Dr. Remigijus Venckus.

Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir kultūros tęstinumą puoselėjantys žmonės. Šį kartą rubrikos autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus kalbasi su muzikos festivalio „Visagino country“ organizatore, visuomenėje maloniai vadinama Country Mama, Elena Čekiene.

Šią vasarą pakviestas draugų lankiausi Visagino mieste ilgus metus organizuojamame „Visagino country“ festivalyje. Praėjus keliems mėnesiams vėl sugrįžau į Visaginą, kur sutikau ilgametę festivalio organizatorę, vietinių maloniai vadinama Country Mama Eleną Čekienę.

Kelias valandas šnekučiavomės apie country muzikos kultūrą ir jos vietą Lietuvos kultūros kraštovaizdyje. Prieš pateikdamas esminius mūsų pokalbio fragmentus norėčiau supažindinti su pašnekovės biografija.

Elena Čekienė yra gimusi Plungėje. 1974 m. įstojo mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą. Nors visi studijų dalykai sekėsi gerai, o ypač labai mėgo rusų literatūrą, tačiau studijuoti E. Čekienė pasirinko matematiką. Tačiau nuo filologijos nepabėgo. Apie tai pašnekovė atvirauja: „Atvykusi į Visaginą (tuometinį Sniečkų), radusi čia beveik 90 proc. rusakalbių, net nemokančių pasakyti „labas rytas“ ir neskiriančių to pasisveikinimo nuo „labas vakaras“, ėmiausi Sizifo verto darbo mokyti gyventojus lietuvių kalbos.“

Šį darbą pradėjusi dar sovietmečiu, o Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, kartu su partneriais E. Čekienė įkūrė Tautinių kultūrų centrą (1991 m.), kuriame organizavo valstybinės kalbos kursus ir tautinių bendrijų sekmadienines mokyklas vaikams bei inicijavo ir organizavo jų meno kolektyvų veiklą.

Pašnekovė prisimena: „Centrui tapus stipriam, kaip visada atsiranda pavyduolių, kurie ieško priežasčių, kas čia negerai. Pradėjau girdėti, kad esu matematikė, kaip galiu vadovauti centrui, kuriame pagrindinė veikla – lietuvių kalbos mokymas. Teko įrodyti, kad nesu iš kelmo spirta. Pedagogų profesinės raidos centre įstojau į perkvalifikavimo kursus ir po trejų metų rankoje laikiau pažymėjimą, įrodantį, kad esu lietuvių kalbos pagrindinėje mokykloje mokytoja. Iš matematikės tapau lituaniste.“

E. Čekienė pastebėjo, kad jos jaunesni kolegos, švietimo įstaigų direktoriai, vienas po kito pradeda studijuoti magistrantūroje. Pašnekovė nusprendė, kad ir ji negali nuo jų atsilikti. 2006 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto andragogikos specialybę, ir jas sėkmingai baigusi tapo edukologijos magistre.

E. Čekienės archyvo nuotr.

Kai paprašiau E. Čekienės papasakoti vaizdžiai apie save ir savo gyvenimą, ji paatviravo: „Kai manęs klausia, kaip aš save apibūdinčiau, sakau, kad tai galiu padaryti trimis žodžiais: esu visaginietė, žemaitė, lietuvė. Kodėl taip? Atvykusi beveik prieš 40 metų į Visaginą pamilau šį miestą ir jo žmones. Čia susiklostė mano karjera, čia aš galutinai susiformavau kaip asmenybė. Žemaitė – manyje slypi visos žemaičiams būdingos savybės: užsispyrimas, teisybės ieškojimas, gal tik lėtumas man nebūdingas. Visada mėgstu viską atlikti greitai: čia ir dabar. Na, o kad lietuvė – manau, ir aiškinti niekam nereikia. Lietuvoje gimiau, užaugau, sukūriau šeimą, čia gyvena abi mano dukros su šeimomis, turiu 6 anūkus, tikiuosi, čia atgulsiu ir amžino poilsio.

Koks aš žmogus? Nuo pat mokyklos laikų visada norėjau būti įvykių centre. Kadangi mokyklą pradėjau lankyti šešerių metukų, klasėje buvau mažiausia ir jauniausia. Tuo metu norint aktyviai dalyvauti mokyklos gyvenime, reikėjo stoti į komjaunimo organizaciją. Koks buvo mano nusivylimas, kai visą klasę priėmė, o manęs ne, nes nebuvo sukakę 14 metų. Komjaunuole norėjau būti ne dėl įsitikinimų, o dėl aktyvios veiklos. Institute irgi nuo pirmų dienų įsijungiau į aktyvią instituto veiklą.

