Dr. Remigijus Venckus.

Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo akylo žvilgsnio jau dešimtmetį neištrūksta kūrybingumo ir kūrybinių industrijų temos. Tad šį kartą kviečiame susipažinti su jo mintimis apie vis dar aktualią kūrybinių industrijų temą.

Manęs neapleidžia nuolatinis domėjimasis kūrybingumu. Niekados anksčiau nemaniau, kad vis labiau ir labiau savo profesinėje veikloje teks puoselėti nuolatinę diskusiją tarp įvairius kūrybos sektorius reprezentuojančių asmenų. Būta atvejų, kai anksčiau išgirstas terminas „kūrybinės industrijos“ kėlė įtarimą.

Šiandien jis yra glaudžiai susijęs su mano kasdieniu darbu ir mano paties meno kūrybos interesais. Ši sąvoka yra gana plati ir nusakanti labai skirtingus ryšius, puoselėjamus skirtingų specialistų darbe.

Nors kūrybinės industrijos yra siejamos su komunikacijos sritimi, tačiau pati komunikacija negalėtų būti pagrindine kūrybingumo ašimi, jei su ja nebūtų tvaraus technologijų, meno, vadybos ir marketingo saitų. Šiandien kūrybinės industrijos yra aktualios savo tarpdalykiškumu, puikiai ženklinančiu dabartinį visuomenės mastymą, kūrybą ir mūsų tarpusavio komunikaciją, primenančią unikalų ir niekados nevienodą tinklą.

Tad vertinti kūrybinių industrijų specialistų, mokslininkų, pedagogų ir studentų nederėtų vadovaujantis vien vienos mokslo ar veiklos plėtojimą nusakančiais kriterijais. Tad dar kartą detaliai apie kūrybines industrijas šiame mano straipsnyje.

Kūrybinių industrijų idėja kilo Didžiojoje Britanijoje. Nuo 1998 m. kūrybinės industrijos tapo ne tik vienu prioritetu atskirtų regionų ir miestų plėtros tikslu, bet ir vienu iš pagrindinių valstybės politikos prioritetų. Šiandien visiškai nebeabejojama dėl kūrybinių industrijų koncepcijos poveikio tiek kultūros, tiek ekonomikos vystymuisi.

Kūrybinių industrijų atsiradimo sąlyga yra ne stabili arba nepakankamai efektyvi ekonomika, prastas ekonominio stabilumo lygis regione. Galiausiai net ekonominė krizė atrodo kaip naujo posūkio kultūroje ir net kūrybinėse industrijose pradžia. Galima tvirtinti, kad kūrybinės industrijos – tai puikios kultūros ir ekonomikos jungtuvės, bet ne skyrybos.

Ekonominės krizės akistatoje kūrybinės industrijos visuomenę gelbėja nuo pražūties. Per kūrybinių industrijų projektus yra įveiklinama vietos kūrėjų iniciatyva, išgryninamas ir populiarinamas originalios kūrybos potencialas bei pritraukiamas naujas kapitalas.

Didžiojoje Britanijoje kūrybinės industrijos prasidėjo dėl pramonės persiskirstymo. T. y. dėl pigesnės darbo jėgos pramonė traukėsi į Rytus. Atsirado didžiųjų pramoninių miestų perprofiliavimo/restruktūrizavimo poreikis. Taip susiklostė natūralios sąlygos ir valstybinėms programos atsirasti.

Išplėtotas kūrybinių industrijų konceptas leido prekiauti kūrybiniais arba intelektualiais produktais, tokiais, kaip pavyzdžiui, individualus dizainas ir naujosios taikomosios technologijos. Akivaizdu, kad kūrybinių industrijų prekyba pirmiausia remiasi tiesioginiu kultūros resursų (iš)naudojimu. Kultūrinės industrijos, t. y. veikla, kurios pradžia yra sąlygojama kūrybingumo nuovokos arba talento, leidžiančio formuoti papildomas pajamas darbo vietoje, vienu metu propaguoja intelektualinės nuosavybės kūrimą ir eksploataciją/vartojimą.

Kūrybinių industrijų sudėtingumą ir tarpdalykiškumą ženklina persipinančios kūrybinės veiklos. Kūrybinį sektorių sudaro reklama, architektūra, paveldas ir amatai bei naujos jų populiarinimo formos, individualus dizainas, vienetinė ir nestandartinė mada, kinas ir videomenas, kompiuterinė taikomoji programinė įranga, tradicinės ir elektroninės leidybos projektai.

Visos šios veiklos ir jų metu įgyvendinti produktai lemia socialinės erdvės ir vartotojų visuomenės pokyčius, kuria naująjį komunikacijos vienijamą tarpdalykinį veiklų bei vartojimo tinklą.

Doc. dr. Remigijus Venckus seminare apie kūrybingumą, 2016 m. Šiaulių kultūros centro nuotr.

Kūrybiškumas veikia kiekvieną visuomenės narį, o dėl kūrybinių industrijų koncepto intelektualų ir politikų akiratyje kūrybos ekonomika leidžia ne tik naujoviškai pažvelgti į jau pažįstamus reiškinius, bet ir juos apčiuopiamai išmatuoti bei įvertinti. Kūrybos ekonomikoje svarbūs yra kūrybingi, talentingi ir meninį suvokimą turintys žmonės. Jų veiklos glaudžiai siejamos su inovatoriška vadyba ir technologijų diegimu. Kūrybinių industrijų sėkmę žymi menininkų kolonijos, puikiai sutariančios su vadybos, marketingo ir technologijų specialistais.

Kūrybinėse industrijose aktualus reprezentacijos klausimas. Postmodernizmo epochoje, virtualių technologijų paplitimo ir pritaikymo laikotarpyje svarbus viešumas ir populiarumas. Kūrybinėse industrijose bendradarbiaujantys kūrėjai, technologai ir vadybininkai užtikrina savo veiklos rezultatų tinkamą ir gausų reprezentavimą bei taip suformuoja lojalią vartotojų auditoriją.

Iš darnaus bendradarbiavimo gimsta bendros ir išskirtinės kūrybos tendencijos, kurios ir paverčia kūrybines industrijas įdomiu ir patraukliu reiškiniu ne tik pačias jas kuriančių asmenų tarpe. Kolektyvinė veikla ir kolektyvinis vartojimas konkuruoja su oficialiai deklaruojama kultūros politika ir taip verčia permąstyti kultūros svarią vietą žmogaus gyvenime.

Kultūrinių industrijų svarbą formuoja miestų ir regionų politika: diegiamos paramos sistemos, greitai gaunami ir įsisavinami specialūs kreditai, investiciniai fondai, inicijuojamos įvairių specialistų konsultacijos.

Gali susidaryti įspūdis, kad kūrybinės industrijos, vienydamos meno kūrėjus, technologijų atstovus ir vadybininkus, yra artimos technoparkų koncepcijai. Tačiau technoparkai nuo kūrybinių industrijų skiriasi tuo, kad jų idėjų pagrindas yra technokratinis suvokimas, dažnai atsietas nuo humanitarinio ir socialinio mastymo.

Priešingai nei technoparkams kūrybinėms industrijoms labai svarbus yra turinys ir jo sklaida. Technoparkai gali kurtis „tuščioje“ lyg „neapgyvendintoje“ vietovėje, savo veikloje sujungdami pramonę ir mokslininkus, o kūrybinės industrijos dar sujungia vietos tradiciją, menininkus, vadybininkus, marketingo specialistus ir net pačią vartotojų rinką.
Anksčiau mokslas buvo stambus elementas, progresyviai veikiantis industrinę revoliuciją, šiuo metu kultūros kūrėjai tampa postindustrinės visuomenės varikliu. Centru tampa visas žmogaus gyvenimo veiklas ir kasdienybę persmelkiantis kūrybiškumas.

Kūrybinės industrijos sušvelnindamos kultūrinį foną taip pat sąlygoja naujų darbo vietų atsiradimą bei palaipsniui išsprendžia neturtingųjų rajonų problemas. Anksčiau mažai patrauklios miestų erdvės dėl dėmesį patraukiančių kūrybinių veiklų tampa reprezentacinėmis. Atsiranda naujojo miesto unikali infrastruktūra.

Miesto savitam įvaizdžiui stiprėjant naujos veiklos tampa reprezentatyviomis ir lemiančiomis unikalios naujos tradicijos įsitvirtinimą. Galiausiai net nekilnojamojo turto kainos ima augti. Aplinka tampa patraukli net konservatyvioms, iš pirmo žvilgsnio nepaslankioms stambioms kompanijoms. Sėkmingai išnaudotas kūrybinis potencialas net sukuria naujas, kartais alternatyvias turizmo erdves ir maršrutus.

Tiek privačios kompanijos, tiek miestų/regionų valdžios, palaikydamos kūrybines industrijas, išsprendžia darbo vietų steigimo, miesto vystymosi, apleistų kvartalų atgaivinimo problemas; tuo pačiu metu garantuoja arba sudaro sąlygas naujoms idėjoms gimti ir būti realizuotoms.

Praktikoje sėkmingai realizuojamas kūrybinių industrijų konceptas paskatino ir naujų darbuotojų atsiradimą. Juos įprastai vadiname nepriklausomais ir laisvai samdomais profesionalais (angliškai „freelancer“).

Šie žmonės nuolatos migruoja tarp kompanijų ir miestų, renkasi palankias ir neįprastas erdves savo naujoms idėjoms realizuoti. Taigi ypač svarbi tolerantiška erdvė, leidžianti formuotis ir stiprėti neformaliems jų tinklams (dailininkų, kino kūrėjų, rašytojų, dizainerių).

Kūrybinėse industrijose svarbus vaidmuo tenka antrepreneriams. Jie veikia kaip  natūraliai susiformavusi kūrybinių veiklų ir verslovių jungtis. Antrepreneris ieško naujų galimybių, vykdo greitą jų pritaikymą ir užsiima rizikos valdymu. Jie investuoja kapitalą taip, kad jis būtų likvidus arba operatyviai panaudojamas kitoms veikloms. Jie geba prisitaikyti prie kintančios tikrovės. Antrepreneris yra paveldėtas iš pramonės industrijos, kurioje jis grindė, strategavo tam tikros korporacijos galią ir valdžią.

Tačiau kūrybinių industrijų antrepreneris galią ir valdžią paskirsto, išcentruoja į atskirus vienetus, dar vadinamus klasteriais. Stambiems verslams būdinga galia ir valdžia niekur nedingsta, ji nėra neutralizuojama, ji tik perskirstoma ir sušvelninama. Aktyvūs klasterio dalyviai visada turi galimybę susivienyti, tapti stambiu, kone korporaciniu vienetu.
Klasterio sąvoką pirmasis pradėjo taikyti Michael Porter. Klasteris buvo siejamas su miestų ekonomika ir verslu. Pirmiausia sąvoka žymėjo tarpusavyje konkuruojančių ir bendradarbiaujančių įmonių bei pavienių asmenų geografinę koncentraciją.

Tarpusavyje klasteryje gali bendradarbiauti paslaugų, pramonės, prekių tiekėjų, švietimo ir mokslo atstovai.

Bendradarbiavimo tikslais formuojasi natūraliai ir taip lemia unikalaus tinklo atsiradimą. Tinklą plečia dvi konkuravimo rūšys. Pirmiausia – tai konkurencija tarp paties klasterio dalyvių. Tačiau reikia pastebėti, kad dalyviai vienas nuo kito neslepia savo planų. Juos derina tarpusavyje. Kiekvienas narys verčia vienas kitą pasitempti ir siekti bendro tikslo. Visai kitokia atsiranda konkurencija tarp skirtingų klasterių. Vieno klasterio dalyviai kartu stebi kitų klasterių veiklą bei paslaptyje išlaiko planus ir strategijas. Priklausomai nuo kitų klasterių veiklos operatyviai keičia ir savojo klasterio programą.

Kaip vieno klasterio dalyvių veikla skatina kito klasterio dalyvių veiklą? Pavyzdžiui, profesionalaus meno galerijų kūrimasis vienoje vietovėje traukia tam tikrus vartotojus, švelnina kultūrinį klimatą ir skatina kitų paslaugų atsiradimą ir bendradarbiavimą (kuriasi restoranai, specializuoti muzikos klubai, išskirtinės meno parduotuvės, aukcionų vietos, bibliotekos, mokslo erdvės – konferencijų ir tyrimų centrai, viešbučiai).

Kultūrinių industrijų apologetai jau seniai pastebėjo, kad meno ir kultūros įstaigų iniciatyvos traukia pramogų verslą. Tačiau pritrauktieji netampa klasteriu iki tol, kol šių skirtingų vienetų atstovai sąmoningai nesuvokia vienas kito priklausomybės, kol jie nepradeda vykdyti bendrų projektų. Darnus klasteris dažniausiai įveiklina naujus dalyvius, kuria inovacijas ir jas populiarina.

Klasteris – tai net verslovių ir menininkų kūrybinis bendradarbiavimas, kuriuo metu siekiamas bendras tikslas. Tačiau meno atžvilgiu šis bendradarbiavimas ne visada susijęs su pelno gavimu. Dažniausiai siekiama naujų kūrybinių rezultatų, leidžiančių įsitvirtinti meno rinkoje o tik vėliau gauti pelną.

Klasteriuose yra svarbiausia bendradarbiavimas, o ne kažkokio asmens vadovavimas kitam asmeniui. Meno atveju klasterinė sistema dažnai gyvuoja mainų pagrindu. Tačiau tikrasis mainų procesas dažniausiai sietinas su materialinių gėrybių mainu į kitą materialiąją gėrybę.

Nors klasterio veikla dažniausiai koncentruojasi konkrečioje geografinėje aplinkoje, tačiau dėl XXI a. išpopuliarėjusių interneto tinklų fizinė koncentracija nebėra svarbiausias faktorius. Ne geografinės koordinatės, bet viduje ir išorėje veikianti konkurencija yra varomoji jėga.

Dėl internetinės komunikacijos klasteriai tampa hibridiniais (pagrįstais ir realiu, ir virtualiu komunikavimu) bei grynai virtualiaisiais (kuriems neaktualus fizinės erdvės pokytis). Šis komunikavimas visada išlaiko tinkliškumo principą, formuoja ir stiprina klasterio galią, kurios grynąja išraiška tampa darbo produktyvumo ir pelno didėjimas, taip įrodantis kūrybinių industrijų svarbą šiuolaikinio pasaulio vystymuisi.

Primename, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. p. remigijus@venckus.eu

Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2017-10-06). Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35373-kulturos-kirtis-dar-karta-apie-kurybinguma-ir-kurybines-industrijas.html (žiūrėta 2017-10-08).

Originalo kopija

PDF – 2017-10-06 Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Rekomenduojame skaityti