Naujienų portalo Delfi žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų.

Spalio 28 dieną „Laiptų galerijoje“ Šiauliuose atidaroma medijų menininko, menotyrininko doc. dr. Remigijaus Venckaus eksperimentinių fotografijų paroda „Niekieno žvilgsnis“. Paroda skirta mirties fenomeno apmąstymui. Kūriniai, sudaryti iš laidotuvių fotografijų, tęsia ankstesnių „Amnezijos“ ciklo parodų idėją bei antrina postfotografijos koncepcijai.

Vėlinės – tai metas, kai gyvieji kviečiami prisiminti savo mirusius artimuosius ir susimąstyti apie būties laikinumą bei trapumą. Susimąstymas gali būti labai skirtingas, išreiškiamas ne tik ilgesingais poezijos žodžiais ar giesmėmis, bet ir vaizdais.

Dr. Remigijus Venckus. Iš ciklo „Niekieno žvilgsnis”, 2013 m. Plačiau: http://www.venckus.eu/project/niekieno-zvilgsnis-2/

Autorius apie parodos idėją kūrinius lydinčiame tekste teigia: „Gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus.

Visiškai neseniai, tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regiu prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą. Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje.

Atidžiai apžiūrėjau laidotuvių fotografijose užfiksuotus mirusiųjų, ne tik savo artimų žmonių veidus. Užmerktos akys, sustingę veidai, nebevirpančios lūpos tarsi sugestijuoja kūno išasmeninimą. Sukūriau septyniasdešimties nuotraukų parodą sudarytą iš portretų. Kviečiu žvelgti į veidus, kurie ne tik nebeegzistuoja, bet ir yra nebeatmenami. Mano kūriniai – tai savotiškas klausimas apie tuos kurie išėjo, apie jų atminimą, apie užmarštį, kuri paverčia mus abejingais ir nutraukia gyvą jausmą. Mano paroda – tai kvietimas susitikti su jais, anonimiškais ir užmerktais, kurie sufleruoja mintį jog nieko nėra tikresnio už blunkantį žvilgsnį, kaip ir nieko nėra tikresnio už mirtį…“

– Mirties tema yra tokia, kuri daugeliui nekelia nei susižavėjimo, nei malonumo, nei apskritai noro apie ją mąstyti. Kodėl ryžotės savo fotografijomis kalbėti apie mirtį? – klausė Delfi žurnalistas.

Dr. Remigijus Venckus. Iš ciklo „Niekieno žvilgsnis”, 2013 m. Plačiau: http://www.venckus.eu/project/niekieno-zvilgsnis-2/

– Nemanau, kad mirtis yra tokia jau mums svetima, kad apie ją nė trupučio nemąstome. Apie ją galvojame, svarstome, mintyse režisuojame savo pačių ir mūsų artimųjų šermenis, patiriame šiurpą ir bandome nutolinti prastas ir įkyrias mintis. Apie mirtį dažnai prabylame (arba apie ją klausomės pasakojimų) ne visada atvirai, bet bandydami nusišalinti lig ji niekada mums nepriklausė. Vejame nuo savęs mirties nuojautą, lyg niekada nemirsime, lyg esame paženklinti nemirtingumu. Tačiau ne tik visa tai mane skatina mąstyti apie mirtį, bet ir žmogiškosios atminties ribotumas.

Viskas ką darome, kuriame, visi mūsų santykiai, išgyvenimai, jausmai ir emocijos yra pasmerkti užmarščiai. Viską po truputėlį užmirštame, o mums mirus užsimiršta ir mūsų gyvenimai. Galiausiai likę gyvieji užmiršta, kad męs kada nors gyvenome, mylėjome, jautėme, kentėme, patyrėme džiaugsmą ir netektis, kurios skaldė ir jungė mūsų širdis. Kai pradedi suvokti visą šį netekties košmarą, tuomet sustoji ir stebi savo gyvenimo tėkmę. Bandai sulaikyti gyvenimą žvilgsniu, klausa, uosle, lieti viską kas gali būti liečiama. Man sustojus ir mąstant gimė šioje parodoje eksponuojami kūriniai.

Surinkau begalę skirtingų fotoalbumų, kurie priglaudė šermenų atvaizdus. Skenavau fotografijas, jas karpiau, apdorojau. Išgavau tą nuostabų sustojimo gyvenimo tėkmėje įspūdį. Taigi galiu konstatuoti, kad savo kūriniais bandau sustiprinti ypatingo jausmo pasirodymą: kai vienu metu patiriamas ir liūdesys ir džiaugsmas, kai vienu metu ir gyveni, ir miršti.

Dr. Remigijus Venckus. Iš ciklo „Niekieno žvilgsnis”, 2013 m. Plačiau: http://www.venckus.eu/project/niekieno-zvilgsnis-2/

– Ar jūsų fotografijos buvo demonstruotos kur nors anksčiau? Kokių sulaukėte atsiliepimų?

– 2013 metais šie kūriniai buvo eksponuoti Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje. Dauguma į atidarymą atvykusių žmonių, vos tik išvydę kūrinius, apsisuko ir paliko ekspoziciją. Kai kurie pasipiktino, kaip galiu rodyti pašarvotų mirusiųjų portretus lyg jie būtų meno kūriniai. Tačiau Vilniaus dailės akademijos profesūra gyrė, kad savitai ir deramai rodau pagarbą mirusiesiems.

– Ar tikrai galerijose vieta tokiai kūrybai ir ar tikrai mirusiojo atvaizdas yra meno kūrinys?

Dr. Remigijus Venckus. Iš ciklo „Niekieno žvilgsnis”, 2013 m. Plačiau: http://www.venckus.eu/project/niekieno-zvilgsnis-2/

– Jūsų klausimą galima papildyti ir dar vienu klausimu: kas yra menas? Lietuvoje vyrauja liumpenų skonis. Tai neišprususios, darbininkiškos, ypač sumaterialėjusios, tik praktiškai vertinančios pasaulį klasės atstovų skonis. Jau praeitame amžiuje menas nebesiekė puošti pasaulio. Meno kūryba – tai gyvenamojo pasaulio, tikrovės realijų, individualių santykių ir požiūrių tyrimas. Tai nuomonės reiškimas garsu, vaizdu, atspaudais ir panašiai.

Nenutolstant nuo liumpenų skonio galima teigti: jei nieko nesupranti, tada reikia pykti ne ant menininko, bet ant savęs, žiūrovo. Nors menas ir yra pakantus neišprusėliams, tačiau nenorintiems jo pažinti, meno kūrinys niekada neįrodinėja savo prasmės. Tad suvokiant vyraujančią lietuvių estetinę savimonę mano kūriniai nepasirodo kaip menas. Bet vis tik man nėra svarbu kokį epitetą suteiksite mano kūriniui. Galite jį vadinti menu, fotografija, matematika, automobiliu, tiltu, kapitalizmu ir panašiai. Menas yra kalba, kuria kalbėti ir ją suvokti reikia mokytis. Mano požiūris visiškai postmodernus: man svarbu ką mano kūriniai kalba ir manęs visai nedomina žiūrovo norai ir nesuvokimai. Žinau, ką ir kodėl kalbu.

– Kodėl savo meno kalbos objektu pasirinkote mirtį? Kas jūsų gyvenime nutiko skaudaus, kad mirtis tapo fotografijų ciklo objektu?

– Ir nutiko, ir nenutiko. Manau, nerasime žmogaus, kurio gyvenimo nepalietė mirtis. Menininkai visada pasaulį jaučiau giliau ir skaudžiau nei kiti žmonės. Galiausiai gebėjimas kurti meną net nėra profesija. Menas – tai karma, kurios negali atsikratyti. Su ja gyveni tik kurdamas, tarsi burtininkas nuolatos dalyvaudamas užkalbėjimų ritualuose. Tad ir į mirtį man tenka žvelgti jautriau.

Mane mirtis pirmiausia palietė, kai suvokiau, jog kažkada teks mirti. Išgyvenau galingą jausmą, atrodo, viskas sustojo tėkmėje. Artimų žmonių mirtys palieka randus. Vieni dėl jų puola į depresijas, kiti girtuokliauja, o aš užsiimu kūryba arba atsiduodu darbui. Labai artimo žmogaus mirties atveju ėmiausi rašymo praktikos. Parašiau ne vieną esė. Žodžių pynėmis nuvinguriavau savo ir savo artimųjų gyvenimų apmąstymais. Kadangi rezultatas virkdė mano artimuosius, galėjau tęsti ir tęsti šias pynes. Mat situacijos pačios provokuodavo įvairius scenarijus. Tačiau tai praeities etapas. Gal dar kada nors grįšiu prie literatūros.

– Ar buvote išgyvenęs aštrią akistatą su mirtimi?

– Taip, buvo tokia akimirka, ir ne viena. Vilniaus dailės akademijoje rašiau labai sudėtingą disertaciją. Septynis metus jaučiausi taip lyg vilkčiau paskui save didžiulį akmenį. Disertaciją apgyniau sėkmingai. Tąkart maniau pradėsiu ramų gyvenimą. Deja, prasidėjo lankymosi pas gydytojus maratonas. Diagnozės buvo šiurpinančios. Šiandien esu dėkingas likimui. Pasveikau, o kai kurie nuosprendžiai visiškai neišsipildė.

Sirgdamas sau labai ramiai pasakiau: jei man skirta gyventi trisdešimt metų – nuveiksiu viską, ką įmanoma per juos nuveikti. Bet jei man skirti penkeri metai – nuveiksiu viską, ką būčiau nuveikęs per trisdešimt. Tik mąsčiau apie tai, ką galėčiau sukurti dar, kas būtų įdomu ir vertinga. Masčiau lyg nieko ir nebūtų nutikę. Gal tąkart ne visiškai suvokiau savo padėties sudėtingumą.

– Kaip į jūsų naująją parodą žiūri artimieji? Ką apie kūrinius, jūsų drąsius pasisakymus meno ir kultūros klausimais mano kolegos, Kazimiero Simonavičiaus universiteto bendruomenė?

– Mano kūryboje ir mano viešose diskusijose nėra nieko, kas šokiruotų. Tikriausiai todėl, kad kasdien bendrauju su išsilavinusiais, giliai mąstančiais žmonėmis. Kitą vertus, gal mano kūryba ir stabdytų koks ypač klasikinėmis vertybėmis save afišuojantis universitetas. Deja, aš dirbu privačiame universitete, ypatingai jauname kolektyve. Kolegos palaiko mano meninę kūrybą. Universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis į humanitaristiką ir menus žvelgia ypač palankiai. Jis ne kartą privačiame pokalbyje pažymėjo humanitarinių mokslų ir menų reikšmę visuomenėje. O mano artimieji į visus mano meninius žygdarbius ir net aikštingus pasisakymus žiūri labai ramiai. Mane jie palaiko, pritaria. Mano mama, pats brangiausias žmogus pasaulyje, niekada nestabdė mano saviraiškos. Ji visada kantriai mane palaikydavo. Už tai esu be galo dėkingas.

– Jūs esate žinomas kaip vyriškos erotikos kūrėjas. Su jūsų pavarde siejamos ir kelios skandalingos parodos. Antrosios eitynės už lygybę, dar vadinamas gėjų paradu, vykusios Vilniuje startavo su jūsų parodos „Aš esu kitas“ atidarymu. Dar anksčiau, Jūs sukėlėte šurmulį Panevėžyje, atidarydamas parodą „Tarp mūsų vyrų“. Taip pat dalyvavote parodoje „Ars Homoerotica“, surengtoje Nacionaliniame Lenkijos muziejuje, Varšuvoje. Kodėl staiga pasukote mirties temos link? Ar planuojate dar kurti vyrų aktų fotografijas?

– Turiu pastebėti, kad mirties tema mano kūryboje niekados nebuvo svetima. Galiausiai meno kūryba gali būti prilyginama komentarų rašymui praeities laikui, o tuo pačiu ir erdvei, kurios jau nebėra. Studijuodamas dailininko bakalauro studijų programoje susidomėjau videomenu. Mano bakalauro darbas buvo videofilmas apie mirtį ir meilę.

Jau tada mane kamavo mirties klausimas. Nors suprantu, kad fizinė mirtis savaimė nėra nei grožis, nei gėris, tačiau ji leidžia apmąstyti gyvenimą, o tuo pačiu ir jame veikiantį kūną. Aš jau beveik ir atsakiau į klausimą – mirtį ir kūną sieja gyvenimas. Galiausiai, mirtis yra kūno dalis arba kūniškumo pabaiga. Čia visiškai nesvarbu ar kūnas erotiškas ar ne, ar vyro, ar moters. Kūnas yra mirties ir gyvenimo akistatos arena, bokso ringas. Kad ir kaip norėtume, bet bokso turnyrą visada laimi mirtis.

– Pabaigai norėčiau sužinoti jūsų tolimesnius kūrybinius planus ir ką galėtumėte pasakyti mūsų skaitytojui Vėlinių dieną lankančiam savo artimųjų kapus?

– Nustebsite, bet mano artimiausiuose planuose nėra meno kūrybos. Nors jei visą tai, ką veikiu administruodamas aukštąjį mokslą, laikytume kūryba, tada mano kasdienybė atrodo kaip nepakartojamas performansas. Vis tik mano ateities planuose yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto vadyba. Tiesa, planuoti galima daug, tačiau kas žino, gal visai ne mažai laiko skirsiu ir fotografijai. Galbūt realizuosiu ne vieną pradėtą ir niekaip nepabaigtą idėją. O jūsų skaitytojams ir savo parodos lankytojams Vėlinių dieną norėčiau palinkėti stabtelti gyvenimo tėkmėje ir pasidaryti savo jausmų ir minčių inventorizaciją.


 

Publikacijos nuoroda

(2016-10-28). Mėginu pagauti tą nepaprastą jausmą, kai vienu metu ir gyvenu, ir mirštu.  Delfi.lt. Prieiga internetu: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/r-venckus-meginu-pagauti-ta-nepaprasta-jausma-kai-vienu-metu-ir-gyvenu-ir-mirstu.d?id=72707590 (žiūrėta 2017-08-31)


 

Kiti dr. Remigijaus Venckaus interviu

Remigijus Venckus: „Kūrybos neatimsite niekada!“

Gabrielė Pastaukaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau gimtadienį“, – sako medijų menininkas, meno ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Šįkart šventė vyksta gimtajame menininko krašte: Šiaulių universiteto...

Reakcija: paroda vyriškojo seksualumo tema?

https://youtu.be/W2J6zmI9UBE Šiaulių televizijos parengtas reportažas, laidoje reakcija, pristato 2018 m. vasario 2 d., 18:00 val. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai 76353) atidarytą medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

VGTU dėstytojas paskaitoje privertė raudonuoti studentes

Joana Gimberytė-Juronė kalbina dr. Remigijų Venckų. Po antklode susipynę nuogi vyrų kūnai ir biblinės temos – šiuo deriniu garsėja šiauliečio menininko fotografijos. Parodą Kaune atidaręs vyras drąsiai kalbėjo apie nuogybę, tikėjimą ir vieną žinomiausių šių dienų...

Pokalbis apie Etiopiją

  https://soundcloud.com/remigijus-venckus/dr-remigijaus-venckaus-interviu-keliones-ir-svajones-2018-01-27-1500-lrt Pokalbis LRT Opus radijo stotieslaidoje Kelionės ir svajonės 2018 m. sausio 27 d. Pokalbis apie patirtis Afrikoje, o apie jas pasakoja doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Ar vis dar čia esame mes, dėmesingai kuriantys save ir savo gyvenimus?

Rūta Švedienė kalbasi su dr. Remigijum Venckum. AR VIS DAR ČIA ESAME MES, DĖMESINGAI KURIANTYS SAVE IR SAVO GYVENIMUS? Kėdainių lietuvių ir švedų draugija pradeda vykdyti naują, skatinantį nevyriausybinių organizaciją plėtrą, projektą „Motyvuojantis bendravimas ir...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Renginys nepalikęs abejingų

Modestas Navickas kalbina dr. Remigijų Venckų. Tarptautinių žodžių žodynas terminą homofobija (iš graikų k. ὁμός homo (seksualus), "toks pat, lygus" + φοβία (fobija), "baimė") apibrėžia kaip ne klinikinį baimės, paniekos ir neapykantos jausmą, nukreiptą prieš...

Mahometas. Kalnas. Ir kitokia lietuviška fotografija

Monika Slančauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Paprastai visokio plauko sentencijos, protingi ar gražūs posakiai man keldavo juoką. Tokį gilų ir su tokiu ryškios neapykantos prieskoniu.  Bet štai – lyg kokiam pačiam kvailiausiam siaubo filme – viena tokių...

R. Venckus: „Man kartais norisi vemti nuo vaizdų kiekio“

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus paroda „Tušti ekranai“ – eksperimentinių fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“...

„Ką čia velnią rodai“, arba kaip atrasti nieką

Simona Pužaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kas paslėpta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus eksperimentinėse fotografijose „Tušti ekranai“? Vaizdavimas nieko nevaizduojant. Jei nieko nematote, ten nieko ir...

R. Venckaus meninė fotografija – dovana Šiauliams.

Naujienų portalo Delfi žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Rugsėjo 10 – 13 d. Šiaulių miestas šventė gimtadienį ir kaip dera tikrai šventei į miestą grįžo po Lietuvą ir visą pasaulį išsibarstę Šiauliečiai. Pirmąją miesto gimtadienio šventimo dieną (rugsėjo 10 d.)...

Remigijus Venckus nebijo būti pavadintas gėjumi

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Varšuvos nacionalinis muziejus surengtoje parodoje „ARS homo erotica” nepabūgo eksponuoti šią prieš porą metų Remigijaus Venckaus sukurtą  skandalingąlyrinę kompoziciją - „Renovacija”: keturios persipynusios kojos...

Iš praeities dabartyje, iš dabarties — praeityje

Marina Visockienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Taip pavadinta 27-erių šiauliečio menininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda trečiadienį atidaryta Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos kolegijoje. — Kodėl toks neįprastas parodos pavadinimas? — Kartą, peržiūrėdamas kelis...

Kelias, kurį einu, yra neįprastai vingiuotas ir pilnas siurprizų

Gabrielė Kuizinaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. 2015 m. balandžio 21 d. LR ambasadoje Berlyne atidaryta medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“. Menininkas daug kartų lankėsi Berlyne, domėjosi miesto...

Menininkas R. Venckus apie mirusius ir medijas

Lina Abromavičienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės.  Lankyti kapines ir prisiminti savo artimuosius šiomis dienomis – kiekvieno rūpestis ir pareiga. Tačiau ar tikrai žvakės degamos dėl mirusiųjų? O...

Remigijus Venckus: moralės žvėris prieš nuogumą

Gintarė Čiuladaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Birželio 1 dieną menininkas, medijų meno kūrėjas ir dėstytojas Remigijus Venckus uždaro savo parodą „Trans-kaimas-LT“ Šiauliuose. Birželio 2-ąją Kauno miesto muziejuje pristatoma jo ekspozicija „Fotofragmentai....

Remigijaus Venckaus paskaita apie eksperimentinę fotografiją

Kamanė.lt žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Gegužės 6 d. 11 val. VšĮ Profesinio meistriškumo akademijoje (Pilviškių g. 18, Kaunas) paskaitą apie eksperimentinę fotografiją skaitys medijų kultūros tyrinėtojas ir medijų menininkas, lektorius Remigijus Venckus....

R. Venckus – atvirai apie „Kūrybiškos vasaros“ idėją

Naujienų portalo „Delfi" žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Dažnas iš mūsų mano, kad vasara yra kelionių, atostogų ir stovyklų metas, tačiau ne visi renkasi keliones, aktyvų ir sportišką poilsį. Rugpjūčio pradžioje Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) buvo...

Laikas ir erdvė pagal R. Venckų

Ramunė Dambrauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Iš Šiaulių kilęs medijų menininkas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...