1979 m. baigusi mokslus atvykau dirbti į Sniečkaus gyvenvietę. Tada pagalvojau, kad mano aktyvus gyvenimas baigėsi, dirbu, turiu vienerių metukų dukrytę, kokia visuomeninė veikla. Bet, matyt, mano likimo žvaigždė manė kitaip.“

Pastebėtina, kad 1982 metais E. Čekienė buvo išrinkta į tuometinę Liaudies žmonių deputatų tarybą, kuri ją (E. Čekienę) išrinko Vykdomojo komiteto sekretore. Taip prasidėjo naujasis karjeros kelias Visagino mieste. Dėl pačios įvairiausios pagalbos vietiniai visuomet kreipdavosi į E. Čekienę. Pašnekovė prisimena: „Manęs nestebimo telefonu išsakomas tekstas – man sakė: aš galiu jums paskambinti ir jūs man padėsite rasti, gauti, pranešti ir t. t. Kartais atrodydavo, kad visa likusi Lietuva Visagine žino tik mane… Bet man tai būdavo malonu ir aš visada norėdavau ir stengiausi padėti įvykdyti prašymą.“

Neabejingumas vietos žmonėms ir jų kuriamai kultūrai vertė E. Čekienę prisijungti ir prie „Visagino country“ festivalio organizavimo. Dėl festivalio susipažinusi su JAV ambasados Lietuvoje darbuotojais, pašnekovė tapo tarsi jų kultūros atašė Visagine. E. Čekienė dažnai JAV ambasados darbuotojams padeda patarimais ar suteikia reikiamą informaciją organizuojant jų renginius Visagine.

Elena prisimena Visaginą ir svarsto apie jo ateitį: „Kai pradėjau dirbti Vykdomajame komitete, Sniečkaus gyvenvietėje gyveno apie 2000 žmonių. Didžioji dalis jų buvo jauni, kūrė šeimas, gimdė vaikus. Ateidavo jų registruoti, o Civilinės metrikacijos paslaugas vykdžiau aš. Tad beveik visa gyvenvietė mane pažinojo ir einant gatve sveikinosi. Tada Sniečkuje gimdavo apie 300 vaikų per mėnesį. Ech, kad dabar Lietuvoje būtų taip…

E. Čekienės archyvo nuotr.

Kai Lietuva iškovojo Nepriklausomybę, aš buvau pirmųjų gretose, kurie siekėme, kad ir Sniečkaus gyvenvietė neatsiliktų nuo visos Lietuvos. Mūsų dėka ir pas mus vyko Sausio 13-osios pagerbimo minėjimas, degė gedulo laužai. Tuo metu situacija Visagine buvo labai sunki ir įtempta. Vis dar sovietinėse statybos, montažo įmonėse buvo iškabinti „juodieji sąrašai“ žmonių, už kuriuos negalima balsuoti renkant vietinę, Ignalinos rajono tarybas. Mano pavardė tame sąraše buvo pirma. Kartais dėl to buvo pikta, bet kartu ir džiaugiausi, nes niekada nebuvau kolaborantė, nemokėjau prisitaikyti tik dėl ramybės. Tačiau aistros nurimo, gyvenimas stabilizavosi ir 1995 m. Visaginas gavo savivaldos statusą, mus atskyrė nuo Ignalinos rajono. Nuo pirmųjų savivaldos rinkimų iki dabar visada buvau renkama į Visagino savivaldybės tarybą, tik po 2004 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl nesuderinamų pareigų (dirbau biudžetinės įstaigos Visagino valstybinės kalbos centro direktore) tekdavo atsisakyti tarybos nario mandato. 2011 m. buvau išrinkta Visagino savivaldybės mero pavaduotoja, dirbau iki 2015 m. gegužės mėn.“

Prieš pateikiant mūsų pokalbį apie „Visagino country“ festivalį turiu prisiminti, kad E. Čekienės visuomeninė veikla susijusi ne tik su kultūra, bet ir politine veikla. Ji yra apdovanota Tautinių mažumų departamento Sidabro garbės ženklu. Šiuo metu pašnekovė vadovauja Visagino lopšelio-darželio „Auksinis raktelis“ kolektyvui.

– Šiandien drąsiai esate tituluojama Country Mama. Noriu paprašyti jūsų prisiminti pirmuosius „Visagino country“ festivalius. Kaip juos organizavote, kokio siekėte rezultato? Taip pat palyginkite pirmąjį ir šiais metais įvykusį festivalį. Kaip festivalis užaugo? Kuo jis šiandien yra savitas ir reikšmingas vietos ir visos Lietuvos kultūrai?
– Kai 1991 m. kovo mėn. 20 d. manęs paprašė užeiti į Kultūros ministerijos 215 kabinetą, net įsivaizduoti negalėjau, kad tapsiu Country Mama…

O buvo taip: kai užėjau į minėtą kabinetą, radau Edmundą Žalpį ir Sigitą Morkūną – jie buvo ministerijos darbuotojai. Kabinete buvo ir Virgis Stakėnas. Kadangi niekada nelaikiau savęs melomane, Virgio nepažinojau, nors apie jį, kaip didelį ir storą muzikantą bei dainininką, buvau girdėjusi. Klasiokės su juo kartu mokėsi Šiaulių universitete.

E. Čekienės archyvo nuotr.

Man buvo papasakota, kad planuojamas country muzikos festivalis Sniečkuje (taip tada vadinosi Visaginas), jiems reikia vietinio žmogaus, ar aš nesutikčiau padėti. Iš karto pasakiau: taip, sutinku. Visada viskas, kas nauja, mane domino. Tiesa, nepagalvojau, kad nelabai apie šou verslą nusimanau. Taigi, kai viskas prasidėjo, buvau išsigandusi, visi tie žodžiai „promoušinas“, „beksteidžas“, „promas“, „saundčekas“ man buvo svetimi. Iš pasitarimų išėjusi dažnai galvodavau, apie ką mes čia kalbėjome, ar man reikia kažką daryti. Dabar tik juokas ima tai prisiminus.  Pirmasis festivalis buvo numatytas rugpjūčio 24–25 dienomis – savaitgalį. O pirmadienį prasidėjo Maskvos pučas. Buvo labai neramu, kamavo nežinomybė, ar galėsime organizuoti festivalį. Tada dar buvo Ignalinos rajono vykdomasis komitetas, nuo jo sprendimo priklausė – įvyks festivalis ar ne. Man teko surinkti gal 20 atsakingų institucijų parašų, kad jos leidžia organizuoti. Surinkau ir 18.15 val. penktadienio vakare gavau oficialų leidimą organizuoti festivalį.

Ko siekėme? Pirmiausia supažindinti Lietuvą su country stiliaus muzika, parodyti, kaip ji grojama Europoje ir pasaulyje, kokius atstovus turime Lietuvoje. Kitas tikslas – supažindinti Lietuvą su Sniečkumi, praskleisti paslapties šydą. Gyvenvietė tiek buvo apaugusi legendomis, kad tai buvo tarsi kažkoks baubas, apie kurį niekas nieko Lietuvoje nežino.

Kai organizavome pirmąjį „Visagino country“ festivalį, Lietuvoje jų beveik nevyko, keletas buvo atėjusių iš sovietmečio. O ypač festivalis, dar tarptautinis, Rytų Lietuvoje buvo negirdėtas dalykas. Todėl gal kokį dešimtmetį į festivalį visaginiečiai ėjo kaip į didžiausią metų šventę, ne mažiau jos laukdavo aplinkinių rajonų gyventojai ir tikrieji country muzikos gerbėjai.

Dabar situacija labai pasikeitė – emigracija ištuštino Visaginą, tad nebeliko pagrindinės žiūrovų dalies, kuri lankydavosi festivalyje. Visagine daugiausia liko pensininkai, vaikai ir biudžetinių įstaigų darbuotojai, kurių perkamoji galia, deja, nėra didelė. Lietuvoje atsirado tiek festivalių, kad net Utenos apskrityje tą patį savaitgalį vyksta po 2–3 didelius festivalius ar kitas šventes.

Tačiau festivalis išlaikė pagrindinį žiūrovą, country muzikos gerbėją. Jį ne tik išlaikė, bet ir užaugino naują.

„Visagino country“ yra turbūt vienintelis festivalis Lietuvoje, prasidėjęs kartu su Nepriklausomybe ir besitęsiantis iki šiol. Tai vienintelis country žanro festivalis. Svarbu tai, kad jame nuolat dalyvauja vis kitų valstybių muzikantai, supažindinama tiek su geografine įvairove, tiek su stiliaus įvairove. Festivalyje skamba bluegrass, cajun, zydeco, western, amerikana, old time, pop country, country rock ir kt. stiliai.

„Visagino country“ yra tas aitvaras, kuris Visagino vardą paskleidė po visą pasaulį. Jei anksčiau Visaginas asocijavosi su Ignalinos atomine elektrine, tai dabar jau daug metų pirmiausia jis siejamas su „Visagino country“ festivaliu.

– Country muzika ir country kultūra yra labai specifinė. Besivystydama ji išplito visame pasaulyje, o kai kuriose šalyse net tapo vietos kultūros dalimi. Noriu jūsų paklausti, ar country muzika pritapo Lietuvos kultūroje? Kuo ji mūsų šalyje yra specifinė ir savita? O gal ji – tik Vakarų kultūros mažytė kopija?
– Tikrai lietuviška country muzika netapo Vakarų kultūros kopija. Nepriklausomai nuo to, kokia kalba Lietuvos atlikėjai dainuoja country dainas – lietuvių ar anglų, jos visada atspindi dalelę lietuviškos kultūros. Country muzika negali lygintis su roko ar popso, o gal ir klasikine muzika, ji turi savo klausytoją, kuriam dažniausiai patinka ne tik muzika, bet ir kaubojiška apranga, bei gyvenimo stilius.

