Dr. Remigijus Venckus.

Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.

Vis tik filosofija traukia ne vien tik mane. Jau kelis metus tenka bendrauti ir pačiomis įvairiausiomis mintimis dalintis su Vilniaus Gedimino technikos univeristeto filosofu, prof. dr. Vyčiu Valatka. Tad su skaitytojais noriu pasidalintu prieš kelias savaites įvykusia mūsų puikia diskusija apie filosofija. Bet iš pradžių, prieš pateikiant pokalbį noriu supažindinti su profesoriaus biografijos faktais.

Prof. dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema “Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje” ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiau univesitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose Šiuo metu Prof. dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo “Logos”, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics “Web of Science”, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu. Profesorius taip pat yra virš 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės “Lituanistika” ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius. Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.

Remigijus Venckus: Kaip Jūsų gyvenime atsirado filosofija? Kas paskatino Jus pasukti šiuo nelengvu keliu?

Prof. dr. Vytis Valatka. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vytis Valatka: Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs. Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti, uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai “filosofiškus” klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgiamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai. Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo trispalvę) ir t.t. Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio. Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo. Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus… Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija. Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, VU startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų, kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.

R. V.: Kokie yra Jūsų filosofijos tyrinėjimai? Kas yra jūsų filosofijos centre? Kokius rašote naujausius darbus?

V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.

Visgi antikinė filosofija nėra vienintelis mano tyrimų objektas. Nemažai dėmesio skiriu ir lotyniškajai viduramžių filosofijai, ypač logikai. Čia turbūt vėl dera prisiminti mano paauglystės laikų žavėjimąsi Sąjūdžio filosofais, pasižymėjusiais geležine logika. Negaliu neprisiminti ir pačios pirmos paskaitos universitete. Tai buvo Lotynų kalba, kurią dėstė neprilygstamoji prof. E. Ulčinaitė. Antrame kurse turėjau Viduramžių filosofijos kursą, kurį skaitė šviesios atminties prof. R.Plečkaitis, padaręs turbūt lemiamą įtaką mano filosofinėms preferencijoms. Jis tikrai mokėjo sudominti  šia, iš pirmo žvilgsnio, religijos tarnaitės statuse surakinta filosofija, jos laikotarpiais, mokyklomis, tarp jų amžius trukusiais ginčais, o ypač- tų ginčų metu taikytais samprotavimo, pagrindimo, kontrargumentavimo metodais. Pastarieji dalykai – jau viduramžių logikos karalystė. Profesorius mėgdavo sakyti – nesiimk tirti problemos, jei neįžvelgi problemos grožio. Jis prisipažino, kad didele dalimi viduramžių logiką jį paskatino tyrinėti būtent tos logikos grožis ir žavesys – sudėtingi klausimai, aistringi ginčiai tarp atskirų mokyklų, ieškant atsakymo į tuos klausimus ir pan. (kai kuriuose universitetuose tokių ginčų dalyvius netgi reikdavo atskirti metaline pertvara, kad nesusimuštų 🙂 Tad kai stojant į doktorantūrą profesorius pasiūlė temą iš scholastinės logikos Vilniaus universitete, nedvejojau nei akimirkos. Beje, viduramžių logiką nepelnytai bandė nuvainikuoti Renesanso ir Naujųjų Amžių filosofai, skelbdami ją įmantria žodžių ekvilibristika; gremėzdiška tuščių, su realybe nieko bendra neturinčių abstrakcijų sistema. Gi iš tikrųjų, ši logika buvo aukšto lygio mokslinė sistema. Viduramžiai neturėjo technikų ir technologijų, kurios leistų solidesnius mus supančio pasaulio tyrimus. Tad visas filosofų dėmesys buvo nukreiptas į vidinį žmogaus pasaulį (net ir Dievo įrodymų kai kurie mąstytojai ieškojo “amžinosiose” sielos idėjose), kurio vienas komponentų buvo mąstymas. Tirdami pastarąjį, viduramžių logikai atrado visą eilę svarbių dėsnių ir principų, kurie Renesanso laikais ir Naujaisiais amžiais buvo pamiršti. Ir kai XIX a. pradėta kurti šiuolaikinė logika, jos autoriai netikėtai atrado, kad nemažai jų kuriamų dalykų jau buvo žinomi viduramžių “ekvilibristams ir abstrakcijų statytojams”.

