Diana Janušaitė kalbina dr. Remigijų Venckų.

„Šiauliai – tai mano gimtinė ir mano karjeros kelio pradžia. Nors tikriausiai iš šio miesto kultūrinio fono jau esu išaugęs, tačiau jame prabėgo patys nuostabiausi bakalauro studijų metai. Čia prasidėjo mano karjera aukštojo mokslo ir švietimo srityse, čia aš sutikau puikius mokytojus, čia aš formavausi kaip medijų menininkas ir meno tyrėjas. Tikriausiai dėl to aš nuolatos sugrįžtu mintimis į tuos Šiaulius, kurie niekada nebegrįš į mane“, – štai taip apie Šiaulius atsiliepia medijų menininkas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus. Šiaulių miestui gimtadienio proga jis paruošė dovaną – fotografijų parodą „Amnezija. Šiauliai-Berlynas“, kuri ketvirtadienį bus pristatyta „Laiptų galerijoje“. O apie tai kalbamės išsamiau.

R. Venckus: „Mano padėtis yra visiškai kitokia nei įprastų menininkų ir dėl to gana komplikuota.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

– Kuo paroda „Amnezija. Šiauliai-Berlynas“ išskirtinė?
– Manau, kad taikliausiai apie parodų išskirtinumą gali kalbėti žiūrovai arba ekspoziciją apžiūrinėjantys meno kritikai. Tačiau mano padėtis yra visiškai kitokia nei įprastų menininkų ir dėl to gana komplikuota. Būdamas ir meno kritikas, ir meno kūrėjas, aš negaliu objektyviai vertinti savo kūrybos rezultato. Tačiau galiu konstatuoti, kad kiekviena meninė paroda – tai vis kitoks asmeninis požiūris nukreiptas nebūtinai į naujus, bet ir į įprastus, kasdienius dalykus.
Ši paroda – tai mano požiūris į Vokietijos sostinę. Tai eksperimentinis ir savianalitinis patirčių registras. Priešingai nei moksle – aš savo parodoje esu visiškai subjektyvus ir visiškai krypstantis į individualios patirties analizavimą. Tad natūralu, kad žiūrovui viskas, kas eksponuojama parodoje, gali pasirodyti tiesiog kaip keisti paveikslėliai arba tik dar viena kitokia Venckaus paroda. Mano paroda – tai vizualinis sugrįžimas atgal į tą miestą, kuriame aš lankiausi ir kuriame jaučiausi ypač puikiai.

– Ar ruošdamasis šiai parodai turėjote tikslą? Jei taip, kokį?
– Kaip ir meno kūrybos, taip ir parodų rengimo tikslas labai intuityvus ir sunkiai pasiduodantis racionalizavimo reikalaujančiam tekstui. Vizualinė paroda – tai kelionė laiku ir erdve į ten, kur jau būta arba kur norėta būti.
Galiausiai, jei žiūrovas dar net nėra buvęs toje vietoje, kuri užfiksuota, jis kviečiamas į kūrinį žvelgti lyg į transporto priemonę ir keliauti kartu su fotovaizdais. Nors vaizdai nėra trimačiai, nėra ir judesio kaip kino filme, bet jie (vaizdai) vis vien kviečia įsivaizduoti judėjimą.
Tikiuosi, kad mintimis ir svajomis parodą lankantis žiūrovas sufantazuos kelionę į savo Berlyną, o gal net į kokį nors kitą dar neįvardytą miestą X.
– Savo kūriniais siekiate aplinkinius provokuoti, o galbūt susimąstyti?
– Anksčiau, prieš kokius penkerius metus, dažniausiai siekdavau provokuoti, o gal net suerzinti. Mano provokacijos kartais susilaukdavo ir negatyvių atsiliepimų, pvz., gal gali nebefotografuoti, arba gal gali neberašyti? Tikriausiai su metais ateina branda ir blėsta noras būti ultrašokiruojančiu kūrėju.
Nors aš dar nesu žilabarzdis ir pilvotas senolis, tačiau kūrybos metu aš vis labiau savęs klausiu – ar tikrai einu tinkamu keliu, ar tikrai per daug netuščiažodžiauju kūryboje, ar tikrai mano vizualinė kalba dera su turiniu, ar ji – tik beprasmis tauškesių burbulas? Su kiekviena paroda aš kviečiu žiūrovą susimąstyti, nors nė kiek ir nesijaudinu, jei jis nemąstys, nieko nesupras ir į nieką nesigilins.

R. Venckus skatina permąstyti nusitrynusias, demarkacines fotografijos ribas.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek jūsų kūriniuose svarbi erdvė ir laikas?
– Erdvė ir laikas man ypač svarbūs. Erdvėlaikis yra be galo svarbus kiekvienam iš mūsų. Fotografija visada kalba apie erdves, kurios esti fizinės arba ypač jutiminės. Fotografija mus priartina prie kitos erdvės, kurios jau nebėra, o gal net prie tokios, kurios niekada ir nebuvo, kurios niekas nematė plika akimi arba nesugebėjo regėti.
Fotografija ne tik (iš)tęsia ir nutolina laiką, bet ir sutraukia bei skaido. Fotografija segmentuoja laiką ir lipdo į savito koliažo žaismą. Laikas mano fotografijoje pasirodo lyg šmėkla: jis čia pat yra ir čia pat nyksta, jis kažkoks gąsdinantis ir tuo pačiu metu ir masinantis patirti.

– Jūsų kūrinius reikia stengtis suvokti ar tiesiog pajausti?
– Esu įsitikinęs, kad nuojauta ir suvokimas turi veikti išvien, kartu. Pirmiausia manau svarbu jausti, o vėliau – klausti savęs, kas ir kodėl, kaip ir kam. Giliai mąstantis žiūrovas, vos tik pajutęs, bandys suvokti. Aš tikiuosi, kad toks žiūrovas apsilankys parodoje. Taigi aš kuriu giliai mąstančiam ir apsišvietusiam vartotojui, bet ne nerūpestingai čiuožiančiam populiariosios kultūros paviršiumi.

– Ką manote apie tuos, kurie nesuvokia kūrinio esmės, bet vis tiek kritikuoja?
– Nieko per daug nemanau. Vieni vartotojai nesiekia suvokti meno, nors ir gali, kiti – girdi tik save ir nieko aplinkui, kas jiems yra kalbama, treti – iš viso nesugeba giliai mąstyti ir įsiklausyti. Bet yra ir tokių talentingų meno vartotojų, kurių skonis išlavintas. Jie įsiklauso, yra liberalūs skirtingiems požiūriams bei gerbia meną. Su tokiais vartotojais ir norėčiau dažniau susitikti.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad lietuviams būdinga kritikuoti neįsiklausant ir negirdint opozicijos. Šios kritikos įkarščiuose aš dažniausiai nusišypsau, apsisuku ir palieku kritikuojančius santarvėje su savo nuosava kritika. Įsivelti į tokius ginčus yra labai beprasmiška. Jei kritikuojantis nuoširdžiai nesuvokia esmės, tuomet gal ir pykti ant jo negalima, o jei nesistengia suvokti, tai tokio kritiko klausytis iš viso neverta.
Pabūsiu nekuklus: jei kritika maloni ir profesionali, tai jos pasiklausau kaip ausiai malonaus džiazo. Nors labai atvirai mąstant turiu pripažinti, kad man nėra svarbi kritika apie mano kūrinius. Aš vis tiek kursiu taip, kaip noriu.

– Kuriate dėl savęs ar dėl kitų?
– Visada kuriu tik dėl savęs. Esu menininkas, o man, kaip ir daugeliui meno kūrėjų, egoizmas nesvetimas. Jei nebūčiau egoistas ir savimyla, save reiškiantis meno kūriniais, tuomet nesukurčiau nieko, kas galėtų sulaikyti žiūrovo dėmesį.
Man labai keisti kuklūs lietuvių menininkai, kurie teigia kuriantys dėl kitų ir galvojantys tik apie kitus ir viską darantys iš kančios, o jų pačių žinomumas jiems nėra svarbus. Aš nesu tipiškas lietuvių menininkas, nes dažniausiai kuriu iš malonumo, bet ne iš kančios. Esu visiškai nekuklus ir man nėra labai svarbu, ką apie mano kūrinius galvoja kiti. Kurdamas visada turiu tikslą, iškeltą tik sau asmeniškai ir susietą tik su manuoju „Aš“, bet ne su žiūrovu. Kūryba – tai mano nuosava giesmė, kurią aš pats giedu ir pats jos klausausi.
– Jums labiau patinka kurti pačiam ar medijų meno mokyti kitus?
– Šios abi veiklos yra labai skirtingos. Kūryba turi daugiau privalumų nei dėstymas, bet dėstymas priverčia kūrėją atmerkti akis ir dairytis į viską, kas yra aplinkui. Anksčiau labai mėgau dėstyti, šiandien vis labiau jaučiu nenorą šį darbą dirbti. Tiesa, yra temų, kurios man labai įdomios, be kurių atrodo negaliu gyventi, tad šiomis temomis galiu bet kada skaityti paskaitas ir tai teikia savotišką malonumą.
Kai klausiate, ar patinka mokyti medijų meno, vis dėlto turiu pabrėžti, kad net neketinu išmokyti kurti medijų meną. Aš mokau jį pažinti, suprasti, išsiaiškinti, kaip jis daromas, o jo kūryba jau priklauso tik nuo to, kuris studijuoja ir bando išmokti.
Per dvylika metų dėstydamas Lietuvos universitetuose aš įsitikinau, kad negalima išmokyti kurti. Galima tik atkakliai mokytis. Vis dėlto aš netikiu talentu. Aš tikiu atkakliu, sąžiningu, atidžiu ir nuosekliu žmogaus darbu. Aš ir pats labai daug dirbu. Kasdien savo darbams skiriu mažiausiai po dešimt valandų.

Autoriaus kūriniai keri formos ir turinio derme, organišku fotografijos sąlyčiu su architektūrinį brėžinį primenančia grafika ir su paveikslo tradicija.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar šia sritimi nesunku sudominti jaunimą?
– Jaunimą sudominti medijų menu visiškai nesunku. Jaunimas yra linkęs gilintis į šiuolaikinę skaitmeninę-technologinę kūrybos problematiką. Medijų menus pradėjau dėstyti nuo 2003 m. Atmenu akimirkas, kai buvo sunku pripratinti žmones prie skaitmeninių technologijų. Šiandien jie į universitetą ateina jau pripratę prie technikos ir drąsiai įsitraukia į siūlomus technokūrybinius žaidimus.

– Ar šiuolaikiniai jaunuoliai nebijo eksperimentuoti?
– Jaunimas tikrai nebijo eksperimentuoti, tačiau jie dažnai nesupranta, kodėl, kaip ir dėl ko eksperimentuoja. Manau – tai mūsų laikmečio realybė. Anksčiau konceptualaus meno kūrėjas skaitydavo knygas, gilindavosi į menines idėjas, susipažindavo su skirtingais požiūriais, dalyvaudavo intelektualiose diskusijose, klausydavo, ką apie meną kalba filosofai ir meno kritikai. Dabar matau, kaip studijuojantys žmonės nenori giliai pažinti visų tų teorijų. Jie labai greitai žvilgteli į teorinę perspektyvą, į ją nesigilinę nusitveria ką nors neva madinga ir sukergia su savo eksperimentu. Tokių nevykusių sukergtuvių rezultatas – nevykę ir konceptualiai silpni, bet technologiškai „atkalti“ kūriniai. Tačiau paprastėjant kompiuterinėms programoms ir plečiantis jų taikymo galimybėms, labiau vertinamas ne gebėjimas sukurti tobulą formą, bet stiprus ir tobulas turinys.

– Kas jums šiame darbe yra sunkiausia?
– Negaliu pakęsti žmonių bukumo, nemotyvuotumo ir nepareigingumo. Tai trukdo ir man dėstyti, ir jiems patiems tobulėti. Bet aš manau, kad tai mūsų laikmečio problema, o gal aš, kaip kažkoks senosios kartos pedagogas, tiesiog per daug ir be reikalo burnoju?

– Kokie jūsų planai?
– Taip nutiko, kad nuo 2015 m. balandžio mėn. vadovauju Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui. Tad artimiausi mano planai yra susiję būtent su šiuo institutu. Aš taip pat viliuosi, kad man pavyks jį sustiprinti, suburti reikiamus žmones ir gerokai sustiprinti studijas bei mokslą.
Aš ir toliau planuoju savo autorines parodas. Esu kelias numatęs užsienyje, bet kol kas dar negaliu išduoti šių planų. Kiekvienais metais vidutiniškai parašau per 70 recenzijų apie meną (daugiausiai apie tapybą), tad norėčiau visus tekstus apjungti, nudailinti ir išleisti tiriamąją knygą. Septynerius metus rašęs disertaciją aš taip pat sukaupiau nemažą kiekį visokių teksto eskizų apie videomeną ir vizualinę medijų kultūrą. Dažnai pagalvoju, kad būtų šaunu eskizų pagrindu išplėsti savo disertacijos temą ir išleisti monografiją.

Publikacijos nuoroda

Janušaitė, D. (2015-09-09) R. Venckus: „Kuriu giliai mąstančiam ir apsišvietusiam vartotojui“. Šiaulių naujienos, nr. 174. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/index.php/zmones/5122-r-venckus-kuriu-giliai-mstaniam-ir-apsivietusiam-vartotojui (žiūrėta 2017-05-20).

Originalo kopija

PDF – 2015-09-09 R. Venckus- „Kuriu giliai mąstančiam ir apsišvietusiam vartotojui“

Rekomenduojame skaityti