– Ar kurti country muzikos festivalį paskatino savita Visagino kultūra? O gal priešingai – kultūros trūkumas lėmė šio puikaus festivalio atsiradimą? Papasakokite, kaip country tapo Visagino miesto dalimi.
– Manau, tada priimtas sprendimas festivalį organizuoti mažame miestelyje buvo labai teisingas. Mūsų gyventojas dar nebuvo išlepintas kultūrinių renginių gausos, jam tuo metu viskas buvo įdomu. Daug metų visaginiečiai sakydavo, kad turi dvi šventes: „Visagino country“ ir Naujuosius metus.

E. Čekienės archyvo nuotr.

Eidami į renginį žmonės vienas kitą sveikindavo su švente. Pirmais metais tik atvykę žiūrovai buvo apsirengę country stiliumi, visaginiečiai, ypač moterys, ėjo pasipuošusios gražiausiais rūbais, aukštakulniais batais, su gražiu šventiniu makiažu. Tik po kelerių metų suvokė, kad į šitą šventę, šį festivalį reikia ateiti pasipuošus visiškai kitaip.

Iki šiol daugeliui mįslė, kodėl slaviškame Visagine prigijo būtent country muzikos festivalis, nes slavų citadelėje Rusijoje ši muzika nėra labai populiari. Visaginiečiai visada buvo šiek tiek savininkiški, tad jei festivalis Visagine, jis pats geriausias ir jį būtina aplankyti. Pirmaisiais metais ne tiek svarbu buvo, kokia ten muzika skamba ar koks atlikėjas atvažiavo, buvo svarbu, kad mieste vyksta šventė, joje miesto patriotui reikia dalyvauti. Tad dabar, nors žiūrovų sumažėjo, „Visagino country“ festivalis išlieka neatsiejama miesto gyvenimo dalimi.

– Kaip jūsų organizuojamas festivalis atrodo šiuolaikiniame Europos muzikos festivalių kraštovaizdyje? Kokią vietą jis užima tarptautiniu mastu country muzikos industrijos atžvilgiu?
– „Visagino country“ yra didžiausias ir seniausias tokio žanro festivalis Rytų Europoje. Atvykę muzikantai labai gerai įvertina jo organizavimą, dėmesį muzikantams, garso kokybę. Šiuo metu daugumai Europos kantri grupių yra garbė savo istorijoje turėti įrašą, kad dalyvavo „Visagino country“ festivaliuose.

Šiuo metu organizuojant festivalį pats sunkiausias darbas yra išsiųsti neigiamus atsakymus grupių lyderiams ar vadybininkams, kurie prašosi priimami į festivalį. Dabar dar tik spalio pradžia, o pageidaujančių dalyvauti 25-ajame „Visagino country“ yra per 30 grupių ir atlikėjų. Ir tarp jų ne tik festivalyje buvę muzikantai, bet apie jį daug girdėję ir norintys dalyvauti pirmą kartą.

Mums, organizatoriams, tai didelė garbė ir įpareigojimas, nuolat ieškoti naujų formų ir išlaikyti gerą festivalio vardą.

– Šiais metais apsilankius „Visagino country“ festivalyje susidariau įspūdį, kad Virgis Stakėnas ir muzikinė grupė „Jonis“ yra labai laukiami Visagine ir kiekvienais metais dalyvauja festivalyje. Ką šio festivalio organizatoriams ir svečiams reiškia V. Stakėnas ir grupė „Jonis“, kiek jie svarbūs ir įtakingi Lietuvos country muzikos kultūrai? Kaip vertinate jų pasirodymus šių metų festivalyje? Kuo šie pasirodymai išskirtiniai?
– Virgis Stakėnas vadinamas festivalio tėvu. Pirmaisiais metais jis buvo festivalio prodiuseris. Kai šį darbą perėmiau aš, su Virgiu sutarėme: festivalyje jis dalyvaus kasmet tol, kol norės pats. Tad jam kasmet rezervuoju vietą ir laiką.

E. Čekienės archyvo nuotr.

Virgis labai atsakingai ruošiasi festivaliui, kasmet ieško naujų būdų ir formų, naujos atlikimo manieros. Kartais ir mane pačią stebina, kad senos Virgio dainos taip užveda publiką, kad ji dar ilgai nenori jo paleisti nuo scenos. O ir Virgis, žinau, puikiai jaučiasi mūsų festivalio scenoje. Festivalis mus abu labai suartino. Kai būna sunku, kai kažkas nesiseka, mes abu žinome, kad galime vienas kitam paskambinti, parašyti ir festivalio mama su tėčiu paguos vienas kitą…

Pirmuosiuose festivaliuose „Jonis“ be Virgio Stakėno buvo vienintelė grupė kasmet čia dalyvaujanti. Padidėjus konkurencijai, atsiradus vis daugiau naujų grupių Lietuvoje, vietos scenoje ne kasmet užtekdavo, bet šis kaimiškos muzikikės ansamblis visada laukiamas festivalyje tiek visaginiečių, tiek ir kitų miestų žiūrovų.

Kai „Jonis“ scenoje, pačios kojos žiūrovams pradeda kilnotis. Ypač ansamblis nustebino šiemet, kartu pagroti pasikvietę Algirdą Klovą ir A. Daugirdą taip pakeitė savo stilių, kad nustebino ne vieną. Simas, Virgis Stakėnas, „Jonis“ – vieni iš kantri muzikos pradininkų Lietuvoje. Neįsivaizduoju country judėjimo be Virgio ir „Jonio“…

– Kadangi su V. Stakėnu ir grupe „Jonis“ jūs gana dažnai bendraujate, be abejo, žinote, kad jie gyvena ir kuria Šiauliuose. Ar šiauliečiai tikrai vertina šiuos atlikėjus? Gal apie įvertinimo trūkumą girdėjote iš pačių kūrėjų? Kaip manote, ar pakankamai juos vertina visa Lietuva?
– Susitikę su country muzikos atlikėjais Šiauliuose mes dažnai juokaudavome, kas yra country muzikos sostinė Lietuvoje: Visaginas su „Visagino country“ festivaliu ar Šiauliai su Virgiu Stakėnu, „Joniu“ ar „Crazy crow“. Manau, kiekvienas iš jų paliko ir palieka gilų pėdsaką Šiaulių miesto istorijoje, ypač ansamblis „Jonis“. Kiek įvairiausių festivalių: „Country Joninės“, „Šerifo atostogos“, „Ant rubežiaus“ suorganizavo šio ansamblio vyrai. O „Jonio pastogė“ – koks traukos centras, kuriame ne tik skaniai pavalgyti gali, bet ir įvairios geros muzikos paklausyti.

Niekada su vyrais nekalbėjome apie įvertinimus, bet jie dirba ne tam, kad juos girtų, jie dirba tam, kad mėgsta muziką ir tą darbą, kurį daro. O svarbiausia – jie myli Šiaulius.

Virgis Stakėnas, mano manymu, labiau yra visos Lietuvos muzikantas. Jo daug televizijoje, įvairiose miestų ir miestelių šventėse. O jo prodiusuojamas festivalis „Akacijų alėja“… Jei jo nemėgsta šiauliečiai, tai tik dėl to, kad pavydi, jog jis priklauso visiems. Bet man atrodo, kad Šiauliai myli Virgį, apie jį, apie jo kūrybingą žmoną Ramutę taip dažnai rašo Šiaulių dienraščiai. Juk jei nemylėtų, jis niekam nebūtų įdomus ir apie jį nerašytų.

Ar juos vertina Lietuva? Manau, vertina. Ar pakankamai? Geras menininkas visada jaučiasi šiek tiek neįvertintas. Mes taip dažnai mėgstame visus laurus sukabinti žmogui tada, kai jis išeina iš šio pasaulio. Būtų gerai, kad viskas vyktų čia ir dabar…

– Šių metų „Visagino country“ žvaigždė buvo Buddy Jewell. Gal galėtumėte pristatyti trumpai, kuo šis atlikėjas yra išskirtinis? Kodėl jį pasirinkote? Gal girdėjote nuomonių apie jo pasirodymą? Man susidarė įspūdis, kad B. Jewell buvo viena ryškiausių ir profesionaliausių žvaigždžių. Jūsų nuomone, gal buvo ryškesnių atlikėjų?
– Buddy Jewell jau senokai norėjau pakviesti į festivalį. Buvau jį gyvai mačiusi Berlyne „Country Messe“, kuri kasmet vyksta vasario mėnesį ir sutraukia per 200 grupių iš Europos ir tūkstančius berlyniečių. Girdėjau jį Bauskės festivalyje Latvijoje. Apie jo dalyvavimą festivalyje kalbėjausi su viena ryškiausių Nešvilio kantri žvaigždių Billy Yates.

E. Čekienės archyvo nuotr.

Bet buvo viena problema, nes tuo metu tiek Billy, tiek Buddy Europoje grodavo su olandų grupe „Savannah“, kuri mūsų festivalyje buvo gal jau kokius 5 kartus. Tiesiog negalėjau dar kartą kviesti tos grupės. Ir kai tik sužinojau, jog Buddy groja su kita grupe, tuoj pat jį pakviečiau. Džiaugiuosi, kad Buddy vis toks pat puikus ir nenuvylė nei manęs, nei žiūrovų.

Žinoma, jis būtų dar puikesnis, jei grotų su savo amerikietiška grupe. Deja, tai per didelė finansinė našta festivaliui.

Kasmet organizuodami festivalį kviečiame atlikėjus iš JAV, nes jie yra pagrindiniai šios kultūros nešėjai. Kaip niekas negali taip gerai pašokti „Kepurinės“, kaip lietuvaitės, taip ir country muzikos gražiausius akordus, skambiausią balsą ir gražiausią dainą išgirsime iš amerikiečių. Ne paslaptis, kad globalizacijos laikais labai daug amerikiečių country muzikantų gyvena Europoje, tai sutaupo festivalio finansų, bet visada norisi pakviesti tikrą žvaigždę.

Ir tokių žvaigždžių mūsų festivalyje yra buvę. Be minėtų Buddy Jewell ir Billy Yates, festivalio scenoje grojo George Hamilton IV, George Hamilton V, Paul Belanger, Maria Dunn, Ray Scot ir kiti.

– Lietuvos kultūra finansuojama ne gausiai. Lietuvos kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos dalijamos sumos gana menkos. Kartais susidaro įspūdis, kad su tokia parama nepavyks realizuoti net pusės sumanymų. Ar „Visagino country“ rėmimas yra pakankamas? Kaip prisideda vietos (ir ne tik) valdžia, verslininkai ir kokios pagalbos sulaukiate iš užsienio institucijų, diplomatinių atstovybių, verslo atstovų?  Kadangi vartotojų atžvilgiu country muzika yra gana  specifinė ir periferinė, ar nemanote, kad ateityje gali kilti problemų dėl lėšų, taip pat ir vartotojų pritraukimo? Gal esate sugalvojusi kažką naujo ateities festivaliuose, kas lems didesnį populiarumą?
– Finansinės problemos festivalio nekamavo galbūt tik pirmus dvejus metus, kai gauti finansavimą buvo lengviau, nei pasikviesti atlikėjų. Ypač finansų klausimas aktualus pastaraisiais metais: padidėjo festivalių skaičius ir įvairovė, sumažėjo „Visagino country“ festivalio žiūrovų skaičius dėl pirmos priežasties ir todėl, kad Visaginą, aplinkinius rajonus labai paveikė emigracija, krito žmonių perkamoji galia, o išaugo gėrimų ir maisto, parduodamų festivalyje, kainos.

Įgavus gerą vardą į festivalį negali pakviesti žemo lygio muzikantų. Kvieti geresnius, moki brangiau. Problemų labai daug.

Vienais metais buvo taip atsitikę, kad Kultūros taryba neskyrė finansavimo nė vienam ilgą gyvavimo istoriją ir gerą vardą turinčiam festivaliui. Mums teko susivienyti, kreiptis į Prezidentę, Ministrą Pirmininką, kultūros ministrą ir prašyti pagalbos ir supratimo. Ačiū Dievui, buvome išgirsti.

E. Čekienės archyvo nuotr.

Bet skiriamų lėšų tikrai neužtenka. Esame dėkingi Visagino savivaldybei, kuri pagaliau padidino paramą festivaliui, kuri buvo nepakitusi nuo 1997 metų iki 2015 m. Ankstesniais metais Visagine veikė daug privačių kompanijų, prie Ignalinos AE uždarymo dirbo daug užsienio firmų, kurios tikrai geranoriškai paremdavo festivalį.

Šiuo metu verslas Visagine merdi, gauti finansinės paramos beveik neįmanoma, o rasti kitų miestų verslininkų sunku, juk kiekvienas verslininkas geriau palaiko savo regiono renginius. Mūsų festivalyje bilietai patys pigiausi, bet, matyt, būsime priversti žymiai padidinti bilietų kainą, jei norėsime išgyventi. O taip nesinori to daryti.

Per pastaruosius dvejus metus užmezgėme glaudžius ryšius su JAV ambasada Lietuvoje. Jei 2016 metais ji tik žvalgėsi ir mus tikrino, tai šiemet tapo tikrais festivalio draugais. Turėjo savo palapinę, padovanojo festivaliui „Rodeo“ atrakcioną. Sulaukėme iš jų labai šiltų ir gražių žodžių apie festivalį. Labai tikimės, kad draugystė tęsis ir kitus metus. Su kitų šalių atstovybėmis užmegzti kontaktus nelabai sekasi.

Organizuojant festivalį jau 25-ąjį kartą sunku sugalvoti kažką naujo, jei pagrindinis tikslas yra geros muzikos pateikimas, bet, žinoma, jau dabar galvojame apie akcijas, atrakcijas, kurios būtų įdomios žiūrovui ir jų priviliotų. Juk kitąmet jubiliejinis 25-asis festivalis. Norisi, kad jis tikrai būtų įspūdingas.

– Vadovauju Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pramogų industrijų katedrai, kurioje daugiausiai diskutuojama apie pramogas ne tik tarp mokslininkų, bet ir su studentais. Gal galėtumėte pasidalyti nuomone apie tai, nuo ko jaunas žmogus turėtų pradėti ir ką būtinai metodiškai, o ką spontaniškai daryti, kad sukurtų tokį puikų festivalį kaip „Visagino country“.
– Norint kažką sukurti ir organizuoti pirmiausia reikia tam atiduoti savo širdį. Aš vis dar svajoju, kad kada nors iš festivalio uždirbsiu… Kol kas tai mano hobis, jam aš skiriu didelę savo laisvo laiko.

E. Čekienės archyvo nuotr.

Kita sąlyga – reikia gerai žinoti, ką daryti. Būtina turėti bendražygių komandą, kuri dirbs su tavimi išvien. Be komandos, kuri dirba Visagine, aš turiu partnerį VšĮ „Miesto šventė“ iš Kauno. Mes su jais kartu nuo 1997 metų. Kiekvienas žinome, už kokį veiklos barą atsakome, ką turime nuveikti. Bet svarbiausius klausimus sprendžiame tik kartu ir sprendimą priimame kolegialiai. Svarbu matyti tikslą ir planingai prie jo judėti. Pas mus nėra viršininkų ir pavaldinių. Visi lygiaverčiai.

Neįkainojama pagalba yra savanorių. Mes visada kviečiame jaunus žmones prisijungti, padėti. Pradedame nuo paprastų užduočių, o vėliau pereiname prie sudėtingesnių. Mes komandoje turime žmonių, kurie pradėjo dirbti būdami 15-16 m., dabar jau į pagalbą atsiveda savo vaikus. Labai svarbu vertinti žmones.

O kartais tiesiog reikia tikėti sėkme. Kartais reikia pasielgti spontaniškai. Aš į festivalį atėjau spontaniškai, nes jei būčiau ilgai galvojusi, nežinia, kokį sprendimą būčiau priėmusi, ir kur, ir koks dabar būtų country muzikos festivalis.

– Kokie jūsų planai, organizuojant  kitų metų festivalį? Kokio rezultato gali tikėtis country muzikos gerbėjai?
– Jau sakiau mūsų laukia didžiulis iššūkis – jubiliejinis festivalis. Jam jau pradėjome ruoštis: apsitarta su grupėmis, kurios atvažiuos. Tariamės dėl papildomų renginių, kurie priviliotų žiūrovą. Galiu pažadėti dvi dienas geros muzikos ir įvairių atrakcijų. Pasižymėkite savo kalendoriuje rugpjūčio 24-25 dienas ir planuokite kelionę į Visaginą. Mes jūsų tikrai lauksime ir nenuvilsime.

– Dėkoju už puikų interviu, linkiu stiprybės ir ištvermės Lietuvoje propaguojant kultūrą ir, žinoma, ačiū už puikią muziką. O skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002 – 2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu


 


Nuo 2017-ųjų metų birželio mėnesio dr. Remigijus Venckus kuruoja kritinių straipsnių skiltį „Kultūros kirtis” savaitraštyje „Šiaulių naujienos”, kur publikuojami  jo straipsniai, apimantys humanitaristikos, socialinių reiškinių, technologijų, edukacijos ir meno klausimus.


 

Kiti straipsniai savaitraščio skiltyje KULTŪROS KIRTIS

Kas yra menų inkubatoriai?

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik aktyvus meno kritikas ir fotomenininkas, tačiau jis pakankamai...

Noriu būti mokytoju!

Dr. Remigijus Venckus. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus prieš kelias savaites naršydamas socialiniuose tinkluose pastebėjo savo...

What’s up guys? Gal pagaliau pradėkime gerbti savo kalbą?

Dr. Remigijus Venckus. Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus....

Dar kartą apie kūrybingumą ir kūrybines industrijas

Dr. Remigijus Venckus. Skilties „Kultūros kirtis“ autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus ne kartą savo mintimis dalijosi kūrybingumo ir inovacijų temomis. Iš jo...

Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dviejų Remigijų pokalbio fragmentais. Šį kartą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų...

Broliškai apie gyvenimą Norvegijoje

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su dar viena neįprasta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo...

Muzika iki ir po postmodernizmo

Dr. Remigijus Venckus. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ penktadienio numerio skilties „Kultūros kirtis“ skaitytojams siūlome susipažinti su labai neįprastu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc....

Kodėl mums yra svarbios pramogos?

Dr. Remigijus Venckus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus savo kuruojamoje „Šiaulių naujienų“ rubrikoje „Kultūros kirtis“ yra ne kartą rašęs apie pramogų...

R. Venckus vadovaus Pramogų industrijų katedrai

Lekt. Jovilė Barevičiūtė kalbina dr. Remigijų Venckų. Šiauliečiams gerai pažįstamas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2017 metų pradeda vadovauti naujai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedrai, kuri vykdys...

Filosofija – mano meilė

Dr. Remigijus Venckus. Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas...

Apie mano kūną tavyje

Dr. Remigijus Venckus. Ne viename savo tekste, skelbtame rubrikoje „Kultūros kirtis“, doc. dr. Remigijus Venckus (atstovaujantis Vilniaus Gedimino technikos universitetui) jau yra minėjęs, kad anksčiau gyveno, mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Viena jo seniausių pažinčių...

R. Venckus apie madą ir fotografiją

Sigitas Laurinavičius kalbina dr. Remigijų Venckų. „Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos...

Tarptautinis grafikos meno pleneras

Dr. Remigijus Venckus. Įprasta manyti, kad vasara Lietuvoje dažniausiai yra skirta atostogoms, draugų ir giminių lankymui, bendravimui. Tačiau taip yra ne visiems. Meno kūrėjams vasara yra kolektyvinės kūrybos metas. Vasara – tai dailės plenerų metas. Jau ketvirtą...

Žmogus ir miestas

Dr. Remigijus Venckus. „Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės...

Šiuolaikinis universitetinis mokslas ir jo ateitis

Dr. Remigijus Venckus. Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais...

Pramogos kilmės beieškant

Dr. Remigijus Venckus. Vasara daugeliui asocijuojasi su laisvalaikiu ir pramogomis. Šiuo metu dauguma atostogauja arba dar tik planuoja savo atostogas, taip pat ir pramogas. Apie tai, kad pramogos yra svarbi žmogaus kultūros dalis, savo įžvalgomis dalijasi medijų ir...

Žmogaus teisės ir žmogus be korupcijos

Dr. Remigijus Venckus. Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus rubrikoje „Kultūros kirtis“ tęsia pokalbių ciklą su teisininkais. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusijos fragmentu,...

Profesoriaus Vaidoto Janulio vidinės atminties grafika

Dr. Remigijus Venckus. 2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus...

Vulgarioji publicistika

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės gamina ir platina labai įvairų turinį. Gausu pavyzdžių, kai turinys peržengia padorumo ribas, kai vulgariai aptariamos temos gali būti iškreiptos ir taip suklaidinančios skaitytoją. Dalijamės...

Apie aukštųjų ir profesinių studijų kokybę

Dr. Remigijus Venckus. Laikraščiai, televizija ir radijas nuolatos kelia aukštojo mokslo pertvarkos klausimus. Socialinių tinklų diskusijose vyksta net radikalios apsižodžiavimo akcijos. Apie tai, kiek ir kaip reikia renovuoti mokslą ir švietimą, savo parengtu...

Kūrybingumas, sėkmė ir šiuolaikinė visuomenė

Dr. Remigijus Venckus. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo kvietimų ugdyti įvairias kūrybiškumo kompetencijas, akys raibsta nuo pranešimų apie sėkmingas kūrybingųjų karjeras. Šiais metais „Šiaulių naujienose” publikuojamas Kazimiero Simonavičiaus...

Laiškai mamai arba penkios dienoraščio ištraukos

Dr. Remigijus Venckus. Gegužės pirmąjį sekmadienį visi sveikinsime savo brangiausią žmogų mamą. Ši diena sukelia labai daug įvairių minčių, prisiminimų, ši diena taip pat verčia mus būti labiau atlaidesniems, supratingesniems ir net net pasitikrinti savo meilę artimam...

Nuomonė apie aukštojo mokslo pertvarką

Dr. Remigijus Venckus. Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų...

Kaip darbas durnių mylėjo, o durnius meilės išsižadėjo

Dr. Remigijus Venckus. Už trijų dienų minėsime Tarptautinę darbo dieną. Šios dienos istorija susijusi su 1886 m., kai gegužės 1-ąją Čikagos mieste vyko darbininkų demonstracija. Buvo reikalaujama sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Antrasis tarptautinis...

Pykčio piliečiai

Dr. Remigijus Venckus. Šiuolaikinė žurnalistika yra kardinaliai pasikeitusi nuo tos, kuri egzistavo prieš gerus kelis dešimtmečius. Didžioji žurnalistinės veiklos rezultatų dalis skelbiama internetinėje erdvėje, bet nebe spausdintiniame laikraštyje arba žurnale. Tokiu...

Pradėkime tikėti

Dr. Remigijus Venckus. Artėja šv. Velykos, kurios suburs bendrajai maldai tikinčiuosius, glaudiems pokalbiams – gimines ir artimuosius. Galima pastebėti, kad šiandien dažnam Lietuvos gyventojui tikėjimas, bendrumas, vienybė atrodo kaip nuvertėjusios sąvokos. Visuomenė...

Nuogo kūno baimės

Dr. Remigijus Venckus. Koks yra šiuolaikinis kūnas mūsų gyvenamojoje aplinkoje? Kaip nuogo kūno atvaizdus suvokiame šiuolaikiniame vizualiajame mene? Kodėl žiūrovą glumina nuogas kūnas paveiksle, spektaklyje ar kino filme? Kodėl nuogumą demonstruoja menininkai? Ką...

Kalbėti, ar iš vis nebekalbėti? Štai kur klausimas

Dr. Remigijus Venckus. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros...

Apie miesto urbanistiką

Dr. Remigijus Venckus. Jau kurį laiką netylant diskusijoms apie Šiaulių miesto pagrindinės pėsčiųjų gatvės renovaciją savo mintimis ir pastabomis miesto urbanistikos tema dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto...