Dr. Remigijus Venckus.

Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus. Lietuvių kalbos išlikimo ir svarbos mūsų kasdieniam gyvenimui ir tapatumui klausimą kelia „Kultūros kirtis“ rubrikos autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusija, kurią doc. dr. R. Venckus vystė kartu su lietuvių kalbos tvarkytoja Rūta Švediene.

Kai važiuodamas autobusu nugirstu Vilniuje gyvenančio jaunimo pokalbį, kuriame kas antras žodis yra angliškas, o kas trečias tariamas su amerikietišku akcentu, tuomet pagalvoju – gal grįžo iš užsienio, gal studijavo ir gyveno Vakaruose. Po kelių savaičių vykdamas į Šiaulius autobuse nugirstu dvi merginas, kurios pasakodamas kasdienio gyvenimo Lietuvoje įvykius sakinį dėlioja angliškų ir lietuviškų žodžių junginiais.

Aš suklūstu ir pradedu mąstyti apie gimtąją kalbą. Kokia ji ypatinga mūsų gyvenime, kokia tautos patirtis ir istorija joje slypi. Negaliu suvokti, kodėl jos negerbiame ir nepuoselėjame, kodėl mokėdami vieną seniausių pasaulių gyvųjų kalbų ja (kalba) nesididžiuojame.

Svarstydamas apie kalbą prisiminiau pavasarį puikiai praleistą laiką Kėdainiuose, kalbos tvarkytojams vedant seminarą apie kūrybiškumą. Kalbą puoselėti mane įkvepia kalbos tvarkytojos Rūtos Švedienės pavyzdys. Būtent apie ją, apie savo gimtąją kalbą ir diskutavau kartu su R. Švediene. Prieš pateikiant pokalbio fragmentus glaustai supažindinsiu su pagrindiniais pašnekovės biografijos faktais.

Rūta Švedienė yra Kėdainių rajono savivaldybės kalbininkė. Labai iniciatyvi ir naujoviškai žvelgianti į kalbos dalykus, į savo darbą ir visuomeninę veiklą. Daug metų dirbo kalbos redaktore. Anksčiau dirbdamas Lietuvos žemdirbystės institute leidybos grupės vadove įgijo daug leidybinės patirties.

Pagal pašaukimą R. Švedienė yra ne tik kalbininkė, bet tikras kultūros žmogus. Savo darbinę veiklą pradėjusi vienoje Kėdainių vidurinėje mokykloje, kelerius metus dirbo ir Juozo Paukštelio memorialiniame muziejuje. Čia ne tik tvarkė archyvus, vedė ekskursijas, bet ir organizavo literatūrinius renginius.

Šis pomėgis nepaviršutiniškai domėtis kultūra bei jos sklaida kasmet tik didėja. Jį Rūta realizuoja ne tik kaip kalbininkė rengdama kalbinius renginius (už tai buvo apdovanota Seimo padėkos raštu),  mokymus, seminarus, kurdama kalbos laidas televizijoje, bet ir įvairius kitus kultūrinius renginius, susitikimus su įdomiais kultūros, meno bei mokslo žmonėmis.

Pastaruoju metu Rūta tarsi sėkmingai išnaudoja savo pavardę – Švedienė: jau dveji metai yra Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė. Ji suorganizavo kėdainiečiams ne vieną renginį, susijusį su Švedijos bei Lietuvos kultūra.

– Esate lietuvių kalbos tvarkytoja. Kai pirmą kartą išgirdau apie žmones, dirbančius kalbos tvarkytojo darbą, suglumau. Nežinojau, kas jie tokie yra ir kuo užsiima. Gal galėtumėte pristatyti savo darbą?
– Pagrindinis kalbos tvarkytojų darbas – juridinių asmenų tikrinimas, kaip  savivaldybės teritorijoje laikomasi teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. Savivaldybės kalbos tvarkytojas kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų norminių teisės aktų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu ir taisyklingumu, reikalavimų, kurie yra privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Tvarkytojų yra visose savivaldybėse. Didesnėse – ne po vieną. Turbūt 95 proc. žmonių galvoja, kad mes, savivaldybių kalbininkai, tvarkome, redaguojame savivaldybės darbuotojų raštus ir rašome sveikinimo tekstus.

Didžiausią dėmesį savo kaip tvarkytojos darbe skiriu tam, ką labiausiai mato žmonės (kad kalbos klaidos nebūtų platinamos toliau), tad pagrindiniai tikrinimo objektai yra savivaldybės teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkio subjektai, t. y. gyventojų aptarnavimo įstaigos, kultūros įstaigos, valstybinės įstaigos, verslo įmonės ir kt. bei jų interneto svetainės ir, žinoma, žiniasklaida: spauda, televizija, radijas, žinių portalai. Tikrinama rašytinė informacija patalpų viduje, išorėje ar kitoje visiems matomoje vietoje; dokumentai, įvairūs vieši spaudiniai ir kt.

Didelę dalį darbo užima ir savivaldybės sprendimų projektų, kitų raštų kalbinis sutvarkymas, interneto svetainėse talpinamų tekstų redagavimas ir kiti darbai, darbeliai.

Rūta Švedienė. Asmeninio pašnekovės archyvo nuotr.

– Skamba labai nuobodžiai ir neįdomiai. Turbūt nelabai jus, kalbininkus, ir mėgsta žmonės, juk jūs tarsi parodote: ei, esi neraštingas. Be to, tikrintojų niekas nemėgsta.
– Taip, šis darbas nėra labai smagus. Būna, nueini patikrinti kokios įmonės, aiškini, kad tu nieko blogo nenori, tik pažiūrėti, ar nėra klaidų, kad tu jas surašysi paskui į raštą, pateiksi ir jie ateity žinos, kad taip nereikėtų rašyti, o štai taip reikėtų. Žiūri dažniausiai nepatikliai į tave lyg į priešą, atėjusį išgauti firmos paslapties.

Šis darbas yra reikalingas, nors ir neįdomus ir nelabai patrauklus. Manau, kartais užtenka žmonėms vien žinoti, kad yra tokia tarnyba kaip Kalbos inspekcija, kalbos tvarkytojai, − ir tai jau nors kiek drausmina, verčia atkreipti dėmesį  į tai, kaip rašai. Mūsų, vadinamųjų kalbos prižiūrėtojų, realiai yra labai nedaug ir mes visų kalbos negerovių tikrai nesukontroliuosime, o ir baudų mes neskiriame, nors galėtume, bet visgi surašytas raštas su įstaigos klaidomis ar mūsų skambutis daro poveikį kalbos vartotojams. Kiek dirbu, neteko dar susidurti su priešiškumu. Aš be galo daug dėmesio skiriu prevencijai, švietimui. Rašau šviečiamuosius straipsnius (stengiuosi juos rašyti nedidaktiškai), rengiu paskaitas, kviečiu kalbininkus iš Lietuvių kalbos instituto ir kitur, kalbamės, susirašinėjame, aiškinamės. Netgi buvau tapusi „aktore“: kūrėme kalbos laideles vietinėje televizijoje ir turėjome nuolatinių žiūrovų, kurie laukdavo vakaro laidelės lyg kokio serialo tęsinio.

– Manote, kad kalba turi būti prižiūrima? Juk dabar daug kas kalba, kad reikėtų paleisti viską savieigai ir pati kalba pasidarytų tokia, kokia reikia.
– Aš priklausau prie tų žmonių, kurie galvoja, kad kalba turi būti prižiūrima. Bet ir turėtų būti viskas daroma, kad nereikėtų per jėgą versti žmonių taisyklingai rašyti ir mylėti kalbą. Žmogus pats turėtų norėti gerai ir taisyklingai rašyti. Kalba žmogui turėtų rūpėti ne iš baimės, o iš meilės.

Man neteko ko nors bausti dėl kalbos, bet suprantu kolegas vilniečius, kurie tikrina, sakykim, grožinės literatūros kūrinius. Aš irgi nenorėčiau nusipirkti broko – neredaguotos knygos, taigi suprantu kolegas iš Kalbos inspekcijos, jei tenka ką ir nubausti. Juk yra tokių leidyklėlių, kurios taupo pinigus ir nesamdo kalbos redaktorių, mano, kad bus gerai ir bet kaip išleista knyga, ir net nemano keisti požiūrio gavę pastabų. Manau, į tokius piktybiškus atvejus reikia reaguoti.

– Gal čia ir kalbininkai kai ką blogai daro, kad dalis žmonių neigiamai žiūri į kalbą ir pyksta ant kalbininkų. Štai savo lietuviškas įmones pavadina angliškais vardais, tarsi neužtektų lietuviškų žodžių. O gal čia toks protestas?
– Turėjote atkreipti dėmesį, kad štai kokioje Italijoje ar Ispanijoje, Prancūzijoje nerasi gatvėse angliškų, rusiškų ar kitokių užrašų svetima kalba. Ir kasdienėje kalboje jie vartoja savo kalbą. Tiesiog tos šalys didelės, valstybinės kalbos istorija yra ilgesnė, vartojimo tvarkyba irgi turi gilesnes tradicijas.

Bet, svarbiausia, tų tautų žmonės jaučia savo vertę, jiems nereikia prie kažko šlietis ir kažkam įtikti. Manau, lietuviškas įmones, kavines, parduotuves, muzikos grupes, renginių pavadinimus ir kt. vadinti angliškais vardais verčia mūsų žema savivertė. Dar vis įsivaizduojama, kad kiečiau atrodysi su anglų kalba. Jokiu būdu nesu prieš anglų ar rusų, lenkų ar kitą kalbą. Kuo daugiau svetimų kalbų mokėsi, tuo raštingesnis jausiesi, tuo platesnis bus tavo išsilavinimas ir apskritai pasaulėvoka. Tiesiog viskas turi būti savo vietose. Jei tai, pavyzdžiui, tarptautinė firma, tai jos filialas Lietuvoje, aišku, irgi bus anglų kalba. Aš nesu kalbos puritonė, greičiau liberalė, bet visgi per didelis pataikavimas užsienio kalboms, kaip vertingesnėms, įdomesnėms, konkurencingesnėms, mane truputį liūdina.

Na, o kalbininkams patarčiau būti laisvesniems, bet ir nepataikaujantiems, liberalesniems, bet ir nenusišnekantiems (pvz., „Jei nebūtų taisyklių, nebūtų klaidų“ ir pan.) norint įsiteikti. Palinkėčiau tiesiog daugiau šypsenos ir jaunatviškumo, geranoriškumo. Man taip pat nei teisėjų, nei baudėjų, nei didelių mokovų, taip pat  didelių mokytojų vaidmuo irgi nelabai patinka. Reikėtų formuoti  visuomenėje požiūrį, kad mes visi norime kuo geresnės, taisyklingesnė kalbos, norime kalbėti ir susikalbėti.

– Reiktų tikėtis žmonių sąmoningumo, jis galbūt išsivystys ateityje? Gal kada nors Nereikės kalbos džiunglių kirviu kapoti?

– Žinoma, iki tikro sąmoningumo dar toli. Čia kaip su eismo taisyklėmis ar kitomis visuomenės nuostatomis. Juk ne visi supranta, kad reikia laikytis taisyklių dėl savo paties ir kitų saugumo, kad negalima upių teršti ar laužų miške kūrenti, nes pasekmės gal tau pačiam ir nebus skaudžios, gal tu ir pabėgsi iš tos vietos, bet tai atsilieps kitiems, kitoms kartoms, kitoms gyvoms būtybėms.

Jeigu yra valstybė, jeigu yra valstybinė lietuvių kalba, yra Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, tai turime ir laikytis jo nuostatų, o kalbą gerbti  panašiai taip, kaip gerbiame valstybinę vėliavą.

Man regis, nei patys žmonės nesupranta, neįsivaizduoja, kas būtų, jeigu be sąmoningumo ir be kontrolės pasileistų viskas ir pasidarytų tokios tarsi kalbos džiunglės. Manau, po kažkiek laiko tai imtų erzinti, trukdyti ir būtų imamasi priemonių tvarkytis. Tai geriau tu džiunglių neveisti ir neauginti, nes kartais būna ir per vėlu kai ką paskui atitaisyti.

Man patiko mano Vilniaus Universiteto dėstytojos, prof. habil dr. Viktorijos Daujotytės mintis, kad lietuvių kalbos priklausymas kalbų civilizacijai įprasmina Kalbos inspekcijos ir kalbos tvarkytojų, redaktorių darbą ir kalbos priežiūrą kaip gramatinių normų laikymąsi, kad kalba neiškristų iš kalbų civilizacijos. Mes juk turime gramatiką, turime taisykles – mūsų klaba yra civilizuota kalba. Mūsų kalba nėra kokia atsitiktinė, nėra kokių atsitiktinių išraiškos galimybių rinkinys, nėra džiunglės.

Jei mes bijome griauti ar perstatinėti bet kaip paveldo pastatus,  saugome juos, tai ir su kalba turėtume elgtis panašiai, juk tai mūsų paveldas. Žinoma, niekas nesako, kad ją reikia imobilizuoti, užkonservuoti ir nejudinti lyg muziejinio eksponato. Su ja reiktų elgtis kūrybiškai, o tam mūsų kalba tikrai labai labai tinkama, ji tarsi plastilinas, iš kurio gali nusilipdyti ką tik nori: ir naujažodžius, ir pačių naujausių technologijų terminus, tik reiktų lipdytis pagal kalbos dėsnius, pagal jos natūralų tekėjimą, kūrybiškai.

– Seniau aš save laikydavau beraščiu. Vidurinėje mokykloje visiškai nemokėjau gramatikos ir skyrybos. Vis dėlto aukštosios studijos privertė išmokti rašyti taisyklingiau. Kaip manote, ar kalbos vartojime atsispindi žmogaus išsilavinimas? Aš kartais sakau, kad  ne visada svarbiausia skyryba ar rašyba, svarbiau,  kas yra pasakoma ir kiek suprantamai kalbama/rašoma. Kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Taip, žinoma, svarbiausia, kas pasakoma, kokia viso to kalbėjimo ar rašymo  tikroji informacija, žinia, ką ji naujo, gero praneša, kas nuo to parašymo keičiasi į gerąją pusę, kiek tai skatina tobulėti. Kalba turi „nešti“ kažką esminio, būti kūrybiška, vadinasi, turi būti nesuvelta ir aiški, taigi skyryba ir visa kita turi tam tarnauti, padėti.

Kartais skaitytojai suskumba sukritikuoti rašantįjį dėl praleistos žodyje raidės, neprikabintos  nosinės, nelietuviško termino, svetimybės. Štai ir mes, kalbininkai, kartais prisikabinam prie kokios neva rimtos klaidos, pvz., pasakyti „surinkau virš 20 parašų“ yra klaida arba pasakyti „atnešė mums dvi juodas kavas“ irgi yra klaida ir netgi didžioji. Pvz., mes, tvarkytojai, radę žodį roletai viešajame užraše turėtume akcentuoti jį kaip klaidą, nes tokio žodžio juk nėra žodyne, o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje rašoma, kad tai  yra nevartotina svetimybė. Tokia štai baimė tarsi dirgina protą, kelia nerimą. Galbūt tokie „kabinėjimaisi“ ir kelia nepasitenkinimą kalbininkais ir jų reikalavimais, o galbūt ir atstumia nuo pačios gimtosios kalbos. Juk norisi laisvės, o čia tokie smulkmeniški reikalavimai. Manau, tokios klaidos, netgi tokios vadinamosios didžiosios klaidos nėra didžiausia blogybė. Man regis, blogiausia, kai sakiniai taip surašyti, kad pagrindinė žinia, esmė yra tarsi paskendusi, apaugusi dumbliais ir kerpėmis. Man tada kyla įtarimas, kad tas, kuris rašo, neturi nieko naujo ir esminio pasakyti. Jo kalbos neaiškumas ir neoriginalumas yra didžiausia blogybė.

– Gal poveikį daro virtualusis gyvenimas ir skubėjimas. Neturim laiko nei minčių brandinti, nei klaidų taisyti, nei ką pasakyti, juk dažnai veikia copy paste?

– Be abejonės. Plokštėja, lėkštėja mūsų mąstymas, darosi fragmentiškas ir toks… girdėtas, matytas. Rašytojas ir skaitytojas šiais laikais tiesiog tingi. Pastebiu, kad šiuo metu žmonės stengiasi rašyti kuo trumpesniais sakiniais, nes, matyt, ne tik kad be klaidų negali parašyti, bet ir nesugeba logiškai sudėlioti sakinio taip, kad būtų aišku. Arba tikrai neturi ko pasakyti. Žinoma, poveikį daro mūsų skubėjimas ir pripratimas skaityti tik antraštes. Tikrai pastebiu, kad teksto suvokimas darosi daug kam problema. Būna, straipsnis parašytas apie vieną, o, žiūrėk, komentuojamas taip, tarsi juo norėta pasakyti visai kas kita. Tikroji to rašinio žinia nesuvokiama. Taigi, dėmesio reikia ir tiems, kas rašo, ir tiems, kais skaito: ar turi, ką parašyti, pranešti, ir ar žinai, kaip tai padaryti, kad būtum tinkamai suvoktas kito, kad tavo žinia pasiektų adresatą.

Iš kitos pusės, jei tekstas bus ir prasmingas, bet jei jame bus daug elementarių  skyrybos, linksnių, padalyvio, dalyvio vartojimo klaidų, jei sakinio konstrukcija bus prasta, kad ir koks tekstas bus išmintingas ir nebanalus, stiprus, jis gali būti tiesiog nesuprastas.

Geras tekstas turi būti ne tik be klaidų, aiškus, nesužalotos  sintaksės, bet  netgi melodiją turėtų turėti. Žinoma, tai būdinga grožiniams kūriniams. Kai tekstas kūrybiškas ir aiškus, nešantis naują žinią, tai netikslumai ar kalbos klaidelės jo labai negadina, bet… jei ir šių mažų techninių kliūčių nėra, jei kūrybinis ir techninis, t. y. gramatinis lygiai suderinti,  tai išvis tobula! To reikėtų siekti tekstų rašytojams. Būna, žmogus labai kūrybiškas, turi daug ir įdomių minčių, o jas išsakyti techniškai yra sunkoka, na, tada belieka pasitelkti kalbos mokovus, redaktorius, išlavinto kalbos jausmo žmones, tokius, kurie kūrybiško žmogaus minčių nesugrūs į privalomosios gramatikos rėmus, mokės pažvelgti kūrybiškai, nebus tik kalbos technikai, ieškantys tekste tik formalių klaidų.

– Gal  raštingas nebūtinai tas, kuris moka taisyklingai rašyti?

– Šiais laikais rašyti lietuvių kalba taisyklingai, žinoma, yra daug, tačiau to tikrai  neužtenka. Mūsų visuomenės žmogus, kad būtų laikomas raštingu, pirmiausia turi mokėti naudotis žiniomis. Neužtenka išmokti gerai rašyti ir baigti aukštąją. Turi mokytis, tobulėti nuolat ir, kad būtum sėkmingas, turi išsiskirti žinių vartojimo būdu, o ne pačiomis žiniomis, informacijos gausa.

Mokslui ir studijoms dabar keliami reikalavimai suformuoti tokius žinojimo modelius ir instrumentus, kurie skatintų, palaikytų, spartintų ekonominę ir kultūrinę pažangą. Raštingumo sąvoka dabar gerokai platesnė, o dar taip neseniai sakėme, kad raštingas tas, kas taisyklingai rašo, raštingas tas, kas geba naudotis kompiuteriu, moka anglų kalbą. Turime sieti ir tradicinę išsilavinimo sampratą, ir naujus žinių  naudojimo būdus su vis kintančia aplinka, su vis naujais poreikiais, tiek ekonominiais, tiek ir kultūriniais. Žmogui keliami ypač dideli reikalavimai.

Manau, kai taip daug iš žmogaus reikalaujama, įvyksta kažkas panašaus ir  į atmetimo reakciją, žmogus išvis nustoja siekti ir savotiškai gręžiasi atgal, grimzta net į elementarųjį neraštingumą, paprastą kalbinį neraštingumą. Bet taip elgiasi tik dalis žmonių. Kiti visgi supranta, kad turi prisitaikyti prie kitos vertybinės sistemos, būti mobilūs ir visą gyvenimą mokytis, kad būtų raštingi ir konkurencingi.

– Gal klasikinis požiūris į raštingumą ir apskritai į išsilavinimą jau paseno?

Galbūt truputį, bet tikrai didžiąja dalimi lieka nepasenęs, tik reikia prisitaikyti prie žinių visuomenės reikalavimų. Visą švietimo sistemą reiktų pritaikyti prie žinių visuomenės reikalavimų. Žinoma, tai daroma, pvz., taikomas e. mokymas, informacijos ir komunikacijos technologijų mokymas, bet to maža ir tai daliai žmonių yra nepasiekiama ir jie netgi bijo tokių dalykų. Iš mūsų dabar reikalaujama būti kompleksiškiems, t. y. mokėti daryti daug dalykų, turėti mokėjimų ir kompetencijų visą kompleksą. Tad jei nori jaustis raštingas, turi mokėti daug ką: pradedant nuo mokėjimo tekstą surašyti  ne tik be klaidų, bet ir kūrybiškai, ir taip, kad jame matytųsi informacijos sklaidos gebėjimai, iki mokėjimo valdyti komandą, rašyti projektus, įvertinti riziką, žinoma, ta visa veikla uždirbti lėšų.

– Lietuvoje, ko gero, turime visos švietimo sistemos krizę. Galbūt pati Švietimo ir mokslo ministerija, nespręsdama problemų reformomis, o tik jas imituodama, pati prisidėjo prie šios, mano manymu, vis blogėjančios situacijos? Ar mūsų sistema spėja paskui naujos visuomenės reikalavimus?

Labai sunku ką nors keisti sistemoje. Sistema yra didžiulis mechanizmas ir ją sunku pajudinti. Manau, daugiausia lemia žmogaus psichologija, kad ir kaip būtų keista. Žmogus bijo pažiūrėti kitaip, bijo keistis, nes taip yra nesaugu. O kai žmogus nenori, o tokių dauguma, tai ir judama labai lėtai. Lemia, aišku, ne tik inertiškas mąstymas, baimės dėl ateities ir savo saugumo, bet ir nesusivokimas, neišmanymas, pvz., dar vis manoma, kad užtenka sugrūsti mokiniui ar studentui žinias, informaciją, bet nemokoma, kaip intelektą panaudoti šalies, europiniu ar globaliu mastu. Grįžtant prie kalbos: išmokome taisyklių, netgi iki baimės ribų, bet neišmokome, nesupažindiname, o kodėl jas reikia mokėti, kokia iš to nauda, kaip galima savo kalbą išnaudojant, panaudojant sukurti pridėtinės vertės turintį produktą.

Iš šalies žiūrint, turime puikiai išplėtotą švietimo ir mokslo sistemą, bet, deja, tai, ką gauname iš jos, tas raštingumas ir žinios sunkiai pritaikoma kompleksiniams poreikiams. Daug kas yra tarsi praskiesta, per daug prikurta įvairiausių institucijų, aukštųjų mokyklų, institutų ir viskas tarsi sau, be pritaikymo, negalvojant apie tai, ko reikia iš tikro žmogui ir strateginei šalies plėtrai.

Vėl grįžtu prie psichologijos: labai, mano manymu, blogai, kad mes esame tokie pikti visgi ir nepasitikintys vienas kitu, pavydūs vienas kitam. Dar dažniau nėra taip, kad darbe jaustumei, kad tave skatina, motyvuoja, o ne smukdo, kad darbuotojui sudaromos sąlygos tobulėti siejant tai su organizacijos tobulėjimu. Labai svarbus kūrybiškumo įvairovės darbe didinimas, intelektinė plėtra, o ji negalima be komunikacijos, be dalijimosi, taip pat ir be geranoriškumo, kaip bebūtų keista tokiame pragmatiškame pasaulyje.

Mūsų visuomenėje labai svarbu dalintis. Mokantis, dirbant, gyvenant, nes tik taip mes galim tobulėti visi ir tik taip gali atsirasti tarpdalykinis ir netgi, sakyčiau, tarpdvasinis žinojimas, kurie gali tapti ir praktiniu žinojimu. Taigi reikšmingiausias šiuolaikinio raštingumo formavimosi veiksnys yra komunikacinė ir informacinė veikla. Be šio pamato dabar jau niekaip neišgyventume. Arba liktume nuošalyje.

– Truputį nuklydome į raštingumą platesne prasme, bet tai tik į naudą. Jūs kelis kartus paminėjote žodį kūrybiškumas. Kad neužtenka išmokyti kalbos technikos, t. y. taisyklių, kad reikia išmokyti kalbos kūrybiškumo, kad net verslą galima sukurti, remiantis kalbos kūrybiškumu. Gal galit šią kalbos kūrybiškumo temą išplėtoti.

Kaip jau minėjau, į kalbą neužtenka žiūrėti kaip į komunikacinę priemonę, skirtą susikalbėti, ar kaip paveldą, kurį būtina saugoti. Kalba turi kurti socialinę ir ekonominę vertes, turi būti kūrybiškumo priemonė. Apie tai daug kalba mūsų mokslininkai ir ne tik kalbininkai. Galima sakyti, kad dabar yra  nauja kalbos era, kai kalba pradeda gaminti mūsų gyvenimą, o ne tik jį atspindėti, išreikšti pasyviai. Konkurencingumas šiais laikais pirmiausia yra kalbinis, todėl mokėdami valdyti savo kalbą, greičiau prisitaikysime ne tik prie pasaulio permainų, bet ir gebėsime jas inicijuoti.  XXI a. kalba gali tapti kūrybos medžiaga ir įrankis, ja gali būti paremti kūrybiškumo konstravimo, kūrybinių minčių sukūrimo ir įgyvendinimo metodai. Kalba dabar nusikelia į visiškai kitas aplinkas. Tai virtualus, daugiakalbis, daugiakultūris kontekstas. Mus veikia skirtingos civilizacinės, technologinės, vertybinės įtakos, kurios per kalbą patenka į gyvenimą. Kalba – ir filtras, ir įrankis, ir komunikacija tuo pačiu metu.

Dabar vyksta procesai, kurių metu naujosios medijos ir skaitmeninės technologijos leidžia vienu metu analizuoti ir rekonstruoti skirtingus kalbos veikimo ir raiškos kontekstus. Galima išryškinti kiekvieno žodžio šaknis kultūroje, etnokultūroje, socialiniuose procesuose, istorijoje. Į kiekvieną žodį galima pažiūrėti paviršutiniškai, paprastai, plokščiai, bet galima ir paieškoti giluminių semantinių ir asociatyvinių ryšių. Ir visa tai panaudoti turizmo, verslo, politinės, rinkodaros, prekių ženklų, socialinių ir kultūrinių inovacijų idėjoms.

– O ką daryti, jei sakykim, nori savo kalba sukurti gerą prekinį ženklą, nori kad lietuvių kalba atliktų vadinamojo kalbinio brandingo funkciją? Žodynus vartyti ar prašyti kalbos mokslininkių ir filosofų pagalbos?

Kartais užtenka intuicijos, kad atkreiptum į savo tarmės kokį nors žodį, o kartais reikia pasėdėti prie žodynų. Svarbu išmanyti arba nujausti, kokias reikšmes bei prasmes savyje talpina tam tikras žodis.

Žodžiuose daug kas užkoduota. Prof. dr. Jolanta Elena Zabarskaitės straipsnyje „Kūrybos ekonomika ir ekonominė lingvistika“ perskaičiau, kad bet kuri nacionalinė kalba yra tarsi  juodoji dėžė ir jos aktyvūs vartotojai pagal gaunamą semantinę informaciją ir asociatyvius ryšius su kitais žodžiais ir reikšmėmis geba generuoti aukščiausią kalbos suvokimo pakopą – prasmę. Kiekvienas žodis turi vadinamąjį semantinį kraitį. Ir jei mes imame žodį ar jo dalį kaip kūrybos priemonę ar medžiagą, kurdami naują žodį, vietos  ar gaminio prekės ženklą, reklaminį šūkį ir pan., turime žinoti šio pamatinio žodžio reikšmes, semantikos bagažą, žodžio reikšminį įsišaknijimą tam tikrame regione, turime nujausti, kokias asociacijas tas žodis kels tos vietos žmonėms.

Aš labai mėgstu pasivaikščioti po didįjį Lietuvių kalbos žodyną, ten randu tikrų lobių ir net gaila, kad daug kas net nežino apie tokį žodyną. Žodynuose juk užfiksuotos žodžių įvairios semantinės, prasminės charakteristikos ir viskas yra atvira, galima naudotis ir taikyti.

Lietuvių kalbos infrastruktūra kasdien plečiasi, patogiausia dabar naudotis vadinama lietuvių kalbos Google, prieinama adresu lkiis.lki.lt. Čia į vieną struktūrą yra sujungti įvairūs žodynai, kartotekos, tarmių archyvas, duomenų bazės. Šiais ištekliais reikėtų naudotis, juk kalba vis labiau tampa kūrybos medžiaga ir šaltiniu.

– Girdėjau, kad jūs, kaip visuomenininkė, kaip Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė, organizuojate renginį ir apie švedų kalbą.

Savo „užklasinę“ veiklą irgi bandau sieti su pagrindine. Artimiausias renginys, kuris vyks spalio 25 d. 16 val. Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešoji bibliotekoje, vadinasi  „Rimtai ir nerimtai apie  švedų bei lietuvių kalbas ir skandinavistikos studijas Vilniaus universitete“.  Jame dėmesio skirsime ir lietuvių kalbai. Tiesiog taip reikia ir taip noriu. Atvyks Vilniaus Universiteto Skandinavistikos centro įkūrėja  doc. dr. Ērika Sausverde,  švedų kalbos lektorius Jim Degrenius, taip pat keli centro studentai. Labai  laukiu šių svečių.

– Dėkoju už puikias mintis, verčiančias susimastyti net apie tai kas mes esame ir kur link einame. Taip pat dėkoju už informaciją apie Jūsų organizuojamą naujausią renginį. O visiems skaitytojams noriu priminti, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. p. remigijus@venckus.eu


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-10-13 – 14). What’s up guys? Gal pagaliau pradėkime gerbti savo kalbą?. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35418-kulturos-kirtis-what-s-up-guys-gal-pagaliau-pradekime-gerbti-savo-kalba.html (žiūrėta 2017-10-08). Asmeniniame archyve: (žiūrėta 2017-10-08)


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu

Prof. Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją, bet ir gausiai apie ją rašo. Šį kartą...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Ankstyvasis klasikinis Holywood’as

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus pasakojimą apie kiną. Šį kartą kviečiame skaityti apie...

Kino stebuklas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografijos meną, bet gerokai anksčiau jis kūrė ir...

Masinė komunikacija

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik vadovauja komunikacijos studijų programoms, bet ir dėsto masinės...

R. Venckus: Ar privalome antikinėms skulptūroms nutapyti drabužius?

Dr. Remigijus Venckus. Praėjusią savaitę rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus dalijosi savo asmeninėmis refleksijomis fotografijos...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Rimtai ir švietėjiškai apie tai, kas yra komunikacija!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis autorius“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, šiuo metu universitete dėstydamas masinės komunikacijos teorijas, pastebi viešojoje erdvėje...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Kaštonų skerdimo metas ir pasipriešinimas „atpiskėms“

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikoje „Kultūros kirtis“ miesto urbanistikos klausimais yra anksčiau rašęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Nors ir gyvendamas Vilniuje jis...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Kas yra menų inkubatoriai?

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik aktyvus meno kritikas ir fotomenininkas, tačiau jis pakankamai...

Noriu būti mokytoju!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Dr. Remigijus Venckus. Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Broliškai apie gyvenimą Norvegijoje

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dar viena neįprasta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Kodėl mums yra svarbios pramogos?

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus savo kuruojamoje „Šiaulių naujienų“ rubrikoje „Kultūros kirtis“ yra ne kartą rašęs apie pramogų...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Filosofija – mano meilė

Dr. Remigijus Venckus. Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas...

Apie mano kūną tavyje

Dr. Remigijus Venckus. Ne viename savo tekste, skelbtame rubrikoje „Kultūros kirtis“, doc. dr. Remigijus Venckus (atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui) jau yra minėjęs, kad anksčiau gyveno, mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Viena jo seniausių pažinčių...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...

Tarptautinis grafikos meno pleneras

Dr. Remigijus Venckus. Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas. Jau ketvirtą...

Žmogus ir miestas

Dr. Remigijus Venckus. „Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės...

Šiuolaikinis universitetinis mokslas ir jo ateitis

Dr. Remigijus Venckus. Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais...

Pramogos kilmės beieškant

Dr. Remigijus Venckus. Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir...

Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos

Dr. Remigijus Venckus. Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu,...

Profesoriaus Vaidoto Janulio vidinės atminties grafika

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus...

Vulgarioji publicistika

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės...

Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Dr. Remigijus Venckus. Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu...

Kūrybingumas, sėkmė ir šiuolaikinė visuomenė

Dr. Remigijus Venckus. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Nuomonė apie aukštojo mokslo pertvarką

Dr. Remigijus Venckus. Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų...

Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo

Dr. Remigijus Venckus. Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis...

Pykčio piliečiai

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinė žurnalistika yra kardinaliai pasikeitusi nuo tos, kuri egzistavo prieš gerus kelis dešimtmečius. Didžioji žurnalistinės veiklos rezultatų dalis skelbiama internetinėje erdvėje, bet nebe spausdintiniame laikraštyje arba žurnale. Tokiu...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Nuogo kūno baimės

Dr. Remigijus Venckus. Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką...

Kalbėti, ar iš vis nebekalbėti? Štai kur klausimas

Dr. Remigijus Venckus. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros...

Apie miesto urbanistiką

Dr. Remigijus Venckus. Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto...