Dr. Remigijus Venckus.

Tikriausiai dauguma skaitytojų pastebėjo, kad penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra neabejingas šiuolaikiniam menui, jis ne tik gausiai apie jį rašo, bet ir pats kuria videomeną ir fotografiją. 2005–2013 m. jis dirbo Šiauliuose ir dėstė šiuolaikinio medijų meno praktiką bei teoriją. Anuomet jis bendravo su Šiaulių meno kūrėjais, o su kai kuriais net kartu dirbo ugdydami jaunąjį medijų specialistą. Šiandienos straipsnis-interviu yra nulemtas ankstesnio kolegiško bendravimo su fotomenininke doc. Regina Šulskyte, kuri kovo 21 d. savo autorinę parodą „Mano laikas“ atidarė Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4). Tad kviečiame susipažinti su menininkės kūryba ir mintimis, išsakytomis kolegiškos diskusijos metu.  

Menininkės biografijos faktai ir kūrybos kritika
Prieš pateikiant interviu noriu glaustai skaitytoją supažindinti su menininkės biografija. 1981 m. doc. R. Šulskytė baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą. Dirbo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, Fotografijos muziejuje (Šiaulių „Aušros“ muziejus), dėstė Šiaulių universiteto Menų fakultete ir buvo Audiovizualinio meno katedros docentė. Šiuo metu yra Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos ir vizualiųjų menų katedros docentė bei dirba Palangos muziejuje.

Doc. R. Šulskytė: „Kartą manęs paklausė, ką pasakyčiau, jei kas nors kitas imtų kopijuoti ir pradėtų panašiai kurti. Manau, tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jei atsirastų identiška kita su visa psichologine ir emocine struktūra asmenybė…“ R. Šulskytės archyvo nuotr.

Nuo 1995 m. doc. R. Šulskytė yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, o nuo 1995 m. – Šiaulių nevyriausybinės fotografijos organizacijos „Forma“ įkūrėja, vadovė ir parodų kuratorė. Parodose dalyvauja nuo 1996 metų. Darbai gausiai eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje.

Doc. R. Šulskytės fotografijose veikia keli svarbūs aspektai: nuojautos, atmintis ir laikas. Kūryboje nuojauta labiau nurodo ne tai, kas egzistuoja arba jau įvyko, bet patirtį, kuri tyko ir bando nutikti iš naujo. Taip per atvaizdus galima mąstyti – jei dar taip nebuvo (kaip pavaizduota), tai galbūt dar nutiks… Tokį sudėtingą mąstymo vaizdais judesį neišvengiamai apglėbia atmintis.

Atmintis menininkams labai svarbi. Pabėgti nuo atminties neįmanoma. Doc. R. Šulskytės kūriniuose atmintis ir laikas darniai sukimba. Derindama kelis skirtingus savojo fotoarchyvo ir kito, tikriausiai anoniminio, fotografo kadrus (savo vietą atradusius autorės šeimos albume) kūrėja pateikia asmeninės patirties kartografiją. Nuotraukos sugestijuoja tas patirtis, kurių negalima išsižadėti, kurios nutinka ir lydi visą gyvenimą, kurios sutvirtina asmens tapatybę.

Pokalbis apie kūrybą

– Regina, esate Lietuvoje gerai žinoma išskirtinio braižo fotomenininkė. Papasakokite, kas paskatino ir kodėl ryžotės žengti fotografijos kūrybos keliu? Prisiminkite pirmuosius žingsnelius.

– Tai įvertinimas, kad esu išskirtinio braižo fotomenininkė! Prisimenu, buvo eksponuojama paroda Panevėžio fotografijos galerijoje. Atvyko parodų kuratorė iš Vilniaus, pažiūrėjo parodą, kolegos paklausė nuomonės. Atsakymas: savo stiliumi (ar kažkaip panašiai buvo atsakyta).

Kai kalbame ir norime būti išgirsti (suprasti), parenkame atitinkamus žodžius. Vaizdai irgi yra kalba. Teoretikų įvairiai apibūdinta fotografija įamžina akimirką arba ją „numarina“, nes ji tampa praeitimi, praeities liudininke (atspindžiu). Kai žiūrime, pavyzdžiui, senas fotografijas, negalime nesižavėti galimybe savotiškai pažvelgti į praeitį, patirtį iš ten žvelgiančių žmonių. Galiausiai tenka suvokti paprastą dalyką, kad tie žvilgsniai jau niekam nebepriklauso, tai – tarsi jau seniai užgesusių žvaigždžių šviesa…

Fotografijoje negalima išvengti aliuzijos į būtį, o būties problemą nagrinėja filosofija. Tad šiuo atveju pati fotografija tampa filosofija. Ir ši fotografijos savybė man labai patinka. Nuo mažens mane traukė fotografijos kuriamas stebuklas.

Dirbau Fotografijos muziejuje, stebėjau ir analizavau kolegų kūrybą, tyrinėjau fotografijos istoriją, skaitydavau pranešimus tarptautinėse fotografijos konferencijose, tokiose kaip „Fotografija. Paveldas ir dabartis“ (1993 m., 1995 m., 1996 m., 1998 m.). Buvau šios konferencijos Šiauliuose iniciatorė ir rengėja (gaila, kad ši tradicija Šiauliuose užgeso). Aš taip pat esu leidinių sudarytoja, fotografijos parodų kuratorė. Dirbdama Šiaulių universitete nemažai medijų meno renginių surengiau kartu su studentais.

Pirmosios fotografijų parodos, kuriose dalyvavau, vyko Lenkijoje. Pirmoji fotografijų serija „Interpretacijos“ buvo paskirta šviesos studijoms. Anuomet aš siekiau „prisijaukinti“ šviesą. Šviesa tapo pagrindiniu mano fotografijų veikėju. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, pristatydamas seriją „Interpretacijos“, rašė, kad šiose fotografijose „bekūnė šviesa gyvena išskirtines akimirkas“, paryškindama „savo bekūniškumą ir kintamumą“.

Kituose fotografijų cikluose nors šviesa jau nebėra tokia savarankiška, tačiau čia ji visgi kuria tam tikrus prasminius ryšius su kitais vaizduojamaisiais objektais/subjektais. Pavyzdžiui, fotografijoje „Dviguba erdvė“ (ciklas „Miegamajame“) tulpės atspindys pasirodo dangaus šviesą atspindinčiame veidrodyje. Be abejo, čia svarbi yra tulpė ir atspindys, ir baltas veidrodžio paviršius. Arba to paties ciklo fotografija „Mano prisiminimų vakaras“ – tolumoje užfiksuotas šviesos žybsnis ir suknelė – lemia šviesos metaforos vaidmenį. Tačiau cikle „Mano laikas“ šviesa įgyja jau visai kitokį vaidmenį.

– Jūsų kūryba išsiskiria savitai ir labai intymiai gvildenama moters tapatumo tema. Kaip ši tema atsirado jūsų gyvenime, kokie buvo jos vystymo žingsniai, keliai ir kryžkeliai? Kaip jūsų pirmąsias šia tema surengtas parodas priėmė žiūrovai ir kritikai? Palyginkite, kaip šios parodos yra priimamos šiandien, kokį jų sukeliamą rezonansą pastebite?

– Niekada neieškojau temos mechaniškai. Negalėčiau nė vienos priežasties įvardyti, kodėl mano kūryboje yra tai, apie ką klausi. Čia turbūt mano kūryboje pastebimą moteriškumą ir temas nulemia daug gyvenimo aplinkybių: kada ir kur gimei, kokios vertybės buvo puoselėjamos šeimoje, kaip bendravai su savo tėvais, kur mokeisi, kas tavo draugai, kur praleisdavai atostogas ir net ar turėjai šunelį, kuriuo rūpinaisi. Žodžiu, kokią asmenybę suformavo tavo gyvenimas ir patirtys, tokius dalykus ir pastebi, tau jie tampa aktualūs.

Doc. Regina Šulskytė „Įtrūkusi diena” iš ciklo „Mano laikas”

Bet yra ir kita pusė. Gal būsiu labai nepopuliari sakydama, kad aš visai nenoriu jokiomis patirtimis ar išgyvenimais dalytis, kam nors pasakoti, ką patyriau. Tiesiog man kūryba yra išgyvenimo, išlikimo, buvimo su savimi galimybė; t. y. kaip nors susigrąžinti save, kai kasdienybėje pasimeti, išsibarstai; t. y. lyg save kasdien vis iš naujo „susirinktum“ į visumą.

Kūryba – yra ta erdvė, kuri nieko iš manęs nereikalauja, nereikia kalbėti, aiškinti, meluoti, lyg gyvenčiau kitoje erdvėje ir kitame laike. Kaip jau minėjau, toji kita erdvė ir kitas laikas yra MANO. Jei galėčiau pakviesti kitą į savo erdvę, ji jau būtų nebe mano, savotiškai ją išasmeninčiau. Ir, kaip jau sakiau, toje mano erdvėje ir laike įvyksta daugybė įvairių ir net keistų dalykų, ir jie pasaulio dėsniams kartais nepaklusnūs. Nes čia galiu kaitalioti laiką, stumdyti jį pirmyn ir atgal, galiu susitikti tuos žmones, kurių nebėra…

Turbūt teisus J. Derrida, kad dabarties laiko išvis nėra, o yra tik praeitis ir ateitis. Man taip pat atrodo, kad dabartis neegzistuoja – aš jos nejaučiu, net nežinau, kas ji yra. Aš neturiu galvoje to, kad kiekvieną rytą reikia keltis, valgyti, eiti į darbą ir t. t. Aš net negaliu šito pavadinti dabartimi. Bet, pavyzdžiui, išgyventą praeitį mes galime prisiminti ir net įvairiai apibūdinti, papasakoti, kokius įspūdžius išgyvenome vienu ar kitu atveju, apie praeitį galime labai daug pasakyti, ko negalime padaryti apie dabartį, nes ji dar neišgyventa kaip praeitis.

O kaip tuomet su ateitimi? Ji taip pat išgyvenama, kitaip, bet išgyvenama, nes ateitis – paslaptinga. Todėl ir mano kūrybai būdinga išgyvento laiko MANO laikas. Pavyzdžiui, kad ir aptarkime fotografiją „Sausio 3-ioji“ (viename straipsnyje ją pats išsamiai analizavai) – pirma, tai mano gimimo diena. Gimimo diena, t. y. sausio trečioji, kuri būna kiekvienais metais. Tačiau praeityje įvykusi sausio trečioji vis tiek dar bus ateityje tol, kol bus MANO laikas. Ir dėl to „sausio 3-ioji“ yra toks asmeniškas laikas. Bet taip aptartas tik vienas mano laiko aspektas!

Doc. Regina Šulskytė „Aną vasarą, man išvykstant” iš ciklo „Mano laikas”

– Taip, atmenu, ką rašiau apie šią fotografiją: „Iš pirmo žvilgsnio visiškai paprasta ir vargu ar didelio dėmesio galinti sulaukti prie stalo pietaujančių šeimos narių fotografija „Sausio 3-ioji“. Tačiau autorė šį paprastą kadrą pratęsia. Ji fotografuoja pro atviras duris, į kompozicinę visumą įtraukdama koridoriaus kampe papuoštą baltą dirbtinę eglutę. Ji taip pat visiškai neslepia kito kadro, kurį akivaizdžiai sujungia arba įterpia. Įterptame kadre pozuoja pati autorė. Ji dėvi juodą suknelę, plačią skrybėlę. Autorė žvelgia į objektyvą (ir į žiūrovą), o į ją žvelgia pirmame plane stovinti nusigręžusi moteris. Čia įtrūkis žymimas ne tik skirtingais kadrais, bet ir skirtingų erdvių bei žvilgsnių sugestijomis: pirma erdvė, kur regime pietaujančią šeimą, antra – koridorius su eglute, trečia – į žiūrovą žvelgianti pati autorė. Visi šie įtrūkiai yra ir matomi, ir nematomi. Labiausiai nematomas yra įtrūkis tarp autorės ir į ją žvelgiančios moters – kitos moters žvilgsnis. Tai nutylėjimas, paslaptis ir pauzė. Žiūrovas provokuojamas geisti šio įtrūkio kaip paslapties demaskavimo. Tačiau autorė formuoja kompoziciją taip, kad jos žvilgsnis susikirstų su žiūrovo žvilgsniu ir atitolintų paslaptį nuo demaskavimo geismų.“   

– Aha, galite paklausti, o kaip tada yra, kaip pristatau fotografijas visuomenei, rengdama parodas. Ar tuomet erdvė nenuasmeninama? Visai paprasta, fotografijos, vaizdai – tai rezultatas. Žiūrovas čia tampa tik „pasyviu“ stebėtoju, tarsi jis žiūrėtų per langą. O per langą, kad ir koks jis būtų atviras, žvilgsniu visko neaprėpsi. Tas langas čia yra tik metafora.
Kalbant apie pastebimą moteriškumą  kūryboje, tai galiu pasakyti, kad toji feministinė linija nėra man asmeniškai aktuali taip, kaip laiko klausimas. Jeigu ir egzistuoja moteriškumo aspektai, tai tik todėl, kad mąstau ne kaip vyras, o kaip moteris, nes kad ir kas ir ką besakytų, moters mąstymas yra lemiamas jos fiziologijos.

– Jūsų kūryboje daug asmeniškumo, dėl ko pasakojimas atrodo sutrūkinėjęs, įplyšęs, net kai kada priverčiantis pasiklysti žiūrovą ir atsakymo ieškoti savyje. Ar kurti apnuoginant savo mąstymą, jausmus, išgyvenimus, santykius ir ryšius su kitais žmonėmis (dažniausiai su jus supančiais artimaisiais) yra labai sudėtinga? Kokie iššūkiai jums iškyla ir iš kur semiatės stiprybės fotoatvaizdais pasakoti asmenines istorijas?

– Aš dabar tau papasakosiu istoriją. Bet dar iki to pasakojimo, pasakysiu, kad ir kaip bandytume papasakoti istoriją vaizdžiai, ji turės įtrūkimų, nutylėjimų dėl įvairių priežasčių, kurių net neįmanoma šiandien aptarti, nes turėtume diskutuoti labai ilgai. Įtrūkimai atsiranda dėl kalbos ar kalbėjimo specifikos, dėl užblokuotos atminties, dėl to, kad skiriasi mūsų patirtys ir todėl mano tekstas gali būti suprastas ne taip, kaip „norėčiau“ ir pan. Žiūrovas, savaime suprantama, negaudamas tiesaus atsakymo, pradeda jo ieškoti, pasitelkdamas savo patirtį ir „užpildo“ tuos „įtrūkimus“.

Doc. Regina Šulskytė „Elena. Vaikystės kiemas” iš ciklo „Mano laikas”.

O dabar papasakosiu istoriją. Ji – asmeniška. Ji susijusi su fotografija „Elena. Vaikystės kiemas“. Kartais atvažiuodavo iš Kauno mamos pusseserė Elenutė. Štai čia jos abi nusifotografavo kieme, kurį prisimenu iš vaikystės, pilną saulės ir  lietaus spalvų, kvapų, šuns lojimo, akmenukų ir smėlio čiužėjimo, obelų žydėjimo, naktinukų kvepėjimo, sniego pusnių ir praeityje nutolusio sniego senio kontūrų. Prisimenu, kai kieme sukiodavosi močiutė, kuri pasakojo man ankstesniąją kiemo istoriją, kai dar nebuvau gimusi. Turėjo gaidį, kuris buvo toks aršus, kad kaimynai bijodavę į kiemą užsukti. Aš bandau paliesti praeitį.

Bet tas kiemas išaugo, išsiplėtė į visas puses. Dabar į jį gali sutilpti daug daugiau gyvenimų. Jei tas kiemas vaikystėje buvo aptvertas tvora ir turėjo ribą, tai dabar prisiminimuose nebeliko jokių aptvarų, kurie sulaikytų minčių srautą, kaip anuomet užverti varteliai saugojo, kad nepastebėtai neišsprūsčiau pro juos ir nenukeliaučiau iki turgaus aikštės, iš kur dažniausiai mane parsivesdavo mama, pastebėjusi, kad kiemas tuščias.

Iki šiolei prie vartų auga du topoliai. Labai seniai sukūriau ketureilį:   Mano vaikystės gatvėje / Auga du dailūs medžiai / Juos pasodino / Kai gimė mano mama.

Tai, kas čia nutinka su pasakotoju, papasakota istorija, fotografija ir žiūrovu? Kadangi mes kalbame apie fotografiją, tai, kur čia tas įtrūkimas? Gal ten, kad sena fotografija uždengia dabarties vaizdą ir per ją nebegalime matyti viso vaizdo, t. y. to, ką sena fotografija uždengia. Nors sena fotografija ir kompensuoja informacijos trūkumą, bet tuomet iškyla klausimas, koks gi yra santykis ano laiko su šiuo laiku, ano kiemo su šiuo (ne)kiemu? Atsiranda įtrūkimas?.. Galų gale – tokių įtrūkimų gali būti tikrai daug!

Klausei, ar kurti apnuoginant savo mąstymą, jausmus, išgyvenimus, santykius ir ryšius su kitais žmonėmis (dažniausiai su jus supančiais artimaisiais) yra labai sudėtinga. Jau kaip sakiau, fotografijos, vaizdai – tai rezultatas. Žiūrovas čia tampa tik „pasyviu“ stebėtoju, tarsi jis žiūrėtų per langą. O per langą, kad ir koks jis būtų atviras, žvilgsniu visko neaprėpsi. Tas langas čia yra tik metafora. Kita vertus, mes suprantame, kad jei kalbėsi ne atvirai arba meluosi, klausytojas tuojau supras. Ir tada, tą pačią akimirką, kai jis tą supras, atsiras naujas „įtrūkimas“, santykio tarp jo ir tavęs įtrūkimas.

Kartą manęs paklausė, ką pasakyčiau, jei kas nors kitas imtų kopijuoti ir pradėtų panašiai kurti. Manau, taip būtų įmanoma tik tuo atveju, jei atsirastų identiška kita su visa psichologine ir emocine struktūra asmenybė…

Doc. Regina Šulskytė „Tėvas” iš ciklo „Mano laikas”

– Esate pedagogė, jau daug metų dėstote Šiaulių universitete. Norėčiau jūsų pasiteirauti, kokiais metodais vadovaujatės ugdydama jaunųjų menininkų savimonę. Kokias fotomenininko savybes akcentuojate, t. y. koks šiandien turėtų būti fotomenininkas?

– Kažin ar galėtų kas nors pateikti receptą, koks šiandien turėtų būti fotomenininkas. Aš tikrai nežinau. Manau, kad turi būti žanrų, stilių, temų, išraiškos įvairovė. Kartais studentams primenu, kad kiekvienas žmogus yra tarsi atskiras ir sudėtingas pasaulis. Tave supa gausybė žmonių, daug skirtingų pasaulių, galaktikų, visatų. Nieko nėra įdomiau, kaip pažinti kitą. Gerbiu kiekvieną kūrėją. Pastebėjau, kad jaunimas mažai besidomi fotografijos istorija, nežino faktų, asmenybių kūrybos. Kaip sakiau, jei nepažinsi kito, jei kito kūrybos nežinosi, tai kaip galėsi kažką savito sukurti?!

– Nors paskutiniu metu gyvenate pajūryje, vis dėlto jūs daug laiko praleidote Šiauliuose. Papasakokite apie Šiaulių miesto fotomenininkų bendruomenę. Kokia ji buvo jūsų ankstyvosios kūrybos pradžioje, kaip ji vystėsi, kokioms madoms pakluso arba nepakluso ir kokią matote bendruomenę šiandien?

– Šių dienų Šiaulių fotografija siejama su keliomis pavardėmis. Kolega Ričardas Dailidė neseniai surengė fotografijų parodą 80-mečio proga. Vienas iš Fotografijos muziejaus įkūrimo iniciatorių Antanas Dilys irgi neseniai šventė jubiliejų.

Bet negalėčiau išvardyti pavardžių jaunų kūrėjų, dažniausiai jaunuolis(-ė) pasirodo fotografijoje labai fragmentiškai. Baigęs studijas, jaunimas išvyksta iš Šiaulių. Teko apie tai diskutuoti su studentais. Pasirodo, jiems gyventi Šiauliuose nėra patraukli perspektyva. Išvyko gyventi į kitus miestus ir ne viena asmenybė. Bet čia kita pokalbių tema.

Šiauliuose veikia Fotografijos muziejus, vienintelis toks muziejus Lietuvoje, sukaupęs įvairios fotografijos istorijos medžiagos.

Kaip sakėte, ankstyvosios kūrybos pradžioje dirbau šiame Fotografijos muziejuje. Čia surengiau labai daug istorinių, šiuolaikinių lietuvių ir užsienio autorių parodų. Tokiu būdu per fotografiją garsinome Šiaulius, nes jie ir dar anksčiau garsėjo fotografijos renginiais, festivaliais „Kolegos“, „Šiauliai – dviračių miestas“, „Amžininko portretas“ ir kt.

Dalyvavau kasmetiniuose tarptautiniuose fotografijos seminaruose Nidoje, kuriuos organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Esu jos narė. Žodžiu, subrendau kaip fotografė kitų kolegų apsuptyje.

– Pabaigai noriu paklausti, ar matydama pasaulį pro fotoobjektyvą jūs tikrai esate laiminga, ir koks reiškinys yra laimė kuriančiam žmogui?

– Neseniai, baigusi darbą, bėgau Palangos J. Basanavičiaus gatve namo ir sutikau gyvenantį Palangoje kūrėją Rolandą Rastauską. Ir keista, bet jis manęs paklausė to paties: kaip tau sekasi, ar tu laiminga. Mintimis stabtelėjau, susimąsčiau. Nežinau. Ar galima būtų vienareikšmiškai atsakyti? Bet kadangi dabar mes kalbame apie kūrybą, apie fotografiją… Kai žiūriu šeimos fotografijas, dažnai iškyla vaizdiniai apie daugelį jau praeityje likusių akimirkų, kurios dabar, tokiu būdu įsiterpdamos į mano atmintį ir sukeldamos prarasto laiko liūdesį, neretai leidžia „sugrįžti“ ten. Kur? Ten, į vaikystę, kai atvažiuodavo senelis iš Vyžuonų… Buvo jis su šviesia barzdele. Aš sėdėdavau ant jo kelių ir klausydavau suaugusiųjų pokalbių, kurių prasmė taip ir liko anoje laiko pusėje. Mano senelis Aleksandras Šulskis iškeliavo Anapilin, kai man buvo septyneri metai. Atvažiavome į laidotuves. Visur tvyrojo ramybė. Kai reikėjo nusifotografuoti prie karsto, kažkas stumtelėjo mane į priekį. Dabar iš tos fotografijos suprantu, kad tai buvo mama. Senelis gimė 1882 m. Buvo pirmasis Vyžuonų miestelio vaistininkas. Prisimenu močiutę, kuri sakydavo, kad gyvenimas – it viena diena, brolį, kuris anuomet taip meistriškai iš manęs išviliodavo saldainius, prisimenu šventes, kiemą, žaidynes, sniegą, brolį, mamą, tėvą ir save, vilkinčią suknelę su žirneliais, prisimenu artumą, šilumą… Esu laiminga.

Skaitytojams taip pat norime priminti, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu

Doc. R. Šulskytės fotografijų paroda „Mano laikas“ yra eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje  (Stiklių g. 4, Vilnius) iki balandžio 14 d.


Publikacijos nuoroda

Venckus R. (2018-03-30). R. Šulskytė: Kūryba – yra ta erdvė, kuri nieko iš manęs nereikalauja. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36909-kulturos-kirtis-r-sulskyte-kuryba-yra-ta-erdve-kuri-nieko-is-manes-nereikalauja.html (žiūrėta 2018-04-02).


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Du Šagalai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus ne tik pats rengia meno parodas, bet ir rašo apie įvairius meno renginius. Šį...

Diktatorių ir menkystų kino portretai

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus ekspresionistinio kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame...

Vokiečių ekspresionistinis kinas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Begarsio kino komedijos

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus tęsia kino istorijos pasakojimą. Šį kartą kviečiame skaityti jo straipsnį...

Ankstyvasis klasikinis Holywood’as

Dr. Remigijus Venckus. Tęsiame rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus pasakojimą apie kiną. Šį kartą kviečiame skaityti apie...

Kino stebuklas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik kuria fotografijos meną, bet gerokai anksčiau jis kūrė ir...

Masinė komunikacija

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne tik vadovauja komunikacijos studijų programoms, bet ir dėsto masinės...

R. Venckus: Ar privalome antikinėms skulptūroms nutapyti drabužius?

Dr. Remigijus Venckus. Praėjusią savaitę rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus dalijosi savo asmeninėmis refleksijomis fotografijos...

Kultūros kirtis. Fotografijos ir tapybos dialogas

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra pripažinęs, kad vienas iš asmenų pastūmėjusių kurt fotografiją buvo...

Rimtai ir švietėjiškai apie tai, kas yra komunikacija!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis autorius“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, šiuo metu universitete dėstydamas masinės komunikacijos teorijas, pastebi viešojoje erdvėje...

Kai rankos pradeda niežtėti…

Dr. Remigijus Venckus. Šiandien meno ir kultūros žmonės dažnai diskutuoja apie technologijomis grįstą medijų meną, kurio naujoves taip pat seka rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų...

Kaštonų skerdimo metas ir pasipriešinimas „atpiskėms“

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikoje „Kultūros kirtis“ miesto urbanistikos klausimais yra anksčiau rašęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Nors ir gyvendamas Vilniuje jis...

„Sugrįžimas į Fluxus“ arba dar kartą apie videomeną

Dr. Remigijus Venckus. „Sugrįžimas į Fluxus“ – tai rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus videomeno, sukurto 2002–2018 m.,...

Etiopijos kelias

Dr. Remigijus Venckus. Pretekstas Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. R. Venckus kovo mėnesį vadina intensyviu  autorinių parodų periodu. Praėjusį...

Apie niekada nesibaigiančią vasarą

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilnius Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne viename savo interviu yra paminėjęs, kad mielai užsiimtų grožinės...

Salomėja Jastrumskytė: mano veiklos – tai lyg lygiagretūs pasauliai

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ tekstų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ilgą laiką yra gyvenęs Šiauliuose ir dėstęs Šiaulių universitete....

Nechuliganiškas kultūros chuliganas

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasario 2 d. įvykusios savo autorinės parodos „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“ atidarymo metu paminėjo visiems...

Aš nesistengiu kurti gražaus meno ir būti kam nors patogus

Romualda Urbonavičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienų“ penktadienio numeriuose publikuojame interviu ir kritinius straipsnius, parengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr....

Aš esu kitas

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus...

Gap Year, teatras ir savęs paieškos

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. lapkričio 3 d. publikavome Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie jo autorinę parodą „Dienoraščių vietos“, surengtą Anykščių...

Moters kūno grožis

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame...

Kalėdinis manifestas arba išpažintis sau

Dr. Remigijus Venckus. Nors visos šventės, kurias aš išgyvenau ir dar išgyvensiu per savo gyvenimą, turi nuosavą kvapą, tačiau Kalėdos yra ypatingos. Jos visada kvepėdavo mano senelių namais, prie stalo laužiamu ir dalijamu avinėliu; net tuščios lėkštės, skirtos...

Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu

Dr. Remigijus Venckus. Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo...

Apie Gabrielės meno galeriją

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis...

Kai kuriu – tai skaitau savo mintis

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir...

Kas yra menų inkubatoriai?

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik aktyvus meno kritikas ir fotomenininkas, tačiau jis pakankamai...

Noriu būti mokytoju!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo...

Country kultūros ekskursas

Dr. Remigijus Venckus. Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir...

What’s up guys? Gal pagaliau pradėkime gerbti savo kalbą?

Dr. Remigijus Venckus. Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus....

Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Dr. Remigijus Venckus. Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Broliškai apie gyvenimą Norvegijoje

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dar viena neįprasta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Kodėl mums yra svarbios pramogos?

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus savo kuruojamoje „Šiaulių naujienų“ rubrikoje „Kultūros kirtis“ yra ne kartą rašęs apie pramogų...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Filosofija – mano meilė

Dr. Remigijus Venckus. Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas...

Apie mano kūną tavyje

Dr. Remigijus Venckus. Ne viename savo tekste, skelbtame rubrikoje „Kultūros kirtis“, doc. dr. Remigijus Venckus (atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui) jau yra minėjęs, kad anksčiau gyveno, mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Viena jo seniausių pažinčių...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...

Tarptautinis grafikos meno pleneras

Dr. Remigijus Venckus. Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas. Jau ketvirtą...

Žmogus ir miestas

Dr. Remigijus Venckus. „Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės...

Šiuolaikinis universitetinis mokslas ir jo ateitis

Dr. Remigijus Venckus. Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais...

Pramogos kilmės beieškant

Dr. Remigijus Venckus. Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir...

Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos

Dr. Remigijus Venckus. Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu,...

Profesoriaus Vaidoto Janulio vidinės atminties grafika

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus...

Vulgarioji publicistika

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės...

Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Dr. Remigijus Venckus. Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu...

Kūrybingumas, sėkmė ir šiuolaikinė visuomenė

Dr. Remigijus Venckus. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Nuomonė apie aukštojo mokslo pertvarką

Dr. Remigijus Venckus. Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų...

Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo

Dr. Remigijus Venckus. Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis...

Pykčio piliečiai

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinė žurnalistika yra kardinaliai pasikeitusi nuo tos, kuri egzistavo prieš gerus kelis dešimtmečius. Didžioji žurnalistinės veiklos rezultatų dalis skelbiama internetinėje erdvėje, bet nebe spausdintiniame laikraštyje arba žurnale. Tokiu...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Nuogo kūno baimės

Dr. Remigijus Venckus. Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką...

Kalbėti, ar iš vis nebekalbėti? Štai kur klausimas

Dr. Remigijus Venckus. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros...

Apie miesto urbanistiką

Dr. Remigijus Venckus. Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto...