Dr. Remigijus Venckus.

„Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m., retrospektyvos pavadinimas. Filmai buvo pristatyti Berlyno kino teatro „Z-Bar“ programoje „Directors Lounge Screening“ kovo 29 d. 21 val. Kitą vakarą, kovo 30 d., 19 val. galerijoje „World in a Room“ įvyko doc. dr. R. Venckaus ir kuratoriaus, medijų menininko Klauso W. Eisenlohro, galerininko ir meno kolekcionieriaus  Horsto Schonigo diskusija apie meną. Kviečiame susipažinti su įvykusių renginių refleksijomis, kuriomis dalijasi kuratorius K. W. Eisenlohr ir doc. dr. R. Venckus.

K. W. Eisenlohr apie R. Venckaus videomeną

Lietuvių menininkas R. Venckus pristatys savo kūrinius Berlyno tarptautinei publikai tuo pačiu metu, kai galerijoje „World in a Room“ demonstruojami jo filmai. Pastebėtina, kad jo kūriniai – tai mažos trukmės filmai, inspiruoti kasdienės aplinkos, gyvenamosios-socialinės tikrovės pokyčių. Savitas R. Venckaus filmavimo ir montavimo būdas primena eksperimentinį kiną, plėtotą Vakaruose XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje.

Vokietijos publikai pristatant R. Venckaus videokūrybą svarbu paminėti kelis faktus apie Lietuvą. Amerikos kultūroje įsirėžusios asmenybės Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas, vis dar reprezentuojančios avangardinį kiną ir „Fluxus“ meninį judėjimą, taip pat yra kilę iš Lietuvos, tačiau migravę į JAV. Apie naująją tapatybę Jonas Mekas prabyla tokiuose savo filmuose, kaip „Walden / Lost, Lost, Lost“ (1969/1976). Jis, kaip ir Mačiūnas, revizuoja savo jausmus Lietuvai ir kartais juos įprasmina „Fluxus“ judėjime.

Ankstyvojoje savo kūryboje R. Venckus puoselėja tiesiogines nuorodas į eksperimentinį XX a. 7-ojo dešimtmečio eksperimentinį kiną ir kuria kontrastingą dialogą. Tačiau jo išvystyta kūrinių forma ir suteiktos naujos prasmės eliminuoja minėtų avangardinio judėjimo autorių kūryboje būdingą ir būtiną ingredientą – humorą ir „aukštosios kultūros“ kritiką. J. Mekas siekė suformuoti avangardinio kino kanoną, kiną išskirti kaip rimtą veiklą, o R. Venckaus kūryboje tampa visiškai akivaizdu, kad šis kilnus kino kūrėjų tikslas yra ne tik ignoruojamas, bet ir paliekamas tolimoje praeityje.

R. Venckaus filmuose pastebimas peizažas yra tamsus, dažnai pilkas ir nereprezentuojantis jokio gyvenimo džiaugsmo. Jo asmeninės kūrybos tikslas  gerokai paprastesnis nei minėtų autorių, jis nėra susijęs su formos ir kanono paieška. Kūriniuose R. Venckus atsigręžia į visuomenę, kurioje jis gyvena ir susiduria su konservatyviais mitais, įsišaknijusiais viešajame diskurse. Jo naujausiuose filmuose ženklinama kone tiesioginė kova su primityviu konservatizmu.

Pavyzdžiui, filmas „Mano sėkmės istorija“ (2013) gali būti traktuojamas kaip autobiografinė „esė“, anksčiau niekada nedemonstruota Lietuvoje. Kūrinyje pasakojama apie sunkumus, kylančius iš konservatyvios akademinės bendruomenės aplinkos.

Naujausias R. Venckaus filmas „Laiškas“ (2018) visiškai kitoks. Čia meilės jausmą aukštinantis laiškas paverčiamas poetiniu garso meno ir šokio junginiu, kurį „permuša“ pilkas, lietuviškos žiemos peizažas. Vienodai intensyviai skambantis autoriaus  balsas, profesionalaus šokėjo judesiai, persipinančios metaforos sukuria siekiamo, bet neįmanomo geismo, trokštamo malonumo aliuziją. Iki pat filmo pabaigos laiško adresatas taip ir lieka nepažinus žiūrovui anonimas. Tad ar ne verta susimąstyti, galbūt net žiūrovas tuo pat metu gali būti traktuojamas ir kaip laiško adresatas ir kaip jo autorius…

R. Venckus apie videokūrybą

Mano gyvenime videomeno kūryba atsidaro visiškai neplanuotai ir atsitiktinai. Bakalauro studijų metu teko studijuoti ne tik grafiką, bet ir medijų meno disciplinas, tokias kaip fotografiją ir videomeną.

Nuo pat pirmųjų videokūrybos paskaitų mane pakerėjo judančių vaizdų pasaulis. 2000 m. siekdamas savarankiškai kurti filmus aš nusipirkau internetinei vaizdo transliacijai skirtą vaizdo kamerą, kuri anuomet kainavo žvėriškai daug. Kamerą prijungęs prie ilgo kabelio filmavau viską, ką tik pastebėdavau: savo gyvenimo kasdienybę, inscenizavau neįprastus siužetus, artimųjų bendravimą ir pan.

2018 m. kovo 30 d. Berlyne vykusioje diskusijoje sulaukiau klausimo, kaip ir kur aš mokiausi videomeno. Daug kam buvo keista girdėti, kad aš savo meninės kalbos raišką formavau savarankiškai.

Venckus, R. (2004). „Fluxinė menotyra”. Eksperimentinis, SVHS-PAL, 00:05:01. Kadras iš filmo

Medijų menininko karjeros keliu pradėjau žingsniuoti labai intuityviai. Nei aš, nei mano dėstytojai anuomet nesuvokė, kokia gi turėtų būti šiuolaikinio medijų meno disciplina. Nepaliaujamai keldamas klausimus apie filmų kūrybą aš valandų valandas leidau žiūrėdamas klasiką. Peržiūras pradėjau metodiškai, nuosekliai keliaudamas skirtingais istorijos laikotarpiais: pirmieji kino eksperimentai, begarsio kinematografo triukai, vokiečių ekspresionizmas, begarsis ir vos tik prabilęs Amerikos kinas, italų provokuojantis realizmas, postmodernusis kinas, etc. Mane vienu metu šokiravo ir žavėjo Pier Paolo Pasolini, Alfredo Hitchcocko, Ingmaro Bergmano, Andrejaus Tarkovskio filmai. Be galo žavėjausi poetiniu lietuvių kinu, kuris siejamas su Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Šarūno Barto, Andriaus Stonio kinu. Taip pat po kelis kartus peržiūrėjau XX a. 7-8 dešimtmečio eksperimentinį Amerikos kiną ir įsitikinau, kad jis tam tikru būdu klojo pagrindą videomeno kūrybai. Videokūrybos mokiausi vadovaudamasis labai keistu metodu: aš tikrai ilgai mąstydavau apie tai, ką matau ekrane, ir bandydavau ieškoti logiškų paaiškinimų.

Pradėjus studijuoti menotyros doktorantūroje mane ypač sužavėjo lietuvių ne profesionalų – mėgėjų kinas. Tad pirmaisiais studijų metais kėliau klausimą, ar šis neprofesionalus kinas galėjo būti intuityviai klojamas pagrindas vėliau prasidėjusiam lietuvių videomenui. Ar šis pagrindas niekuo nebuvo panašus į tą, kurį keliais dešimtmečiais anksčiau formavo JAV kino eksperimentatoriai? Begalės kilusių klausimų metodiškai mane vedė prie menotyros disertacijos rengimo, kurios centre atsirado ne tik visi šie, bet ir šiuolaikiniai videomeno tyrimų metodologijai aktualūs klausimai.

Venckus, R. (2004). „Fluxinė menotyra”. Eksperimentinis, SVHS-PAL, 00:05:01. Kadras iš filmo

Intuityviai ir savarankiškai studijuodamas videomeno praktikas tapau šios disciplinos dėstytoju. Be pertraukos videomeno praktinius užsiėmimus vedžiau net 15 metų Vytauto Didžiojo universitete ir Šiaulių universitete. Per 15 metų sukūriau savitą videomeno dėstymo metodiką, nuolat tobulinau užduotis ir temas, kurias skirdavau studentams. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad mano studentai vėliau baigė net kino režisūros ir prodiusavimo studijas Lietuvoje ir užsienyje.

Dabar aš su šypsena atmenu, kai pradėjęs dėstyti videomeną Kaune su Vytauto Didžiojo universiteto studentais ir katedros kolegomis organizavau studentų parodą. Tą kartą mūsų kūrybos ėjo žiūrėti visi, kas tik galėjo. Susidūriau net su tokiais komentarais: „Kuo durniau, tuo geriau.“ Vis dėlto po metų šių komentarų pradėjo mažėti, o publika ėmė linkti į didesnes diskusijas ir sudėtingesnes analizes.

2018 m. kovo 29 d. vykusį mano videomeno pristatymą Berlyne vainikavo žiūrovų klausimai ir atsakymai į juos. Diskusija truko daugiau nei valandą. Kaip ir tikėjausi, dauguma žiūrovų manęs klausė apie tai, ką surengta retrospektyva turi bendro su „Fluxus“ meniniu judėjimu ir J. Mačiūno vardu. Atsakymas slypi mano paties kūrybos pradžioje.

„Fluxus“ susidomėjau dar pirmaisiais dailininko grafiko studijų metais. Mane sužavėjo ne politiniais klausimais angažuotas menininkų judėjimas, bet „Fluxus“ žaidybiškumas. J. Mačiūnas, J. Mekas, Joko Ono – visi jie žaidė gyvenimą, kiekvieną savo būties akimirką pavertė žaidybiška meno akimirka. Jie žaidė save, savo santykius, kasdienybės istorijas, taip pat didžiąją ir net tarptautinę politiką.

Venckus, R. (2013). „Mano sėkmės istorija”. Eksperimentinė dokumentika, HD-PAL, 00:15:52. Kadras iš videofilmo.

Nuo pat pirmųjų videomeno kūrybos momentų man mažiausiai rūpėjo būtent politinis „Fluxus“ gestas. Kadangi aš visada norėjau išrasti savitą žaidimo gyvenimu formą, todėl ieškojau netradicinio siužeto, kadro kompozicijos, efektingo skirtingos medžiagos sumontavimo. Mano ryžtą palaikė „Fluxus“ menininkų išplėtotų eksperimentų pavyzdžiai. Mano kūrybos metodas ir šiandien yra pagrįstas žaidimu, kurio eiga ir pabaiga yra visiški nežinomieji.

Pastebėtina, kad kolega K. W. Eisenlohras mano kūryboje taip pat mato sąsajas su Maskvos konceptualistais (Sergey Letov) ir ankstyvojo Vokietijos „Fluxus“ kūrėjais. Tačiau aš pats savosios kūrybos su jais griežtai nesieju.

Taigi žaidybiškumas mano videomene visuomet buvo svarbus. Aš pradėdavau ir vis dar pradedu kurti filmą visiškai nežinodamas jo eigos. Po 30 sekundžių sumontuoto filmo leidžiu filmuotai medžiagai ir vaizdo kombinacijoms mane nuvesti tuo keliu, kurio aš pats dar nepažįstu ir apie kurį net negaliu fantazuoti. Tikriausiai todėl filmuose žiūrovai patiria po 3 аr net 5 pabaigas ir pradžias. Manau, kad visos šios nesibaigiančios kulminacijos suvedžioja smalsuolius, o pakartojimai veikia kaip meditacija, kaip bandymas ne tik sukurti, bet ir užtikrinti kūrinio nuotaiką. Tad galima teigti, kad vidutiniškai trunkantys 5 minutes filmai kuria nuojautas, išsivadavusias nuo aiškaus siužeto. Nuotaikos įtvirtinimą užtikrina muzikinis (garso) ritmas; aš visada montuoju vaizdą atidžiai paisydamas garso ritmo. Esu įsitikinęs, kad muzikinis montažo metodas labiausiai užtikrina emocinį poveikį žiūrovui.

Berlyno publikai paminėjau, kad iš visų filmo kūrybos momentų niekam neperleisčiau filmo medžiagos montažo. Montažas man yra ne tik pats maloniausias kūrybos momentas, bet ir mano mąstymo žemėlapis. Montaže labiausiai pasirodo mano tikrasis „Aš“. Dėl savo specifinio požiūrio ir pirmenybės improvizuotam scenarijui bei montažo ir garso ritmo santykiui aš neįsivaizduoju darbo labai didelėse kūrėjų grupėse.

Gerai atmenu prieš kelerius metus susapnuotą sapną: buvau pakviestas sukurti labai brangų kino filmą. Reikėjo dirbti labai didelėje darbo grupėje. Patirdamas didžiausią stresą aš girdėjau tik kuždančius balsus, raginančius manimi pasitikėti ir netrukdyti fantazuoti. Iš sapno pabudau visiškai užvaldytas darbinio streso ir darbo grupėje baimės. Šis sapnas dar kartą rodo, kad videomeno kūryba man malonesnė nei kino. Kurdamas filmą aš pats esu sau autorius ir žiūrovas.

Taigi, mano savita videomeno kūryba prasidėjo iš priemonių neturėjimo ir negalėjimo jų įsigyti. Iki 2005 m. videofilmus kurdavau arba naudodamas internetinės transliacijos kamerą, arba skolindamasis mėgėjišką vaizdo kamerą iš universiteto. Per tą laikotarpį aš labai pripratau prie internetinės vaizdo kameros kuriamo nekokybiško vaizdo. Dar ir šiandien ilgėdamasis šios savitos skaitmeninės nekokybiškos estetikos kartais nufilmavęs scenas gera vaizdo kamera aš skiriu labai daug laiko specialaus vaizdo efekto išradimui. Kone po kadrą kokybišką vaizdą paverčiu nekokybišku, kuris ima atrodyti tarsi klaidų ir bandymų metu atklydęs iš praeities ir įsirėžęs dabartyje.

Iki 2013 m. mano visi sukurti filmai yra labai eksperimentiniai. Juose puoselėjau savitą vaizdo estetiką išlaikydamas vaizdo ir garso sinchronišką ritmą. Kiekviename videofilme bandydavau vis kitaip perkonstruoti esamus ir atpažįstamus naratyvus. Nuo 2002 iki 2006 m. mano kūryboje labiau vyravo formos eksperimentai, kurie leido išryškinti savitas ir nevienprasmes nuotaikas. Tai kūrybinės formos išradinėjimo ir žiūrovų nuotaikų analizės laikotarpis, kurį ženklina Berlyne rodyti filmai „Paskutinio Kristaus paskutinė vakarienė” (2003), „Fluxinė menotyra“ (2004), „Genetinis menas“ (2005).

Venckus, R. (2013). „Mano sėkmės istorija”. Eksperimentinė dokumentika, HD-PAL, 00:15:52. Kadras iš videofilmo.

2007 m. pradėjau bendradarbiauti su kitų sričių menininkais, besiburiančiais po viena „Sintezija“ ir festivalio „Tarp“ vėliava. Anuomet siekėme atnaujinti poezijos žanrą. Komandiniam darbui vienijosi poetai, videomenininkai, fotografai, garso ir muzikos kūrėjai, šokėjai, etc. Videomeno kūrėjų tarpe aš buvau vienas pirmųjų. Sukūriau šiuos filmus: „Liūdesys“ (2007), kuriame interpretavau Agnės Biliūnaitės ir Juliaus Žėko poeziją, du filmus pagal ukrainiečių Dmitro Lazutkin ir Pavlo Korobčiuk poeziją (2007), šokio ir performanso filmą „Cow Poesy“ (2009). Tad nuo 2007 iki 2012 m. labiausiai mane domino videomeno ir poezijos ryšys.

2013 m. sukūriau politiškai angažuotą filmą „Mano sėkmės istorija“. Tai naujoji mano kūrybos kryptis, susijusi su savosios asmenybės, gyvenamosios vietos, socialinės visuomenės ir netgi tautos identiteto klausimu. Ateityje esu numatęs tęsti šią savo kūrybos kryptį, tačiau neatsisakyti ir poezija grįsto videomeno. Būtent poezija ir vėl tapo pastebima šiais metais sukurtame filme „Laiškas“.

Laikotarpis nuo 2013 m. iki 2018 m. – tai videokūrybos pauzė. Nieko nesukūriau, nes labiausiai koncentravausi į fotografijos meno kūrybą. Diskusijoje dalyvavęs publikos atstovas manęs paklausė, kodėl nuo 2008 m. aš labiau pasukau fotografijos kūrybos link. Vietoj atsakymo pateikiau perfrazuotą J. Meko pasakojimą: vieno susirašinėjimo metu kolega J. Mekui patarė būti atsargiam iš kino juostos iškerpant kadrus ir juos demonstruojant kaip fotografiją, nes ji (fotografija) gali apsukti galvą ir priversti atsisakyti filmų kūrybos. Tikriausiai taip nutiko ir man pačiam. Aš pradėjau vis labiau ir labiau kurti fotografiją. Tik pagalvokite, kokia yra fotografijos galia: jis sulaiko šimtąją gyvenimo sekundės dalį ir paverčia ją visiems akivaizdžiu ir žavėjimosi vertu reginiu…

Diskusijos pabaigoje iš Berlyno publikos sulaukiau klausimo apie mano tolimesnius kūrybos planus. Mano planas labai paprastas, bet sudėtingas. Aš turiu vieną generalinį planą: išvystyti ir puoselėti savo meno kūrybos ir mokslo sinergiją (fotografija+videomenas+teorija).

Papildoma informacija

Doc. dr. R. Venckaus ir W. Eisenlohro medijų meno parodą „Baltijos pasirodymas“ galima aplankyti iki 2018 m. gegužės 5 d. galerijoje „World in a Room“ (Brunhildstraße 7, 10829 Berlin-Schöneberg). Galerijos kontaktiniai duomenys mail@worldinaroom.de / https://www.worldinaroom.de.

Daugiau informacijos apie Berlyne įvykusią doc. dr. R. Venckaus videomeno peržiūrą: http://en.venckus.eu/project/return-to-fluxus/. Kuratoriaus Klauso W. Eisenlohro kontaktai: klaus@kw-eisenlohr.de, http://www.kw-eisenlohr.de. Directors Lounge programa http://www.directorslounge.net.

Skaitytojams taip pat norime priminti, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu

Publikacijos nuoroda

Venckus, R. (2018-04-06). „Sugrįžimas į fluxus“ arba dar kartą arie videomeną. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36957-kulturos-kirtis-sugrizimas-i-fluxus-arba-dar-karta-apie-videomena.html (žiūrėta 2018-04-22).

Originalo kopija

PDF-2018-04-06 – „Sugrįžimas į fluxus“ arba dar kartą arie videomeną. Šiaulių naujienos

Rekomenduojame skaityti