Naujienų portalo Delfi žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų.

Rugsėjo 10 – 13 d. Šiaulių miestas šventė gimtadienį ir kaip dera tikrai šventei į miestą grįžo po Lietuvą ir visą pasaulį išsibarstę Šiauliečiai. Pirmąją miesto gimtadienio šventimo dieną (rugsėjo 10 d.) 18 val. „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g.83, Šiauliai) atidaryta gerai žinomo, iš Šiaulių miesto kilusio medijų menininko, dėstytojo ir kritiko doc. dr. Remigijaus Venckaus paroda (kūrinius apžiūrėti parodoje bus galima iki rugsėjo 30 d.). Šiuo metu autorius gyvena Vilniuje ir yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius. Interviu – apie jo parodą „Amnezija. Šiauliai – Berlynas“ – naujienų portale DELFI.

Dr. Remigijus Venckus ir žurnalistė Romualda Urbonavičiūtė. Laiptų galerijos nuotr.

– Gyvenate Vilniuje, vadovaujate vienam stambiausių Kazimiero Simonavičiaus universiteto struktūriniam padaliniui, daug dėstote įvairiuose Lietuvos universitetuose, rengiate autorines parodas ir dalyvaujate grupiniuose pasirodymuose, sakykite, kaip šioje gausoje darbų randate laiko dalyvauti Šiaulių miesto dienose?

– Kaip ir dauguma šiuolaikinių žmonių, panašiai ir aš, esu labai nelokalus. Mokslinio darbo ir kūrybos tikslams dera labiau susikaupti ir save tarytum įvaryti į streso situaciją. Susikaupimo reikia ir tam, kad atmetus visas galimybes nepalikti darbinės aplinkos, būtų įmanoma atvykti į ankstesnę vietą, kur anksčiau gyvenau. Tačiau turiu pastebėti, kad Šiauliai mano atmintyje niekada neišsitrins. Aš esu gimęs Šiauliuose. Čia prabėgo mano nuostabios vasaros senelių namuose, čia mokiausiai dailės ir susidomėjau skaitmeninėmis technologijos, čia prasidėjo manasis meno kritiko kelias. Laiko grįžimui aš visada randu mintimis: prisimenu savo artimuosius, kurie čia gyveno ir su kuriais patyriau nuostabių akimirkų, prisimenu savo studijas ir savo negrabius pirmuosius žingsnius, nedrąsiai žengtus vizualaus meno grindiniu. Tad neišsižadėdamas savo šaknų, savo praeities, kuri mane sukūrė, aš šiandien, miesto gimtadienio proga rengiu autorinę parodą ir atiduodu pagarbą praeičiai.

– Ar intriguojančiame parodos pavadinime „Amnezija. Šiauliai – Berlynas“ taip pat yra kažkas, ką galėtume įvardinti pagarbos atidavimu miestui?

– Ir taip, ir ne. Kadangi pavadinime skamba žodis Šiauliai, tad tikėtina, jog parodos lankytojai tikisi Šiaulių ir Berlyno urbanistinio peizažo sugretinimo. Tačiau aš specialiai nuviliu savo žiūrovą. Parodoje nėra nieko atpažįstamo.

Iš Šiaulių pirmą kartą išvykau į Berlyną. Po to grįžau į Šiaulius ir vėl po kurio laiko išvykau. Berlynas – tai miestas, kuriame norėčiau ateityje gyventi, kurti ir dirbti mėgstamą darbą, Šiauliai – tai miestas, kuriame pradėjau įdomiai gyventi, kurti ir dirbti mėgstamą darbą. Tad toks keistas, labai asmeninis ryšys tvyro tarp šių, man labai artimų miestų. Nors šis ryšys įvaizdintas mano kūriniuose, tačiau jis nėra aiškiai suprantamas. Atrodo, kad jis lyg sutrūkinėjęs, nes mano niūriose fotografijose įsispraudžia kažkokia keista lietuviška elegija. Tad forma suvienija atstumą, kuris parodos pavadinime ženklinamas brūkšniu. Beje, naujoje kūrinių kolekcijoje nuosekliai tęsiu prieš trejus metus pradėtą fotoeksperimentą, kurio visus rezultatus vienija pavadinimas „Amnezija“.

– Jūsų meno parodos jau kelis metus ženklinamos prierašu „Amnezija“. Kaip ši sąvoka atsirado Jūsų kūryboje ir kaip ją suvokia žiūrovas?

– Aš labai daug eksperimentuoju su skaitmeninio ir analoginio vaizdo technologijomis. Kartais man pačiam atrodo, kad jas naudoju taip jog galiausiai visas priemones tiesiog sugadinu. Jau ne vieną skenerį, spausdintuvą ir kompiuterį pasmerkiau myriop. 2013 m. pradėjau raustis savo fotografijų archyve. Peržiūrėjau net tas nuotraukas, kurios darytos dar man būnant 16 – 17 metų. Radau labai įvairių ir be galo įdomių fotofragmentų. Žiūrėjau į kai kurias nuotraukas ir pradėjau prisiminti tuos dalykus, kuriuos maniau esąs pamiršęs. Pagalvojau – akimirkos nuostabios, bet jos grimzta užmarštin ir man tenka išgyventi ilgesį to, ko jau nebebus. Tuomet dar stipriau pagalvojau – Viešpatie, kaip baisu, kai užmirštu nuostabius dalykus ir kokia galinga yra fotografijos priemonė, leidžianti išsaugoti nors dalelytę prisiminimų. Nuo 2013 m. man ir kilo idėja visas kuriamas fotografijas, jų ciklus susieti papildomu pavadinimu („Amnezijos filmas“), rašomu po kiekvienu atspaudu. „Amnezijos filmas“ – reiškia ir juostą, ir kino bei videofilmą. Aš bandau žiūrovą priversti ne tik mąstyti apie praeitį, bet ir įsivaizduoti judėjimą.

– Kodėl eksperimentuojate skaitmeninėmis ir analoginėmis technologijomis, juk šiais laikais yra pakankamai gerų priemonių, leidžiančių greitai pasiekti fotografijos kokybę?

– Eksperimentuodamas vaizdo technologijomis aš tiriu vaizdo kaip atminties archyvo fenomeną. Jungdamas analoginę ir skaitmeninę fotografiją, išbandydamas skirtingas skaitmeninio vaizdo apdorojimo technologijas formuoju savitą stilių. Nuosekliai kurdamas ieškau savosios medijų kalbos, absoliučios formos ir turinio dermės, nors žinau, kad ji yra visiškai neįmanoma. Kai kuriose nuotraukose, pavadintose „Potsdamer Platz“, naudodamas grafiniam dizainui būdingą grafinę raišką, ieškau fotografinio atvaizdo, judėjimo ir architektūrinio brėžinio dermės. Tad parodoje iš tikro pristatomas visiškai naujas mano kūrybos posūkis. Čia paveikslo tradiciją atitinkanti forma persilieja su architektūrinį brėžinį primenančia grafika. Vaizdo technologijose diegdamas eksperimentus aš paskatinu permąstyti nusitrynusias, demarkacines fotografijos ribas ir kiekvieną kartą tas ribas dar kartą nutrinu. Tikriausiai dėl to mano paroda sėkminga, kad kiekvieną kartą eksponuoju kitaip ir visai ką kitą. Visiškai kitokia Berlyno tematika paroda buvo eksponuota Panevėžio fotografijos galerijoje, kurioje vos tilpo žiūrovai, dar kitokia – LR ambasadoje Berlyne, kurioje lankėsi net medikai, politikai ir sugužėjo visas Geothe’s institutas.

– Jūsų visose iki šios surengtose parodose „Laiptų galerijoje“ apsilanko labai daug žiūrovų. Kaip manote, kodėl?

– Taip nutinka todėl, kad visi mane atpažįsta kaip aktyvų kultūros gyvenimo dalyvį. Jų pažintis su manimi tęsiasi nuo to laiko kai aš gyvenau Šiauliuose. Anksčiau mano parodų atidarymai sulaukdavo mažiausiai pusšimtį lankytojų. Šiauliuose – tai iš ties didelis skaičius. Dažniausiai apie mano grįžimą į gimtinę visi sužino iš reklamos, tačiau aš pats dažnai sugrįžtumintimis, nors Šiauliai į mane jau niekada nebegrįš.

– Šiandien sugrįžęs į Šiaulius, gal galėtumėte palinkėti ko nors tauraus miesto gimtadienio proga?

– Linkiu Šiauliams artėti prie Berlyno, kuris nuo pat pirmo apsilankymo sužavėjo mane kultūrinių erdvių gausa, idealia tvarka ir pagarba meno kūrėjui bei žmogaus teisių puoselėjimu. Linkėčiau, kad visada grįždamas į savo gimtinę matyčiau Šiaulius virstant vis labiau panašius į Berlyną, t. y. tampant mano komforto zona, kur kultūrinis fonas atitinka laisvo žmogaus mąstymo kryptį ir dvasinį beribiškumą.

– Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai, moksliniai ir karjeros planai?

– Atsakydamas į šį klausimą turėčiau konstatuoti, kad tikriausiai daug kam pasirodysiu karjeristas. Mano planuose kūrybiškas darbas Kazimiero Simonavičiaus universitete ir akademiškai disciplinuota meninė kūryba. Siekiu kiek įmanoma darniau ir demokratiškiau vadovauti Universiteto padaliniui – Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui.

Publikacijos nuoroda

(2015-09-28). R. Venckaus meninė fotografija – dovana Šiauliams. Delfi.lt. Prieiga internetu: Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/r-venckaus-menine-fotografija-dovana-siauliams.d?id=69118254

Originalo kopija

PDF – 2015-09-28 R. Venckaus meninė fotografija – dovana Šiauliams

Rekomenduojame skaityti