Dr. Remigijus Venckus.

Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dar viena neįprasta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus diskusija. Šį kartą jis kalbasi su savo pusbroliu Tomu Valiušiu, kuris Norvegijoje gyvena jau devynerius metus.
    
Šis straipsnis ypatingas ne tik dėl Lietuvai aktualios migracijos temos, bet ir dėl paties doc. dr. R. Venckaus požiūrio į „mažąsias istorijas“. Apie tai jis teigia: „Didžiųjų lyderių, populiariosios kultūros atstovų, garsių išradėjų ir talentingų menininkų pikantiškas istorijas dažnai sekame mus atakuojančių masinių medijų pasakojimuose.

Deja, labai dažnai užmirštame, jog tai yra tik viena, tikrovės reprezentavimo pusė. Jei norime suprasti tikrąjį gyvenimą, tikruosius likimus, vidinius išgyvenimus, netektis ir džiaugsmus, tuomet pravartu atsigręžti ir įdėmiai išklausyti paprastus gyvenimus gyvenančių žmonių istorijas. Unikalios paprastos istorijos mane visada jaudina. Jos visada man primena apie sudėtingus ir įvairialypius žmonių gyvenimus. Jos primena apie meilę bei užuojautą nepastebėtam nepažįstamajam, nepaisant akivaizdžių asmenybės trūkumų.“

Straipsnio pretekstas
Mane dažnai aplanko mintys, jog neva gyvename Lietuvos didžiosios migracijos laikais. Kai kada mane aplanko net dar didesnės pesimistinės mintys, verčiančios svarstyti apie valstybės pabaigą. Tikriausiai kaip ir daugelis šio straipsnio skaitytojų, taip ir aš per dešimtmetį praradau labai daug savo pažįstamų ir artimų žmonių.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

Negerėjanti šalies gyventojų padėtis akivaizdžiai prasilenkia su politikų deklaruojama visuotinai kuriama gerove. Sunkėjančios gyvenimo sąlygos verčia ir mane kartais mąstyti apie miglotą savo ateitį. Todėl niekada neatmetu tikimybės migruoti.

Kai bandau prisiminti visus draugus, pažįstamus ir giminaičius, kartais pasijaučiu ypač vienišas. Dauguma mano bičiulių gyvena Vokietijoje, Anglijoje, JAV, Skandinavijos šalyse ir Nyderlanduose. Prisimindamas visus migravusius  retoriškai klausiu, tai kam aš turiu būti dėkingas už tokį mano artimųjų rato išbarstymą?..

Tad mano šio straipsnio tema – papasakoti migravusio mano pusbrolio istoriją.

Priešistorė ir Tomo biografija 
Kai man buvo 18 metų, po Tėvo mirties pirmą kartą susipažinau su savo pusbroliais Tomu ir Robertu. Mes iš karto radome labai neblogą kalbą, mus vienijo panašūs interesai ir nuoširdžios diskusijos įvairiausiomis temomis.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

Vyriausiasis mano pusbrolis Tomas, kuris už mane yra jaunesnis 3 metais, jau ilgą laiką gyvena Norvegijoje. Susitinkame ne dažnai, bet susitikę visada turime labai daug ką papasakoti vienas kitam. Taigi šis mano straipsnis, o tiksliau interviu, yra parengtas apie mano pusbrolio Tomo Valiušio patirtį svečioje šalyje.

Tomas Valiušis gimė ir užaugo Pakruojyje. Sausio mėnesį jam sukaks 33 metai. Mokėsi Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijoje. Iš prigimties linksmas ir daug bendraujantis Tomas prisimena, kad studijos gimnazijoje jam dovanojo pačias žavingiausiais ir įdomiausias gyvenimo akimirkas.

Jo paauglystę lydėjo virtinė pomėgių, kurių vienas rimčiausių buvo muzika. Pirmą kartą išgirdęs akustinės gitaros skambesį jis užsispyrė ir išmoko ja groti. Ne tik grojimas gitara, bet ir dainavimas tapo savotiška savimeditacijos ir laisvalaikio leidimo forma.

Būdamas šešiolikos kartu su keliais draugais nuolatos repetavo ir kūrė muziką. Būta ir koncertų mokykloje, ir miesto šventėje. Deja, po mokyklos muzikanto karjera baigėsi. Dabar Tomas tik laisvalaikiu brazdina gitaros stygas savo artimųjų ir draugų rate.

Po vidurinės mokyklos Tomas savo jėgas išbandė buhalterinės apskaitos kursuose Vilniuje. Po kursų jį pakvietė į šauktinių privalomąją karo tarnybą. Apie laiką kariuomenėje Tomas teigia: „Prieš pradedant tarnauti kariuomenėje, apie ją turėjau susidaręs prastą nuomonę, buvau prisiklausęs neigiamų kalbų… Kadangi aš visada buvau sportiškas, todėl kariuomenės padidintas fizinis aktyvumas man nesudarė papildomų problemų. Kadangi esu pakankamai pedantiškas, todėl tvarka ir disciplina man buvo visai priimtina. Su kuopos nariais visada rasdavome bendros kalbos ir greit tapdavome draugais. Nelikau nepastebėtas, vadai skirdavo įvairias kuopos pareigas, reikalaujančias daugiau atsakomybės. Vis dėlto po tarnybos, kuri manyje išugdė pasitikėjimą savimi, apie Lietuvos kariuomenę turiu tik teigiamą savo nuomonę.“

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

Pasitikėdamas savimi Tomas įstojo į Kauno technologijos universiteto Panevėžio institutą ir studijavo verslo administravimą. Kadangi ši sritis jaunuolį labai domino, todėl ir studijų rezultatai buvo puikūs: „Kadangi studijavau dėl gaunamų žinių, todėl aš visada save įsivaizdavau dirbantį pagal specialybę. Nors atrodė, kad viskas yra jau ranka pasiekiama, tačiau gyvenimas susiklostė ne pagal mano planą“, – teigia Tomas.

Dar studijų laikais su draugais Tomas išvyko keliauti ir dirbti į Norvegiją. Nors viskas buvo suplanuota, tačiau visiškai nenumatyta, kad Šiaurėje jis sutiks savo būsimą žmoną, atvykusią ir dirbančią iš Etiopijos. Apie tai Tomas šmaikščiai samprotauja: „Tai ir buvo likimo išdaiga, dėl kurios vis dar gyvenu Norvegijoje jau beveik devynerius metus. Atmenu, kai po pažinties su būsima žmona grįžau į Lietuvą ir baigdamas pradėtas studijas planavau savo ateitį jau nebe Lietuvoje. Daug mąsčiau, lyginau šalių statistinius duomenis, skaičiavau esamus ir būsimus pinigus. Galiausiai nusprendžiau, kad geriausia man yra kurti savo gyvenimą su naujai susipažinta moterimi. Greitai apsispręsti man taip pat padėjo ir 2008 metų krizė.“

Sunkumai Tomo visiškai negąsdino. Norvegijoje jo laukianti antroji pusė turėjo darbą, jau kalbėjo puikiai norvegiškai ir svečioje šalyje buvo pragyvenusi septynerius metus. Manydamas, kad gyvenimas Norvegijoje yra lengvesnis nei Tėvynėje, Tomas buvo pasiryžęs kiek įmanoma greičiau išmokti norvegiškai.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

„Išvykstant iš Lietuvos manęs nekamavo abejonės, kad elgiuosi netinkamai, kad darau neištaisomą klaidą. Aš žinojau, kad esu lankstus žmogus ir galintis labai greitai pritapti svetur. Nors Lietuvoje liko mano tėvai, brolis, būrys draugų, aš buvau įsitikinęs, kad santykiai su jais visada išliks puikūs. Nesijaučiau juos paliekantis ar išduodantis. Dar ir dabar esu įsitikinęs, kad problemos dydis priklauso tik nuo požiūrio. Svarbiausia matyti teigiamas situacijų puses, išlikti pozityviam ir tikėtis tik paties geriausio. Būtent toks požiūris man labiausiai ir padėjo  susidoroti su neigiamomis emocijomis, skaudžiomis išsiskyrimo su artimaisiais ir draugais akimirkomis.“

Dviejų pusbrolių pokalbis  
Gana senokai su Tomu nebendravęs aš ryžausi su juo pasikalbėti apie migranto gyvenimą Skandinavijoje. Tad šio mūsų puikaus broliško pokalbio ištrauką pateikiu jums, mano mieli skaitytojai.

