Ramunė Dambrauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų.

Iš Šiaulių kilęs medijų menininkas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto docentas Remigijus Venckus Trakų gatvės galerijoje pristatė eksperimentinių fotografijų parodą. Joje eksponuojami fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“ fragmentai. Savo kūriniais menininkas kreipiasi į žiūrovą ir užduoda provokuojantį klausimą, kas yra erdvė ir laikas. Apie tai kalbame plačiau.
– Kaip tapote pasaulio piliečiu?
– Mes visi esame pasaulio piliečiai. Pasaulis ir Tėvynė prasideda su vaikystės kiemu, su tuo, kas ženklinama kaip nuosavybė. Visa tai, kas prasideda su mano vaikyste ir įsimintinais gyvenimo etapais, man dariusiais didelę įtaką, ateityje keliauja kartu. Visa tai mane ne tik įžemina, bet ir leidžia atsispirti bei augti. Todėl gal ir esu pasaulio pilietis net tuomet, kai nuo savęs nebėgu ir keliauju kartu su savo Tėvyne.

R. Venckus: „Tikriausiai nuotraukomis aš kompensuoju dabarties trūkumą. Kalbėdamas apie savo kūrinius ir prabildamas atvaizdais aš vedu diskusiją remdamasis iš praeities atkeliaujančia savo patirtimi, žinojimu ir nuorodomis.“
Dovydo STAPONKAUS nuotr.

Keliaudamas po svečias šalis visada užsuku į galerijas ir muziejus. Specialiai apžvelgiu vietines meno kolekcijas ir parodas. Pavyzdžiui, vasarą būdamas Kroatijoje apžiūrėjau XX – XXI a. Nacionalinę Kroatijos vizualiojo meno kolekciją; žiemą – Berlyne apžiūrėjau Bauhaus mokyklos palikimą ir naujas, skirtingus kūrėjus pristatančias parodas. Mačiau įspūdingą vengrų kilmės menininko László Moholy-Nagy retrospektyvą. Taip keliaudamas aš tampu jei ne pasaulio, tuomet bent jau Europos piliečiu. Kadangi dar neaplankiau kitų žemynų ir neturiu didelio noro palikti Europos, todėl aš save laikau europocentrišku žmogumi.
Beje, esu linkęs manyti, kad būti atpažįstamam pasaulyje labai šaunu. Juk tai glosto menininko savimeilę. Vis tik esu įsitikinęs, kad virtuali erdvė panaikindama sienas mus visus privertė tapti bent jau savojo žemyno piliečiais.
– Kiek laiko bastotės po užsienį?
– Aš nesu tikras ar visas mano keliones galima vadinti bastymusi. Vieni keliautojai šiaip bastosi, kiti apsigyvena svečiose šalyse, treti stažuojasi. Aš vykstu arba pas draugus, arba tiesiog keliauju. Mano tikslas – aplankant skirtingus miestus patirti jų kultūras ir apžvelgti reprezentacines bei marginalias meno erdves. Bastymasis man nėra tendencingas, nes manasis dėstytojo ir kritiko darbas bei meninė kūryba reikalauja susikaupimo ir atidumo. Dėstytojo darbo grafikas labai griežtas ir negailestingas norintiems neatsakingo poilsio.
– Kas nusistovi sieloje po kelionių?
– Po kelionės visada lieka mane keičiančios ir auginančios patirtys. Nors šios visos patirtys ir nusako manąjį „aš“, tačiau esu įsitikinęs, kad kiekvienas save suprantame per santykį su „kitu“. Taip pat sau prieštaraudamas dažnai prieinu ir kitą nuomonę, kad žmogaus kaita labai lėta ir nepastebima. Žmogus nesikeičia, bet pasipildo, adaptuojasi, susigyvena su naujomis erdvėmis ir laikais. Šią mintį galima labai paprastai įrodyti. Pavyzdžiui, kai bandau pakeisti save, tuomet pastebiu, kad pokytis labai sunkiai įmanomas. Šiuo atveju tikriausiai neverta net mėginti keisti kitą.
– Minėjote, kad dabar jums laikas reiškia visai ką kita. Kas atsitiko?
– Manąją laiko sampratą kardinaliai pakeitė menotyros doktorantūros studijos. Manau, kad menas yra ne tik savianalizės, bet ir aplinkos reiškinių, socialinių, ekonominių ar politinių pokyčių analizės priemonė. Nors ir niekada nesusimąstome, tačiau pats įsitikinau, kad menininkui laikas labai svarbus.
Dabar man laikas kitoks. Atrodo, kad jis dabinasi gailesčiu. Pavyzdžiui, naršydamas užeinu į savo buvusios vidurinės mokyklos puslapį. Nors patalpintose renginių nuotraukose matau tas pačias mokytojų šypsenas, tačiau jos nebetokios, akivaizdžiai pakitusios. Jos kažkokios sutrūkinėjusios ir suaižėjusios. Šypsenos tarsi pabirusios į begalę atminties nuorodų. Taip aš suprantu, kad mūsų įvardijamas laiko tekėjimas nenaudingas fiziniam žmogaus kitimui. Tiesa, proto vystymui laikas teikia priešingą naudą.
Dabar žvelgdamas į airių dainininkės Sinead O’connor muzikinį klipą „Tau niekas neprilygsta“ aš kūrėją regiu labai jauną, seksualią ir be galo žavingą. Atrodo, kad daina tiesiog sulimpa su Shead’os įvaizdžiu. Internete, susiradęs naujausius dainininkės koncertų įrašus ir juos peržiūrėjęs pagalvoju: „Viešpatie, kaip tu pasenai, kaip gaila…“ Tik šiuo atveju aš tvirtai negaliu pasakyti, ko gaila. Galbūt man gaila laiko, nors jis ir yra be galo efemeriškas darinys… Negrįžtantis laikas mums sukelia gailestį to, kas buvo ir bet kokia kaina neužsilaikė tikrovėje.
– Kokią laiko struktūrą galite įvardyti? Apie kokį laiką kalbate savo kūryboje?
– Studijuodamas poststruktūralizmo filosofiją ir rašydamas disertaciją „užsiroviau ant teorijų“, neigiančių dabarties laiką. Visą idėją galima perteikti vienu pavyzdžiu. Tai, ką dabar girdite, jau esu permąstęs savyje iki ištariant balsu. Visa tai, ką pasakau, atkeliauja iš jau buvusios mano patirties. Dabar jūs įdėmiai klausote ne mano kalbos, bet pažado, jog dar kažką pasakysiu. Vadinasi, aš kalbu iš praeities (pa)žadėdamas ateitį. Tuo pačiu metu ne tik aš pats, bet ir jūs esate ir praeityje, ir ateityje. Klausytojas nėra dabartyje. Jis bando susieti tai, ką jau išgirdo, ir tai, ką pažadu.
Tad ką aš bandau pasakyti apie laiką savo kūryboje? Tikriausiai nuotraukomis aš kompensuoju dabarties trūkumą. Kalbėdamas apie savo kūrinius ir prabildamas atvaizdais aš vedu diskusiją remdamasis iš praeities atkeliaujančia savo patirtimi, žinojimu ir nuorodomis. Kai visas šias nuorodas ir žinojimus apjungiu ir suformuoju keistas vaidų metaforas, tuomet mano kūryba virsta nauja struktūra, ženklinančia ne praeitį, bet jau vykstančią dabartį. O žiūrovas, bandydamas išsiaiškinti vaizdais skleidžiamą pranešimą, keliauja ateities link. Kūryba, priešingai nei mano kalbėjimas, nutinka kaip nuotraukos akimirka, įspraudžiama į tuščią dabartį. Tad ji (nuotrauka), atitrūkdama nuo manęs ir dalyvaudama diskusijoje su žiūrovu, tik trumpam kompensuoja nepatiriamą dabarties ilgesį. Ji verčia žiūrovą išsiaiškinti prasmę, kuri taip pat atitenka ateičiai, t. y. gali išsipildyti tik ateityje, tik žiūrovui atsisakant pažodinio atvaizdo kartojimo. Čia „pažodinis“ reiškia užsibuvimą dabartyje.
Kiekvienas kūrinys, kiekviena kalba atkeliauja iš praeities žinojimo ir patyrimo. Jei pasitelkus vizualųjį meno kūrinį vis dar žadama, jog kažkas nutiks, bet jau vykstant ateičiai nenutinka, tuomet gal verta paklausti, ar laikas dar ne sunaikino fizinio autoriaus? Šuo atveju vietoj nutikimo kaip nuotykio, kaip Mesijo pažado išsipildymo lieka tik kūrinio materialinės vertės didėjimas. Štai koks yra negailestingas laikas… Jo abejingumą regiu tuomet, kai brangsta autoriaus vardas ir parašas, bet ne pats autorius-žmogus…
– O erdvė?
– Nors dabarties kvantinė fizika skaičiuoja erdvę be laiko ir laiką be erdvės bei aptaria kitus išmatavimus, tačiau man svarbus erdvės ir laiko kontinuumas. Manau, tik jį gali aprėpti humanitaro protas. Męs aplimpame erdve ir laiku tarytum skaudžiai kandančiomis blakėmis. Patirdami erdvėlaikio skausmą išsiaiškiname savo koordinates ir suprantame savo vietą pasaulyje. Nuo savosios vietos nepabėgsi, esi surištas su laiku ir erdve lyg šuo grandine su savąja būda.
Panašiai mąsto ir mano draugas, pasaulyje garsus grafikas, knygų iliustratorius Stasys Eidrigevičius. Nors atrodo, kad jo kūrybos plati sklaida ženklina menininką esant labai kosmopolitišką ir šiuolaikišką, tačiau vos tik jam prabilus apie save išgirstu prisiminimus apie vaikystę, motiną, basas kojas, karštą karvės pieną ir panašiai. Tuomet suprantu, kad jis, kaip ir aš, kaip ir tas minėtas šuo, nėra niekur toliau nubėgęs nuo savosios būdos, nei leidžia įsitempusi grandinė. Kad ir kiek investuočiau į išorę, keisčiau savuosius vaidmenis, vis tiek lieku surištas su savąja vieta. Nors aš ir galiu apsimest, kad taip nėra, bet erdvės ir laiko kontinuumas nurodo manąją vietą.
– Kokį laiką atveria fotografija?
– Vis labiau įsitikinu, kad fotografija yra galingesnė už kiną. Ji pamato ir užfiksuoja tai, ko plika akimi nepamatysiu. Mano fotografija klausia apie tai, kas yra dabarties laikas. Nuotraukoje lieka tik dabarties laiko atspaudas, kuris iškeliamas ir žiūrovo akistatoje parodomas. Kitaip mes negalime patirti dabarties laiko kaip tik per momentinį, akimirksninį atvaizdą.
– Iš kur toks noras tyrinėti kūrybą?
– Mane domina humanitariniai dalykai. Norėdamas suprasti meno kūrybą dažnai keliu klausimus apie vieno ar kito kūrinio atsidaromo motyvą, apie jo laiką ir erdvę, apie tapatybę. Pagalvojęs, iš kur atsiranda šis mano noras, dažnai prieinu išvadą, kad tikriausiai dėl visko kalti genai. Mano giminėje buvo ir yra daug mokytojų. Prosenelės brolis Jonas Remeika buvo mokslininkas, liaudies kultūros tyrinėtojas, berods dėl karo negandų migravęs į Vokietiją. Kitas buvo kunigas, o dar kitas – tikriausiai kariškis. Mano močiutės broliai ir seserys visi turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tėvai mane pyplį tąsydavo po visas keliones. Jų metu būtinai aplankydavome visus muziejus ir galerijas. Perkeltine prasme galiu teigti, kad meilė menui ir platus humanitaristinis rūpestis įdiegtas su pirmuoju motinos pienu.
– O savęs negaila toje laiko bėgmėje?
– Kaip dauguma menininkų pasakytų, mano džiaugsmas ir skausmas yra kūryba. Tad kol galiu kurti, tol manęs gailestis nelanko. Gal tik gaila senstančių žmonių ir netinkamų savo poelgių. Gaila, kad kartais pasielgiau ne taip, kaip turėjau; buvau ne tuo, kuo turėjau būti; sukūriau ne tokį įspūdį, koks mane atspindėtų. Kadangi suprantu, jog niekada nepasimokysi iš svetimų klaidų, kaip tik iš savo, todėl mano gailestis betikslis ir bevertis. Juk viskas ir turėjo nutikti taip, kaip nutiko. Priešingu atveju nebūčiau toks, koks esu dabar. Ypač man kelia abejonę savęs gailestis. Tokiu atveju norisi garsiai ir negailestingai surikti: jei pradedi gailėti savęs, tuomet gal nustok ir gyvenęs…


 

Publikacijos nuoroda

Dambrauskaitė, R. (2015-03-14). Laikas ir erdvė pagal R. Venckų. Šiaulių naujienos, nr. 50(17619), p. 5, 11. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/index.php/zmones/5181-laikas-ir-erdv-pagal-r-venck (žiūrėta 2017-05-30)


 

Kiti dr. Remigijaus Venckaus interviu

Remigijus Venckus: „Kūrybos neatimsite niekada!“

Gabrielė Pastaukaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau gimtadienį“, – sako medijų menininkas, meno ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Šįkart šventė vyksta gimtajame menininko krašte: Šiaulių universiteto...

Reakcija: paroda vyriškojo seksualumo tema?

https://youtu.be/W2J6zmI9UBE Šiaulių televizijos parengtas reportažas, laidoje reakcija, pristato 2018 m. vasario 2 d., 18:00 val. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai 76353) atidarytą medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

VGTU dėstytojas paskaitoje privertė raudonuoti studentes

Joana Gimberytė-Juronė kalbina dr. Remigijų Venckų. Po antklode susipynę nuogi vyrų kūnai ir biblinės temos – šiuo deriniu garsėja šiauliečio menininko fotografijos. Parodą Kaune atidaręs vyras drąsiai kalbėjo apie nuogybę, tikėjimą ir vieną žinomiausių šių dienų...

Pokalbis apie Etiopiją

  https://soundcloud.com/remigijus-venckus/dr-remigijaus-venckaus-interviu-keliones-ir-svajones-2018-01-27-1500-lrt Pokalbis LRT Opus radijo stotieslaidoje Kelionės ir svajonės 2018 m. sausio 27 d. Pokalbis apie patirtis Afrikoje, o apie jas pasakoja doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Ar vis dar čia esame mes, dėmesingai kuriantys save ir savo gyvenimus?

Rūta Švedienė kalbasi su dr. Remigijum Venckum. AR VIS DAR ČIA ESAME MES, DĖMESINGAI KURIANTYS SAVE IR SAVO GYVENIMUS? Kėdainių lietuvių ir švedų draugija pradeda vykdyti naują, skatinantį nevyriausybinių organizaciją plėtrą, projektą „Motyvuojantis bendravimas ir...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Renginys nepalikęs abejingų

Modestas Navickas kalbina dr. Remigijų Venckų. Tarptautinių žodžių žodynas terminą homofobija (iš graikų k. ὁμός homo (seksualus), "toks pat, lygus" + φοβία (fobija), "baimė") apibrėžia kaip ne klinikinį baimės, paniekos ir neapykantos jausmą, nukreiptą prieš...

Mahometas. Kalnas. Ir kitokia lietuviška fotografija

Monika Slančauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Paprastai visokio plauko sentencijos, protingi ar gražūs posakiai man keldavo juoką. Tokį gilų ir su tokiu ryškios neapykantos prieskoniu.  Bet štai – lyg kokiam pačiam kvailiausiam siaubo filme – viena tokių...

R. Venckus: „Man kartais norisi vemti nuo vaizdų kiekio“

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus paroda „Tušti ekranai“ – eksperimentinių fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“...

„Ką čia velnią rodai“, arba kaip atrasti nieką

Simona Pužaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kas paslėpta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus eksperimentinėse fotografijose „Tušti ekranai“? Vaizdavimas nieko nevaizduojant. Jei nieko nematote, ten nieko ir...

R. Venckaus meninė fotografija – dovana Šiauliams.

Naujienų portalo Delfi žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Rugsėjo 10 – 13 d. Šiaulių miestas šventė gimtadienį ir kaip dera tikrai šventei į miestą grįžo po Lietuvą ir visą pasaulį išsibarstę Šiauliečiai. Pirmąją miesto gimtadienio šventimo dieną (rugsėjo 10 d.)...

Remigijus Venckus nebijo būti pavadintas gėjumi

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Varšuvos nacionalinis muziejus surengtoje parodoje „ARS homo erotica” nepabūgo eksponuoti šią prieš porą metų Remigijaus Venckaus sukurtą  skandalingąlyrinę kompoziciją - „Renovacija”: keturios persipynusios kojos...

Iš praeities dabartyje, iš dabarties — praeityje

Marina Visockienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Taip pavadinta 27-erių šiauliečio menininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda trečiadienį atidaryta Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos kolegijoje. — Kodėl toks neįprastas parodos pavadinimas? — Kartą, peržiūrėdamas kelis...

Kelias, kurį einu, yra neįprastai vingiuotas ir pilnas siurprizų

Gabrielė Kuizinaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. 2015 m. balandžio 21 d. LR ambasadoje Berlyne atidaryta medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“. Menininkas daug kartų lankėsi Berlyne, domėjosi miesto...

Menininkas R. Venckus apie mirusius ir medijas

Lina Abromavičienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės.  Lankyti kapines ir prisiminti savo artimuosius šiomis dienomis – kiekvieno rūpestis ir pareiga. Tačiau ar tikrai žvakės degamos dėl mirusiųjų? O...

Remigijus Venckus: moralės žvėris prieš nuogumą

Gintarė Čiuladaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Birželio 1 dieną menininkas, medijų meno kūrėjas ir dėstytojas Remigijus Venckus uždaro savo parodą „Trans-kaimas-LT“ Šiauliuose. Birželio 2-ąją Kauno miesto muziejuje pristatoma jo ekspozicija „Fotofragmentai....

Remigijaus Venckaus paskaita apie eksperimentinę fotografiją

Kamanė.lt žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Gegužės 6 d. 11 val. VšĮ Profesinio meistriškumo akademijoje (Pilviškių g. 18, Kaunas) paskaitą apie eksperimentinę fotografiją skaitys medijų kultūros tyrinėtojas ir medijų menininkas, lektorius Remigijus Venckus....

R. Venckus – atvirai apie „Kūrybiškos vasaros“ idėją

Naujienų portalo „Delfi" žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Dažnas iš mūsų mano, kad vasara yra kelionių, atostogų ir stovyklų metas, tačiau ne visi renkasi keliones, aktyvų ir sportišką poilsį. Rugpjūčio pradžioje Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) buvo...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...