąsti akušerio žvilgsnio? Jei taip ir yra, tuomet man labai gaila tokių žmonių. Kūną mes turime vieną ir su juo reikia gyventi, koks tas kūnas bebūtų. Kuo labiau jį pažįsti, tuo mažiau bijai pats savęs, tuo tolerantiškiau žiūri ir į kito kūną.

Įsivaizduokite žymiuosius tapytojus, pavyzdžiui, Mikelandželą, Karavadžą. Jeigu jie būtų apie kūną galvoję tik kaip apie intymumo šventovę, tuomet mes šiandien negalėtume regėti širdį virpinančių šedevrų. Taigi, menininkai kaip ir medikai – su kūnu elgiasi panašiai.

– Kodėl kuriate būtent vyrų aktų fotografijas?

– Atsakymas labai paprastas. Jei pieščiau, tuomet mano modelis būtų moteris – ją piešti lengviau nei vyrą. Moters kūno sandara švelnesnė, todėl galima maskuoti anatomijos neišmanymą. Nors mano bakalauro išsilavinimas – dailininko grafiko, anatomijos žinios nėra pačios geriausios. Fotografijoje viskas kitaip. Šviesa išryškina kitokį ir gerokai įdomesnį vyro kūno reljefą. Įtempti vyriški raumenys ar kaulėtos rankos, kojos padeda vis kitaip ir vis naujoviškiau kurti pasakojimą.

– Kuri vyro kūno vieta Jums fotogeniškiausia?

– Beveik visi mano modeliai nėra atletai. Kai kurie pilvoti, kaulėti, plaukuoti ir panašiai. Man įdomu, ką ir kiek gali pasakoti skirtingas kūnas. Tokios nuostatos – fotogeniška ar nefotogeniška kūno vieta – aš neturiu. Aš apie tai netgi niekada nemąsčiau. Manau, jog nėra nefotogeniškų žmonių, yra tik nevykę fotografai, neįgalūs įdomiai komponuoti ir kurti diskusijos su žiūrovu.

– Kaip atrodys foto-grafija, būnate apgalvojęs iš anksto, o galbūt geras kadras gimsta netikėtai?

– Nuo pat tada, kai pradėjau fotografuoti, mane labai žavėjo dokumentika. Tikriausiai todėl aš niekada neplanuoju fotosesijų. Labai mėgstu fotografuoti buitinėje ir fotosesijai neparuoštoje aplinkoje. Tokia aplinka pati padiktuoja pasakojimą, jos daiktai tampa modelio sąjungininkais. Tad galima sakyti, kad mano fotografinė prieiga prie modelio kažkuria prasme yra dokumentaliai improvizuota.

 

IR GIRIA, IR GRASINA

– Pastebėjau, kad veidus Jūsų fotografijose rodo nedaugelis. Toks sumanymas, o gal tai – modelių nenoras viešintis?

– Jūsų klausimas iš tikro ir yra atsakymas. Kai pradėjau fotografuoti nuogus žmones, Lietuvos visuomenė skendo gerokai didesnėse tamsumose nei dabar. Vis tik komentarai, plūstantys elektroninėje žiniasklaidoje po mano interviu, liudija, kad vis dar reikia slėpti savo tapatybę nuo visuomenės. Štai viename iš didžiųjų portalų šmaikščiai siūloma padaryti nusikaltimą: iš komentaro suprantu, kad jį rašančiajam būtų visai šaunu sužinoti, jog kurį nors rytą mano išniekintas lavonas bus rastas kokiame nors griovyje. Tad jūs man pasakykite: ar aš, skaitydamas tokias nuomones kaip ši, turėčiau viešinti pozuojančiųjų tapatybę?

Kita vertus, aš ir nenoriu kurti aktų su žmonių veidais. Veido nerodymas provokuoja ieškoti tapatybės ženklų, pasistengti identifikuoti asmenybę. Taip mano kuriami aktai pasaulį išvysta su tam tikra užduotimi, adresuota žiūrovui…

– Bet kodėl vyriškų aktų fotografijos taip stebina, piktina lietuvius? Atrodytų, XXI a. – nesame nei atsilikę, nei neišsilavinę…

– Čia ir problema, kad esame atsilikę, nors galvojame, jog gerokai pasistūmėjome į priekį. Gal tai mūsų savivertės ir savimonės problema, mat, būdami Vakarų pasaulio, Europos Sąjungos užpakaliu, vis tik per dažnai manome, kad esame smegenys…

Nors manęs tokia situacija nestebina. Prisiminkime, kiek kartų buvome trypti, pavergti, kiek kartų turėjome atsitiesti ir iš naujo rekonstruoti, o gal net sukurti savo tapatybę. Juk sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Tad gal ir mes pripratome būti kariami, t. y. engiami kito. Jei mūsų niekas neengia, tuomet pradedame engti savo kaimyną, bendradarbį, net nepažįstamą praeivį. O jei nepasiduodi, tuomet esi periferija, marginalas, sistemos klaida, kurią galbūt reikia net atriboti…

– Sutiktumėte, kad nuogas moters kūnas visuomenę šokiruoja mažiau – tarsi esame prie jo pripratę?

– Regėdamas reakcijas į nuogumą, kurias skleidžia ir pačios moterys, pradedu galvoti, kad vargu ar visuomenė priprato. Pastebiu, kai trečiąją dešimtį pradėję merginos ir vaikinai ima kikenti iš nuogo kūno atvaizdo (nesvarbu, ar moters, ar vyro). Anksčiau trejus metus vieninteliame privačiame universitete dėsčiau mados fotografiją. Jau kur kur, o madoje nuogumo labai daug… Bet ir ten jaunoji karta rasdavo, iš ko kikenti.

– Užsiminėte apie ne itin malonius komentarus. Ar būta tokių akimirkų, kai galvojote – „Viskas, nebekursiu“?

– Kai sukeliu pasipiktinimų bangas, suprantu, kad mano menas yra labai reikalingas. Gyvenime nėra buvę akimirkos, kad dėl kieno nors neigiamos nuomonės aš pasakyčiau, jog nebekursiu. Jūs galite iš manęs atimti viską: mano pedagoginį docento vardą, katedros vedėjo pareigas, daktaro laipsnį, bet kūrybos neatimsite niekada!

Aišku, būna akimirkų, kai negaliu kurti. Tai darau, kai jaučiuosi puikiai: man svarbus teigiamas nusiteikimas, gera nuotaika, laimės pojūtis ir visiškai blaivus protas. Ministrą Aurelijų Verygą galiu patikinti – niekada nekuriu, gerdamas alkoholį. O kuriu aš labai daug, tad vartoti alkoholio beveik neturiu laiko.

 

PARODA  –IT GIMTADIENIO ŠVENTĖ

– Kokį įvykį per visus šiuos metus pavadintumėte savo kūrybos kulminacija?

– Hm. Kiekviena paroda yra šventė ir gyvenimo kulminacija. Žinote, švęsdami gimtadienius, mes sulaukiame daug dėmesio, bet jei kuriame, jo sulaukiame gerokai daugiau. Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau savo gimtadienį. Taigi man pasisekė labiau nei tiems, kurie nėra menininkai. Mano gyvenime labai daug švenčių!

Viena iš didžiausių gyvenimo kulminacijų buvo ta, jog įrodžiau, kad ir menininkas gali apginti mokslo daktaro disertaciją. Antroji didelė kulminacija ta, kad menininkas gali būti ne tik mokslų daktaras, bet ir vadovauti institutui. Iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio vidurio vadovavau Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui.

– O ar gali menininkas Lietuvoje būti tik menininku?

– Nedažnas menininkas gali būti tik menininku ir gyventi iš meno. Geriausiai sekasi tapytojams. Lietuviai konservatyvūs ir dažno meninis raštingumas arba estetinis skonis yra neišlavintas. Tad jie renkasi saloninę tapybą.

Kitiems menininkams, o kartu ir man labiau patartina plėsti ryšius už Lietuvos ribų. Pastebiu, kad mūsų pačių savivertė ir kitų vertinimas yra pakankamai žemo lygio. T. y. geru ir talentingu menininku, beje, kaip ir mokslininku, mes laikome tą, kuris išvyksta iš Lietuvos ir įgauna pripažinimą plačiajame pasaulyje. Mums vis dar reikia, kad kažkas pasakytų, ką ir kiek turime vertinti. Manau, jog turėtume patys iškelti savo žmones pasaulio kraštovaizdyje, pasakyti, kad jie yra mūsų, kad jie yra puikūs. Bet to nebus, nes, kaip jau minėjau, esame traumuoti, turime didelių problemų su savimone ir saviverte.

 

„KARTAIS TAIP NORISI RAŠYTI“

– Visuomenėje esate labiau žinomas dėl vyriškų aktų fotografijų, bet tai – toli gražu ne vienintelė Jūsų veikla. Papasakokite apie kitus savo darbus, pasididžiavimus.

– Labai keista, kad esu žinomas dėl aktų fotografijos, nes Lietuvoje surengiau tik penkias aktų parodas. Kita vertus, mūsų šalyje tokia tema dirbančių fotografų yra vienetai.

Manau, jog didysis mano kūrybos arsenalas yra gimęs iš medijos kaip technologijos tyrimo, iš abstrakčios fotografijos kūrybos, kuri paženklinta nuolatiniu savo individualios meno kalbos ieškojimu ir tyrimu. Būtent tokiai mano kūrybai reprezentuoti buvo pašvęstas visas tarptautinio žurnalo „Diogen“ numeris (2017 m.). Dėl ant viršelio buvusios nuotraukos, kurioje pavaizduoti nuogas vaikinas ir Kristaus paveikslas, žurnalas JAV rinkoje buvo išimtas iš prekybos vienai savaitei. Džiaugiuosi, kad tarptautinio lygio kritikai ir komunikacijos specialistai sukilo prieš leidinio platintojus. Jų argumentai leidinį grąžino į prekybą.

Rodos, aštuonerius metus Lietuvoje veikė vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ – visus tuos metus buvau šio festivalio meno kritikas. Visos festivalio parodos buvo atidaromos mano kritine kalba ir mano parengtomis recenzijomis. Galbūt per daug giriuosi, bet tam tikrą pėdsaką palikau daugelio menininkų kūryboje, teko rašyti tekstus parodoms ir jų albumams JAV, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir net Japonijoje.

Jau penkiolikti metai, kaip dirbu Lietuvos aukštajame moksle. Teko dėstyti Vilniaus universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Šiaulių universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kazimiero Simonavičiaus universitete, o dabar esu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas.

Aš taip pat labai daug rašau. Kiekvieną savaitę penktadieniais savo gimtajame mieste publikuoju po vieną straipsnį-interviu su man pačiam įdomiomis asmenybėmis. Vis pritrūksta laiko, bet manau, kad būsimą vasarą paskirsiu romanui rašyti. Kartais taip norisi rašyti, kad atrodo net galva gali apsvaigti.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie nesupranta Jūsų fotografijų ir to, ką norite jomis perduoti?

– Na, jei jau nesupranta, tai ką ir bepasakysi… Nors vieną svarbų dalyką pasakyti galiu. Kalbėti ne gimtąja kalba yra sunku, jos reikia mokytis atkakliai ir nuosekliai. Taip yra ir su vizualiuoju menu. Jis – kaip užsienio kalba, kurios suvokimui reikia gerokai daugiau nei šiek tiek pastangų.


Publikacijos nuoroda

Pastaukaitė, G. (2018-02-11). Remigijus Venckus: „Kūrybos neatimsite niekada!“. Eta plius. Prieiga internetu: https://www.etaplius.lt/remigijus-venckus-kurybos-neatimsite-niekada (2018-02-12).


Atsiliepimai apie parodą

Tu esi citrina, kurią kąsdamas žiūrovas turi progą paragauti kontekstų, kurie gal būt nėra jo kasdieniam racione. Ačiū, kad esi nepatogus. Nes juk patogus menininkas – joks ne menininkas.

Agnė Biliūnaitei – Lietuvos kultūros atašė Kinijoje, Pekinas.

Aš dažnai galvoju, kodėl kai kurie žmonės bijo… kūno. Nemanau, kad dėl to, kad tai intymu ir šventa. Taip, dalis žmonių jo nuogo nerodys ir nežiūrės dėl tos priežasties, bet didžiajai daliai, manau, gėda. Nes tai … negražu, nepadoru, akibrokštas, įžūlu, provokacija ir išsidirbinėjimas. Na, tikrai nenorėčiau, kad realybėje kas nors vaikščiotų pusnuogis gatvėje, rodytų storą pilvą ar viešai sisiotų. Bet nerealybėje, t. y. mene, kita erdvė. Rodydamas gražų ar negražų kūną, jį vienaip ar kitaip dėliodamas, pateikdamas, menininkas paprastai kažką akcentuoja, pasakoja, atskleidžia daugiau, jį naudoja kaip medžiagą. Vien provokuoti ir žaisti tuo vaikiška ir nebrandu. Bet…. vien tik žaisti jis irgi turi teisę. Ir niekas negali menininko pasmerkti ar paneigti. Remigijaus darbuose daugiau matau žaidimą ir provokaciją. Tai yra puiku vien dėl to, kad tiesiog smagu ir patampo ūsus vieno ar kito liūtuko, kuris priima viską tik tiesiogiai ir nemąsto, juolab nejaučia juokų ar ironijų ar dar kitų subtilybių. Remigijaus aš labai nepažįstu, bet kiek matau, tai be galo protingas, jaučiantis, matantis ir … žaidžiantis žmogus […]. Daug kam, įtariu, jo darbai nepatinka. Gal dėl religinių įsitikinimų, kad dvasia, siela yra gėris, o kūnas – blogis, gal dėl ironijos napajautimo, gal dėl super susivaržymo. Mane irgi kartais nervina už mane drąsesni, smagesni, ypač kai aš būnu užsinūdinusi. Remigijui palinkėčiau vieno: išgryninti labiau tai, kas tuo norima pasakyti. Kad būtų labai labai labai aišku pirmiausia sau pačiam. Nors… gal žaidžiančiam, smagiam ir mylinčiam žmogui niekad taip nebus, nes norėsis dar pažaisti, dar pasijuokti, dar paironizuoti. Nelinkiu labai suaugti į rimtuolį. Remigijaus toks menas, toks žaidimas. Lengvas toks. Tai nėra blogai. Juk mes dažnai tokie jau rimti, tokie jau svarbūs, tokie jau persisunkę reikšmėmis ir prasmėmis, kad kartais nuo to net negera. Pirmyn, Remigijau!

Rūta Švedienė – lietuvių kalbos tvarkytoja, Kėdainiai

Fobijų ir neapykantos pilnoje aplinkoje tu atlieki labai svarbią misiją. Tavo kūryba sukelia emocijas, priverčia suklusti, bei atkreipia dėmesį į mūsų visuomenės problemas ir dogmas. Žaviuosi tavo drąsa, bei palaikau visu šimtu procentų. Nepasiduok!  Menas, nesukeliantis žiūrovo reakcijos yra tiesiog dekoracija!

Kęstutis Venskūnas – Fingus – elektroinės muzikos kūrėjas, Šiauliai

Beje, kaip tik kūrybos ir neįmanoma pažaboti…, ji liks kaip minimum populiari alternatyviame segmente!

Remigijus Ruokis – prodiuseris, Vilnius.

Sveikinu su ramiai radikalia paroda. Niekas neprotestuoja ir nedegina ant laužo – vadinasi visuomenė keičiasi. Net ir Šiauliuose. Ačiū, kad gebi praplėsti mano estetikos suvokimo ribas. Po šios parodos davatkiškumo Lietuvoje tikrai sumažės tiek paprastų žmonių, tiek ir iš paprastų žmonių kilusios „inteligencijos” tarpe. Kūryba ir menininkai visada buvo taikinys. Drąsos, tiesos ir ištvermės!

Doc. dr. Liutauras Labanauskas – sociologas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

Bravo, Remigijau! Tavo paskaita buvo tokia pat kieta, kaip ir paroda! Tu turėtum įkvėpti žmones ir ypač menininkus būti drąsiems ir nebijoti savęs! Ačiū Tau!

Monika Sokaitė – kompozitorė, Vilnius

Stiprybės tau ir kantrybės pramušant mūsų bendruomenės kiautą bei einant pašaukimo keliu! Esi talentingas, nuostabus dėstytojas! žingsniuok pirmyn pakėlęs galvą! Visuomet tave palaikysiu ir gerbsiu už tai koks tu esi, už tavo drąsą būti savimi!

Žaneta Jasaitytė – Bessonova – medijų menininkė, Klaipėda.

Kai visame pasaulyje vyko seksualinė revuliucija, mūsuose sekso nebuvo visiškai. Pats laikas išeiti iš tamsos zonos ir atvirai pradėti apie tai diskutuoti. Tik žinojimas panaikina baimes ir nepasitikėjimą. Sėkmės ir kantrybės, tu užsiimi labai svarbiu reikalu!

Tomas Gailius – architektas, Kaunas

Maloniausiai nuteikia tai, kad imiesi kalbėti apie tikrai svarbius dalykus ir darai tai drąsiai, giliai ir profesionaliai. O į tai, kad kam nors tokia forma gali nepatikti, nevertėtų koncentruotis. Nors tai ir nėra lengva. Deja, bet ksenofobija tampa vienu iš sparčiausiai mutuojančių ir labiausiai prie daugumos standartų prisitaikančių visuomenės užkratų. Ir maskuojama labai stropiai. Kartais pasitelkiant net akivaizdžiai sau prieštaraujančius dalykus. Net sunku įsivaizduoti, kad XXI a. dar galėtų egzistuoti tokie tabu, kaip nuogas kūnas, tikėjimas ir t.t. Ir dar keisčiau, kad tiek moksle, tiek mene, kur, regis, nuomonių įvairovė ir atvira diskusija turėtų būti prioritetu, situacija vis dar tokia pati, kaip kokioj apsmurgusioj alinėj, kur bet kokia nuo daugumos besiskirianti nuomonė akimirksniu gali tapti agresyvių išpuolių priežastimi. Vis tik tikiuosi, kad objektyvus kritinis mąstymas kada nors taps daugumos prioritetu.

Sigitas Laurinavičius – Panevėžio fotografijos galerijos vadovas.


Kiti dr. Remigijaus Venckaus interviu

Reakcija: paroda vyriškojo seksualumo tema?

https://youtu.be/W2J6zmI9UBE Šiaulių televizijos parengtas reportažas, laidoje reakcija, pristato 2018 m. vasario 2 d., 18:00 val. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai 76353) atidarytą medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

VGTU dėstytojas paskaitoje privertė raudonuoti studentes

Joana Gimberytė-Juronė kalbina dr. Remigijų Venckų. Po antklode susipynę nuogi vyrų kūnai ir biblinės temos – šiuo deriniu garsėja šiauliečio menininko fotografijos. Parodą Kaune atidaręs vyras drąsiai kalbėjo apie nuogybę, tikėjimą ir vieną žinomiausių šių dienų...

Pokalbis apie Etiopiją

  https://soundcloud.com/remigijus-venckus/dr-remigijaus-venckaus-interviu-keliones-ir-svajones-2018-01-27-1500-lrt Pokalbis LRT Opus radijo stotieslaidoje Kelionės ir svajonės 2018 m. sausio 27 d. Pokalbis apie patirtis Afrikoje, o apie jas pasakoja doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Renginys nepalikęs abejingų

Modestas Navickas kalbina dr. Remigijų Venckų. Tarptautinių žodžių žodynas terminą homofobija (iš graikų k. ὁμός homo (seksualus), "toks pat, lygus" + φοβία (fobija), "baimė") apibrėžia kaip ne klinikinį baimės, paniekos ir neapykantos jausmą, nukreiptą prieš...

Mahometas. Kalnas. Ir kitokia lietuviška fotografija

Monika Slančauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Paprastai visokio plauko sentencijos, protingi ar gražūs posakiai man keldavo juoką. Tokį gilų ir su tokiu ryškios neapykantos prieskoniu.  Bet štai – lyg kokiam pačiam kvailiausiam siaubo filme – viena tokių...

R. Venckus: „Man kartais norisi vemti nuo vaizdų kiekio“

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus paroda „Tušti ekranai“ – eksperimentinių fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“...

„Ką čia velnią rodai“, arba kaip atrasti nieką

Simona Pužaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kas paslėpta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus eksperimentinėse fotografijose „Tušti ekranai“? Vaizdavimas nieko nevaizduojant. Jei nieko nematote, ten nieko ir...

R. Venckaus meninė fotografija – dovana Šiauliams.

Naujienų portalo Delfi žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Rugsėjo 10 – 13 d. Šiaulių miestas šventė gimtadienį ir kaip dera tikrai šventei į miestą grįžo po Lietuvą ir visą pasaulį išsibarstę Šiauliečiai. Pirmąją miesto gimtadienio šventimo dieną (rugsėjo 10 d.)...

Remigijus Venckus nebijo būti pavadintas gėjumi

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Varšuvos nacionalinis muziejus surengtoje parodoje „ARS homo erotica” nepabūgo eksponuoti šią prieš porą metų Remigijaus Venckaus sukurtą  skandalingąlyrinę kompoziciją - „Renovacija”: keturios persipynusios kojos...

Iš praeities dabartyje, iš dabarties — praeityje

Marina Visockienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Taip pavadinta 27-erių šiauliečio menininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda trečiadienį atidaryta Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos kolegijoje. — Kodėl toks neįprastas parodos pavadinimas? — Kartą, peržiūrėdamas kelis...

Kelias, kurį einu, yra neįprastai vingiuotas ir pilnas siurprizų

Gabrielė Kuizinaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. 2015 m. balandžio 21 d. LR ambasadoje Berlyne atidaryta medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“. Menininkas daug kartų lankėsi Berlyne, domėjosi miesto...

Menininkas R. Venckus apie mirusius ir medijas

Lina Abromavičienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės.  Lankyti kapines ir prisiminti savo artimuosius šiomis dienomis – kiekvieno rūpestis ir pareiga. Tačiau ar tikrai žvakės degamos dėl mirusiųjų? O...

Remigijus Venckus: moralės žvėris prieš nuogumą

Gintarė Čiuladaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Birželio 1 dieną menininkas, medijų meno kūrėjas ir dėstytojas Remigijus Venckus uždaro savo parodą „Trans-kaimas-LT“ Šiauliuose. Birželio 2-ąją Kauno miesto muziejuje pristatoma jo ekspozicija „Fotofragmentai....

Remigijaus Venckaus paskaita apie eksperimentinę fotografiją

Kamanė.lt žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Gegužės 6 d. 11 val. VšĮ Profesinio meistriškumo akademijoje (Pilviškių g. 18, Kaunas) paskaitą apie eksperimentinę fotografiją skaitys medijų kultūros tyrinėtojas ir medijų menininkas, lektorius Remigijus Venckus....

R. Venckus – atvirai apie „Kūrybiškos vasaros“ idėją

Naujienų portalo „Delfi" žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Dažnas iš mūsų mano, kad vasara yra kelionių, atostogų ir stovyklų metas, tačiau ne visi renkasi keliones, aktyvų ir sportišką poilsį. Rugpjūčio pradžioje Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) buvo...

Laikas ir erdvė pagal R. Venckų

Ramunė Dambrauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Iš Šiaulių kilęs medijų menininkas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...