– Išvykę svetur žmonės labai dažnai jaučia Tėvynės ilgesį. Tomai, kokie tave lankydavo ilgesio jausmai ir nuotaikos, kaip su šiuo savotišku negalavimu tau pavyko susidoroti?
– Akivaizdu, kad nėra lengva susidoroti su ilgesiu. Daugiau ar mažiau jis paliečia kiekvieną migrantą. Ilgesio intensyvumas kiekvienam žmogui yra labai skirtingas. Jį lemia aplinka, prie kurios pripranti, nuolatos supančios ir įkvepiančios asmenybės bei pats asmeninis požiūris į gyvenimą.

Aišku, išėjimas iš komforto zonos sukelia tam tikrų natūralių ir neišvengiamų nepatogumų. Kadangi komforto praradimą aš priėmiau kaip duotybę ir visiškai nesipriešinau, todėl aš migravimą į Norvegiją suvokiau kaip savotišką persikėlimą į kitą miestą. Dėmesį koncentravau ties labai teigiamais dalykais: nauji žmonės, graži gamta, sportas, naujos pažintys, naujos kalbos studijavimas. Mane lydėjo noras pritapti. Save motyvavau nesiskųsti dėl trumpalaikių nepatogumų.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

Yra žmonių, kurie gyvendami kitame Lietuvos mieste su savo artimaisiais bendrauja gerokai mažiau, nei aš būdamas Norvegijoje. Tad fizinio atstumo tarp dviejų šalių aš visiškai nesureikšminu.

– Kaip apsigyvenus svečioje šalyje tave priėmė norvegai?
– Atvykęs į Norvegiją aš niekada savęs nevadinau svečiu. Visada sakiau: aš čia gyvensiu, čia mano naujieji namai. Tikriausiai Lietuvos patriotams mano žodžiai skamba labai įžūliai. Aš manau, jei naujojoje šalyje būsiu disciplinuotas ir paisysiu taisyklių, tai ir Norvegija man dosniai sumokės gerumu. Tikriausiai todėl aš priešingai nei daugelis atvykusiųjų nepradėjau kurti Lietuvos svetur ir ieškoti lietuvio atspindžio vietos gyventojų tarpe. Jei taip būčiau daręs – tai būtų buvusi viena didžiausių mano klaidų.

Esminė migranto problema yra kalba. Nemokant kalbos yra visiškai neįmanoma jaustis savam ir gyventi patogiai. Kalbą vadinu raktu į adaptaciją ir pirmuoju žingsniu į normalaus gyvenimo pradžią.

Nors gyvenimo Norvegijoje pradžioje aš kalbėjau angliškai, tačiau nepamenu jokio netolerancijos atvejo. Aš buvau girdėjęs apie tai, kad nuo kitataučių norvegai atsiriboja. Labiausiai jų (svetimšalių) vengia tuomet, kai su jais komunikuojama angliškai.

Mano išvada: bendravimo būdas, elgesys (gal net taisyklingesnės anglų kalbos vartojimas) palieka didelį įspūdį. Norint pritapti ir įsilieti į vietinių žmonių gyvenimą, privalėjau su kitais elgtis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi. Aš ir dabar vadovaujuosi šia taisykle ir ji manęs niekada nepaveda.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

Adaptaciją Norvegijoje sušvelnino mano būsimoji žmona. Man atvykus ji jau buvo susigyvenusi su vietos kultūros savitumais. Pažinojo gyventojus, jų būdą ir mąstymą. Norvegai renkasi draugus, bendradarbius ir bendraminčius labiausiai kreipdami dėmesį į rekomendacijas. Dėl mano būsimosios žmonos rekomendacijų aš nuo pat pirmojo gyvenimo Norvegijoje mėnesio drąsiau žengiau į būsimąją ateitį.

Adaptaciją išgyventi padėjo ir mano pastabumas aplinkai. Aš stebėjau vietinių gyventojų gyvenimo būdą, elgesį, bendravimo ypatybes. Nuolatos kėliau klausimą apie jų požiūrį į gyvenimą, suprasdamas, jog visa tai būtina išsiaiškinti, o dar geriau net perimti geriausias vietinių gyventojų savybes.

Bet nebuvau aklai pasiduodantis Norvegijos kultūrai. Aš supratau, kad turiu išlaikyti savo kultūrinį savitumą. Tad jei mano gyvenimas su kitataute moterimi ir svetimoje šalyje kažkiek mane  pakeitė, tai tik labai natūraliai.

Vis dėlto turiu prisipažinti, kad kultūrinis šokas mane galiausiai apleido tik po penkerių–šešerių metų.

– Kokius įsitvirtinant Norvegijoje darbus teko dirbti ir ką tenka dirbti šiuo metu? Šiandien dauguma Lietuvių prabyla, kad svetur vyksta ne tik vien dėl uždarbio, bet ir dėl Lietuvoje nusistovėjusios darbuotojui nepagarbios darbo kultūros. Kokia darbo aplinka buvo Lietuvoje ir kokia yra Norvegijoje? Kuo skiriasi darbdavio požiūris? Ko turėtų pasimokyti lietuvių darbdaviai iš norvegų?
– Nuo pat pirmų dienų aš gyvenu mažame Šiaurės Norvegijos miestelyje, kurio populiacija šiandien yra apie 7000 gyventojų. Darbo pasiūla čia nėra didelė, ypač žmogui, laisvai nekalbančiam norvegiškai.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

Atmenu, kai po trijų mėnesių intensyvios darbo paieškos aš pagaliau pradėjau dirbti žuvies fabrike. Po darbo aš visada rinkdavausi ne viršvalandžius, kuriuos siūlydavo darbdaviai, bet kalbos kursus. Vadovai niekada neprieštaraudavo mano pasirinkimui. Jie suprasdavo ir netgi labai palaikydavo mano norą išmokti jų kalbą.

Aš neįsivaizduoju savęs dirbančio panašų darbą Lietuvoje. Dėl įsivyravusio požiūrio į juodadarbį tikriausiai savęs nepriversčiau kasdien doroti žuvį. Taip yra todėl, kad Lietuvos ir Norvegijos darbo kultūra yra labai skirtinga.

Į savo vadovus Norvegijoje aš visada kreipiuosi tik vardais. Pietaujame prie to paties kuklaus valgyklos stalo ir lygiaverčiai net su fabriko savininku diskutuojame įvairiomis temomis.

Kartą aš labai nustebau, kai vienas iš mano vadovų paliko ofiso kėdę ir atėjęs į cechą prisijungė prie darbininkų komandos. Jis mums padėjo susidoroti su netikėtai užgulusiu milžinišku darbo kiekiu. Šis atvejis ne tik atrodo visiškai neįtikėtinas ir nesuprantamas, bet jis tuo pačiu mane ir motyvuoja dirbti bei įkvepia nesidrovėti savojo darbo.
Gyvendamas Norvegijoje aš suprantu, kad nepaisant skirtingų darbų, kuriuos dirbame, mes visi esame pagarbą užsitarnavę žmonės.

Tikiu, kad Lietuvoje yra daug gerų darbdavių ir vadovų, tačiau dauguma jų turėtų paminti savo aroganciją. Norvegijoje, priešingai nei Lietuvoje, niekas nesistengia pabrėžti savo statuso, hierarchijoje užimamos kėdės. Mano norvegiški vadovai su darbuotojais visada kalbasi, pasakoja jiems apie įmonės veiklą, kartais jie net paprasto darbuotojo paprašo patarimo arba klausia asmeninės nuomonės.

Tokia darbdavių kuriama atmosfera kiekvieną darbuotoją verčia jaustis komandos nariu, įkvepia, motyvuoja ir ženkliai prisideda prie įmonės veiklos rezultatų. Kartais atrodo, kad dėl tokio pagarbaus požiūrio per dieną atlieki ne 100 proc., bet 200 proc. darbo.

Lietuviams, dirbantiems Lietuvoje, linkiu būti draugiškai kolegiškiems, kartu siekti veiklos rezultatų ir kiek įmanoma mažiau skirti laiko intrigų rezgimui. Patarčiau išlaikyti dalykišką kultūrą savo darbo aplinkoje.

Pagaliau turime suprasti – nors po darbo ir neprivalome dalytis asmeniniais gyvenimais, tačiau darbo metu turime būti geri kolegos, formuoti ir išlaikyti puikų kolektyvą.

– Kaip šiuo metu vertini savo padėtį Norvegijoje?
– Vertinu labai teigiamai. Turiu pakankamai draugų ir pažįstamų. Nesijaučiu ignoruojamas, kaip dažnai tenka girdėti iš kitų atvykėlių. Kai užkalbinu vietinius gyventojus, jie noriai su manimi bendrauja. Taigi, aš jaučiuosi visai patogiai. Turiu stabilų darbą, iš kurio gaunu pakankamas pajamas pragyvenimui. Aš galiu susitaupyti stambesnėms investicijoms ir netgi atsidėti pinigų labai geroms atostogoms. Man ir mano būsimajai žmonai pasisekė. Nuo pat pirmųjų gyvenimo Norvegijoje dienų turime savą būstą.

Šiaurės Norvegijos žmonės labai paprasti, kuklūs, nemėgstantys puikuotis, todėl ir aš nesijaučiu gyvenantis materialiai prastesnį gyvenimą. Pati aplinka teikia man didesnį pasitikėjimą savimi. Optimizmo atsiranda dar daugiau, nes šiuo metu yra svarstoma galimybė man suteikti pilietybę. Tikiuosi rezultatai bus teigiami.

– Ar savo kasdienybėje dažnai galvoji apie Lietuvą. Ar tave aplanko ilgesio akimirkos? Ką manai apie savo artimuosius, neišvykusius į geresnio gyvenimo šalis?
– Apie Lietuvą pagalvoju kaskart, kai skaitau naujienas internete. Galvoju apie Tėvynę, nes mane domina, kas vyksta jos teritorijoje. Nebūtinai su lietuviais, bet ir su vietos gyventojais (draugais) dažnai dalinuosi savo mintimis apie Lietuvą. Nors ilgesio akimirkos labai retos, tačiau joms mane aplankius aš iš karto skambinu savo artimiesiems ir draugams, likusiems gimtinėje.

Manau, jei tik artimieji norėtų, jie tikrai galėtų išvykti svetur. Tačiau neišvyksta, nes tikriausiai jiems gerai Lietuvoje. Jei jiems gerai, tai ir man yra gera tai žinant.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

–  Ar mąstai dar kada grįžti į Lietuvą? Kokie artimiausi tavo planai yra Norvegijoje ir kokie galimi planai sugrįžus į Lietuvą?
–  Kol kas aš nemąstau apie grįžimą į Tėvynę, bet kaip liaudies išmintis sako, vis tiek nespjaunu į šulinį. Negaliu tiksliai nuspręsti savo ateities kelio, todėl negaliu konkrečiai pasakyti apie savo planus. Gal šiuo klausimu esu truputį susilaikęs, nes Norvegijoje papročiai, tradicijos kardinaliai nesiskiria nuo Lietuvos, o išmokęs kalbą aš jau visiškai nebesijaučiu svetimas.

Planuoti grįžimo į Lietuvą negalime ir dėl to, kad mano žmona nekalba lietuviškai. Dar kartą prisitaikyti prie kitos kultūros jai reikėtų nemažai užsispyrimo ir pastangų.

Artimiausioje ateityje tikriausiai parduosime namą ir kelsimės gyventi į Pietų Norvegiją. Pakeisime darbus, nes Pietuose didesnė darbo rinka. Esu sumąstęs ir vieną komercinį planą, gal pavyks jį realizuoti.

– Lietuva neišbrenda iš krizių liūno. Kaip manai, kokios viso to priežastys? Ar tikrai tuo reikėtų kaltinti politikus? Ką gali padaryti kiekvienas pilietis, neabejingas savo ir savo artimųjų likimui?
– Kai kuriais atvejais tikrai galima kaltinti politikus, tačiau jie tikrai nėra visų problemų kaltininkai. Daugiau ar mažiau kiekvienas iš mūsų esam savosios šalies kūrėjai. Nors pavieniai asmenys negali kardinaliai nulemti politinių sprendimų, bet kartu susibūrę gali suformuoti sprendimo pagrindą. Svarbiausia yra žinoti, ko norime iš savo atstovų valdžioje, ir to reikalauti bei prie įgyvendinimų prisidėti visomis išgalėmis.

Švaistymasis kaltinimais, vienas kito pašiepimai jokiu būdu nesprendžia esminių problemų. Kiekvienas turėtume aukoti jėgas savo pilietinio jausmo kūrimui: tinkamai atlikti savo darbą, sąžiningai konkuruoti vienas su kitu dėl geresnių rezultatų. Turime nustoti tenkinti savo ego ir be saiko savimi didžiuotis. Nustokime būti priklausomi nuo agresijos ir smurto. Mokykimės tolerancijos ir atlaidumo vienas kitam.

Norėkime ne tik naudos sau, bet ir investuokime savo jėgas kitų naudai, nebūtinai matuojamai vien materialiniais dalykais. Pagaliau pamirškime savanaudiškumą ir mažiau savęs gailėkime bei skųskimės.

– Tomai, jei nuo tavęs priklausytų, ką darytum, kokių priemonių imtumeisi, kad lietuvaičiai grįžtu į Tėvynę ir noriai kurtų savo ateitį namuose?
– Panaikinčiau priežastis, dėl kurių yra išvykstama iš Lietuvos. Pirma, Lietuvoje gauti pakankamą atlygį už darbą yra beveik neįmanoma. Bijau, kad šiai situacijai pakeisti reikės dar daug laiko. Bet šią situaciją reikia keisti.

Foto iš asmeninio Tomo Valiušio archyvo

Antra, reikia naikinti neteisybę. Neįmanoma oriai gyventi šalyje, kurioje tave nuolatos gula neteisybės jausmas, kur esi kiekvieną dieną kvailinamas. Taip puikios intencijos ir pastangos atlikti gerus darbus yra iš karto sunaikinamos. Mes turėtume keistis patys, gerinti kasdienio bendravimo kultūrą, būti paprastesni ir paslaugesni. Panašiai kaip įspūdingame Baltijos kelyje – turime jausti vienas kitą kaip brolį ir seserį.

Iš bendravimo su Norvegijoje dirbančiais lietuviais aš pastebiu, kad tik vienas iš dešimties planuoja ilgam užsibūti Norvegijoje, gal net siekti pilietybės. Jie jau mokosi kalbos ir rečiau lankosi Tėvynėje.

Visiems kitiems lietuvaičiams Norvegija – tai tik pajamų šaltinis. Jie laukia palankios situacijos, leidžiančios grįžti namo. Manau, kad ateityje jie į Lietuvą grįš net ir tuo atveju, kai šalies ekonominis gyvenimas nepagerės.

– Pabaigai, ko palinkėtumei Lietuvoje likusiems gyventi žmonėms?
– Linkiu gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Negalvoti, kad kaimynų žolė žalesnė ar pinigai auga ant medžio šakų. Jei neišeina savęs nuraminti, tuomet siūlau veikti kitaip, improvizuoti, rizikuoti, nebijoti keisti gyvenimo kelio, negalvoti, ką žmonės pasakys.

Tikiu, kad pasikeitus požiūriui jūsų žolė bus žaliausiai ir viskas bus utrolig godt!

– Dėkoju savo pusbroliui, kurio labai dažnai ilgiuosi, už puikų pokalbį. Skaitytojams noriu pažymėti, kad ateityje jūs galėsite perskaityti mano interviu tęsinį, kuriame apie gyvenimą Lietuvoje, Norvegijoje ir Afrikoje diskutuosiu su Tomu ir jo būsima žmona. Taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu.


 

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-09-22). Broliškai apie gyvenimą Norvegijoje. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35242-kulturos-kirtis-broliskai-apie-gyvenima-norvegijoje.html (žiūrėta 2017-09-24).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Žilvinas Kropas: aš tikiu tuo, ką kuriu

Prof. Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografiją, bet ir gausiai apie ją rašo. Šį kartą...

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Ankstyvasis klasikinis Holywood’as

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus pasakojimą apie kiną. Šį kartą kviečiame skaityti apie...

Kino stebuklas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografijos meną, bet gerokai anksčiau jis kūrė ir...

Masinė komunikacija

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik vadovauja komunikacijos studijų programoms, bet ir dėsto masinės...

R. Venckus: Ar privalome antikinėms skulptūroms nutapyti drabužius?

Dr. Remigijus Venckus. Praėjusią savaitę rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus dalijosi savo asmeninėmis refleksijomis fotografijos...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Rimtai ir švietėjiškai apie tai, kas yra komunikacija!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis autorius“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, šiuo metu universitete dėstydamas masinės komunikacijos teorijas, pastebi viešojoje erdvėje...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Kaštonų skerdimo metas ir pasipriešinimas „atpiskėms“

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikoje „Kultūros kirtis“ miesto urbanistikos klausimais yra anksčiau rašęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Nors ir gyvendamas Vilniuje jis...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Kas yra menų inkubatoriai?

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik aktyvus meno kritikas ir fotomenininkas, tačiau jis pakankamai...

Noriu būti mokytoju!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

What’s up guys? Gal pagaliau pradėkime gerbti savo kalbą?

Dr. Remigijus Venckus. Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus....

Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Dr. Remigijus Venckus. Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Kodėl mums yra svarbios pramogos?

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus savo kuruojamoje „Šiaulių naujienų“ rubrikoje „Kultūros kirtis“ yra ne kartą rašęs apie pramogų...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Filosofija – mano meilė

Dr. Remigijus Venckus. Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas...

Apie mano kūną tavyje

Dr. Remigijus Venckus. Ne viename savo tekste, skelbtame rubrikoje „Kultūros kirtis“, doc. dr. Remigijus Venckus (atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui) jau yra minėjęs, kad anksčiau gyveno, mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Viena jo seniausių pažinčių...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...

Tarptautinis grafikos meno pleneras

Dr. Remigijus Venckus. Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas. Jau ketvirtą...

Žmogus ir miestas

Dr. Remigijus Venckus. „Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės...

Šiuolaikinis universitetinis mokslas ir jo ateitis

Dr. Remigijus Venckus. Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais...

Pramogos kilmės beieškant

Dr. Remigijus Venckus. Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir...

Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos

Dr. Remigijus Venckus. Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu,...

Profesoriaus Vaidoto Janulio vidinės atminties grafika

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus...

Vulgarioji publicistika

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės...

Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Dr. Remigijus Venckus. Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu...

Kūrybingumas, sėkmė ir šiuolaikinė visuomenė

Dr. Remigijus Venckus. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Nuomonė apie aukštojo mokslo pertvarką

Dr. Remigijus Venckus. Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų...

Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo

Dr. Remigijus Venckus. Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis...

Pykčio piliečiai

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinė žurnalistika yra kardinaliai pasikeitusi nuo tos, kuri egzistavo prieš gerus kelis dešimtmečius. Didžioji žurnalistinės veiklos rezultatų dalis skelbiama internetinėje erdvėje, bet nebe spausdintiniame laikraštyje arba žurnale. Tokiu...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Nuogo kūno baimės

Dr. Remigijus Venckus. Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką...

Kalbėti, ar iš vis nebekalbėti? Štai kur klausimas

Dr. Remigijus Venckus. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros...

Apie miesto urbanistiką

Dr. Remigijus Venckus. Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto...