Dr. Remigijus Venckus.

Gegužės pabaigoje Vilniuje, Mokytojų namų kiemelyje, per vieną iš daugelio „Poezijos pavasario“ renginių teko susitikti su meninio judėjimo „Sintezija“ lyderiu Juliumi Žėku. Sužinojau apie jo naują idėją ir jos realizaciją, o kitą dieną ją išvydau ekspozicijoje, įrengtoje Energetikos ir technikos muziejuje. J. Žėko mintis generuota ir plėtota drauge su dailininke Žydre Ridulyte ir inžinieriumi Algiu Sakalausku. Kūrinio pavadinimas „Tautiška giesmė“ kelia papildomų kalbos sunkumų, nes nurodo ne tik nacionalumo ir pilietiškumo problematiką arba bendrą visuotinai išgyvenamą kultūrinę patirtį, atmintį bei vertybių sergėjimo poreikį arba būtinybę. Sunkumai kyla ir dėl to, kad nėra lengva aptarti kūrinio formą ir jo turinį, išskirti ir analizuoti estetiškumo ir technologiškumo dermę.

Dauguma šiuolaikinių meno kritikų vengia kalbėti apie kūrinio formą, labiausiai juos užburia turinys (ne išimtis ir mano paties savanoriškas arba savarankiškas užsibūrimas), tačiau drįstu tvirtinti, kad apie instaliaciją „Tautiška giesmė“ neįmanoma kalbėti glaustai neaptariant jos formos. Esu ne tik menotyrininkas, bet ir meno praktikas, tačiau savais žodžiais aptarti meno kūryboje naudotas technologijas nedrįstu; todėl cituoju: „Nacionalinių vertybių aktualizavimas yra pagrindinis mūsų tapatybės laidas, o sintezės kalba –

Astos Pakarklytės nuotrauka

šiandienos balsas. Mokslo (fizikos, akustikos, fonologijos…), meno (tekstilės, muzikos, poezijos…) bei technologijų (spektrografinės analizės, žakardinio audimo, optikos technologijų, iliuminacijos, instaliacijos…) tarpdisciplininės sintezės raiška pristatomas vienas pamatinių tautos simbolių – himnas. Instaliacija „Tautiška giesmė“ susideda iš daugiau nei prieš 100 metų Vinco Kudirkos paskelbto himno žakardiniu audimu išreikštos garso spektrograminės analizės juostos, kuri lazerių iliuminacijos ir dinaminės instaliacijos pagalba „pjauna“ vaizdą esamuoju momentu, t. y. žiūrovas turi galimybę girdėti ir stebėti kokybinius garso pokyčius čia ir dabar“ (daugiau http://www.hymnos.lt/lt). Instaliacijos atlikimas, jos estetinis sprendimas ir kūrinio idėja atsiveria (arba yra suvokiama) kaip meninio tyrimo rezultatas. Pats meninis tyrimas, kaip specifinė kūryba, šiuolaikinėje mūsų kultūroje nėra įprastas; trūksta aktyvių diskusijų akademiniame ir mokslo populiarinimo lauke. Pats terminas „meninis tyrimas“ skamba iš tiesų kvestionuotinai. Meno kūrėjai, o juo labiau ir meno vartotojai su šiuo reiškiniu nėra išsamiai susipažinę, neturi kritinės nuomonės. Pažymėtina, kad meninis tyrimas yra toks reiškinys, kai įvairių sričių mokslo ir technologijų žinios bei mokslo naujovės realizuojamos meninėje kūryboje. Tokie kūriniai turi praktinę mokomąją vertę. Jie gimsta, kai estetinės idėjos plėtojamos technoeksperimentinėje meno praktikoje. Meninio tyrimo diskurse ši praktika neturėtų būti suvokiama kaip technologijų išradinėjimas. Autoriai neišradinėja technologijų, bet naudojasi jomis, formuodami technologines ir estetines jungtis. Technoeksperimentinės praktikos pabaigoje (jeigu kūrinys baigtinis ir nekintantis) rezultatas įsitvirtina arba neįsitvirtina kaip pasiteisinusi arba nepasiteisinusi rizika. Meniniam tyrimui atlikti reikia nemažų mechaninių injekcijų ir kūrybiškos, bet su tikrove neprasilenkiančios fantazijos. Kūrinio autoriai ir atlikėjai rizikuoja ne pritraukti, bet nuvilti vartotojus. Eksperimentas gali ir nepavykti. Šiuo atveju reikėtų pasidžiaugti, kad aptariamas meninis tyrimas „Tautiška giesmė“ pavyko, turi rezonansą.

Atraktyvumas ir nuotykingumas yra dar du bruožai, kurie, mano galva, meninį tyrimą paverčia pavykusiu. XXI a. meno kūriniai, ypač instaliacijos, yra ne tik eksperimentų rezultatas, bet ir atraktyvaus, tarsi į nenuspėjamą nuotykį įtraukiančio objekto steigtis. Drįstu fantazuoti, kad meno ateitis yra paties meno kaip estetinio objekto kūrimo sąjunga su įvairiomis mokslo sritimis ir technologijomis. Kūrinys „Tautiška giesmė“ kviečia ne tik klausyti himno, bet ir matyti jį išreikštą žakardinio audimo priemone. Teiginį „matyti himną kaip vaizdą“ galima suvokti kaip daugiaprasmę metaforą. Matyti himno garsą tarsi judantį vaizdą arba matyti jo vaizdinį / garsinį sudėtingumą gali būti visiškai naujas estetinis nuotykis. Mano manymu, autoriai neleidžia himnui merdėti ir išgyventi baigtį. Čia himnas dekonstruojamas, o vėliau per dekonstrukciją kaip procesą (proceso pabaigoje) patiria rekonstrukcijos euforiją. Atrodo, kad himnas išardomas atskiriant jo garsą, tekstą ir prasmių žaismą. Išardytieji komponentai įvardijami bendriniu žodžiu „elementas“. Taigi sistema (šiuo atveju himnas) išardoma į pavienius, savarankiškus techninius ir estetinius elementus. Anot dekonstrukcijos idėjos guru, poststruktūralistinės filosofijos atstovo Jacques’o Derrida, visi atskirti elementai atveria iki prasidedant dekonstrukcijai nepamatytą, neužfiksuotą, neišgirstą ar nepatirtą struktūrą. Suvokus elementų atsiskyrimą / atsiribojimą, įmanoma pagauti visiškai kitokią, himnui kaip nusistovėjusiai sistemai nebūdingą prasmę. Pavieniai elementai ir jų provokuojanti skirtis lemia jų pačių virsmą, fundamentalų naujos struktūros pagrindą. Šis virsmas yra išeiga iš dekonstrukcijos, kuri gali būti įvardijama kaip himno rekonstrukcija. Natūraliai kyla meninio tyrimo eigą nusakanti formulė: dekonstruotas + rekonstruotas = derekonstruotas. Taigi derekonstruotas himnas kviečia  permąstyti tautiškumą ir patikrinti vertybes.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2011-07-01). Meninio tyrimo objektas – “Tautiška giesmė”. Šiaurės Atėnai, 25(1043), 4, ISSN 1393-7760. Prieiga internetu: http://www.satenai.lt/?p=10192 (žiūrėta 2017-01-10).

Originalo kopija

PDF – 2011-07-01 Meninio tyrimo objektas – “Tautiška giesmė”

Rekomenduojame skaityti

Dr. Remigijus Venckus.

Daugelis dabarties ir praeities žmonių gyvena tarp sukurtų ir susikuriamų tabu. Galvojimas apie tabu provokuoja mintį, kad tabu mums reikalingas kaip instrumentas arba mechanizmas, lemiantis pagrindinę savojo Aš konstrukciją. Klaipėdiečių menininkų Mindaugo (g. 1983 m.) ir Neringos (g. 1982 m.) Bumblių sukurta paroda Paskutinis tabu akcentuoja poreikį ir būtinybę apmąstyti nepalankų ir nepatogų mirties fenomeną. Šią parodą esu linkęs vadinti kūriniu, o ne paroda. Verta pastebėti, kad lietuviškoje meno padangėje pasigendu kūrinio kaip parodos, o ne skirtingų kūrinių gausos, sudarančios vieną parodą.

www.kulturpolis.lt iliustracija

Mirtis yra kertinė reikšmė, leidžianti teisingai atkoduoti Bumblių kūrinį. Mirtis suveši laidotuvių fotografijose, tamsiame vandenyje bei renginį lydinčiame laikrodžio tiksėjime. Mirties vaizdavimo poreikis susijęs su menininkų kūryboje dažnai eskaluojamomis pamatinėmis žmonių baimių ir instinktų temomis bei poreikiu sąmoningai vystyti nuorodas į religinę tikrovę. Vanduo, apsėmęs parodinės erdvės grindis, reikalauja perbristi kaip kliūtį. Tik perbridus galima peržiūrėti laidotuvių fotografijas, specialiai demonstruojamas skaitmeninio fotoaparato ekrane. Būtent toks keistas fotografijos eksponavimo būdas suaktualina šiuolaikinių medijų panaudojimą meno kūryboje. Fotografija taip pat suaktualina ir mirties problematiką. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad tokia kūrinio forma yra sąlygojama mąstymo apie meną kaip realybės tikrumą kvestionuojančių ženklų visumą. Anot kūrėjų, menas privalo padėti suprasti savąjį Aš ir jį supančią aplinką. Specialus netradicinių medžiagų – tokių kaip mėsa, plaukai, vaškas, vanduo, žemė – naudojimas kūrybos procese provokuoja naujas ir gilias kūrėjo arba žiūrovo savojo Aš paieškas . Atrodo, kad Bumblių kūrinys reikalauja nuvalyti tabu ir išsivaduoti iš patogaus, visuotinai sukonstruoto ir legalizuoto melo. Kūrinys reikalauja suteikti pakartotiną galimybę pažinti ir būti pažintam. Menininkai siekia nuvalyti tabu nuo mirties ir gyvenimo bei eliminuoti tarp šių dviejų kategorijų plytintį bet kokį skirtumą. Jų tikslas – nuskaidrinti tai, ką vadiname mirtimi, ir grąžinti tai, ką nutoliname nuo gyvenimo. Mirtis yra paslaptis, kurios vengiame, apie kurią bijome arba nežinome, kaip kalbėti. Tikriausiai vedini įžūlaus tikslo – demaskuoti mirtį-  menininkai suvokia, kad meno, kaip kalbos apie mirtį galia, yra neišsenkama ir tinkama šiuolaikinėje visuomenėje. Nepaisant menininkų drąsaus tikslo demaskuoti paskutinįjį tabu, kūrinys vis tiek glumina ir traukia bei lieka pavojingu ir svajingu, nepaliaujamai fantaziją kutenančiustimulu.

Verta pažvelgti iš platesnės istorinės perspektyvos, kurioje pastebėsime, jog menininkai dažnai prisijaukina mirtį suteikdami jei romantinį atspalvį. Galbūt anksčiau, bet tik ne šioje parodoje, mirtis gebėjo kerėti savo sutaurintos lyrikos sklaida. Bumblių pasirinkta žaidimo su mirtimi strategija paliečia erdvėlaikio kaitos problematiką. Viskas šiame kūrinyje – vanduo, laikrodžio tiksėjimas, nuotraukų eksponavimas – erdvėlaikį paverčia iškreipta, be pradžios ir pabaigos, dabarties kategorijoje įstrigusia efemeriška substancija.

Vanduo, kaip kūrybinė medžiaga, įženklina abjektinę baimę. Anot psichoanalitikės Julia’os Kristeva’os (Юлия Кръстева, g. 1941 m.), abjektišku  virsta tam tikros kūno dalių liekanos, kurios jau nebėra kūno (subjekto) dalys, bet ir negali būti objektu. Abjektiškais laikomi nukarpyti nagai arba plaukai, išlieta sperma arba kraujas. Bumblių suteikta braidymo po vandenį galimybė taip pat turi tam tikrų bendrybių su psichoanalitiko Jacques’o Lacan’o (1901-1981) suformuota veidrodžio efekto idėja . Braidymas po vandenį veikia kaip veidrodžio analogas, lemiantis braidymo po motinos įsčias arba po save patį asociacijas. Asociacijų dėka demaskuotas paradoksas rodo, kad braidymas turi glaustą sąlytį su mirusiu laiku ir su nauja galimybe būti savosios mirties siautulio centre. Paradoksas gimsta kai per prievartą pasiekiamas trauminis būvis. Argi ne traumuojanti žinia yra ta, kad kiekvienas iš mūsų kažkada mirs? Apie tokius trauminius išgyvenimus ispanų filosofas Fernando Savater’as (g. 1947 m.) prabyla pradiniuose savo knygos Gyvenimo klausimai puslapiuose. Jis prisimena ir detaliai analizuoja akimirką, kaip ankstyvosios paauglystės metais suvokė, jog vieną dieną neišvengiama mirtis pasibels ir į jo duris. Filosofas aprašo siaubą, kurį teko jam išgyventi, ir kaip jis nesėkmingai stengėsi nuo savęs atitolinti šią mintį. Būtent ši mintis yra viena didžiausių traumų, viena didžiausių akistatų su savojo gyvenimo lemtimi. Tikriausiai galime klausti, ką mums šiuo atveju pasakys religija, kokį išsigelbėjimo planą parengs? Kitas garsus ispanų filosofas Miguel’is de Unamuno (g. 1864-1936) pateikia visiškai neigiamos lemties scenarijų. Anot filosofo, tragiška yra vien tai, kad esame maitinami mitais apie pomirtinį gyvenimą, kurio siekiame būdami nuolatinėje gyvenimiškoje kančioje ir nuolatiniuose sandėriuose su mirtimi . Manau, galima sakyti, kad Nojaus Arka jau seniai išplaukė. Mes nespėjome, o ir niekada neturėjome galimybės į ją pakliūti.

Parodoje mirtis yra sąmoningai siejama su fotografijos fenomenu. Čia fotografija taip pat gali būti suvokiama kaip tobula realybės žudymo priemonė. Būti paskutiniajame tabu yra adekvatu suvokti savo nuolatinį buvimą mirštančios realybės fotografiniame arba fotogeniškame atspindyje. Štai čia – suvokime – ir atsiveria paskutinysis tabu, kuris žydi kaip tragizmu nusispalvinusi žmogiškoji lemtis. Apie fotografavimą, kaip apie savotišką mirimą, yra kalbėjusi Diane Arbus (1923-1971). Anot menininkės, fotografas yra vojeristas, besimėgaujantis jam suteikta fotografinio žudymo galia . Mintis apie mirties neišvengiamybę gali būti suvokiama kaip trauminė ir nesibaigianti saspensinė situacija . Egzistencinio saspenso neutralizavimo galimybė yra mirties prisijaukinimas per meno kūrinį. Prisijaukinimas būtinas, nes šiuolaikiniame progreso pasaulyje gyvenančių žmonių tarpe mirties tema akivaizdžiai suspenduota ir neliečiama. Mirties prisijaukinimo galimybės ir poreikiai konstatuojami ir pačių meno kūrėjų manifestuojančiuose pasisakymuose: „<…> vienintelis dalykas, dėl kurio šiame pasaulyje galime būti tikri, yra tai, kad visi mirsime. Mes netikime šiandieną užvaldžiusiu laimės siekimu nei moraline pareiga ar socialine priederme kurti kolektyvinę laimę <…> Šis meno projektas yra priešstata visuomenei, kuri menkiausią liūdesio ženklą suvokia kaip nusidėjimą laimei. <…> Tariamas mirties nebuvimas iškreipė realybės sampratą ir dar labiau sutrikdė šiuolaikinį žmogų<…>“ .

Remtasi šaltiniais:

1. Bumbliai Mindaugo ir Neringos atsakymai į Remigijaus Venckaus klausimus elektroninėje anketoje, 2011-03-01.
2. Bumblienė Neringa, apie parodos idėją Remigijui Venckui elektroniniu paštu, 2011-03-01.
3. II On the Abject. Modules on Kristeva. Prieiga internete: http://www.cla.purdue.edu/academic/engl/theory/psychoanalysis/kristevaabject.html(žiūrėta 2011-03-06).
4. Loker Altan, Film and Suspense. Victoria: Trafford Publishing, 2005. P. 26-37.
5. Miguel de Unamuno, Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003 m. – iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis. Originalus knygos pavadinimas – Del sentimiento tragico de la vida en los hombres y en los pueblos, 1999 m.
6. Savater Fernando, Gyvenimo klausimai. Vilnius: Tyto alba, 2002 m. – iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Originalus knygos pavadinimas – Las preguntas de la vida, 1999 m.
7. Sontag Susan, Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 2000 m.
8. Venckus Remigijus, Susvetimėjimo formos kino imersijos projekte. Inter studia humanitatis. Šiauliai: Všį. Šiaulių universitetas, 2010 m. Nr. 11, p. 107-113.

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2011-03-10 – 2011-04-28). Paskutiniojo tabu šauksmas: Mindaugos ir Neringos Bumblių parodos Paskutinis tabu  recenzija. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai, Bažnyčių 4, 91246, Klaipėda. Prieiga internetu: http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/406/lang/1/nID/7299/page/18 (žiūrėta 2017-07-20).

Originalo kopija

PDF – 2011-03-10 – 2011-04-28 Paskutiniojo tabu šauksmas

Rekomenduojame skaityti