Kita vertus, mano filosofiniai tyrinėjimai neapsiriboja klasika. Visgi gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame kyla daug klausimų ir problemų, nežinomų senajam pasauliui. Šiuos dalykus analizuoja jau šiuolaikinė filosofija ir atskiros jos šakos (pvz., medijų filosofija, technologijos filosofija ir t.t.). Kita vertus, dėstau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete, kuriame vyrauja komunikacijos studijų kryptis. Gilesniam ir platesniam kultūros, komunikacijos, kūrybos procesų pažinimui reikalingos filosofinės šių procesų interpretacijos ir įžvalgos. Todėl vis daugiau dėmesio skiriu kūrybos, komunikacijos, kultūros filosofijai. Tai atsispindi ir mano paskutiniuose straipsniuose.

R. V.: Jūs taip pat esate poetas, gal galite trumpai pristatyti savo poeto kelią? Apie ką rašote, iš kur semiatės įkvėpimo? Koks yra filosofijos ir poezijos ryšys? 

Prof. dr. Vytis Valatka. Asmeninio archyvo nuotrauka

V. V.: Poeto kelio pradžią prisimenu žymiai tiksliau 🙂 Dalį vaikystės, kaip ir dauguma to meto vaikų, praleidau vaikų darželyje. Čia tarp labiausiai nemėgiamų dalykų kažkodėl buvo eilėraščiai apie rudenį, kiškučius, dėdę spalį ir Leniną :). Tad, atrodytų, visi keliai į poeziją buvo uždaryti. Bet buvo ir dar vienas dalykas (greta lietinių su mėsa:), kurio ypač nemėgau. Tai piešimo pamokėlės. Atrodydavo, kad kiti vaikai piešia puikiai, o man niekad nieko padoraus nesigauna. Vieną kartą auklytė (taip jas vadindavom), paprašė, kad savo piešinį aprašytume. Reikėjo tėvams parodyti piešinį, pasakyti apie jį keletą į galvą šovusių sakinių (ar tik nebandė auklytė taikyti psichoanalitinio laisvųjų asociacijų metodo?:) ir paprašyti visa tai užrašyti. Kai tai buvo padaryta, tėvai pastebėjo, kad tekstas turi ne tik ritmą, bet ir rimą. Tai ir buvo mano pirmasis eilėraštis, kuris, priešingai nei piešinys, patiko ir man. Po to jau laukte laukiau piešimo pamokėlių, kad galėčiau savo piešinius aprašyti. Po kurio laiko piešinių nebereikėjo – užtekdavo įdomaus gamtovaizdžio, pokalbio, pojūčio, įvykio, minties, knygos (skaityti pradėjau anksti – tik dėl to, kad tėvai ne visada turėjo laiko man skaityti. Tokie buvo mano pirmieji įkvėpimo šaltiniai. Iš esmės, tokie jie ir pasiliko. Tiesa, dar prisidėjo grigališkasis choralas, kurį (tiesa su pertraukomis) giedu jau 8 metus. Ir jei filosofija nepajėgi įrodyti ar paneigti Dievo buvimą, tai asmeniškai Dievą patiriu per choralo giesmę. Beje, pačios gražiausios giesmės man yra ne kas kita, o būtent eiliuoti himnai.

Taigi poetinio įkvėpimo šaltiniai iš esmės nesikeitė. Poezijos temos, aišku, keitėsi. Filosofijos studijos čia neabejotinai įkišo savo trigrašį. Net ir nelabai norėdamas, savo poezijoje nuolat randu gausybę egzistencinių klausimų (tiesa, savižudybės temos dar neliečiau, tpfu, tpfu, tpfu, ačiū Dievui). Bet tai turbūt neišvengiama. Nes filosofija ir poezija – artimos savo turiniu. Abi jos kreipia savo žvilgsnį į amžinąsias temas: kas yra būtis, kasdienybė, gyvenimo prasmė, grožis, gėris, blogis, tiesa, meilė ir t.t. Tiesa, paprastai šie klausimai formuluojami ir atsakymų ieškoma skirtingomis kalbomis. Filosofijai artimesnės griežtesnės, tikslesnės sąvokos, loginė argumentacija. Poezijai labiau priimtina metafora, alegorija, akimirkos įspūdžio fiksavimas, emocinė įtaiga ir pan. Nors vėlgi, tai nėra joks dėsnis – viduramžių poetiniuose himnuose Dievui ir šventiesiems rasime filosofines sąvokas ir logišką struktūrą, Nietzsches, postmodernistinė filosofija mielai taiko metaforas, alegorijas ir t.t. Yra filosofinių traktatų, parašytų poetine forma (pavyzdžiui, Tito Lukrecijaus Karo veikalas “Apie daiktų prigimtį”), yra daug geros filosofinės poezijos. Kalbant apie grynai asmeninį santykį, filosofija teikia peno mano protui, tuo tarpu gera poezija gaivina ir pakylėja mano dvasią, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų.

R.V.: Visuomenėje sklinda labai skirtingos nuomonės apie filosofiją. Vieni kalba, kad filosofija mokslo motina, kiti – abejoja jos būtinybe ir svarba. Koks yra filosofijos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje? Kokios yra pagrindinės filosofijos temos?

V.V.: Iš tiesų, apie filosofiją esama pačių įvairiausių ir prieštaringiausių nuomonių. Visgi filosofiją galime drąsiai vadinti mokslų motina. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vakarų filosofija gimė antikinėje Graikijoje kaip universalus mokslas, apimantis iš esmės visą tuometinį teorinį žinojimą. Kitaip sakant, jos įsčiose vystėsi visi kiti mokslai, kurie amžių eigoje nuo jos atsiskyrė, įgydami specializuotų mokslų statusą. Pačios filosofijos sampratos toje amžių eigoje taip pat keitėsi. Jei pradžioje filosofija buvo labiau orientuota į fizinio pasaulio (gamtos) pradų paieškas, tai pastarųjų amžių filosofiją labiau domina žmogaus individuali ir socialinė egzistencija, santykis su technika, technologijomis, medijomis; individų komunikacijos ir susikalbėjimo galimybės ir t.t. Bet ir šiuolaikinėje intelektinėje erdvėje nėra vienos visiems privalomos filosofijos sampratos. Kita vertus, daugiau ar mažiau sutariama, kad filosofija – tai bandymas argumentuotai atsakyti į pamatinius klausimus apie žmogų, jo vietą pasaulyje ir visuomenėje, žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę ir pan. Tuos klausimus bent kartą gyvenime sau užduoda bet kuris žmogus: kas yra tiesa, gėris, grožis, tikroji egzistencija, autentiška gyvenimo prasmė ir pan. Ieškodamas savo atsakymų į šiuos klausimus, jis gali drąsiai semti iš amžių išbandymus atlaikiusio filosofijos lobyno. Tad ir šiuolaikiniame pasaulyje filosofija yra geras patarėjas pamatinių amžinųjų klausimų atžvilgiu. Aišku, kiekvienoje epochoje iškyla naujų aktualių klausimų ir problemų, tačiau visi jie anksčiau ar vėliau patenka filosofijos domėn. Štai XX a. itin aktualus žmogaus ir medijų santykio klausimas davė pradžią naujai filosofijos šakai – medijų filosofijai. Tame pačiame amžiuje atsirado kino filosofija ir t.t. Kita vertus, nors kiekviena epocha pateikia filosofijai vis naujų aktualių temų ir klausimų, pamatinės filosofijos temos iš esmės išlieka tos pačios: būtis, tiesa, gėris, grožis, prasmė ir t.t. Keičiasi šių temų nagrinėjimo kalbos ir kiti kontekstai, bet pačios temos neužleidžia savo pozicijų filosofiniuose „topuose“.

R. V.: Egzistuoja skirtingos nuomonės, vieni filosofiją traktuoja kaip mokslą, kiti ją tikrai nelaiko mokslu, dažniausiai įvardija kaip individualią sistemą, aiškinančią pasaulį. Kokios Jūs laikotės nuomonės apie filosofiją? Kiek Jums filosofija yra mokslas, o kiek tai yra Jūsų individuali pasaulio išklotinė? 

V. V.: Manyčiau, abi šias pozicijas galima suderinti. Filosofija – tai tiek mokslas, tiek pasaulio supratimo būdas. Galima sakyti, kad tai mokslinė žmogaus santykio su savimi, visuomene ir pasauliu išklotinė. Ne veltui šiuolaikinėje mokslų klasifikacijoje filosofija paprastai priskiriama humanitariniams mokslams, nagrinėjantiems įvairius žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos klausimus. Kaip jau minėjau, tuos klausimus anksčiau ar vėliau iškelia kiekvienas žmogus, tačiau būtent filosofija atsakymų į juos ieško daugiau ar mažiau akcentuotu moksliniu būdu. Kiekviena filosofinė kryptis ar šaka turi apibrėžtą ir pakankamai griežtą terminų ir sąvokų aparatą, metodiką, argumentacijos techniką. Kita vertus, moksliškumo aspektas filosofijoje jokiu būdu nepanaikina filosofo kaip asmens individualumo. Kad ir kokias sąvokas ar metodus taikytų, filosofas stengiasi atrasti autentiškus, individualius atsakymus į keliamus klausimus, susikurti, jūsų žodžiais tariant, individualią pasaulio, žmogaus, visuomenės išklotinę, kuri galėtų tapti geru pradžios tašku ar tramplinu kitų filosofų moksliniams, bet tuo pačiu ir individualiems tyrinėjimams. Čia iškyla dar vienas svarbus filosofijos aspektas – filosofija gali tapti ir gyvenimo būdu. Ir filosofijos istorijoje taip ne kartą yra nutikę. Tam tikri atsakymai į tam tikrus egzistencinius klausimus tiesiog diktuodavo filosofams ir atitinkamus elgesio bei gyvenimo principus. Puikus pavyzdys – aukščiau minėtoji kinikų mokykla. Žmogaus gyvenimu tikslu paskelbę vidinę laisvę ir nesudrumsčiamą dvasios ramybę, kinikai pirmiausiai patys siekė šios būsenos, atsisakydami turto, šlovės, valdžios pagundų; praktikuodami kūno ir dvasios askezę ir pan. Kokia vidine laisve turėjo pasižymėti kinikas Diogenas, kai, paragintas Aleksandro Makedoniečio prašyti, ko tik širdis geidžia, tepaprašė didžiojo karvedžio pasitraukti ir neužstoti saulės! Tad kinikų filosofija pelnytai laikoma ne tik mokslu, bet ir jį atitinkančiu gyvenimo būdu

R.V.: Dirbate Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete, kuriame organizuojamos studijos bei tyrimai susiję su komunikacijos mokslu. Koks yra filosofijos ir komunikacijos ryšys? Kiek komunikacijoje yra filosofijos bei kokią naudą visuomenei teikia šių dviejų mokslų sąjunga?

V. V.: Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti mūsų fakulteto komunikacijos krypties studijų programomis. Šioje kryptyje turime bakalauro studijų programas „Kūrybinės industrijos” (beje, tai pirmoji kūrybinių industrijų programa Lietuvoje) ir „Pramogų industrijos” bei magistro studijų programą „Kūrybos visuomenės komunikacija”. Abi bakalauro programos gavo maksimalią 6 metų akreditaciją, jos, kaip ir magistro programa, kasmet pritraukia nemažėjančius studentų srautus. Manyčiau, prie šios sėkmės ženkliai prisideda ir tas faktas, kad minėtų programų rėmuose dėstoma nemažai filosofijos, kitų humanitarinių ir socialinių mokslų disciplinų: filosofija, etika, logika, estetika, sociologija, psichologija ir t.t. Taigi minėtos studijų programos ne tik rengia puikius kūrybinių ir pramogų industrijų bei kūrybinės komunikacijos specialistus, bet ir suteikia platų humanitarinio ir socialinio pobūdžio išsilavinimą, leidžiantį taip pat ir kūrybinių industrijų bei komunikacijos reiškinius vertinti platesniame kontekste ir perspektyvoje.

Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.

R. V.: Pramogų industrija ir kūrybinės industrijos propaguoja laisvą ir inovacijas diegiantį kūrybingumą. Viename savo interviu esu teigęs, kad kūrybingumas visuomenės atstovų yra vartojamas kaip panacėja? Kaip jūs vertinate šiuolaikinį kūrybingumą, kiek kūrybingumas vaidina lemiamą vaidmenį visuomenės progrese ir kokie yra kūrybingumo šalutiniai poveikiai?

V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.

R. V.: Lietuvą kamuoja aukštojo mokslo krizė. LR Vyriausybė  ir Švietimo ir mokslo ministerija negaili kritikos aukštajam mokslui bei nuolatos kaitalioja savo planus. Ar taip garsiau ir gausiai propaguojamas universitetų sujungimas išgelbės Lietuvą nuo mokslo ir švietimo „pabaigos”? Kaip Jūs matote mokslo ir švietimo reformą? Pafantazuokime, koks būtų Jūsų vadovaujamos reformos kelias?

V. V.: Senovės romėnai užsienio, taip pat ir vidaus politikoje nuosekliai taikė principą “Skaldyk ir valdyk”. Jis kurį laiką efektyviai veikė, bet galiausiai neišgelbėjo imperijos nuo žlugimo. Tad jungtis paprastai yra geriau nei skaldytis. Tai pasakytina ir apie Lietuvos aukštąjį mokslą, nes iš tikrųjų dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų ir mokslinių tyrimų programų dubliuojasi ar bent jau yra artimos viena kitai. Tad tikėtina, jog jėgų suvienijimas galėtų prisidėti prie tyrimų ir studijų kokybės kilimo. Tą puikiai suvokė ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Net ir užimdamas aukštas vietas pasauliniuose universitetų reitinguose ir galėdamas su niekuo nesijungti, jis teikė siūlymus dėl galimo universitetų jungimosi, tiesa, jie taip ir nebuvo rimtai išklausyti. Kita vertus, jungimasis turėtų būti natūralus, organiškas. Kitaip sakant, geriausiai, jei jis vyktų iš apačios- pačių universitetų iniciatyva, o ne iš viršaus, nurodant politinę galią turinčiu pirštu. Gerai, jei tai paties Dievo pirštas, bet kas šioje sekuliarizuotoje visuomenėje galėtų jo dieviškumą identifikuoti?

R. V.: Socialiniai, o ypatingai humanitariniai mokslai išgyvena gana didelę krizę, todėl noriu Jūsų pasiteirauti apie tai kokį humanitarinių ir socialinių mokslų ateitį Jūs regite?

V. V.: Manyčiau, tos krizės mastai yra pernelyg išpučiami. Juk tebevyksta fundamentiniai ir taikomieji humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai, šių mokslų atstovai gauna Nobelio ir kitas reikšmingas premijas, leidžiamos solidžios monografijos ir mokslo studijos, vedančios konferencijos sutraukia gausias dalyvių ir klausytojų auditorijas. Štai kas dveji metai vykstanti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto organizuojama konferencija “Vizualumas” šiemet tradiciškai pritraukė apie 40 pranešėjų iš 15  pasaulio šalių. Kita vertus, akivaizdu, kad kitos mokslo sritys pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, pagarbos ir finansų nei humanitariniai ir socialiniai mokslai. Bet ar tai galima laikyti krize, gresiančia pačiai minėtų mokslų egzistencijai? Manau, kad ne. Štai filosofijos istorijoje buvo laikotarpis, kai nemaža dalis filosofų manė, kad artėja filosofijos pabaiga. Tuo metu nuo filosofijos sparčiai atsiskyrinėjo specialieji mokslai, ir buvo baiminamasi, kad jie palaipsniui su savimi išsineš visą filosofijos turinį. Tačiau prognozuotas žlugimas neįvyko – filosofijos turinys taip ir nebuvo išsemtas, maža to, jį papildė laikas nuo laiko atsirandančios naujos filosofijos kryptys ir šakos. Kaip bebūtų, manau, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai visada išlaikys savo reikšmingumą. Juk jie tiria su įvairiais žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos aspektais susijusius klausimus, o tokie klausimai individams ir visuomenėms kils visada.

Na o pokalbio pabaigoje norėčiau grįžti prie poezijos (juk poetinį pašaukimą savyje aptikau ankščiau nei polinkį į filosofiją:). Norėčiau su jūsų skaitytojais atsisveikinti eilėraščiu, tiesiog palinkėti vidinės laisvės ir nesudrumsčiamos dvasinės ramybės šiame neramiame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kad ir kas benutiktų, žinokite: nieko baisaus, jums vis dar šypsosi dievai ir aguonos:

Kai rodos, viskas pasakyta,

Rytojus nešykšti spalvų –

Nubusk, padangė pribarstyta

Aguonų, angelų, dievų.

Prabusk, rytojui užsakyta

Puota pakirdusių dievų,-

Kai, rodos, viskas išbarstyta

Aguonos nekeičia spalvų.

R. V.: Dėkoju už puikų dialogą ir už galimybe juo pasidalinti su dienraščio skilties Kultūros kirtis skaitytojais. Primenu, kad internete veikia mano asmeninis kritikos tekstų archyvas www.culture.venckus.eu, kuriame galite skaityti per 2002 – 2017 metus parengtus ir Lietuvos bei užsienio leidiniuose publikuotus, meno renginiuose ir knygose pristatytus kritikos straipsnius. Primenu, kad apie apie mane, mano meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-08-4). Filosofija mano meilė. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34779-kulturos-kirtis-filosofija-mano-meile.html (žiūrėta 2017-08-31)


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu

Prof. Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją, bet ir gausiai apie ją rašo. Šį kartą...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Ankstyvasis klasikinis Holywood’as

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus pasakojimą apie kiną. Šį kartą kviečiame skaityti apie...

Kino stebuklas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografijos meną, bet gerokai anksčiau jis kūrė ir...

Masinė komunikacija

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik vadovauja komunikacijos studijų programoms, bet ir dėsto masinės...

R. Venckus: Ar privalome antikinėms skulptūroms nutapyti drabužius?

Dr. Remigijus Venckus. Praėjusią savaitę rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus dalijosi savo asmeninėmis refleksijomis fotografijos...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Rimtai ir švietėjiškai apie tai, kas yra komunikacija!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis autorius“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, šiuo metu universitete dėstydamas masinės komunikacijos teorijas, pastebi viešojoje erdvėje...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Kaštonų skerdimo metas ir pasipriešinimas „atpiskėms“

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikoje „Kultūros kirtis“ miesto urbanistikos klausimais yra anksčiau rašęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Nors ir gyvendamas Vilniuje jis...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Kas yra menų inkubatoriai?

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik aktyvus meno kritikas ir fotomenininkas, tačiau jis pakankamai...

Noriu būti mokytoju!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

What’s up guys? Gal pagaliau pradėkime gerbti savo kalbą?

Dr. Remigijus Venckus. Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus....

Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Dr. Remigijus Venckus. Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Broliškai apie gyvenimą Norvegijoje

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dar viena neįprasta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Kodėl mums yra svarbios pramogos?

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus savo kuruojamoje „Šiaulių naujienų“ rubrikoje „Kultūros kirtis“ yra ne kartą rašęs apie pramogų...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Apie mano kūną tavyje

Dr. Remigijus Venckus. Ne viename savo tekste, skelbtame rubrikoje „Kultūros kirtis“, doc. dr. Remigijus Venckus (atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui) jau yra minėjęs, kad anksčiau gyveno, mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Viena jo seniausių pažinčių...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...

Tarptautinis grafikos meno pleneras

Dr. Remigijus Venckus. Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas. Jau ketvirtą...

Žmogus ir miestas

Dr. Remigijus Venckus. „Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės...

Šiuolaikinis universitetinis mokslas ir jo ateitis

Dr. Remigijus Venckus. Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais...

Pramogos kilmės beieškant

Dr. Remigijus Venckus. Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir...

Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos

Dr. Remigijus Venckus. Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu,...

Profesoriaus Vaidoto Janulio vidinės atminties grafika

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus...

Vulgarioji publicistika

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės...

Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Dr. Remigijus Venckus. Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu...

Kūrybingumas, sėkmė ir šiuolaikinė visuomenė

Dr. Remigijus Venckus. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Nuomonė apie aukštojo mokslo pertvarką

Dr. Remigijus Venckus. Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų...

Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo

Dr. Remigijus Venckus. Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis...

Pykčio piliečiai

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinė žurnalistika yra kardinaliai pasikeitusi nuo tos, kuri egzistavo prieš gerus kelis dešimtmečius. Didžioji žurnalistinės veiklos rezultatų dalis skelbiama internetinėje erdvėje, bet nebe spausdintiniame laikraštyje arba žurnale. Tokiu...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Nuogo kūno baimės

Dr. Remigijus Venckus. Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką...

Kalbėti, ar iš vis nebekalbėti? Štai kur klausimas

Dr. Remigijus Venckus. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros...

Apie miesto urbanistiką

Dr. Remigijus Venckus. Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto...