Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų.

Kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus paroda „Tušti ekranai“ – eksperimentinių fotografijų ciklo „Amnezijos juosta“ nauji kūriniai – šiauliečių buvo priimta nevienareikšmiškai.
Besidomintiems medijomis „Tušti ekranai“ buvo proga pamatyti, kaip kinta Šiaulių universiteto absolvento ir buvusio dėstytojo R. Venckaus kūryba jam atsidūrus kitoje aplinkoje, suvokti jo naujausių darbų niuansus, kitiems „Tušti ekranai“ tebuvo tik tuščios plokštumos. Apie tai ir kalbėjomės su parodos autoriumi.

– Metai tik prasidėjo, o jūs surengiate jau antrąją savo kūrybos parodą – Liubline ir Šiaulių „Laiptų galerijoje“.

– Nors didžiausias mano darbas yra universitete, bet menai, kūryba yra malonumas ir džiaugsmas – čia esu pats sau šeimininkas, pats sau nuodėmingas ir kartu dievas pats sau.
Tiesiog visada galvoji apie kažkokį meno kūrinį, visada tau dėliojasi kažkokie archyvai, kurie kombinuojasi į tam tikras grupes. Ir kai tuos archyvus sukaupi, tada lieka viena problema – parodos parengimas, tai yra, spaudai.
Aš jau seniai buvau domėjęsis, kada galėsiu Liubline surengti parodą, ir gavęs pažadą, kad apie tai ten pagalvos. Iš pradžių buvo manoma, kad parodą būtų galima surengti pavasarį, bet paskui labai staiga gruodžio viduryje man pasakė – sausio pradžioje.
Aš ir sutikau, nes kai kurie darbai iš ciklo „Aš esu kitas“ (paroda taip ir vadinosi) jau buvo eksponuoti Vilniuje šią vasarą. Buvo labai gerai – visi sukomponuoti vienoje salėje, o kiti darbai buvo eksperimentiniai. Dirbi režisūrinėje fotografijoje – visiškas atsipalaidavimas: aktai tekančioje buityje. Net yra kadrų iš ciklo „Virtuvės antrolopogija“: pozuojama tiesiog virtuvėje neslepiant nei apšvietimo lempų, nei viso kito.

„Nebūtų mėšlo, nebūtų šedevrų, nebūtų kičo, nebūtų profesionalaus meno, nebūtų popkultūros, nesuprastume, kas yra elitas“, – sako R. Venckus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Man tiesiog taip išeina: nuotraukos – tarsi dokumentika, o kartu ir netikra dokumentika, nes kūnas yra pozuojantis – nėra pagautas netyčia. Visa tai, kas buvo sukurta nuo 2005-ųjų iki 2013 metų pabaigos, ir nuvežiau į Liubliną.
O šiais metais susiklostė taip, kad mane parėmė dantų priežiūros centras – asmenys, kurie jam vadovauja, labai mėgsta menus ir kartais ryžtasi paremti menininkus tiesiog nupirkdami meno kūrinius. Aš pasakiau, kad norėčiau kitokios paramos – surengti parodą. Tai jie labai man palengvino gyvenimą, nes ėmėsi spausdinti mano 2013 metų didžiąsias parodas.
Todėl dabar didžioji dalis parodos yra jų dėka, nes galėjau sau leisti gerą brangią spaudą, negalvodamas apie tai, kiek ji kainuoja.
Jau sakiau, kad turiu daug tokių prikauptų atspausdintų darbų, kurie susideda, susikombinuoja – nėra taip, kad tu sėdi tarp plikų sienų ir viskas yra tik kompiuteryje.
Apskritai man būna keista peržiūrinėti savo darbus ir matyti, kokį kelią nuėjau, koks jis skirtingas ar kaip šakojasi, suvokti, ką sugebu padaryti geriau, o ko nebesugebu. Tai padeda suprasti, kaip viskas keičiasi, sudėtingėja arba lengvėja – labai normalus kelias savikritiškai į savo kūrybą pažiūrėti.
Tai taip ir komponuojasi tos parodos.

– Paroda „Tušti ekranai“ „Laiptų galerijoje“ yra ten vasarą vykusios parodos „Amnezija“ tęsinys?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad startavau su „Amnezija“ Lietuvos dailės akademijos Telšių galerijoje. Kolekcijoje buvo nuo 2002 iki 2012 metų iš sukauptų archyvų nuskanuoti kadrai ir iš jų sudėliotos, sudarytos istorijos.
Istorijos, kurių neatsimeni. Aš vis pagalvoju, kad iš esmės visos istorijos, kurias fotografuoji, arba išsitrina, arba susikomponuoja kitaip – kaip Rubiko kubas. Tik dar sudėtingiau, nes turi daugiau kampų, daugiau spalvų, daugiau galimybių.
Kartais žiūriu į kai kurias fotografijas ir atsimenu pavadinimus, bet neatsimenu, kaip nufotografavau, kodėl tai pamačiau. O kartais pagalvoju, ar tai buvo ten, ar ten… Manau, kad žmogaus atmintis yra pakankamai siaura: atsimename, užmirštame, vėl prisimename ir vėl užmirštame arba išvis užmirštame ir niekada nebeprisimename.
Jei koks psichoanalitikas pradėtų tame kapstytis, pasirodytų, kad užmiršti ir užblokuoji savyje tokius dalykus… Yra daug mąstytojų, filosofų ir psichoanalitikų, sakančių, kad neduokdie turėti amžinąją atmintį – tai kažkas tragiška ir košmariška.
Tai štai mes esame pasmerkti užmiršti, o amnezija yra tokia liga, kai atmintis tai pašviesėja, tai patamsėja. Kūryboje, žinoma, tie atminties šviesėjimai ir tamsėjimai vyksta ne taip baisiai radikaliai, nes būdamas kūrėju tarsi turi savo programą ir todėl viskas kitaip dėliojasi.
Man atrodo, kad kartais kūryboje suveikia amnezijos paradoksas, kai norėdamas prisiminti imi ir prikuri. Aš net tai pavadinau „amnezuoti“ – tai yra įrankis mene žaisti su atmintimi, ja manipuliuoti, atkurti, prikurti, pridurti.
Kai dariau kolekciją „Amnezija“, man pasirodė labai įdomu, kaip ji dėliojasi, nes buvo labai gražūs neaiškios juostos kadrai, kurie šiugžda kaip vaikystėje, ir tai kiek daug ten yra istorijos. Juos ir pavadinau tuščiais ekranais, kurie yra tikras paradoksas: vienu metu tai yra tuščia ir tuo pačiu metu pilna – labai ribinė situacija „tuščia–pilna“.
Kai parodą „Amnezija“ parodžiau Telšiuose, tai iš tenykščių dėstytojų susilaukiau komplimentų būtent dėl tų minimalių kadrų, ko visai nesitikėjau. Net Šiauliuose tuos kadrus, kuriuos nukišau į patį kampą, įvertino Jurgis Dieliautas ir Ričardas Jakutis – esą čia ir yra pati stiprioji pasakojimo apie pasakojimą dalis. Tada aš ir pasisiūliau „Laiptuose“ surengti parodą „Tušti ekranai“.
Taigi ši paroda – kažkoks visiškas atsitiktinumas.

– O kokie darbai šioje parodoje eksponuojami?

– Prie tų kadrų dirbau net labai intensyviai praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje, kol padariau 65 kadrus. Tačiau eksponuoju 40 – visų nerodau, nes visada kai kurie darbai yra silpnesni, kai kurie stipresni ir jie tik kolekcijoje įgauna bendrą kvėpavimą.
Fotografijoje negali būti kitaip, nes menas turi banguoti, pasakojimas turi banguoti, o kūrėjas nebūtinai kuria tik šedevrus. Štai Pablas Pikasas ar Salvadoras Dali kūrė ne tik šedevrus – jie buvo labai produktyvūs ir prikūrė ne ką mažiau mėšlo nei ne tokie garsūs menininkai.
Ir tai nėra blogai, nes tas mėšlas rodo kūrybos virpesius, judėjimą, progresą – nebūtų mėšlo, nebūtų šedevrų, nebūtų kičo, nebūtų profesionalaus meno, nebūtų popkultūros, nesuprastume, kas yra elitas.
Gintariniai paveikslai, mano galva, turi būti pardavinėjami ir žmonės turi juos pirkti, nes jei taip nebus, nebus ir diferenciacijos tarp prasto ir aukšto skonio. Manau, kad ir mene viskas turi būti organiška kaip gamtoje yra. Apskritai man atrodo, kad menas turi būti labiausiai gamtiškas iš visų žmonijos kultūros objektų.
Akstinas surengti tokią parodą atsirado dar 2013 metų pabaigoje, kai dalyvaudamas radijo laidoje aš labai daug kalbėjau apie šiuolaikinį meną ir jo šokiravimą, o kalbėdamas apie komunikaciją pareiškiau, kad man kartais norisi vemti nuo vaizdų kiekio, nuo visos tos vaizdinės informacijos. Nors kita vertus, ji dar mūsų neužkniso – Tokijuje, Niujorke, Paryžiuje ar Romoje tų vaizdų yra begalę kartų daugiau.
Tačiau ir čia, Lietuvoje, aš noriu nuo jų vemti – toks mano organiškas atsakas į tai. Ar neužteks kurti vaizdų, nes man atrodo, kad šiandien mes labai daug siunčiame tų vizualinių žinučių, bet nebėra kam jų skaityti – žinutė vardan žinutės visuose tuose „YouTube“, „Facebook“…
O ir aš pats tai darau, pats matau, kaip jas konvertuoju, ir pats suprantu, kad tai yra dabartinio marketingo, dabartinės popkultūros, dabartinės technologizuotos visuomenės gestas: tu tai turi daryti.
Bet norisi sustoti ir todėl „Laiptų galerijoje“ yra tokie kvėpavimų spalviniai tonai, tuščios plokštumos, kuriose tarsi nėra pasakojimo. Nėra pasakojimo paprastam žmogui, nes tai pasakojimas žmogui, kuris nori jį skaityti. Juk ir pradėjus skaityti gerą romaną, parašytą kokio Nobelio premijos laureato, pirma kyla klausimas: kaip sunku skaityti, nes parašyta abrom kadabrom…
Tačiau kai skaitydamas pamąstai, o ar aš taip jaučiuosi, ar aš kažką panašaus patyriau, ar pasaulis buvo man kažką panašaus pranešęs, pradedi visai kitaip skaityti.
Todėl ir noriu, kad mano „Tuščius ekranus“ žmonės skaitytų įkvėpdami. Bet įkvėptų ne pilvu, kur nėra nieko kita išskyrus žarnas, bet krūtine, kur yra širdis ir kažkokia sąsaja su protu.


 

Publikacijos nuoroda

Urbonavičiūtė, R. (2014). R. Venckus: „Man kartais norisi vemti nuo vaizdų kiekio“. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/index.php/zmones/5342-r-venckus-man-kartais-norisi-vemti-nuo-vaizd-kiekio (žiūrėta 2017-01-10)


 

Kiti dr. Remigijaus Venckaus interviu

R.Venckaus fotoparodoje – kitoks požiūris

kurjeris.lt informacija. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijų galerijoje pristatyta medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Fotoatkarpos Nr.2“. Išskirtinį požiūrį į fotografiją turintis autorius savo fragmentiškais darbais stebina...

Remigijus Venckus: mėgstu meninį ironišką chuliganizmą

Eglė Červinskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijoje atidaryta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus paroda...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Vestuvės savanoje

Grytė Liandzbergienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Įspūdingos gamtos, ilgaamžės religijos ir didžiulių turtinių kontrastų šalis. Taip apie Etiopiją atsiliepia meno kritikas, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas Remigijus VENCKUS (36),...

Remigijus Venckus: „Kūrybos neatimsite niekada!“

Gabrielė Pastaukaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau gimtadienį“, – sako medijų menininkas, meno ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Šįkart šventė vyksta gimtajame menininko krašte: Šiaulių universiteto...

Reakcija: paroda vyriškojo seksualumo tema?

https://youtu.be/upW7zKYiJgs Šiaulių televizijos parengtas reportažas, laidoje reakcija, pristato 2018 m. vasario 2 d., 18:00 val. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai 76353) atidarytą medijų menininko, kultūros ir medijų kritiko, Vilniaus...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

VGTU dėstytojas paskaitoje privertė raudonuoti studentes

Joana Gimberytė-Juronė kalbina dr. Remigijų Venckų. Po antklode susipynę nuogi vyrų kūnai ir biblinės temos – šiuo deriniu garsėja šiauliečio menininko fotografijos. Parodą Kaune atidaręs vyras drąsiai kalbėjo apie nuogybę, tikėjimą ir vieną žinomiausių šių dienų...

Pokalbis apie Etiopiją

  https://soundcloud.com/remigijus-venckus/dr-remigijaus-venckaus-interviu-keliones-ir-svajones-2018-01-27-1500-lrt Pokalbis LRT Opus radijo stotieslaidoje Kelionės ir svajonės 2018 m. sausio 27 d. Pokalbis apie patirtis Afrikoje, o apie jas pasakoja doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Ar vis dar čia esame mes, dėmesingai kuriantys save ir savo gyvenimus?

Rūta Švedienė kalbasi su dr. Remigijum Venckum. AR VIS DAR ČIA ESAME MES, DĖMESINGAI KURIANTYS SAVE IR SAVO GYVENIMUS? Kėdainių lietuvių ir švedų draugija pradeda vykdyti naują, skatinantį nevyriausybinių organizaciją plėtrą, projektą „Motyvuojantis bendravimas ir...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Renginys nepalikęs abejingų

Modestas Navickas kalbina dr. Remigijų Venckų. Tarptautinių žodžių žodynas terminą homofobija (iš graikų k. ὁμός homo (seksualus), "toks pat, lygus" + φοβία (fobija), "baimė") apibrėžia kaip ne klinikinį baimės, paniekos ir neapykantos jausmą, nukreiptą prieš...

Mahometas. Kalnas. Ir kitokia lietuviška fotografija

Monika Slančauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Paprastai visokio plauko sentencijos, protingi ar gražūs posakiai man keldavo juoką. Tokį gilų ir su tokiu ryškios neapykantos prieskoniu.  Bet štai – lyg kokiam pačiam kvailiausiam siaubo filme – viena tokių...

„Ką čia velnią rodai“, arba kaip atrasti nieką

Simona Pužaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Kas paslėpta medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Remigijaus Venckaus eksperimentinėse fotografijose „Tušti ekranai“? Vaizdavimas nieko nevaizduojant. Jei nieko nematote, ten nieko ir...

R. Venckaus meninė fotografija – dovana Šiauliams.

Naujienų portalo Delfi žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Rugsėjo 10 – 13 d. Šiaulių miestas šventė gimtadienį ir kaip dera tikrai šventei į miestą grįžo po Lietuvą ir visą pasaulį išsibarstę Šiauliečiai. Pirmąją miesto gimtadienio šventimo dieną (rugsėjo 10 d.)...

Remigijus Venckus nebijo būti pavadintas gėjumi

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Varšuvos nacionalinis muziejus surengtoje parodoje „ARS homo erotica” nepabūgo eksponuoti šią prieš porą metų Remigijaus Venckaus sukurtą  skandalingąlyrinę kompoziciją - „Renovacija”: keturios persipynusios kojos...

Iš praeities dabartyje, iš dabarties — praeityje

Marina Visockienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Taip pavadinta 27-erių šiauliečio menininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda trečiadienį atidaryta Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos kolegijoje. — Kodėl toks neįprastas parodos pavadinimas? — Kartą, peržiūrėdamas kelis...

Kelias, kurį einu, yra neįprastai vingiuotas ir pilnas siurprizų

Gabrielė Kuizinaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. 2015 m. balandžio 21 d. LR ambasadoje Berlyne atidaryta medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“. Menininkas daug kartų lankėsi Berlyne, domėjosi miesto...

Menininkas R. Venckus apie mirusius ir medijas

Lina Abromavičienė kalbina dr. Remigijų Venckų. Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės.  Lankyti kapines ir prisiminti savo artimuosius šiomis dienomis – kiekvieno rūpestis ir pareiga. Tačiau ar tikrai žvakės degamos dėl mirusiųjų? O...

Remigijus Venckus: moralės žvėris prieš nuogumą

Gintarė Čiuladaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Birželio 1 dieną menininkas, medijų meno kūrėjas ir dėstytojas Remigijus Venckus uždaro savo parodą „Trans-kaimas-LT“ Šiauliuose. Birželio 2-ąją Kauno miesto muziejuje pristatoma jo ekspozicija „Fotofragmentai....

Remigijaus Venckaus paskaita apie eksperimentinę fotografiją

Kamanė.lt žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Gegužės 6 d. 11 val. VšĮ Profesinio meistriškumo akademijoje (Pilviškių g. 18, Kaunas) paskaitą apie eksperimentinę fotografiją skaitys medijų kultūros tyrinėtojas ir medijų menininkas, lektorius Remigijus Venckus....

R. Venckus – atvirai apie „Kūrybiškos vasaros“ idėją

Naujienų portalo „Delfi" žurnalistai kalbina dr. Remigijų Venckų. Dažnas iš mūsų mano, kad vasara yra kelionių, atostogų ir stovyklų metas, tačiau ne visi renkasi keliones, aktyvų ir sportišką poilsį. Rugpjūčio pradžioje Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) buvo...

Laikas ir erdvė pagal R. Venckų

Ramunė Dambrauskaitė kalbina dr. Remigijų Venckų. Iš Šiaulių kilęs medijų menininkas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...