Dr. Remigijus Venckus.

Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas.

Jau ketvirtą kartą Šiaulių mieste rengiamas tarptautinis grafikos meno pleneras „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“. 2017 m. rugpjūčio 1 – 10 dienomis vykusiame renginyje dalyvavo kūrėjai iš Lenkijos (dr. Agnieszka Zawadzka, dr. Robert Rabiej), Latvijos (Lāsma Pujāte-Stūre, Kate Seržāne) ir Lietuvos (profesorius Vaidotas Janulis, docentas dr. Remigijus Venckus, docentas Petras Rakštikas, Kornelijus Užuotas, Ugnė Žilytė, Vaiva Kovieraitė-Trumpė).

Visus dailininkus kūrybos tikslams subūrė grafikos profesorius V. Janulis ir Šiaulių universiteto dailės galerijai vadovaujantis dailininkas K. Užuotas. Įspūdingi plenero dalyvių kūrybos rezultatai rugpjūčio 10 dieną buvo pristatyti kolektyvinėje parodoje Šiaulių universiteto Dailės galerijoje.

Ekspoziciją bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 7 d.

Apie ketvirtąjį tarptautinį grafikos plenerą „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“, ypač svarbų Šiaulių miestui ir visai Lietuvai, savo mintimis dalijasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus, šį kartą atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui.

Į Šiaulius visada atvykstu virpančia širdimi. Čia prabėgo mano studijų metai, pildėsi mano meno kūrėjo svajonės. Čia planavau savo karjerą ir jos siekiau, su bendraminčiais rengėme meno akcijas, parodų ekspozicijas, kūrėme eksperimentinius filmus ir fotografijų kolekcijas.

Tikriausiai Šiauliuose atradau savo gyvenimo kūrybinę ir pedagoginę kryptį. Čia sutikau savo pirmuosius mokytojus: su skaitytojais jau esu dalijęsis prisiminimais apie dailininkus Gintarą ir Adolfiną Martinionius; esu rašęs straipsnius apie doc. Vilmantą Dambrauską, kuris buvo mano dėstytojas ir bakalauro baigiamojo darbo vadovas; laukiantys mano tekstų ir sekantys mano kūrybą yra skaitę kelis interviu su grafikos profesoriumi Vaidotu Januliu.

Taigi, aš ir vėl grįžtu į Šiaulius, bet šį kartą į prof. V. Janulio bei jo kolegos dailininko Kornelijaus Užuoto organizuojamą išskirtinį grafikos meno plenerą.

Drįstu teigti, kad Šiaulių miestui vykstantis svarbus renginys iš dalies neatitinka pačios pagrindinės plenero sampratos. Įprasta, kad dažniausiai plenerai vyksta ne mieste, ne dailininkų studijose, bet įspūdingame gamtovaizdyje.

Paminėtina, kad Vakarų kultūroje plenerus išpopuliarino impresionizmo atstovai. Kurdami gamtos prieglobstyje ir stebėdami kintančią aplinką, kiekvienu teptuko potėpiu jie siekė įamžinti nepaprastus šviesos ir daiktų/gamtos objektų susidūrimus.

Šiandien tarptautinis grafikos pleneras vyksta Šiaulių mieste, todėl dailininkai nekuria vaizdingame gamtovaizdyje ir jo neperkelia į savuosius paveikslus. Iš dalies galima teigti, kad pleneras iliustruoja net pakitusį sociokultūrinį foną, vartojimą, gyvenimo būdą, komunikacijos ir estetikos technologiškėjimą, globalias ir žmogaus vietą apmąstančias temas.

Didžiausią kūrybos laiko dalį dailininkai praleidžia Šiaulių universitete įrengtose grafikos studijose ir Šiaulių universiteto Dailės galerijoje. Ne visiškai pleneriškame plenere yra kuriami ne atpažįstami miesto urbanistiniai peizažai, bet labiau siekiama užfiksuoti asmenines patirtis ir asociacijas. Sukurti paveikslai nekartoja ir neimituoja Šiaulių miesto urbanistinio kraštovaizdžio ir apylinkių vaizdo. Pleneras tampa tikrąja tarpkultūrine komunikacija, o dauguma kūrinių byloja apie technologinius eksperimentus, išryškinančius net renginio tarpdalykiškumą.

Plenere dalyvaujančių dailininkų patirtys ir idėjos yra atsigabentos iš kitos kultūrinės erdvės, iš kito laiko ir kitų įvykių. Kitame laike ir erdvėje savitai sukomplektuotos patirtys ir idėjos yra naujai realizuojamos Šiaulių mieste. Tad šiuo atveju neapsiriksiu teigdamas, jog dailininkai savo kūriniais įprasmina tarpkultūrinę komunikaciją ir patį miestą priartina prie tarpkultūrinių dialogų. Tad šio teksto pastraipose pabandysiu glaustai supažindinti skaitytoją su plenere dalyvavusių menininkų kūryba.

Agnieszka Zawadzka Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiauliuose periodiškai lankosi ir šių metų plenere taip pat dalyvauja Marijos Kiuri-Sklodovskos universiteto (Liublinas, Lenkija) dėstytoja grafikė dr. Agnieszka Zawadzka. Plenere ji tęsia anksčiau pradėtą lino raižinių seriją. Savo minimalistiniais ir monumentaliais kūriniais dailininkė apmąsto žmogaus kūno paskirtį. Čia kūnas traktuojamas kaip medžiaga, kaip laivas arba talpykla, pernešanti fizinius ir metafizinius „daiktus“.

Iš dalies kūną traktuodama lyg mėgintuvėlį arba konteinerį, kaip naudojamą arba paskirties netekusią talpą dr. A. Zawadzka formuoja savotišką dialogą su Gilles Deleuze „kūno be organų“ koncepcija.

Koks yra šis kūnas? Kūnas be organų yra nuasmenintas, nepriklausantis, daiktiškas, kartais labiau anonimiškas, naudojamas lyg įrankis, apleistas autentiškojo „Aš“.

Taip pat paminėtina, kad dr. A. Zawadzka anksčiau kūrė skirtingų atspaudų serijas, kvestionuojančias kraujo, vandens ir kitos materijos pernešimui skirtas talpas. Apie tai ji samprotauja: „Bandau ne tik tirti žmogaus kūną, lyg talpą, bet ir verifikuoti dailės istoriją. Vieną vertus, kūnas parodomas kaip sunki materija, pilnas įtampos, istorijos, gniuždančios patirties ir netgi kančios, kita vertus, jis yra trapus lyg stiklas, lengvai yrantis, baigtinis ir visiškai neamžinas.“ Dr. Robert Rabiej (Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas, Liublinas) plenero metu sukūrė ciklą „Egzistencija“. Kiekvienam ciklo kūriniui dailininkas suteikė atskirą pavadinimą (pavyzdžiui, „Darbo vieta is 1“, „Darbo vieta is 2”, etc.; angl. Work space is 1, Work space is 2, etc.).

Robert Rabiej
Artūro STAPONKAUS nuotr.

R. Rabiej. „Existence. Workspace is 1-9. 2017. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dr. R. Rabiej yra tarpdisciplininio meno atstovas, dažniausiai savo kūryboje ieškantis neįprasto, naujo formos ir turinio ryšio. Jo pagrindinė kūrybos priemonė – eksperimentinė fotografija ir instaliacija. Dailininkas tyrinėja aplinkas, ieško to, ką galima vadinti intymia savo paties refleksija. Jis teigia: „Mano sukurtas fotografijų ciklas kvestionuoja žmogaus būtį, jo (žmogaus) pasirinkimus ir netgi gyvenimo sąlygas.“

Paminėtina, kad naujieji dr. R. Rabiej kūriniai tęsia ankstesnįjį ciklą, kuris buvo pradėtas dar 2012 m. ir pavadintas „Darbo vieta“. Šio ciklo fragmentai jau turėjo didelį pasisekimą. Jie buvo pristatyti daugelyje galerijų ir jungtinių meno parodų Lenkijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Šiais metais ciklo fragmentai jau buvo demonstruoti ir Kauno mieste.

Šiaulietė Vaiva Kovieraitė-Trumpė, dažniausiai kurianti portretus, šį kartą kaip žaliavą naudoja senų albumų fotografijas. Jos pristatomi kūrybos rezultatai įvaizdina tai, ką galima vadinti atminties revizavimu, dekonstravimu ir renovavimu.

Nors autorei labiausiai rūpi kūrinio formos galia, nors ji labiau yra linkusi kelti klausimą apie tai, kaip dėl technologijų keičiasi atvaizdas, kaip transformuojasi atpažįstamos formos į kitas, labiau abstrakčias ir verbalizavimui nepasiduodančias formas, tačiau ji taip pat kvestionuoja netobulą žmogaus atmintį ir galingą, viską suryjantį laiką.

B V. Kovieraitė-Trumpė. „Atminties likučiai 2“. Mišri technika.
Vaivos KOVIERAITĖS-TRUMPĖS nuotr.

Žvelgiant į paveikslus susidaro įspūdis apie pulsuojantį ir deformuotą pasakojimą laike bei erdvėje. Atrodo, kad saviti atminties likučiai nugula į archyvus, o iš jų vėliau kūrybiškai-rekonstruotai sukuriamos savotiškos praeities erdvėlaikio kronikos.

Vilnietė grafikė Ugnė Žilytė plenero metu kuria naują ciklą „Pelenų diena“. Autorė prasitarė, jog šis ciklas bus tęsiamas ir plenerui pasibaigus, o galutiniai kūrybos rezultatai bus pristatyti Vilniuje. Plenero metu dailininkė pasuka panašiai kryptimi, kaip ir kiti plenero kūrėjai. Ji kvestionuoja laiką ir laikinumą,

Ugnė Žilytė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

gyvenimą ir mirtį.

Jos grafika – tai sąmoningas žaidimas nesuderinamomis, bet žmogaus egzistencijai svarbiomis opozicijomis. Jos kūrybos centre visada lieka žmogaus figūra. Naujas ciklas ženklina nekasdienius, labiau į amžinybės permąstymą orientuotus vaizduojamų figūrų gestus. Atrodo, kad paveiksluose viskas sugestijuoja laikinumą, nepastovumą, kismą ir netgi yrimą. Čia laikas ir erdvė įforminami savotiškame „pertrūkyje“ ir susiskaidyme.

Lāsma Pujāte-Stūre
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dailininkė iš Latvijos Lāsma Pujāte-Stūre savo kūryboje taip pat akcentuoja žmogaus kūno atvaizdą. Ji teigia: „Prieš keletą metu tapau mama. Šiuo metu auginu dukrą, todėl savo kūryboje pradėjau analizuoti kintantį, biologinį moters kūną.“

Nors viešnios iš Latvijos kūrybą ir įmanoma sieti su feminizmo teorija, tačiau pati dailininkė konstatuoja, kad jei svarbiausi fundamentalūs klausimai apie žmogaus būtį, apie buvimą mama, apie kūno stebuklą – gebėjimą išauginti vaisių.

„Savo kūryboje aš noriu kvestionuoti vaisų, augantį moters pilve. Tad kurdama analizuoju save: kaip aš tapau motina, kokį ypatingą ryšį puoselėju su savo kūno dalimi, kaip vaisius nuo manęs atsiskiria ir tampa nauju, kitu kūnu“, – teigia dailininkė.

Dailininkė kvestionuoja du kūnus, kuriuos feminizmo klasikė Simone de Beauvoir skiria į biologinį ir socialinį (žr. de Beauvoir, S. (2010). Antroji lytis. Vilnius: Margi raštai).

Viena vertus, kūrinio formoje grafikė atsisako analizuoti socialinį kūną, labiau dėmesį skiria kintančioms biologinio kūno formoms, antra vertus, kalbėdama apie motinos kūną ir vaisių, apie ryšį, kito kūno kitoniškumą bei atsiskyrimą, ji negali atsiriboti nuo socialinio kūno problemų. Tad Latvijos dailininkės kūryboje aktualizuojamas dviprasmiškumas, kintamumas ir konfliktas, tvyrantis tarp formos ir turinio. Jos kūrinys – tai savotiškas demarkacinės linijos ženklinimas. Latvių dailininkė Kate Seržāne sukūrė įspūdingą iš skirtingų atspaudų

Kate Seržāne.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

sudėliotą kūrinį „Migracija“. Menininkė teigia: „Mano kūrybos centre nėra žmogaus. Jį keičia žuvies figūra. Aš galiu piešti žuvis visur ir visada. Galiu apie jas galvoti ir nepaliaujamai jas vaizduoti. Man labai patinka žuvys. Šis mano kūrinys kvestionuoja idėjų pasaulį. Idėjų, kurios niekada nesibaigia ir negali pasibaigti. Esu įsitikinusi, kad idėjos lyg žuvys gyvena savotiškame, keistame idėjų vandenyne. Aš į jį brendu su didžiausiu malonumu.“

Baltame fone iš skirtingų atspaudų sudėliota žuvų kompozicija asociatyviai kelia šiandienai aktualų klausimą ne tik apie idėjų migraciją, bet ir apie žmonių judėjimą globaliame pasaulyje. Skirtingose šalyse ir žemynuose kūrinys gali būti perskaitomas labai skirtingai, tačiau mūsų kultūrinėje Baltijos šalių erdvėje menininkė sukuria įtaigų pasakojimą apie žmonių migraciją, jų paliekamą kultūrinę erdvę lyg Sacharos dykumą, kultūrinės tapatybės pernešimo ir netgi vietos kultūros atminties marinimo problemas.

Vaidotas Janulis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Giliai mąstančiam asmeniniu skausmą sukelia ne fizinė migracija, kuri jau yra tapusi globalaus pasaulio nuolatine palydove, bet mentalinė, vedanti prie savosios tapatybės negrįžtamų praradimų. „Visas pasaulis yra didelė substancija, kuri migruoja ir kurioje yra migruojama“,– teigia dailininkė. Vienas pagrindinių grafikos plenero iniciatorių prof. V. Janulis plenero baigiamojoje parodoje pristato dienoraštį kvestionuojančių kūrinių ciklą. Fotoaparatu dokumentuotos senovinių pastatų, piliavietės sienos yra papildomos minimalistiniais, net kaligrafijos meną suponuojančiais atspaudais.

Čia dailininko akis lyg antropologo. Ji akylai stebi ir aptinka praeities  įrašus nykstančių pastatų fragmentuose. Jis fiksuoja sienose palikto rašto epizodus, anonimiškus kito asmens ir kitam erdvėlaikiui priklausančio gyvenimo pėdsakus. Ieškodamas vaizdo ir kalbos ryšio profesorius naudodamas šilkografijos techniką atvaizdą papildo naujais pėdsakais. Jis palieka šiandienos ženklus, kurie asocijuojasi su raštu, rašymo procesu ir rašto išradimo problema. Jis tarsi bando atvaizdą išplėšti iš anonimiškumo tarpeklio, suteikti jam naująją tapatybę, naujojo pasakojimo galią. Aktualia tampa vaizdo ir rašto kilmės bei abipusės sąjungos dilema.

Profesorius demonstruoja savo žinojimą apie (at)vaizdų perpasakojimą kalba. Kai patys (at)vaizdai minimalizuojasi ir schematizuojasi, jie aižėja ir trupa iki tol, kol lieka struktūros, primenančias pavienes raides ir iš jų sudaromą visą rašto sistemą.  Prof. V. Janulio kūryba – tai lyg įvaizdinta prancūzų filosofo Jacques’o Derrida teorija apie rašytinės ir sakytinės kalbos konfliktą (žr. Derrida, J. (2006). Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos).

Kornelijus Užuotas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaulietis dailininkas K. Užuotas savo kūryboje visuomet demonstruoja norą eksperimentuoti. Jis ieško naujų kūrybos formų ir siekdamas užsibrėžto estetinio rezultato taiko netradicines priemones. Naudodamas kampinį šlifuoklį dažais dengtoje medžio drožlių plokštėje K. Užuotas išraižė abstraktų piešinį.

Ilgai žvelgiant į kūrinį identifikuojamas tolstantis kalvotų pievų vaizdas, o pirmame plane pastebimas vyriškio portretas. Dailininkas pripažįsta, kad jį inspiravo girdėtos Vlado Bagdono ir Andriaus Kulikausko dainos fragmentas: „Išseko vanduo šuliny, reiškia, žmogau, negerai gyveni“ (citata ne pažodinė).

Viena vertus, dailininką galima įvardyti kaip kultūros chuliganą, antra vertus, kiekviename chuliganizmo geste atsiveria prasmingos ir visai ne chuliganiškos tiesos. Šiuo atveju remiantis filosofo Jacques’o Derrida teorija galima konstatuoti, kad dailininko fenomenas apskritai egzistuoja kaip kultūros tekstų sankirtų talpykla. Paveiksluose kaip kultūros tekstuose nugula skirtingų kūrinių fragmentai, išgyventi pokalbiai, regėti vaizdai ir vaizdiniai.

Iš kultūros tekstų formuojasi ir keičiasi kultūra. Kultūros tekstai leidžia identifikuoti asmenį, kurti, papildyti ir perkurti tapatybes.

Manau, neapsiriksiu teigdamas, kad net pačiai abstrakčiausiai šiuolaikinei meno kūrybai yra aktualus dienoraščio fenomenas kaip kultūros tekstų talpyklai. Tai byloja ir doc. Petro Rakštiko kūryba. Dailininkas yra ištikimas kasdienybei. Jis visada akylai stebi kasdienę aplinką ir jos persipynusiuose kultūros tekstuose ieško nuostabos, kūrybinio sukrėtimo.

Nuostaba aplanko ir mus, žiūrovus tuomet, kai iš paprastų siužetų, matytų įvykių yra sukomponuojamas/sufantazuojamas doc. P. Rakštiko pasaulėžiūrą reprezentuojantis personalinės mitologijos siužetas.

Tad dailininko kūryba dar kartą aktualizuoja plenero esmę – pastebėti tai, kas mus supa kasdienybėje, būti čia ir dabar, registruoti buvimą visais įmanomais kūno receptoriais, visomis įmanomomis medijomis (raiškos priemonėm) ir iš šio būvimo formuoti savo poeziją, kūrybinį dienoraštį, savitą patirčių archyvą, vidinio gyvenimo kronikas.

Remigijus Venckus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dienoraštinė kūrybos forma nesvetima ir man, šio teksto autoriui, plenero dalyviui doc. dr. Remigijui Venckui.

Vykdamas į renginį perskaičiau Stanisław‘o Lem’o romaną „Soliaris“ (1968), kuriame rašoma apie trapų, pavojingą ir smalsumą žadinantį civilizacijų kontaktą. Kūrinyje pasakojame, kaip planeta primenanti vandenyną, mąsto ir savo mąstymo išraišką demonstruoja daugindama formas.

Vedinas įstabios romano siužetinės linijos aš pagalvojau, jog panašiai veikia ir mūsų atmintis: ji gamina tik panašias formas, kurių jau nebėra, kurias prarijo besotis laikas.

Tad vaikščiodamas Šiaulių mieste, kuriame gyvenau prieš 12 metų, dar kartą bandžiau atgaivinti savo netobulą atmintį. Fotografavau pastatus, gyvenamųjų patalpų langus, gatvės grindinį ir naudodamas kompiuterines programas bandžiau išreikšti tai, kas mano atmintyje deformavosi, tai kas pasiliko kaip formos atkartojimas, ir tai, kas liko beveik nepakitę.
Mano sukurtus / deformuotus atvaizdus lydi S. Lem’o romano fragmentai, kuriuos galima suvokti lyg kito laiko, kito gyvenimo, kitos planetos dienoraščius, kronikas, archyvus… Teksto fragmentai labiausiai personalizuoja vaizdą ir pasakoja ne apie pačius Šiaulius, bet apie žmogaus tapatumą ir bejėgiškumą.

Man užstrigo  S. Lem’o romano fragmentas, kuriuo noriu pasidalyti su šio teksto skaitytojais. Atkreipkite dėmesį, kad šis fragmentas pasakoja ne apie žmogų kosmose, o apie kiekvieną iš mūsų, apie tą, kurio problemą tiria šiuolaikinis menas: „Mes iškeliaujam į kosmosą pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užteko to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O antroje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime, negalime su tuo susitaikyti! (Stanisław, L. (2014). Soliaris. Vilnius: Kitos knygos, 85).

Tad klausimas jums, skaitytojai, ar S. Lem’o aprašyta žmogaus savastis nėra registruojama, tiriama ir išskleidžiama šiuolaikinės dailės? Ar šiuolaikinė dailė neatlieka žmogaus charakteristikų archyvo funkcijos?

Reziumuojant šį plenerą aktualizuojantį tekstą noriu pasidalyti renginio iniciatoriaus prof. V. Janulio pastebėjimu aktualiu tik menininkams, tiek meno vartotojams: „Kiekvienas iš mūsų turi savo minčių, prisiminimų archyvus. Vieni archyvai labiau struktūriški, reglamentuoti, kiti – poetiški, laisvi, bravūriški. Archyvų skirtingumu esame žavūs. Laiko distancijoje kartais pastebiu kaip mano mintys jau kažkur sklinda kitu, atsiduriu kitoje erdvėje. Ši situacija rodo, kad egzistuoja savas archyvas, kurį dailininkas atskleidžia žiūrovui.“

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-08-11). Tarptautinis grafikos meno pleneras. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34854-kulturos-kirtis-tarptautinis-grafikos-meno-pleneras.html (žiūrėta 2017-08-31).

Venckus R. (2017-08-17). Tarptautinis grafikos meno pleneras. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34901-kulturos-kirtis-tarptautinis-grafikos-meno-pleneras-ii.html (žiūrėta 2017-08-31).

Originalo kopija

PDF – 2017-08-11 Tarptautinis grafikos meno pleneras

PDF – 2017-08-17 Tarptautinis grafikos meno pleneras

Rekomenduojame skaityti