Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų.

Šiauliuose humanitarinių mokslų daktaras, meno ir kultūros kritikas bei menininkas doc. dr. Remigijus Venckus šiauliečiams rengė seminarą „Kūrybiškumas šiandien?“

Paminėtina, kad doc. dr. R. Venckus  yra kilęs iš Šiaulių. Šiaulių universitete įgijęs dailininko grafiko bakalauro ir meno istorijos magistro išsilavinimą. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė menotyros daktaro laipsnį. Ilgą laiką dirbo dėstytoju Šiaulių universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus universitete. Nuo 2015 m. doc. dr. R. Venckus dirba Kazimiero Simonavičiaus universitete, vadovauja Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui.

Dr. Remigijus Venckus. Dovydo Raišio nuotr.

Seminare doc. dr. R. Venckus analizuoja kapitalizmo raidos išskirtinius epizodus, leidusius atsirasti ir susiklostyti šiuolaikinėms kūrybinėms industrijoms. Teoriją, kuri padeda suvokti pridėtinės nematerialiosios vertės, naujųjų miestų tapatumo, industrializuotų pramogų, originalumo, vartojimo, mados ir komunikacijos tendencijų klausimus, iliustruoja gausiais pasauliniais bei Šiaulių miesto pavyzdžiais.

Seminaras skirtas dirbantiems kūrybinį ir kultūrinį darbą, lyderiams, siekiantiems atnaujinti ir planuoti įvairias inovatyvias veiklas, kūrybiškiems žmonėms, ieškantiems šiuolaikinio verslo idėjų, bei akademiniam jaunimui ir dėstytojams.

Mintimis apie seminare gvildentus klausimus su „Šiaulių naujienų“ skaitytojais sutiko pasidalyti ir pats doc. dr. R. Venckus.

– Kiek kūrybiškumas, kultūra, menas yra priklausomas nuo socialinės ekonominės sistemos?
– Šiais laikais kūrybiškumo sąvoka ir ją aiškinančios teorijos sukuria ne tik geidžiamo, bet ir atstumiamo produkto/paslaugos įspūdį. Kartais susidaro įspūdis, kad būti kūrybiškam – tai gebėti išlikti ir išsilaisvinti iš socialinių gniaužtų, iš rutinos ir net skurdo. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad šiandien kūrybiškumo teorijomis, sėkmės istorijomis, kūrybiškų paslaugų ir verslų marketingo kampanijomis yra mintama lyg placebu, lyg dangiškąja mana.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kūrybiškumas yra vien tik asmens privatus reikalas, vien tik talentas, Dievo patepimas arba kažkokia nenumatyta gyvenimo sėkmė. Iš tikrųjų taip nėra. Kūrybiškumui pasireikšti ir gebėti raškyti jo vaisius reikia specialių sąlygų.

Pasvarstykime, kodėl tokie kūrybiški nebuvome XX a. 7 ar 9 dešimtmetyje, kokie esame  dabar. Tiesa, anuomet kūrybiškumas buvo kitoks. Mąstyti taip kūrybiškai, kaip mąstome dabar, nebuvo jokių sąlygų ir pretekstų. Sovietmečiu kūrybiški apsisprendimai, kūrybiška veikla buvo reglamentuojama, o anuometiniame Vakarų pasaulyje kūrybiškumas buvo laisvesnis, bet vis dėlto lokalus, linijinis, nuoseklus ir net metodiškas. T. y. kūrybinė idėja bei jos realizacija buvo gvildenama gerokai ilgiau bei išbandoma atidžiau. Produktai buvo kuriami laikantis iš anksto nustatytų tam tikrų žaidimo taisyklių.

Tačiau XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais pagreitį įgaunantis vartojimas ėmė sparčiai keisti žmogaus kultūrą ir kūrybą. Augant vartojimo pajėgumui ir poreikiui pradėta reikalauti vis daugiau novatoriškų sprendimų ir paslaugų. Vartojimas pareikalavo progresyvaus, greito ir nuolatos aplinkinius stebinančio kūrybinio mąstymo.

XX a. pabaigoje internetui tapus prieinamu plačiajai visuomenei mūsų mąstymas pradėjo ypač sparčiai keistis. Pradėjome mąstyti nepaisydami laiko ir erdvės, konstruoti kito laiko ir kitos erdvės junginius, dalį savo gyvenimo patikėti virtualiai erdvei ir virtualioje aplinkoje judančiam kapitalui. Interneto technologijų tobulėjimas lėmė dabar įsigalėjusį tinklinį mąstymą, kuris nepaiso erdvės ir laiko apribojimų, fizinio ir nematerialaus kūno skirtumų, žmonių visuomenėje nusistovėjusios hierarchijos. Linijinis mąstymas ignoruoja griežtą „balto“ ir „juodo“ takoskyrą.

Atsirado daugiau erdvės eksperimentavimui, o kartu ir ženkliems kūrybiškumo pokyčiams. Interneto laisvė puikiai įkūnijo ne tik globalaus pasaulio idėją, bet ir sukūrė naują ekonominių santykių kraštovaizdį, keičiantį vartojimą, gyvenimo būdą, naujas tradicijas ir net žmonių tarpusavio konkurencingumą. Virtualios ir realios erdvės persipynimas, bet ne atsiskyrimas keičia mūsų požiūrį į kūrybiškumą, reikalauja kitokios kūrybos bei kitokio ir net kūrybiškesnio vartojimo. Kintantis socialinis kraštovaizdis tampa tikru iššūkiu. Atsiranda būtinybė perskirstyti ekonominius resursus, investuotojų dėmesys labiau skiriamas kūrybiškoms ir net mažiau apčiuopiamoms veikloms, o jų rezultatai išryškėja ir pasiteisina tik ateityje.

– Dažnai susidaro įspūdis, kad jau kas kas, o kūryba visada buvo ir yra laisvo asmens laisvės pasireiškimas? Tai ar yra ši laisvė?
– Esu įsitikinęs, kad kūrybingumas kyla ne vien tik iš pačios asmenybės ar jo galėjimo būti laisvam. „Laisva kūryba iš asmens laisvės“ – tai pasenusi, modernizmo požiūriui būdinga traktuotė. Šių dienų postmodernizme, kur ypač aktyvūs kapitalistiniai santykiai, asmenybės laisvė arba galėjimas būti laisvam, lieka svarbus, bet ne pats pagrindinis. Kita vertus, per didelė laisvė naikina įtampą ir leidžia tingėti. Tad ji (laisvė) turi būti dozuojama.

Manau, labai svarbu nepamiršti faktorių, sukuriančių kūrybingą asmenybę. Svarbus yra ugdymas ir motyvavimas vaikystėje, dozuoti susidūrimai su tinkamais pavyzdžiais ir jų paaiškinimas. Galiausiai ugdymas ir saviugda visą gyvenimą taip pat lemia ir plečia asmens kūrybingumą.

Žodis „laisvė“ yra per daug abstraktus, todėl reikia įsivesti papildomas kategorijas. Štai kūrybiškumo kritikas, amerikietis Richard‘as Florida savo knygoje „Kūrybinės klasės iškilimas“ pateikia 3T formulę (technologijos, tolerancija ir talentas). Mano anksčiau minėtas internetas yra technologija, kurios tobulėjimas priverčia atsirasti naujiems kūrybiniams verslams, naujoms asmens tapatybės pristatymo galimybėms, ekonominiais mainais pagrįstiems santykiams ir kitiems gan netikėtiems, bet XXI a. jau norma tapusiems sprendimams. Aš manau, kad internetas vis dar yra labai galingas ir naudingas kūrėjų įrankis (technologija).

Toleranciją R. Florida apibrėžia išskirdamas „gėjų indeksą“. T. y. jis analizuoja miestus, jų kvartalus bei šalių regionus, kuriuose daugiausiai gyvena seksualinės mažumos atstovų.

Mokslininkas pastebi, kad mažumos kuria šeimas ir perka nekilnojamą turtą tik ten, kur jaučiasi socialiai saugios, kur negalimas arba beveik neįmanomas fizinis išpuolis, grįstas pasipriešinimu kitoniškumui. Seksualinių mažumų atstovai dažnai neturi šeimų arba gyvendami poroje neturi vaikų, todėl jie didžiausią savo energijos dalį skiria asmeniniam tobulėjimui, saviraiškai, kūrybiškumui  ir net karjeros planavimui. Jie taip pat buria panašiai mąstančius ir gana tolerantiškus žmones, kurie nebūtinai yra homoseksualūs.

Taip formuojasi palankus klimatas ir saugus kraštovaizdis, į kurį noriai investuojama tiek finansiškai,  tiek kuriant darbo vietas, tiek perkeliant talentingus asmenis. Siekiant išlaikyti konkurencingumą tarp kitų regionų arba miesto kvartalų yra kuriamos naujos paslaugos. Atsiranda naują pridėtinę ir sunkiai išmatuojamą vertę lemiantys produktai.

Iš čia atsiranda ir didėja ekonominė nauda tiek vietos gyventojams, tiek darbuotojams, tiek verslovėms. Tad galima teigti: jei nebus tolerancijos, technologinės pažangos, tuomet neatsiskleis joks talentas, taip pat bergždžiai atrodys ir mūsų svarstymai apie kūrybingumą, visuomenės pažangą.

– Kodėl kapitalizmas viską nori kontroliuoti, kūrybą padaryti konvejerine?
– Kontrolės ir konvejerio įspūdis gali susidaryti dėl mūsų jaunos demokratijos, dėl to, kad didžioji dalis populiacijos savo kailiu patyrė skaudžius visuomenės virsmus iš diktatūros į demokratiją.

Jei paklaustume dabartinės 19-mečių, 20-mečių kartos apie kapitalizmą, kuris kontroliuoja mūsų gyvenimus, vargu ar jie sutiktų su tokiu negatyviu kapitalizmo traktavimu. Vyresnioji karta dar neišmoko gyventi kapitalistinėmis sąlygomis, o jaunoji karta net nebandė gyventi po griežta kontrolės ranka. Tad atsakymas yra dvejopas – kapitalizmas kontroliuoja ir nekontroliuoja tuo pačiu metu.

Kontrolė visada egzistavo. Niekada ir niekur ji nebuvo panaikinta. Kontrolės nematomumas yra susijęs su teise rinktis ir ištisomis pasirinkimų variacijomis. Kuo daugiau pasirinkimų, tuo mažesnis kontrolės pojūtis.

Vyresnioji karta sovietmečiu turėjo daug kontrolės, patyrė švelnias ir labai griežtas  jos formas, tačiau niekada jos (kontrolės) anuomet labai garsiai nereflektavo. Galiausiai dabartinė vyresnioji karta prisimena sovietmetį su nostalgija ir visiškai negali racionaliai jos paaiškinti. Kodėl? Ogi mūsų tėvai ir seneliai anuomet buvo jauni. Jaunystė atperka visas kontrolės padarytas skriaudas.

Šiandien produktų ir paslaugų pasiūlos gausybė iliustruoja laisvę, bet ne visada ją sukuria. Laisvės ir kontrolės santykis grindžiamas galimybe būti susektam arba nesusektam per paslaugas ir produktus. Kontrolė veikia ten, kur jos nematome.

Kontrolė ir konvejeriškumas yra susijęs su vartojimo įpročiais, kuriuos puikiai perėmėme iš Vakarų kultūros. Vartojimo intensyvumas reikalauja produktų ir paslaugų gamybos greičio, o besaikis pelno siekimas ir jo didinimas sąlygoja nekokybišką gamybą ir dideles investicijas į marketingą bei konvejerinių procesų valdymą.

Marketingu sumodeliuojami produktai, jų patrauklūs įvaizdžiai, mūsų vartojimas, mūsų darbas ir net laisvalaikis. Būtent darbo kultūra, kuri lietuviško kapitalo įmonėse yra nepakankamai tolerantiška, vakariečio akimis žvelgiant lieka vis dar griežtai hierarchizuota, primetanti nuomonę ir sprendimus. Kadangi verslo kultūra yra panaši į vergovę, todėl ji paryškina šį negatyvų kapitalistinės kontrolės įspūdį.

Kodėl darbo kultūra yra vergoviška? Ogi todėl, kad ją lėmė eksperimentiškai besikūrę pirmieji verslai, kuriuos labiau reikėtų vadinti spekuliacijomis. Tai Gariūnų verslo kultūra. Ji buvo grindžiama išgyvenimu bet kokia kaina, savamoksliškumu, sukčiavimu, o kai kada net kito engimu. Toks vadovas, viską sukaupęs savo rankose, vis dar save pozicionuoja kaip visažinį, galingą dievą-verslininką.

Ši lietuviško verslo kultūra vis dar lieka gaji, leidžianti vadovus-savininkus save traktuoti visažiniais guru, nepaisyti šiuolaikinį išsilavinimą įgijusio specialisto nuomonės, net apeiti statistinio tyrimo metu gautų duomenų deklaruojamą tiesą.

Tad per tokius lietuviško kapitalo įmonių darbo santykius kontrolės įspūdis ne tik labai suaktyvėja, bet ir patį darbuotoją padaro vergu. Todėl lietuvio akimis ir susidaro įspūdis, kapitalizmas kontroliuoja prie konvejerio prirakintus vergus.

– Lietuvoje pristeigta visokių „meno fabrikų“ kūrybinėms industrijoms plėtoti. Ar tikrai  visa tai turi didelę paklausą?
– Kūrybinių industrijų koncepcijos diegimas praktikoje atkeliavo į Europą (taip pat ir į Lietuvą) iš Didžiosios Britanijos. Idėją lėmė žlunganti regionų pramonė. Kad ištisi miestai, jų kvartalai ir net regionai netaptų bedarbių dykvietėmis, buvo sugalvota įverslinti vietos kūrybingumą, t. y. suteikti finansinę paramą, leidžiančią kurti kūrybinių industrijų inkubatorius. Numatyta, kad šiuose dariniuose lengvatinėmis sąlygomis bus galima užsiimti kūrybine veikla ir iš jos vystyti savarankišką verslą.

Tačiau visai neseniai atliktas Didžiosios Britanijos mokslininkų tyrimas parodė, kad kūrybinės industrijos daugelyje regionų nepasiteisino. Kodėl? Todėl, kad šiuose regionuose buvo puoselėjama tik pramoninė-gamybinė veikla. Nebuvo stiprios meninės kūrybos, gausaus išsilavinusio intelektualaus elito. Ten, kur vyravo ypač didelė darbininkų klasė, ten ir buvo mažai skiriama dėmesio kūrybai, ugdančiai ir išlaisvinančiai intelektualines visuomenės pajėgas. Dirbtinai pradėjus plėtoti kūrybines industrijas darbininkiškuose regionuose neatsirado ypač didelio poreikio nei menui, nei intelektinei veiklai. Todėl kūrybinės industrijos darbininkiškuose regionuose net ir šiandien reikalauja nuolatinių dotacijų.

Manau, Lietuvoje kūrybinių industrijų situacija nėra ypač gera. Ji kažkiek signalizuoja jau aptartą ir britiškąją nesėkmę. Kad kūrybinės industrijos plėtotųsi, pirmiausia reikia pakankamai daug stiprių vartotojų. Deja, demografinė padėtis Lietuvoje nėra ypač gera, o patys vartotojai nėra pakankamai socialiai saugūs ir finansiškai stiprūs. Tik turtinga ir socialiai saugi visuomenė gali daugiau dėmesio skirti intelektualiai veiklai ir meno kūrybai bei jos vartojimui.

Taigi globaliai žvelgiant Lietuvos kūrybinės industrijos netampa niekuo išskirtinės ir kuriančios savitą, pasaulio dėmesį atkreipiančią tikrovę. Jos vis dar reikalauja rėmimo per projektinę veiklą iš fondų, savivaldos ir kt. institucijų.

Regiu ir kitą problemą. Kūrybinių industrijų projektinė parama yra skirta tam, kad verslinė veikla sustiprėtų, taptų savarankiška ir plėstųsi. Dažnas nutikimas persekioja ne tik Lietuvą, kai išeikvojamos dotacijos kūrybinių industrijų fabrikams sukurti neištyrus vietos poreikio ir nesuformavus tarptautinės, gerokai globalesnės veiklos. Dotacijoms pasibaigus kūrybinės industrijos merdi, tiesiama ubago ranka, galiausiai likviduojama pati veikla.

Šiuo atveju manau, kad Lietuvoje per daug atsirado visokių kūrybinių industrijų inkubatorių ir fabrikų, o jų vartotojų kiekiai visiškai nėra adekvatūs tiems, kas kuria kūrybinių industrijų produktus ir paslaugas.

– Ar kūrybinės industrijos nėra paprasčiausias amatininkiškumas? Ar kūrybinės industrijos nėra tas pats klasikinis kičas?
– Ir taip, ir ne. Kadangi kūrybinės industrijos kūrėsi atsigręžiant į vietos kūrybinį potencialą ir jos įverslinimą, todėl jos turi labai daug bendro su amatininkais. Bet ne paprastais amatininkais, ne kičininkais, o tais, kurie kuria, atkuria ir puoselėja paveldą. Tad tradiciniai amatai, senosios tradicijos, jų pažinimas ir integravimas dabarties vartotojų kūryboje, siekis autentikos pakliūva į kūrybinių industrijų koncepcijos akiratį. Normaliai funkcionuojanti inkubatorių veikla siekia įverslinti talentą, originalią vietos kūrybą ir nieko bendro neturi su gintariniais paveikslais, pardavinėjamais ant Palangos tilto.

Šiandien originali kūryba dažnai plėtojama skaitmeninių technologijų pagalba. Todėl grafinis ar interneto dizainas, kompiuterinė grafika ir filmai, vaizdo projekcijos ir garso performansai, fotografija ir kompiuteriniai žaidimai tampa natūralia kūrybinių industrijų praktika. Ši veikla turi kur kas daugiau paklausos, didesnę vartotojų areną nei tradiciniai amatai. Skaitmeninės kūrybos rezultatai gausiai perkami ir parduodami globalioje ir plačioje visuomenėje.

– Kodėl susidaro įspūdis, kad medijos manipuliuoja žmonėmis, medijos apmiršta, net gangrenuoja ir vis daugiau vietos žmonių gyvenime užima nekontroliuojami socialiniai tinklai?
– Nieko nekontroliuojančių socialinių tinklų įspūdis yra normalus ir įprastas eiliniam vartotojui. Šiandien mes susiduriame su didele informacijos įvairove.

Prieš mūsų akis informacija iš karto kuriama, skleidžiama ir marinama. Tik pagalvokite, kiek per dieną mūsų akys užfiksuoja reklamų, prekės ženklų, bereikšmių lozungų, pakuočių ir net internetinės žiniasklaidos straipsnių antraščių. Galiausiai mus supantys ekranai ir interneto ryšys verčia patirti nuolatinio budėjimo režimą.

Mes laukiame pažado išsipildymo, neva mus turi ištikti kokia nors sensacija, mus padarysianti labai svarbius ir ypatingus. Medijos manipuliuoja pasakodamos ir atpasakodamos vienu metu persidengiančius naratyvus. Medijos yra mūsų laikmečiui būdingo kūrybingumo ir kūrybinės sumaišties veidrodis. Savo plepėjimu medijos atitraukia mūsų dėmesį nuo esmių ir priima mūsų gyvenimo kokybę lemiančius sprendimus mums net nedalyvavus. Plepančios medijos įsuka mus į plepėjimo ritualą, kuris puikiai tarpsta bekraščiuose socialinių tinklų vandenynuose.

Tik naivuoliams gali atrodyti, kad  socialinių tinklų niekas nekontroliuoja, kad socialiniai tinklai yra rojus, kurio prievaizdas Dievas išėjo ilgų atostogų ir nieko nepastebi.

Deja, šiuose tinkluose veikia ir plepantys į temą. T.  y. mums atsipalaidavus yra skleidžiama ir įrašoma teigiama ir neigiama nuomonė. Kontrolės dialektika tik iš pažiūros atrodo kaip savieigė ir bekontrolė.

Deja, viskas, kas paskelbiama internete – kiekviena žinutė, nuotrauka, vaizdo įrašas, palieka pėdsaką. Serveriai fiksuoja, kada ir kur lankėmės.

Taigi, mes nepasislėpėm nuo kontrolės, mes tik su džiaugsmu ir savanoriškai priėmėm mus stebinčio „didžiojo brolio“ žaidimo sąlygas. Kiekviena kontrolė mus paliečia asmeniškai, ypač tada, kai peržengiame susitarimų ribas, priimtas technologijų, visuomenės ir valdžios sutarimu.


 

Publikacijos nuoroda

Urbonavičiūtė, R. (2017-03-17). R. Venckus: „Šiandien kūrybiškumo teorijomis, sėkmės istorijomis mintama lyg placebu“. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/zmones/33536-r-venckus-siandien-kurybiskumo-teorijomis-sekmes-istorijomis-mintama-lyg-placebu.html.


 

Kiti dr. Remigijaus Venckaus interviu

Remigijus Venckus: „Kūrybos neatimsite niekada!“

Gabrielė Pastaukaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau gimtadienį“, – sako medijų menininkas, meno ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Šįkart šventė vyksta gimtajame menininko krašte: Šiaulių universiteto...

Reakcija: paroda vyriškojo seksualumo tema?

https://youtu.be/W2J6zmI9UBE Šiaulių televizijos parengtas reportažas, laidoje reakcija, pristato 2018 m. vasario 2 d., 18:00 val. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai 76353) atidarytą medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

VGTU dėstytojas paskaitoje privertė raudonuoti studentes

Joana Gimberytė-Juronė kalbina dr. Remigijų Venckų. Po antklode susipynę nuogi vyrų kūnai ir biblinės temos – šiuo deriniu garsėja šiauliečio menininko fotografijos. Parodą Kaune atidaręs vyras drąsiai kalbėjo apie nuogybę, tikėjimą ir vieną žinomiausių šių dienų...

Pokalbis apie Etiopiją

  https://soundcloud.com/remigijus-venckus/dr-remigijaus-venckaus-interviu-keliones-ir-svajones-2018-01-27-1500-lrt Pokalbis LRT Opus radijo stotieslaidoje Kelionės ir svajonės 2018 m. sausio 27 d. Pokalbis apie patirtis Afrikoje, o apie jas pasakoja doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Ar vis dar čia esame mes, dėmesingai kuriantys save ir savo gyvenimus?

Rūta Švedienė kalbasi su dr. Remigijum Venckum. AR VIS DAR ČIA ESAME MES, DĖMESINGAI KURIANTYS SAVE IR SAVO GYVENIMUS? Kėdainių lietuvių ir švedų draugija pradeda vykdyti naują, skatinantį nevyriausybinių organizaciją plėtrą, projektą „Motyvuojantis bendravimas ir...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Renginys nepalikęs abejingų

Modestas Navickas kalbina dr. Remigijų Venckų. Tarptautinių žodžių žodynas terminą homofobija (iš graikų k. ὁμός homo (seksualus), "toks pat, lygus" + φοβία (fobija), "baimė") apibrėžia kaip ne klinikinį baimės, paniekos ir neapykantos jausmą, nukreiptą prieš...

Mahometas. Kalnas. Ir kitokia lietuviška fotografija

Monika Slančauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Paprastai visokio plauko sentencijos, protingi ar gražūs posakiai man keldavo juoką. Tokį gilų ir su tokiu ryškios neapykantos prieskoniu.  Bet štai – lyg kokiam pačiam kvailiausiam siaubo filme – viena tokių...

R. Venckus: „Man kartais norisi vemti nuo vaizdų kiekio“

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus paroda „Tušti ekranai“ – eksperimentinių fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“...

„Ką čia velnią rodai“, arba kaip atrasti nieką

Simona Pužaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kas paslėpta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus eksperimentinėse fotografijose „Tušti ekranai“? Vaizdavimas nieko nevaizduojant. Jei nieko nematote, ten nieko ir...

R. Venckaus meninė fotografija – dovana Šiauliams.

Naujienų portalo Delfi žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Rugsėjo 10 – 13 d. Šiaulių miestas šventė gimtadienį ir kaip dera tikrai šventei į miestą grįžo po Lietuvą ir visą pasaulį išsibarstę Šiauliečiai. Pirmąją miesto gimtadienio šventimo dieną (rugsėjo 10 d.)...

Remigijus Venckus nebijo būti pavadintas gėjumi

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Varšuvos nacionalinis muziejus surengtoje parodoje „ARS homo erotica” nepabūgo eksponuoti šią prieš porą metų Remigijaus Venckaus sukurtą  skandalingąlyrinę kompoziciją - „Renovacija”: keturios persipynusios kojos...

Iš praeities dabartyje, iš dabarties — praeityje

Marina Visockienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Taip pavadinta 27-erių šiauliečio menininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda trečiadienį atidaryta Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos kolegijoje. — Kodėl toks neįprastas parodos pavadinimas? — Kartą, peržiūrėdamas kelis...

Kelias, kurį einu, yra neįprastai vingiuotas ir pilnas siurprizų

Gabrielė Kuizinaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. 2015 m. balandžio 21 d. LR ambasadoje Berlyne atidaryta medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“. Menininkas daug kartų lankėsi Berlyne, domėjosi miesto...

Menininkas R. Venckus apie mirusius ir medijas

Lina Abromavičienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės.  Lankyti kapines ir prisiminti savo artimuosius šiomis dienomis – kiekvieno rūpestis ir pareiga. Tačiau ar tikrai žvakės degamos dėl mirusiųjų? O...

Remigijus Venckus: moralės žvėris prieš nuogumą

Gintarė Čiuladaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Birželio 1 dieną menininkas, medijų meno kūrėjas ir dėstytojas Remigijus Venckus uždaro savo parodą „Trans-kaimas-LT“ Šiauliuose. Birželio 2-ąją Kauno miesto muziejuje pristatoma jo ekspozicija „Fotofragmentai....

Remigijaus Venckaus paskaita apie eksperimentinę fotografiją

Kamanė.lt žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Gegužės 6 d. 11 val. VšĮ Profesinio meistriškumo akademijoje (Pilviškių g. 18, Kaunas) paskaitą apie eksperimentinę fotografiją skaitys medijų kultūros tyrinėtojas ir medijų menininkas, lektorius Remigijus Venckus....

R. Venckus – atvirai apie „Kūrybiškos vasaros“ idėją

Naujienų portalo „Delfi" žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Dažnas iš mūsų mano, kad vasara yra kelionių, atostogų ir stovyklų metas, tačiau ne visi renkasi keliones, aktyvų ir sportišką poilsį. Rugpjūčio pradžioje Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) buvo...

Laikas ir erdvė pagal R. Venckų

Ramunė Dambrauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Iš Šiaulių kilęs medijų menininkas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...