Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų.

„Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos padalinys, fotografijos galerija). Tą kartą publikavome doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtą straipsnį-interviu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi. Mūsų laikraštyje tokio atvejo dar nebuvo, kai naujame, atskirame straipsnyje pašnekovas užduoda klausimus ankstesnio straipsnio autoriui. Tad šį kartą dalinamės bienalės kuratoriaus interviu su rubrikos „Kultūros kirtis” autoriumi, medijų kultūros kritiku, menininku doc. dr. R. Venckumi (šiuo metu atstovaujančiu Vilniaus Gedimino technikos universitetą).

Paminėta, kad šio straipsnio atsiradimo priežastis yra 2017 m. liepos 18 d. skaityta doc. dr. R. Venckaus paskaita „Mada, miestas, žmogus“. Kadangi pokalbyje daugiausiai dėmesio bus skirta paskaitos temai, todėl pirmiausiai pateikiame paskaitos santrauką, o po jos ir visą interviu. 

Apžvalginės paskaitos „Mada, miestas, žmogus” idėja – išsiaiškinti kaip XX – XXI a. mados fotografijoje „atsiranda” miesto atvaizdai arba miesto kultūrą reprezentuojantys įvaizdžiai. Paskaitoje analizuojami skirtingi, tačiau ikoniškai reprezentatyvūs XX – XXI a. mados fotografų kūriniai, glaustai pristatomos kūrėjų biografijos. Fotografų kūrybą skirstoma į tris grupes: komercinės mados fotografijos lauko kūrėjai, mados ir gyvenimo būdo dokumentikos ir fotožurnalistikos atstovai, komercinės mados fotografijos ir konceptualaus meno kūrėjai, kvestionuojantys grožio sampratą.

Paskaitos pradžioje glaustai supažindinama su mados diskursu ir jo sąlyčiu su fotografija. Analizuojama mados daikto samprata, pridėtinė vertė, simbolinės pridėtinės vertės pasiskirstymas, bei simbolinio kapitalo stiprinimas, naudojant mados fotografiją. Mados diskursas siejamas su valdžios ir galios santykių, standartų gamybos ir individualybės nykimo klausimais. Fotografija užpildo madą, kaip tuščią ženklą, prasmingu turiniu ir būdama grynuoju miesto kultūros produktu, veikia ne tik kaip verslas ir menė kūryba, bet kaip kultūros ir technologijų vystymosi atspindys. Fotografija kuria miestiečių aukštuomenės gyvenimo įvaizdį, praneša apie naujus, dar rinkoje nepasirodžiusius mados daiktus, stiprina  ne įsivaizduojamų, bet menamų daiktų geismą.

Paskaitoje prieinama išvados: nors mados fotografijos kilmė yra grynai miestietiška, tačiau joje miesto aplinka, urbanistika ir gyvenimo būdas akivaizdžiai pradedami fiksuoti tik nuo XX a. vidurio. XX – XXI a vyrauja studijinė, interjerinė, režisūrinė fotografija. Daugiausiai dėmesio skiriama dailei būdingai „paveikslinio” vaizdavimo strategijai, t. y. ikoninio dailės paveikslo normų nuolatinis revizavimas ir perkėlimas į komercinę fotografiją.

Dr. Remigijaus Venckaus fotografija

Sigitas Laurinavičius: Panevėžyje jau nebe pirmą kartą skaitėte paskaitas, kurios, kaip pastebėjau, pritraukia vis daugiau klausytojų, o atsiliepimai vis šiltesni ir šiltesni – kaip renkatės temas?

Remigijus Venckus: Paskaitų neskaitantiems žmonėms dažnai gali susidaryti įspūdis, kad pasirinkti temą yra didžiausias iššūkis. Tačiau jau trylika metų plėtojama dėstytojo praktika man leido išsiugdyti gebėjimą taikliai pajausti savo auditorijos nuotaiką ir pastebėti jų lūkesčius. Kuo dažniau skaitau viešas paskaitas, dalyvauju mokslinėse diskusijose ir konferencijose, tuo lengviau reiškiu mintis, greičiau ir kokybiškiau pasiekiu savo auditoriją. Paskaitų temas dažniausiai lemia renginių pobūdis, auditorijos tipas ir net pats užsakovas (organizacija, įstaiga, bendro intereso vienijami kolegos, etc.).

Negaliu atmesti minties, kad paskaitų sėkmė priklauso ir nuo paties lektoriaus. Nors nenoriu atrodyti savimyla, tačiau sutinku su kolegų pastebėjimais, kad sugebu valdyti auditoriją ir turiu oratoriaus gebėjimų. Vis tik šis gebėjimas atsirado neatsitiktinai, jį lėmė auklėjimas. Būdamas vaiku kai ko nors norėdavau pasiteirauti ar ką nors gauti iš kito žmogaus mano tėvai šiame dialoge griežtai atsisakydavo dalyvauti. Mama yra pasakiusi: nori paprašyti, tai pats ir paprašyk?! Šiandien esu dėkingas savo Mamai, mat ji leido man būti savarankiškam.  Kitas atskiras atvejis yra labiau susijęs su literatūra ir aktoryste. Atmenu kai vaikystėje regėjau televizijos ekrane aktorius skaitančius poeziją. Tuomet pagalvojau, kad lietuvių literatūros pamokose aš lygiai taip pat raiškiai ir įtaigiai noriu skaityti eilėraščius. Kai pamokoje pirmą kartą raiškiai perskaičiau poeziją mano mokytoja, Augenija Vitkauskienė, net akinius nusiėmė. Ji man pasiūlė dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. Aš sutikau. Nepatikėsite, daug kartų tapau rajono, apskrities, teminių įvairių skaitovų konkursų laureatu. Nebuvo mėnesio, kai į mokyklą neatsiųstų laimėtojo diplomo. Esu nuoširdžiai dėkingas savo mokytojai, už mano oratorinių gebėjimų skatinimą ir ugdymą.

Paskaitas skaityti Panevėžyje yra neapsakomas malonumas. Čia pažįstu daug menininkų, apie daugelis jų esu rašęs ne vieną recenziją, parodų kritinius tekstus katalogams, reiškęs asmeninę nuomonę žurnalistams. Kai atvykstu mane visada sutinka vietos menininkai kviesdami diskutuoti, kalbėtis ne tik apie meną, bet ir apie labai plačias, egzistencijos problemas. Aš jaučiu, kad mano parenkamos temos panevėžiečiams yra įdomios, jie negaili nuoširdžių pastabų. Po paskaitų ir mano parodų visada išsako savo nuomonę, o kai kada net pateikia naudingus patarimus. Niekur kitur aš neturiu tokios puikios publikos kaip tik Panevėžyje ir Šiauliuose. Tiesa, Šiauliai man visada lieka ypatingi. Aš juose gimiau, gyvenau, mokiausi, brendau kaip menininkas ir mokslininkas. Šie abu miestai yra labai ypatingi.

Dr. Remigijaus Venckaus fotografija

Aš taip pat savotišką publiką turėjau Kaune ir Vilniuje, kai vykstant festivaliui „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” pristatinėdavau kitų menininkų parodas. Ne kartą po savo kritinės kalbos esu gavęs gėlių iš auditorijos. Nors jau tris metus esu labiausiai įnikęs į mokslo vadybos ir pedagogikos procesus, bet šį pavasarį Vilniuje apsilankius kolegės kuruojamoje tarptautinėje parodoje (tiesa aš joje viešai netariau jokio kritikos žodžio), buvau atpažintas meno kolekcionierių. Nors aš jų niekada nepažinojau, nesidomėjau jų sukauptomis kolekcijomis, tačiau jie sveikinosi su manimi ir konstatavo, kad pasiilgo mano vedamų parodų pristatymų, publikuojamų kritinių recenzijų. Yra ir tokių atvejų, kai pavieniai žmonės sužinoję, kad Klaipėdoje kalbėsiu per parodos pristatymą specialiai atvyksta net iš Kėdainių. Tai iš ties džiugina, tai iš ties rodo, kad dirbu ne veltui.

– Šių metų liepos mėnesį, Panevėžio tarptautinės fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas 2017“ metu skaitėte paskaitą „Mada, miestas, žmogus“; kiek mada šiuo atveju gali būti aktuali fotomenininkams, jų kūrybai, ar tai vis tik daugiau skirta platesnei auditorijai, siekiant supažindinti su plačiu ir daugiabriauniu fotografijos lauku?

– Jau ne kartą esu akcentavęs, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų santykio su mada. Būti nemadingu jau savaime reiškia reaguoti į mados laiką ir jame vykstančius pokyčius. Fotografai kurdami „gražias” ir „negražias” nuotraukas aktualizuoja skonio ir estetikos svarbą. Madai, kuri vis tik dažniausiai siejama su rūbo dizainu (nors ir yra platesnis reiškinys), taip pat aktualu kurti, o konceptualiosios mados atveju net kvestionuoti estetiką ir skonį. Mada, kurios mes vaikomės sukuria ir išpopuliarina standartus. Vartodami madą įgaliname standartus kasdienybėje, paverčiame net savo tapatybės dalimi. Tad mada mums visiems yra aktuali.

Mados ir fotografijos santykis labai ryškus. Mados fotografo veikla padeda mados daiktui būti pastebėtu ir geidžiamu. Mados daiktu yra vadinamas rūbas, aksesuaras arba kitas, plačiai geidžiamas, vartojamas ir net kopijuojamas dizaino sprendimu išsiskiriantis daiktas. Mados fotografija suteikia ir/ arba sustiprina pridėtinę mados daikto vertę. Viena vertus nuotraukos išryškina išskirtines mados daikto savybes, kitą vertus, jos stiprina simbolinę pridėtinę vertę, kuri gali būti išmatuojama piniginiais vienetais. T. y.  nuotraukos gali padidinti simbolinę pridėtinę vertę nuo kelių iki keliasdešimt kartų. Pavyzdžiui, batų pridėtinė vertė – tai sandarumas, nenušalusios ir nesušlapusios kojos; rankinės pridėtinė vertė – tai tinkama talpa daiktams įdėti ir patvarumas juos (daiktus) gabenant, etc.

Vis tik mados diskursui ir mados fotografijai labai aktuali simbolinė pridėtinė vertė. Šiuo atveju batų simbolinė pridėtinė vertė bus jų (batų) paviršiaus tekstūra, simbolizuojanti socialinį savininko statusą, rankinės – derėjimas prie prabangios suknelės ir prabangos įspūdžio sustiprinimas. Taigi  batai perkami ne vien dėl to, kad būtų patogu vaikščioti, kad apsaugotų nuo šalčio ir drėgmės, bet ir dėl galimybės reprezentuoti tam tikro visuomenės sluoksnio tapatumą. Tad net mados fotografijos atveju galima teigti, kad tinkamas socialinio sluoksnio atspindėjimas nuotraukoje lemia mados daikto simbolinę pridėtinę vertę. Sėkmingu fotografo darbu yra stiprinama mados daiktą sukūrusio asmens arba kompanijos vertė, o taip pat ateityje gali būti garantuojamas kuriamų produktų kainos didėjimas.

Mados fotografija gali lemti stipresnį mados daikto geismą. T.y. vartotojų norą įsigyti daiktą, jį turėti ir juo puikuotis. Mados fotografija prisideda prie asmens tapatumo kūrybos. Šiuolaikinių vartotojų įpročiai – nuolatinis įvaizdžio kūrimas ir perkūrimas, rodo jog tapatumo kūryba nebėra metodiškai nuosekli, o pati tapatybė niekada nėra stabili. Taip yra todėl, kad mados diskursas nuolatos kinta. Mada apima visus kultūros sluoksnius: elgesį, profesijos pasirinkimą, išsilavinimą, socialinius ryšius ir jų reprezentavimą kasdienėje kalboje, seksualumą, etninę tapatybę, etc.

Mados fotografija negali būti traktuojama vien tik kaip verslas, todėl kad aktualumo nepraranda tiek grožio, tiek bjaurasties klausimai. Demarkacinėje zonoje tarp mados fotografijos kaip verslo ir kaip meno atsiduria gryni estetikos klausimai. Jie sprendžiami vadovaujantis dailei būdingais komponavimo metodais, fotosesijos metu kuriant specialius dialogus, asociacijas su kitų menų išeksploatuotais įvaizdžiais (pvz., kino arba teatro). Šioje demarkacinėje zonoje, kurią sieju su estetikos diskursu, mados fotografija gali būti suvokiama kaip kurianti tai ką galima vadinti anti-realybe arba virštikroviškumo grožiu. T. y. nuotraukose sukuriama įspūdinga ir vartotojo dėmesį prikaustanti iliuzija apie parduodamą mados daiktą, jo savininko gyvenimo būdą, o taip pat net apie daiktą sukūrusio dizainerio „dievišką” talentą. Iliuzija yra sėkminga tiek, kiek ja tikima arba bandoma tikėti. Taip formuojamas virštiktroviškumo grožis. Galiausiai šiuolaikiniame pasaulyje vien siekti perteikti nuostabią daikto išvaizdą ir pavydėtinai puikų jo savininko gyvenimo būdą nepakanka. Fotografai ryžtasi „ekstremaliam išradingumui”. T.y. nuotraukose regimas mados daiktas gali būti visiškai neįmanomas vartoti realybėje, o jo savininko gyvenimo būdas nieko neturėti bendro su vartotojų gyvenimo įpročiais. Daiktai, žmonės gali būti specialiai deformuojami, pasitelkiamos įvairios papildomos dekoracijos ir deformacijos. Pavyzdžiui fotografuojama gamyklos įrenginių fone, kuris iš pirmo žvilgsnio nieko neturi bendro su daiktu. Taip kuriama neįprastą, žiūrovą gluminanti, svarstyti apie atvaizdą verčianti kompozicija.

Vis tik per siaura manyti, kad mados fotografijos centre yra mados daiktas. Šalia jo visada yra svarbus klausimas apie gyvenimo būdą. T. y. mados fotografija sugestyviai perteikdama vyraujantį gyvenimo būdą arba galimus naujus, alternatyvius gyvenimo būdus gali būti traktuojama kaip kultūros pokyčių atspindys. Net šiuolaikinės mados nuotraukos pasakoja ne tik apie tam tikrų žmonių grupių gyvenimo ypatybes, bet ir kelia moralės, globalizacijos, visuomenės nelygybės, seksualinės tapatybės, rasizmo ir smurto klausimus. Nepriklausomai nuo fotografijos pritaikomumo, nuotraukos jungia ir skiria žmones, todėl jos ir yra traktuotinos kaip kultūros atspindys.

XX ir XXI a. yra pažymėtas technologijų progresu. Kadangi progresas neaplenkė ir audiovizualinių, telekomunikacinių technologijų, todėl mados fotografija atspindėdama kintančius vartotojų įpročius bei siūlydama naujus naratyvus neapėjo ir technologijų klausimo. T. y. vartotojų visuomenė, vis labiau įsitraukdama į audiovizualinių ir telekomunikacinių medijų siūlomas pramogas pati reikalavo kitokios, estetine ir technologine prasme stebinančios fotografijos. Vieną vertus, mados fotografija demonstruoja pakitusias optikos galimybes, antra vertus ji yra adaptuojama vartojimui ne tik popieriuje, bet ir ekrane, trečia vertus, jai papildomas techninės kokybės ir estetikos sąlygas kelia kitų medijų formuojama ir propaguojama kokybė, pavyzdžiui, skaitmeninio kinematografo arba kompiuterinės animacijos.

– Mada kaip menamų daiktų geismą kuriantis faktorius – skambi frazė, ar vis dėlto realybė?
– Jau minėjau, kad mada yra glaudžiai susijusi su standartais. Kita vertus, mada diegia standartus, juos demonstruoja ir skatina jų geismą. Apie tai esu rašęs moksliniame straipsnyje „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“. Sėkmingu mados ir standartizacijos sąjungos pavyzdžiu, stiprinančioje potyrių geismą ir griaunančią individualų kūrybingumą, galima laikyti japonų kompanijos „Sanrio“ sukurtą ir pačiais įvairiausiais produktais tiražuojamą „Hello Kitty“ personažą.

Autoriai Yuko Shimizu ir Yuko Yamaguchi 1975 m. savo kūrinį sėkmingai pristatė Japonijoje, o po metų – JAV. „Hello Kitty“ tapo populiariu personažu tiek, kad jos atvaizdas šiuo metu puikuojasi ant moteriškų rankinių paviršiaus. Personažo atvaizdu ir spalviniu deriniu yra dekoruojami net rūbai, interjerai, automobiliai, etc. „Hello Kitty“ atvaizdas puošia vyrišką ir moterišką apatinį trikotažą.

Maža to, „Hello Kitty“ užsitarnavo ypatingą 8 – 14 metų mergaičių dėmesį. Jaunosios vartotojos nori dabintis rūbais su „Hello Kitty“ atvaizdu, avėti panašaus spalvinio derinio batelius, pasipuošti „Hello Kitty“ apyranke, o per petį persijuosti „Hello Kitty“ rankinę.

Su „Hello Kitty“ „panacėja“ teko susipažinti ir man, kai prieš ketverius metus kaimyno duktė, gyvenanti su motina Didžiojoje Britanijoje, atostogų metu lankė tėvą Lietuvoje. Viešnia, besidabinanti „Hello Kitty“ stiliaus rūbais bei aksesuarais, ne kartą atkakliai tėvo prašė papildyti jos kolekciją naujais gaminiais.

Nors kaimyno duktė buvo vos keturiolikos, tačiau jos besaikis žavėjimasis „Hello Kitty“ industrija verčia gerokai susimąstyti. Atvejis rodo, kad išorinių, kūną dengiančių daiktų ir aksesuarų geismas – tai lyg „meilės fetišas“.

Meilės fetišas ženklina kūno visumos arba jo dalies (veido) pakeitimą daiktu, daikto detale arba populiariosios kultūros personažu. Tad vietoj nuosavo kūno perkamas ir dėvimas daiktas (arba šiuo atveju personažas), o kultūros ir pramogų industrija savo ruožtu net patį tikriausią kūną sudaiktina.
Mano minimu atveju veikia pats personažas ir jo spalvinis derinys, kuris kaip standartas nugula ant įvairiausių daiktų paviršių bei reprezentuoja pramoginius produktus; „Hello Kitty“ dėvėjimas ne tik nuosavam kūnui suteikia madingumo, bet ir suvienodina (sustandartina) bet kurį kūną (plačiau žr. Venckus, R. (2016). „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“.Inter-studia Humanitatis, 19, 25-41).

– Kaip fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas“ kontekste mados problematika siejasi su išliekamąja verte?
– Gal tik Lietuvos kultūros erdvėje ir tradicijoje mada atrodo neturinti išliekamosios vertės. Jei atidžiai pažvelgsime į tautinius šventinius kostiumus, jų tipus (aišku, atmesdami faktą, kad sovietmečiu buvo sukurti dabartyje vyraujantys tautinio kostiumo tipai), tai suprasime jog jie išliko vien dėl to, kad tam tikru metu išpopuliarėjo, buvo madingi ir geidžiami. Tad natūraliai jie tapo mūsų istorijos dalimi.

Kitas pavyzdys, muziejuose gausu įvairiausių studijinių fotografijų, kuriose užfiksuotos ištisos šeimos ir bendruomenės. Be abejo, visi pozuoja pasidabinę pačiais madingiausiais rūbais. Šiandien į šias nuotraukas žvelgia antropologai ir savo tyrimais rekonstruoja praeities gyvenimo būdą, įvaizdžius, vyravusius kasdienybės ir švenčių ritualus.

Dar įdomesnis faktas, kad senosios fotografijos tampa aktualios ir menotyrininkams, jos ženklina fotografijos mene ir pritaikyme vyravusius metodus, iš kitų šalių atsigabentas ir išplėtotas technologines inovacijas, etc. Tad išliekamoji vertė yra visiškai akivaizdi.

– Ar toks bienalės formatas, kuris apima fotografavimą vietoje, kviestinių lektorių paskaitas, dalyvių kūrybos pristatymus ir vietoje sukurtų darbų parodas gali turėti ateities perspektyvą? Ką vertėtų keisti, o ką išsaugoti?
– Fotografavimas vietoje daro bienalę išskirtinę. Nesu pastebėjęs bienalių, kuriose būtų kuriama ir demonstruojama iš karto organizuojančios įstaigos patalpose.

Viena vertus, fotografavimas vietoje yra tikrai originalus reiškinys, antra vertus, jis būdingas kūrybinėms dirbtuvės ir plenerams. Organizuojant fotografavimą vietoje aš pastebiu tam tikrą riziką. Gali būti ir tokių atvejų, kai menininkas nieko ypatingo nesukurs arba visa paroda atrodo labai fotožurnalistiškai. Tad fotografavimas ir eksponavimas vietoje nors ir lemia bienalės išskirtinumą, tačiau jis taip pat yra labai rizikingas.

Ateityje tikrai norėčiau pamatyti bienalę startuojant išskirtine paroda, sudaryta iš dalyvaujančių autorių atgabentų fotografijų, o jos uždarymą vainikuotų vietoje sukurtų nuotraukų paroda. Taip pat siūlyčiau bienalę „išlokalizuoti“, t. y. jos rezultatus vežioti po skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus bei juose rengti specialias diskusijas su bienalės kūrėjais, lektoriais, kuratoriais. Ir galiausiai viską, kas vyksta bienalėje, siūlyčiau skaitmenizuoti ir virtualizuoti, t. y. kurti internetinį bienalės archyvą, o sukurtus kūrinius net nuomoti arba iš jų kurti reprodukcijas (aišku, nepažeidžiant autorinių teisių).

– Ar bienalės idėja yra veikiama laikmečio mados, kiek tai gali būti madinga turėti mieste tarptautinę fotografijos bienalę?
– Mados neaplenkia ne tik populiariųjų vartotojų, bet ir specifinių menų bei savitų subkultūrų. Visi miestai ir regionai nori turėti savo meno plenerus, orkestrus ir chorus, literatūros skaitymus ir knygų muges, teatrų ir kino festivalius. Vieniems miestams tai pavyksta lengviau, kitiems sudėtingiau. Vieni sukuria ir išplėtoja renginį kaip vietos kultūros tapatybę stiprinantį reiškinį, kiti per tęstinius renginius įtvirtina tinklinį tarpregioninį, tarpmiestinį ir net tarpkultūrinį tinklą.

Bet kuriuo atveju mados klausimas lieka aktualus. Pavyzdžiui, visada būna madinga kurti meno festivalius ir renginius, grindžiamus naujausiomis technologijomis, interaktyvumu, žmonių atraktyviu įtraukimu – betarpišku dalyvavimu. Ši tendencija jau gyvuoja gana senokai ir lieka vis dar aktuali.

Tačiau man festivaliuose, bienalėse ir pleneruose svarbiausias aiškiai išgrynintas tikslas. Jei tikslas yra pasiekiamas, jei labai aiškiai apibrėžiamas renginio tapatumas ir jis išlaikomas, tuomet nebaisios jokios naujos mados.

Taip miesto ar regiono tapatybės svaria dalimi tampa tęstinis ir išskirtinis renginys. Būtent šio tikslo turėtų siekti tiek fotografijos bienalė, tiek Šiauliuose vykstantis tarptautinis grafikos pleneras, kuriame dalyvavau šią vasarą, tiek teatrų festivalis Rokiškyje ir t. t.

– Esate žinomas meno teoretikas ir praktikas, tad noriu paklausti, koks jūsų paties santykis su mada ir kiek ji turi ar gali netiesiogiai turėti įtakos derinant mokslinio ir meninio tyrinėjimo laukus?
– Klausimas labai sudėtingas ir labai aktualus, jis reikalauja nuoširdžiai ir kritiškai pažvelgti į save. Būdamas kritiko ir pedagogo kailyje aš visada privalau sekti madą.

Šis rugsėjis jau bus tryliktas kai dirbu aukštajame moksle. Per šį laikotarpį labai daug kas pasikeitė: teorija ir praktika, mokymosi metodai, tyrimai ir jų taikymo galimybės. Iš esmės pasikeitė ir studentų požiūris į mokslą. Jie visada kelia klausimų virtinę: kam to reikia, kur panaudosiu, kas iš to gausis, etc.

Tad praktiškumas reikalauja sekti bet kokias madas: technologijų, meno kūrybos, komunikacijos, verslo ir net politikos. Mokslininkai, menininkai ir pedagogai negali išvengti mados fenomeno. Jie turi pastebėti, kokios tendencijos vyrauja ir kokios dar tik užgimsta.

Prieš 17 metų pradėjęs studijuoti dailę aš būdavau nepakantus visokioms meno madoms: videoeksperimentams, instaliacijoms, performansams, etc. Juos laikydavau mada be turinio, neturinčia jokios išliekamosios vertės.

Vėliau, vis dažniau vakarus leisdamas prie teorinių knygų ir gilindamasis į labai skirtingus reiškinius, aš ir pats susirgau ta pačia mada.

Galiausiai kai kurų menų, pavyzdžiui, videomeno madingumas šiandien atrodo nusilpęs, tačiau aš taip ir nenustojau sirgęs šia mada… Pats kūriau videomeną, 8 metus jį dėsčiau Šiaulių universitete ir 8-erius Vytauto Didžiojo universitete.

Videomeno mada, populiarumas jau atrodo išblėso, o aš per tą laiką ryžausi aprašyti net disertaciją. Dar ir šiandien tenka sudalyvauti mokslinėse diskusijose, kuriose klausiama mano nuomonės apie videokūrybą. Nors ji (videokūryba) ir yra savotiška, nišinė, nedominuojanti, labai asmeninė žmogaus saviraiškos ir pasaulėžiūros atskleidimo forma, tačiau ji man vis dar lieka įdomi.

Mano santykis su fotografija visiškai kitoks. Dar studijuojant dailininko grafiko specialybę buvau skatinamas fotografuoti. Įsigijau fotoaparatą. Man visiškai nepatiko daryti nuotraukas. Vėliau dirbau parodų kuratoriumi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, tuomet labiau susidraugavęs su fotografija ryžausi ją kurti.

Panevėžietis videomenininkas Andrius Kviliūnas po vienos pirmųjų mano parodų atidarymo pasakė, kad esu geresnis fotografas nei videomenininkas. Tad ne tik klausydamas A. Kviliūno, bet ir savo vidinės nuojautos aš ir šiandien lieku prie fotografijos, kuri yra mano viena didžiausių gyvenimo meilių. Manau, kad nuo šios meninės raiškos aš nenutolsiu, kad ir kokie nauji mados vėjai į mane pradėtų pūsti.

Manau, kad madingumo fenomenas labiau nulemia ne technologiją, bet kūrybos temas, pavyzdžiui, analizuoti žmogaus kūną, kalbėti apie migraciją arba robotus, pasakoti prisiminimus ir t. t. Kadangi keičiasi pasaulis, todėl keičiuosi ir aš (jo gyventojas), todėl ir negaliu išvengti įvairių, labiau ar mažiau madingų, poveikių.

– Esate universiteto docentas, skaitote paskaitas universitete ir dirbate vadovaujamąjį darbą. Kiek laiko lieka kūrybai ir ar ją kaip nors veikia jūsų akademinis darbas?
– Pasakysiu banalią frazę: visi darbai (kūrybiniai, pedagoginiai, moksliniai, etc.) turi savo pliusų ir minusų. Nors daugiausiai fotografijų aš sukuriu atostogų metu, tačiau negaliu teigti, jog iki to laiko neturiu jokio ryšio su kūryba.

Aš ją nuolatos planuoju, mąstau apie kūrinius, naudojamą technologiją, kūrinių komplektavimą į ciklus. Mintimis kuriu fotografiją, fantazuoju gyvenimo scenas ir patirtis, užsiimu savotiška psichosavianalize, taip pat stebiu ir aplinkinius. Tik vėliau, kai kūriniai subręsta mano vaizduotėje, jie yra realizuojami fotografijos priemonėmis.

Labai daug rašau. Nors dažniausiai tai būna užsakomieji tekstai, tačiau aš visada stengiuosi pasirinkti tuos užsakymus, kurie mane dominu. Tad rašau su malonumu. Nevengiu neįprastų palyginimų, asociacijų, kartais net žongliruoju žodžiais. Kartais rašymas veikia kaip savotiška terapijos forma.

Rašydamas disertaciją aš ryžausi esė romano rašymui. Tiksliau dviejų romanų: vienas jų biografinis, o kitas  – fantastinis su religijos atspindžiais. Rašau beveik dešimt metų ir niekaip negaliu pabaigti savojo opuso…

Aš vis grįžtu prie šių tekstų, ir vėl permąstau turinį bei siužetinę liniją, modeliuoju ir permodeliuoju ištisas ištraukas. Kadangi man labai patinka pats rašymo procesas,  tikriausiai todėl aš ir negaliu pabaigti savųjų kūrinių.

Pedagoginiame darbe yra nemažai kūrybos. Man visada tenka dėstyti naujus, neįprastus studijų dalykus. Todėl tenka labai išradingai pažvelgti į analizuojamus atvejus, suvokti ir išskirti teorijų bei praktikų ryšius bei juos pagrįsti. Norėdamas kiek įmanoma geriau dėstyti, neišvengiamai privalau kažkiek kurti ir nuosavas, originalias teorijas, išradinėti terminus, pasitelkti vaizdingas metaforas, analizėje susieti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus reiškinius.

Vadovo darbe ne ką mažiau tenka skirti dėmesio išradingumui ir originalumui. Juk tenka dirbti su žmonėmis… Studijų programų rengimas, jų priežiūra ir tobulinimas, reikalauja būti lanksčiam, diplomatiškam, mobiliam ir labai kūrybingam. Kartais tenka net prisigalvoti visokių papildomų veiklų, kad tik savyje būtų galima rasti ir išlaisvinti kūrybingumą.

– Šį rugsėjį pradedate dirbti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete. Kokie jūsų laukia iššūkiai, tikslai ir uždaviniai vadovaujant naujai Pramogų industrijų katedrai?
– Galiu pažadėti, kad veiklos nepritrūksiu. Pirmiausia teks užtikrinti studijų programos kokybę, tęsti ir tobulinti tai kas jau yra pradėta. Antra, reikia kurti ir puoselėti kolektyvo bendruomeniškumo jausmą. Trečia, reikia planuoti, įgyvendinti ir užtikrinti katedros personalo mokslo ir meno tyrimų (bei kitų praktinių veiklų) vykdymą, didinti kokybę ir siekti tęstinumo.

Ketvirta, stiprinti ryšius su socialiniais partneriais ir taip užtikrinti kiek įmanoma kokybiškesnį mokslą, susietą su dabarties rinka ir numatomais jos pokyčiais.

Penkta, kurti naujas šiuolaikiškas specialybes, galbūt veikiančias net tarptautinėje mokslo, meno, kultūros, verslo ir panašioje arenoje. Viliuosi, kad padedant energingam ir šiuolaikiškam kolektyvui, visus tikslus bus įmanoma pasiekti.

– Dėkoju už pokalbį

Primename, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: remigijus@venckus.eu. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.


 


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai KULTŪROS KIRTYJE

Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu

Prof. Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją, bet ir gausiai apie ją rašo. Šį kartą...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Ankstyvasis klasikinis Holywood’as

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus pasakojimą apie kiną. Šį kartą kviečiame skaityti apie...

Kino stebuklas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografijos meną, bet gerokai anksčiau jis kūrė ir...

Masinė komunikacija

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik vadovauja komunikacijos studijų programoms, bet ir dėsto masinės...

R. Venckus: Ar privalome antikinėms skulptūroms nutapyti drabužius?

Dr. Remigijus Venckus. Praėjusią savaitę rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus dalijosi savo asmeninėmis refleksijomis fotografijos...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Rimtai ir švietėjiškai apie tai, kas yra komunikacija!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis autorius“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, šiuo metu universitete dėstydamas masinės komunikacijos teorijas, pastebi viešojoje erdvėje...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Kaštonų skerdimo metas ir pasipriešinimas „atpiskėms“

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikoje „Kultūros kirtis“ miesto urbanistikos klausimais yra anksčiau rašęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Nors ir gyvendamas Vilniuje jis...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Kas yra menų inkubatoriai?

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik aktyvus meno kritikas ir fotomenininkas, tačiau jis pakankamai...

Noriu būti mokytoju!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

What’s up guys? Gal pagaliau pradėkime gerbti savo kalbą?

Dr. Remigijus Venckus. Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus....

Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Dr. Remigijus Venckus. Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Broliškai apie gyvenimą Norvegijoje

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dar viena neįprasta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Kodėl mums yra svarbios pramogos?

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus savo kuruojamoje „Šiaulių naujienų“ rubrikoje „Kultūros kirtis“ yra ne kartą rašęs apie pramogų...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Filosofija – mano meilė

Dr. Remigijus Venckus. Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas...

Apie mano kūną tavyje

Dr. Remigijus Venckus. Ne viename savo tekste, skelbtame rubrikoje „Kultūros kirtis“, doc. dr. Remigijus Venckus (atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui) jau yra minėjęs, kad anksčiau gyveno, mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Viena jo seniausių pažinčių...

Tarptautinis grafikos meno pleneras

Dr. Remigijus Venckus. Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas. Jau ketvirtą...

Žmogus ir miestas

Dr. Remigijus Venckus. „Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės...

Šiuolaikinis universitetinis mokslas ir jo ateitis

Dr. Remigijus Venckus. Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais...

Pramogos kilmės beieškant

Dr. Remigijus Venckus. Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir...

Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos

Dr. Remigijus Venckus. Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu,...

Profesoriaus Vaidoto Janulio vidinės atminties grafika

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus...

Vulgarioji publicistika

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės...

Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Dr. Remigijus Venckus. Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu...

Kūrybingumas, sėkmė ir šiuolaikinė visuomenė

Dr. Remigijus Venckus. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Nuomonė apie aukštojo mokslo pertvarką

Dr. Remigijus Venckus. Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų...

Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo

Dr. Remigijus Venckus. Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis...

Pykčio piliečiai

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinė žurnalistika yra kardinaliai pasikeitusi nuo tos, kuri egzistavo prieš gerus kelis dešimtmečius. Didžioji žurnalistinės veiklos rezultatų dalis skelbiama internetinėje erdvėje, bet nebe spausdintiniame laikraštyje arba žurnale. Tokiu...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Nuogo kūno baimės

Dr. Remigijus Venckus. Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką...

Kalbėti, ar iš vis nebekalbėti? Štai kur klausimas

Dr. Remigijus Venckus. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros...

Apie miesto urbanistiką

Dr. Remigijus Venckus. Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto...